Lietuvos klimatas, pasižymintis dideliais temperatūros svyravimais, kelia iššūkių opesnėms, iš šiltesnių kraštų atvežtoms medžių rūšims. Šiame straipsnyje aptarsime, kokie dideli pietų kraštų medžiai gali išgyventi Lietuvoje, kokios priežiūros jiems reikia ir kokius atrankos kriterijus reikėtų taikyti, norint sėkmingai auginti egzotinius augalus.
Klimato iššūkiai ir atrankos kriterijai
Lietuvą užklupę dideli šalčiai pavojų kelia ne tik žmonėms - po žiemos speigų dažnai tenka atsisveikinti su opesnėmis iš kitų šalių atvežtomis medžių ar krūmų rūšimis. Gamtininkas S. Obelevičius pastebi, kad „mūsų klimato sąlygomis neišgyvena iš Pietų Amerikos, Afrikos atvežti medžiai". Jo patirtis rodo, kad bandymai auginti visterijas ir platanus buvo nesėkmingi. Taip pat jis „nužudė“ kiparisą, sekvoją, metasekvoją, žiemos neištveria mamutmedžiai, kriptomerijos, kai kurios magnolijų rūšys.
Svarbu suprasti, kad augalams didelis skirtumas, kaip šalčiai ateina - jei palaipsniui, jie spėja prisitaikyti ir tuomet yra mažesnis pavojus nušalti, o jei smarkiai pašąla staiga, augalai žūsta dažniau. Svarbi ir Lietuvos vietovė, pavyzdžiui, Anykščiai patenka į nepalankiausią introdukcinį rajoną - šioje vietoje yra šalčiausia, o štai Klaipėda tikriausiai net nėra mačiusi trisdešimties laipsnių šalčio. Taigi čia ir opesnius augalus galima bandyti auginti.
Kaip pasirinkti tinkamą medelį?
Perkant medelius, gamtininkas patarė visų pirma mąstyti, ką perkame, taip pat apie augalą reikia gerai „ištardyti“ pardavėjus. Labai svarbu išsiaiškinti, kas yra augalo tėvynė - jei Kanada, Sibiras, medelį galima drąsiai pirkti, jis lietuvišką žiemą ištvers. Tačiau jeigu augalas atvežtas iš šiltųjų kraštų, patariu nemėtyti pinigų ir net nebandyti jo auginti.
Lietuvoje prisitaikę ir šalčiui atsparūs medžiai
S. Obelevičiaus teigimu, Lietuvoje yra daug atvežtinių medžių, kurie puikiai prisitaikė prie mūsų klimato - jie nenušąla, kai kurios rūšys neapšąla net ir per didelius šalčius. Tokie augalai yra, pavyzdžiui, vakarinė tuja, piramidinės formos tuopa. Kai kurie augalai, gamtininko teigimu, gali ištverti ganėtinai stiprius šalčius, todėl juos auginti galima bandyti. Lietuvoje auginamas krūmas bugienis nėra pakankamai atsparus šalčiams, tačiau labai svarbu, kad žiemą būtų pasnigę - šakelės po sniegu nenušąla, jei bus virš sniego - tikrai nušals.
Paklaustas, kokie atvežtiniai medžiai ar krūmai gali ištverti didžiausius šalčius, gamtininkas sakė, kad tai yra paprastoji eglė, sibirinis kėnis, paprastasis kadagys - šie augalai nenušąla esant -30 °C ar net -40 °C temperatūrai. Pačius didžiausius šalčius ištveria juodieji serbentai - skaičiau tyrimo aprašymą, kaip juodojo serbento šakelė išsprogo palaikyta azote.
Vis dėlto, po atšiaurių žiemų, biologo teigimu, apšals arba nušals karijos, pterokarijos, šilkmedžiai, taip pat gali apšalti ir ginkmedžiai. Biologas mano, kad žiemos šalčiai bus mirtini puskiparisiams (kiek atsparesni yra žirniavaisiai, kilę iš Japonijos), ypač liausono.
Kaip rūpintis medžiais naudojant „TreeUtah“
Pietų kraštų medžių priežiūra Lietuvoje
Vis dėlto jei auginami šalčiui neatsparūs ar mažiau jam atsparūs augalai, reikia jais tinkamai pasirūpinti. Patariu iš pietinių kraštų atvežtus medžius ar krūmus sodinti prie pietinės namo pusės - taip jie gaus daugiau šilumos ir mažiau žvarbaus vėjo. Taip pat tokius augalus būtina mulčiuoti - šaknis užpilti pjuvenomis, lapais ar bent jau storu sniego sluoksniu, kad nenušaltų. Būtent šaknims šaltis yra pavojingiausias - apšalusias šakeles galima pašalinti, o nušalus šaknims augalo išgelbėti neįmanoma.
