Kasmet, artėjant vasario 5-ajai, Lietuvos bažnyčiose ir tikinčiųjų namuose atgimsta ypatinga tradicija - Šventosios Agotos duonos šventinimas. Tai ne tik liturginis aktas, bet ir giliai liaudies sąmonėje įsišaknijęs paprotys, apipintas tikėjimais, pasakojimais ir specifinėmis praktikomis. Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip paprastas duonos gabalėlio pašventinimas, ši tradicija atveria langą į sudėtingą lietuvių santykį su tikėjimu, gamtos stichijomis, kasdiene duona ir bendruomenės saugumu. Gilinantis į šį reiškinį, atsiskleidžia daugiasluoksnė jo prasmė - nuo konkrečių veiksmų bažnyčioje iki plačių kultūrinių ir istorinių kontekstų.
Šventinimo aktas yra centrinis Agotos duonos tradicijos momentas. Jis vyksta griežtai nustatytu laiku - vasario 5-ąją, minint Šventosios Agotos, III amžiaus Sicilijos kankinės, liturginę dieną. Ši data nekinta, todėl ir ateinančiais metais Agotos duona bus šventinama būtent vasario 5 dieną. Nors kai kuriais metais gali būti minimi ypatingi bažnytiniai metai, tai nekeičia pačios Šv. Agotos minėjimo datos, tačiau gali suteikti papildomų atspalvių šventimo iškilmingumui parapijose.
Šventinimas tradiciškai atliekamas bažnyčiose. Dažniausiai tai vyksta po Šventųjų Mišių - kunigas specialia malda laimina tikinčiųjų atsineštus duonos gabalėlius. Kartu su duona neretai šventinamas ir vanduo bei druska. Šie trys elementai - duona, vanduo ir druska - sudaro simbolinį apsaugos ir palaiminimo trejetą, turintį gilias biblines ir kultūrines šaknis. Duona simbolizuoja gyvybę, kasdienį maistą ir Kristaus Kūną; vanduo - apsivalymą, gyvybę, Krikštą; druska - išsaugojimą nuo gedimo, išmintį, sandorą.
Pats šventinimo ritualas, nors atliekamas dvasininko