Išsamesnė informacija apie kai kurias rūšis
Abrikosai: auginimas ir nauda
Abrikosai - ne tik vertingiausi iš Lietuvoje auginamų kaulavaisių, turintys geriausią skaidulų ir cukrų santykį, bet ir vaistines savybes turintys vaisiai, o jų prinokę kauliukai vertingesni už migdolus, kuomet mėgaujamasi saikingais jų kiekiais. Abrikosai turtingi flavonoidų, antioksidantų, fosforo, kalio, beta-karotenoidų (vit. A). Abrikosai, palyginti su obuoliais, turi mažiau kalorijų, jūs galite suvalgyti net šešis abrikosus ir gausite mažiau kalorijų nei yra viename obuolyje. Taip pat tai vieni gražiausių sodo medžių, unikalių savo vainiko forma, žiedų ir žievės spalva. Lietuvoje abrikosai auginami ne vieną dešimtmetį, o šylant klimatui jie pritaikomi vis įvairesnėmis auginimo sąlygomis.
Yra kelios taisyklės, kurių reikia paisyti dar prieš įsigyjant augalą, kad po kelių metų netektų gailėtis dėl padarytos klaidos ir prarasti ne tiek augalo vertę, bet laiką ir energiją, kurią skyrėte pasirinkimui ir sodinimui. Taigi, per keliolika metų stebėjimų, išrinkome kelis svarbiausius faktorius, lemiančius, kad abrikosas išgyvens ir derės ekstremaliausiomis Rytų Lietuvos sąlygomis:
- Sodinkite abrikosą toje vietoje, kur nėra didelių temperatūros svyravimų. Vasario mėnesį iš rytinės pusės į augalo kamieną iki metro aukščio neturi šviesti saulė. Jei abejojate ar vieta tinka - sodinkite vakarinėje namo pusėje arba kampe tarp rytinės ir pietinės tvoros/gyvatvorės.
- Jokiu būdu neriškite nieko prie kamieno, abrikosų žievė jautresnė iššutimui nei bet kurio kito kaulavaisio. Jei norite sudaryti saugią dirbtinę užuovėją žiemos metui, įsmeikite prie medžio kelis kuoliukus ir apjuoskite juos audiniu (pvz agroplėvele).
- Sodinkite abrikosus tik užuovėjose nuo sausų rytų ir šiaurės krypčių vėjų, jei norite išvengti apšalimų šakų galuose ar viso augalo iššalimo ekstremalią žiemą. Komforto temperatūra dažnai skiriasi nuo termometro parodymų, jei yra vėjelis.
- Niekuomet nesodinkite abrikoso sunkiame dirvožemyje, kokį pakenčia slyvos ar vyšnios. Abrikosai mėgsta tik pralaidų dirvožemį, priesmėlį, lengvą priemolį, mažai molio turinčią daržo žemę. Taip pat nesodinkite ten, kur aukšti gruntiniai vandenys.
- Juk jums rūpi vaisiai, o ne tik pats medis, todėl parinkite vietą „antkalniu", jokiu būdu ne dauboje ar šalčio kišenėje, kur minimali stiprių šalnų tikimybė. Gera mintis sodinti prie pat pastato pietinės ar pietvakarinės sienos.
Taipogi, abrikosai gan anksti nubunda. To dažnai nesimato, nes pumpurai delsia išsprogti, bet vėlyvoji gegužės šalna dažnai nepastebimai pražudo jauną medį ar vyresnio medžio žiedpumpurius. Tai dar viena priežastis nesodinti ten, kur aktyvi ryto saulė žiemos pabaigoje nutirpdo sniegą.
Abrikoso veislės pasirinkimas - antras svarbus faktorius prieš vietos sodinimui parinkimą, todėl lengvai pasirinksite iš keliolikos siūlomų veislių. Jei gyvenate Rytų Lietuvoje - privenkite ankstyvų, anksti žydinčių veislių (pvz. Early Orange). Beje, visi šiuolaikiniai abrikosai yra savidulkiai, todėl derės net ir vienas medis nedideliame sode. Taipogi, iš grunto kasami tik vienerių metų augalai, kurių šaknys gebės išmaitinti storus kamienus ir antžeminę vainiko dalį persodinimo metu, ir kategoriškai nerekomenduojama iš grunto kasti dviejų metų augalų, bet geriau rinktis saugiam prigijimui vyresnį augalą vazone.
Juodavaisės aronijos: nereiklus ir naudingas augalas
Vaisinis, vaistinis, gražiai ir ilgai žydintis, kompaktiškas ir puošnus, lengvai formuojamas, visiškai atsparus ir absoliučiai nereiklus - toks svajonių augalas tiesiog privalomas kiekviename šiuolaikiškame sode. Pasak mokslininkų, juodavaisė aronija yra vertingesnė už šilauoges. Ji atspari šalčiams, jos nepuola kenkėjai, nebijo oro užterštumo, nereikia rūgštinti ar kaip nors specialiai ruošti dirvos.
Nuskinti vaisiai gali būti saugomi vėsiai iki 2 mėnesių, o geriausiai laikosi drėgnesniame rūsyje ar uždengtame inde šaldytuve. Tinka šaldyti. Palaikyti ar pašalę vaisiai skanesni už šviežiai nuskintus, saldesni, turi mažiau taninų. Džiovinti ir sumalti vaisiai labai tinkami konditerijos gaminiams spalvinti ir suteikti maistinės vertės. Daugiausia vitaminų išsaugosite jei šviežiai skintas uogas sutrinsite lygiomis dalimis su cukrumi. Turi daug pektino, todėl aronijos labai tinka kaip priedas uogienėms. Nepakartojamas ir aronijų vynas, aronijas galite naudoti kaip priedą kitų uogų ir vaisių vynams. Jos turi daug antocianinių ir polifenolių, kas privalu kokybiškam sausam raudonam vynui.
Aronijose gausu vitaminų, mikroelementų, fosforo ir geležies, askorbo rūgšties, vitaminų K, E, o P vitamino turi rekordiškai daug. Uogų arbata tinka peršalimo ligoms gydyti. Tyrimais patvirtinta, kad antioksidantų aronijos turi tiek pat kiek šilauogės ir gervuogės, arba 1,5 karto daugiau už serbentus ar spanguoles. Moksliniais tyrimais nėra pastebėta šalutinio poveikio vartojant aronijų uogas net ir didesniais kiekiais. Veislinės aronijos labai skiriasi nuo laukinių uogų skoniu, dydžiu ir produktyvumu. Rytų Europoje išskiriamos trys vertingiausios aronijų veislės, kurių genetinė kilmė identiška: GALICJANKA, NERO ir VIKING. HUGIN yra kitos kilmės. Jos visos savidulkės, apdulkinamos bičių, žiedai medingi.
- GALICJANKA - perspektyviausia palyginti nauja veislė, komercinėms plantacijoms, nes uogos ypač stambios, deri ypač gausiai, o svarbiausia - vaisiai sunoksta vienu metu, todėl galima vienodos kokybės sunokusį derlių nuimti vienu metu, mechanizuotai.
- Tuo tarpu HUGIN, NERO ir VIKING rekomenduojamos būtent sodininkams - mėgėjams.
- NERO - čekiška veislė, kompaktiškas, iki 2 m aukščio, mažesnio nei VIKING augumo, uogos yra dukart didesnės už laukinės juodavaisės aronijos ir turi dukart daugiau vitamino C palyginti su laukinėmis.
- VIKING - švediška veislė, iki 3 m aukščio krūmas, uogos viskuo panašios į NERO. Sultingumas identiškas GALICJANKA, uogos tik truputį mažesnės už Galicjanka.
- HUGIN - švediška veislė, pasižyminti pačiomis aromatingiausiomis, saldžiausiomis ir pačiomis vertingiausiomis uogomis. Jose daugiausia polifenolių, uogos šviesesnės nei kitų juodavaisių aronijų. Tačiau uogos 4 kartus mažesnės už Galicjanka, Viking, Nero uogas. Sulčių spalva šviesesnė nei kitų juodavaisių. Labiausiai tinkama džiovinti, taip pat kaip priedas minkštiems duonos kepiniams.
Aronija labai tinka gyvatvorėms, pavieniui galima formuoti medelio forma. Galima skiepyti į šermukšnio kamieną - medelis bus didesnis. Krūmas užauga iki 2-3 m aukščio, genimas panašiai kaip serbentai - tik vėliau, nuo 10 metų, pašalinamos seniausios (7-10 metų) šakos. Anksti pradeda derėti - jau 2-3 metais galite tikėtis derliaus. Žiedai paprastai neapšala nuo pavasario šalnų, nes žydi jau po jų. Aronijos nereiklios dirvai, mėgsta šviesias ir saulėtas vietas. Mėgsta normalaus drėgnumo dirvožemius, kurie gali būtų rūgštūs. Paprastai sodinama su 2 metrų tarpais.
Didieji mamutmedžiai: milžinai Lietuvos klimato iššūkiuose
Didieji mamutmedžiai dažnai klaidingai vadinami didžiosiomis sekvojomis (lot. Sequoiadendron giganteum, angl. Giant Sequoia). Mamutmedžiai gali atlaikyti -31 °C ar net žemesnę temperatūrą, jeigu šaltis tęsiasi neilgai ir aplink medį gausi sniego paklodė. Bet už natūralaus arealo paplitimo ribų, jo lapija gali nukentėti nuo atšiauraus vėjo, taip pat nepakenčia per didelės dirvožemio drėgmės.
Mamutmedžiai gali išaugti iki 75 metrų aukščio. Masyviausi pasaulio medžiai nėra aukščiausi. Šie laurai priklauso jų giminaitėms visžalėms sekvojoms ar konkurentams iš Australijos žemyno - eukaliptams. Tačiau aukštis - dar ne viskas. Žvelgiant iš apačios, šiurpaus aukščio kamienas sminga kone į padebesius ir siekia 75 metrus. Mamutmedis turi keturias didžiules lajas, kiekviena iš kurių dydžiu prilygsta rimtam medžiui. Mamutmedžiai į aukštį ir plotį auga varžydamiesi su kitais medžiais dėl didesnio kiekio saulės šviesos ir vandens. Įdomu ir tai, kad medis nenustoja didėjęs ir augęs taip, kaip nustoja, pvz., sausumos žinduoliai ar paukščiai, kurių dydį, pasiekus lytinę brandą, reguliuoja gravitacija. Medžiui nereikia niekur judėti iš vietos, tad jis tvirtina savo struktūrą, vis pridėdamas medienos. Mamutmedžio kamieno storis palei žemę užimtų nemažo kambario plotą - stovint netoliese, jo beveik neįmanoma aprėpti žvilgsniu. Kolosalus šių medžių dydis leidžia jiems atlaikyti didžiausias gamtinių stichijų negandas - mamutmedžiai yra abejingi audroms, gaisrams ir net žaibo išlydžiams. O svarbiausia - jie niekad nesiliauja augę. Net ir kai pasiekia keliasdešimties metrų aukštį.
Į Europą pirmą kartą jas atgabeno 1853 metų rugsėjį, škotų kilmės John D. Matthew, kuris surinko nedidelį kiekį sėklų Kalavero giraitėje. Dar didesnę mamutmedžių sėklų siuntą tų pačių metų gruodžio mėnesį į Angliją (netoli Ekseterio) atgabeno William Lobb, kuris taip pat sėklas buvo surinkęs toje pačioje Kalavero giraitėje. Vėliau šios siuntos sėklos buvo plačiai išplatintos Europoje. Pavienių entuziastų dėka, mamutmedžiai bandomi auginti ir Lietuvoje, nors jiems ir per atšiaurus mūsų šalies klimatas, nes per žiemos sezoną medeliai dažnai apšąla. Auginant juos, žiemos metu, o ypač jaunus medelius būtina pridengti.
Tai - vieni aukščiausių medžių Žemėje ir vieni ilgiausiai vegetuojančių medžių Žemėje. "Muir Snag" medis yra seniausias ir vegetuojantis, jo amžius siekia 3266 metus.
| Medžio apibūdinimas / Pavadinimas | Aukštis (m) | Kamieno skersmuo/apimtis (m) | Vieta |
|---|---|---|---|
| Robert E. | 95,8 | - | - |
| Pastebėtas Michael Taylor 1998 liepą | 94,9 | 4,87 (apimtis) | Karalių kanjono nacionalinis parkas |
| Didysis mamutmedis | 94,8 | 3,04 (skersmuo) | Karalių kanjono nacionalinis parkas |
| Už 152 m į pietus nuo antro pagal aukštį (94,9 m) mamutmedžio | 93,9 | 5,02 (skersmuo) | Karalių kanjono nacionalinis parkas |
| Didysis mamutmedis | 93,3 | - | Karalių kanjono nacionalinis parkas |
| Didysis mamutmedis | 92,4 | - | - |
| Didysis mamutmedis | 92,4 | - | Karalių kanjono nacionalinis parkas |
| Išmatuotas lazeriniu matuokliu | 92,0 | - | Mamutmedžių valstybinis miškas |
| Išmatuotas lazeriniu matuokliu | 92,0 | - | Mamutmedžių valstybinis miškas |
| Išmatuotas lazeriniu matuokliu | 91,7 | - | Karalių kanjono nacionalinis parkas |
Žymiausi dideli medžiai pasaulyje
Žymiausi medžiai atsiranda ir išnyksta. To pavyzdys galėtų būti "L'Arbre du Tenere" medžiai, kurie kažkada buvo laikomi labiausiai izoliuotais medžiais Žemėje, karavanų maršrutų Sacharoje orientyru. Savo gyvenimą šis gamtos stebuklas baigė 1973 metais, kai girtas Libijos sunkvežimio vairuotojas juos nuvertė. Šių metų rugpjūtį garsus Anos Frank medis Amsterdame per audrą pučiant stipriam vėjui buvo išrautas. Laimei, pasaulyje dar liko nemažai žymių medžių, kurių sąrašas pateikiamas tinklalapyje touropia.com.
Arbol del Tule (Meksika)
Arbol del Tule įsikūręs miesto Santa María del Tule centre, Meksikos valstijoje Oachakoje. Tai medis, kurio kamienas yra storiausias pasaulyje. Medžio kamieno perimetras toks didelis, kad iš pradžių buvo manoma, kad tai keli suaugę medžiai, bet tyrimai parodė, kad tai vienas medis, kurio amžius galėtų būti 1200 iki 3000 metų.
Baobabų aveniu (Madagaskaras)
Baobabų aveniu - tai grupelė medžių, išaugusių tiesia linija tarp Morondavos ir Belon'i Tsiribihinos vietovių vakarų Madagaskare. Šis unikalus vaizdas atkreipia keliautojų iš viso pasaulio dėmesį, tad tai viena lankomiausių vietų regione. Bėgant metams šalies gyventojų skaičius išaugo ir miškai buvo kertami dėl žemės ūkio plėtros, paliekant tik pačius garsiausius medžius.
Sochotros drakono kraujo medžiai (Sochotros sala)
Sochotros drakono kraujo medžiai yra vieni garsiausių ir savičiausių augalų Sochotros saloje. Keistos išvaizdos, primenantys skėtį medžiai turi labai tamsius sakus, kurie vadinami „drakono krauju". Būtent ši keista forma ir leidžia medžiui išgyventi sausringuoju metų laiku. Didelė šakų karūna meta šešėlį ant šaknų ir taip sumažina drėgmės garavimą iš žemės.
Gyvenimo medis (Bachreinas)
Gyvenimo medis auga Bachreine, dykumos viduryje. Medis turėtų būti nuo 400 iki 500 metų senumo. Jo ilgos šaknys tikriausiai rado požeminio vandens šaltinį, tačiau jo gebėjimas išgyventi - stebuklas, nes žaliuoja viduryje didelės ir nederlingos dykumos. Vietos gyventojų manymu, tai galėtų būti mistinių Edeno sodų vieta.
Dievo kedrai (Libanas)
Dievo kedrai yra mažas miškelis šiaurinėje Libano kalnų dalyje, kuriame auga apie 400 Libano kedras medžių. Tai paskutinis miškas iš kažkada čia klestėjusių Libano kedrų miškų. Libano kedrai daugiau kaip 70 kartų minimi Biblijoje. Senovės egiptiečiai naudojo jų sakus mumifikacijai, o karalius Saliamonas šiuos garsius medžius panaudojo šventyklos Jeruzalėje statybai.
Kaip rūpintis medžiais naudojant „TreeUtah“
Medžių senolių priežiūros principai
Vilniaus miesto parkuose galima aptikti išskirtinių gamtos paminklų. Žinomiausi jų yra Sapiegų parke esanti seniausia miesto liepa ir Bernardinų sode augantis vyriausiasis miesto ąžuolas.
Kas yra medis senolis?
Medžio gyvavimas suskirstytas į kelias fazes: eksploracijos, degeneracijos, stagnacijos ir rezignacijos. Paminkliniai medžiai arba medžiai senoliai priskiriami stagnacinei ir rezignacinei fazėms. Įprastai tai įspūdingų savo rūšiai parametrų, didelės kamieno apimties medis, turintis didelį kiekį negyvos medienos, su išlūžusiomis stambiomis skeletinėmis šakomis, džiūstančia ar jau nudžiūvusia viršūne ar viršutine lajos dalimi. Taip jis tampa buveine daugeliui kitų rūšių - grybų, kempinių, kerpių, samanų, vabalų, lervų, paukščių, smulkių žinduolių - kurias jungia vienas faktorius - medis senolis.
Medžiai nėra gydomi, jie prižiūrimi
Taip. Medžiai nėra gydomi. Jie nėra žmonės ar žinduoliai. Čia tik mes patys sugalvojome tokį terminą, kad medžiai gydomi. Medžiai žaizdą ne užsigydo, o ją atriboja. Jei įsimetė infekcija, puvinys, medžio gynybinis mechanizmas neleidžia jam plisti tolyn. Vaizdžiai tariant, uždaro į dėžutę, bet nesunaikina. Tiesiog apaugina kaliuso audiniu, taip jį „uždarydamas“ į dėžutę. Kuo medžio augimo sąlygos geresnės, tuo didesnis sukaupiamas jo vidinis gyvybingumo potencialas ir efektyvesnis infekcijos atribojimas.
Bet „uždaryta dėžutėje“ infekcija niekur nedingsta. Kai tik medžio potencialas apsilpsta (nepalankios gamtinės sąlygos, žmogaus įsikišimas), gynybinis „dėžutės“ barjeras susilpnėja, puvinys iš lėto plinta. Ir taip visą laiką - puvinio plitimo greitis priklauso nuo gynybinio barjero stiprumo. Visi pasakojimai, kad medžio žaizdą galima pagydyti ją aptepant moliu, šiaudais, drėgnu skuduru ar kuo kitu, netgi užbetonuojant, yra klaidinantys ir netaikytini. Nesivadovaukite interneto „ekspertų“ patarimais. Žaizdos gijimą paspartinti galima tik vienu atveju - kai pažeidimas yra šviežias (iki dviejų savaičių senumo), žaizda yra nuplaunama vandeniu ir uždengiama specialia plėvele. Pakeisti ją galima prisegant foliją ir uždengiant ją tamsia medžiaga. Bėgant laikui galima tikėtis, kad medis žaizdą užtrauks. Senai pažaidai jokios priemonės nepadės.
Medžių rūšių ekologija ir genėjimas
Pagrindinis medžių priežiūros skirtumas, atsižvelgiant į jų rūšį, yra medžio gynybinis mechanizmas, puvinio atribojimas, kitaip vadinamas CODIT‘as (angl. Compartmentalisation of decay in tree). Drebulė, tuopa, gluosnis, beržas turi silpną atribojimo barjerą, o ąžuolas ir liepa - stiprų. Silpną CODIT‘ą turintys medžiai netoleruoja didesnių žaizdų. Ąžuolui, liepai galima daryti iki 10 cm pjūvį - žaizdą. Tuo tarpu drebulė, tuopa, gluosnis, beržas pakenčia tik mažus, iki 5 cm, pjūvius. Medžių priežiūroje būtina žinoti rūšies atribojimo barjero stiprumą ir kaip rūšis toleruoja genėjimą. Taip pat svarbu žinoti, ar medis sugeba atauginti didelį kiekį ūglių.
Medžių senolių priežiūros priemonės
Planuojant medžio senolio priežiūros darbus, rekomenduojama atlikti jo aplinkos vertinimą. Labai svarbu žinoti, ar medyje gyvena paukščių, šikšnosparnių, galbūt smulkių plėšrūnų. Labai dažnai šiltuoju metų laiku senuose drevėtuose medžiuose apsigyvena širšės ir širšuolai, neretai uoksuose susimeta bičių spiečius. Taip pat medžiuose senoliuose apsigyvena ir visa eilė vabzdžių, kurių daugelis yra reti, įtraukti į Lietuvos Raudonąją knygą, arba nykstančių rūšių atstovai, tokie kaip niūriaspalvis auksavabalis. Jau rudeniop išryškėja ir vienmečių grybų vaisiakūniai, kurie taip pat kartais būna labai reti. Be to, grybų vaisiakūniai labai daug pasako apie medžio viduje esančius puvinius ir jų išplitimą. Turėdami iš anksto surinktą informaciją apie medžių senolių įnamius, medžių priežiūros specialistai gali planuoti, kuriuo metu geriausia atlikti priežiūros darbus bei išvengti nereikalingos gaišaties.
Vienas iš svarbiausių medžio senolio gyvavimo pratęsimo darbų yra jo lajos sutvarkymas ir priežiūra. Šis etapas reikalauja ypač profesionalių žinių ir patirties. Daugelio medžių laja jau būna rezignacinėje fazėje: viršutinė lajos dalis arba apdžiūvusi, arba išlūžusi, neproporcinga. Kamienas dažnai būna su drevėmis, trūkiais, daugiakamienių atskiri kamienai pradėję atsiskirti arba visiškai išlūžę. Dažniausiai pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas atstatyti medžio biomechaninį stabilumą - paprastai tariant, subalansuoti lają, sumažinti lajos svorį. Atskirais atvejais būtinas lajos sutvirtinimas tiek statinėmis (nepaslankiomis), tiek dinaminėmis jungtimis. Atliekant bet kokius darbus reikalinga atsižvelgti į tai, kad tvarkomas medis yra senolis ir stengtis kaip įmanoma mažiau jam pakenkti. Bet kokia didesnė invazija į medžio senolio lają gali stipriai sumažinti jo ir taip žemą fiziologinį gyvybingumą. Senolis medis gali turėti daug drevių, o jo laja būti neproporcingai susiformavusi ar tokia tapusi po natūralių senėjimo procesų. Kyla grėsmė, kad jis išvirs ar netgi subirs. Netekęs vienos stambios šakos medis gali prarasti visą lajos stabilumą. Vienai sudėtinei daliai iškritus, kitos pasidaro labiau pažeidžiamos.
Pavyzdžiui, ąžuolams būdinga didžiulė laja, kuri atrodo gyvybinga ir sveika, bet kamienas apačioje išdrevėjęs, sienelės plonos. Kamienas gali neatlaikyti svorio viršuje. Tokiu atveju vykdoma lajos redukcija, proporcingas lajos sumažinimas. Redukcinis genėjimas - lajos mažinimas, kuriuo siekiama perkelti žemiau svorio centrą ir padidinti medžio atsparumą lūžimui ar išvirtimui. Paliekami gyvybingi ūgliai arba pirmos eilės šakos. Redukcinio genėjimo metu paliekama šaka, kurios skersmuo turi būti ne mažiau kaip 1/3 šalinamos šakos skersmens.
Sausų šakų redukcija: sausų, stiprių, didelio skersmens šakų trumpinimas imituojant natūralų lūžį. Sausos skeletinės šakos trumpinamos (sumažinamas jų svoris) tiek, kad jos nenulūžtų. Kodėl taip daroma? Pirmiausia, medis senolis - tai jau atskira ekosistema, kurios visi elementai tarpusavyje glaudžiai susiję. Negyva, apmirusi, pažeista puvinio mediena medžio fiziologijai nepadeda, tačiau ji yra reikalinga medyje gyvenantiems vabzdžiams, įvairiems mikroorganizmams, saprofitiniams grybams, kurie ja minta ir skaido. Todėl nebūtina iš medžio senolio lajos šalinti visas iki vienos sausas šakas - jos reikalingos medžio senolio ekosistemai. Beje, šakos, kurių skersmuo iki 2 cm, nėra pavojingos, todėl nebūtina stengtis visas jas iš lajos išrinkti. Sausas šakas iš medžio senolio lajos išimti rekomenduojama tada, kai jos trukdo augti jaunoms gyvybingoms šakoms arba yra nesaugios - styro virš takų, žaidimų aikštelių, važiuojamosios dalies. Stambioms šakoms taikoma sausų šakų redukcija, smulkesnės išimamos visai. Ąžuolo ir pušų sausos šakos sutrūnija ant medžio. Liepų, beržų sausos šakos labai nepatvarios, gali bet kada nulūžti, tad joms sausų šakų redukcijos metodo nerekomenduojama taikyti, geriausiai šalinti visas visiškai.
Antra, gamtoje tokių lygių ir horizontalių lūžių nebūna. Tad taikant artimas gamtai technologijas, medžių senolių šakų redukcijos maksimaliai priartinamos prie natūralių sąlygų. Tuo pačiu ir estetinis vaizdas daug malonesnis, medis atrodo natūraliai, ne dirbtinai sterilus. Vis tik kiekvienas medis yra skirtingas, todėl ir universalių instrukcijų nėra. Kiekviena situacija sprendžiama individualiai. Jei turime tikslą atgaivinti, atstatyti medžio fiziologinius procesus, taikomas atstatomasis genėjimas. Atliekamas medžio jaunų ūglių karpymas arba medžio šakelių trumpinimas.
Kalbant apie seniausių Vilniaus medžių - Sapiegų liepos ir Bernardinų ąžuolo - būklę, galima sakyti, kad ji patenkinama - medžiai, nepaisant jų amžiaus, gyvybingi, žaliuojantys. Tačiau jų priežiūros darbai buvo atlikti, berods, prieš aštuonerius metus. Tad dabar reikia įvertinti, kaip pakito jų būklė per šį laikotarpį, kaip medžiai reagavo į atliktus darbus. Taip pat labai svarbu patikrinti lajos sutvirtinimo elementų būklę, ir, jeigu reikia, juos pakeisti naujomis jungtimis.
Kiekvienas senolis medis yra atskira ekosistema. Visa tai, kas gyvena juose, mes privalome saugoti. Jei medyje auga vertingas retas grybas, laikomasi nuomonės, kad jie abu yra lygiaverčiai. Priimamas toks sprendimas, kuris tiktų ir būtų palankus abiem rūšims. Netgi nudžiūvęs arba beveik nudžiūvęs medis nėra nukertamas. Iš jo formuojamas stuobrys - buveinė organizmams. Jei vertingas medis auga kur nors laukuose, jis savo sausomis šakomis niekam netrukdo ir nekelia grėsmės, mes nesikišame, išskyrus atvejus, kai medžiui kyla grėsmė subirti.
Pateiksiu klasikinį pavyzdį. Augant senoliui medžiui per daugelį metų keičiasi jį supanti aplinka. Tarkim, augo medis miškelyje ar jaunuolyne, tačiau laikui bėgant, ir jam tapus brandžiu medžiu, miškas buvo iškirstas ar sunaikintas, jis atsidūrė laukymėje. Pieva aplink jį buvo šienaujama, jos plotas didėjo, iš ūksmingos, ankštos terpės medis atsidūrė šviesioje, plačioje vietoje ir per daugelį metų prisitaikė augti būtent tokioje vietoje. Tačiau nutrūkus ūkinei veiklai, aplink vėl suželia miškas, kuris medį, jau tapusį senoliu, per keletą dešimtmečių praauga. Miško siena vertingą medį užstelbia. Pasikeičia apšvietimo lygis, medis pradeda prisitaikyti prie pakitusios aplinkos ir insoliacijos - senolio pavėsyje šakos ima džiūti. Galiausiai tik seno medžio viršūnė lieka žalia. Iš naujo atradę tokį medį norime jį eksponuoti ir prailginti jo gyvavimą. Tada medžiui reikia padėti, pakeisti jo apšvietimo lygį, bet procesą vykdyti labai palengva. Kaip palengva medis buvo užtamsintas, taip palengva apšvietimo lygis turi būti atstatomas.
Kas dar, be arboristo, gali prižiūrėti paminklinius medžius? Niekas. Su medžiais senoliais gali dirbti tik išskirtinai patyręs arboristas. Tinkamai atlikti lajos stabilizaciją, sutvirtinimą, atramų pastatymą, šaknyno priežiūrą negalės nei dendrologas, nei miškininkas, nei sodo medžių genėtojas. Akivaizdus pavyzdys - Stelmužės ąžuolas, kai šiam senoliui vietoj šakų atramų buvo pakabinti svarmenys. Viena šaka neatlaikė ir išlūžo kartu su „atrama“. Ir tai nutiko dėl to, kad atramas statė ne profesionalūs arboristai, o, greičiausiai, už mažiausią kainą parinkti „specialistai“.
Europos arboristikos taryba vykdo VETcert projektą, kuris sertifikuoja specialistus, dirbančius su paminkliniais medžiais. Yra du lygmenys: praktinis, kai specialistas žino, kaip tinkamai atlikti tam tikrus senolio medžio priežiūros darbus, ir konsultacinis - kai pateikiami medžio priežiūros ir tvarkymo projektai. Taigi net ne kiekvienam arboristui medis senolis yra lengvai įkandamas riešutas.
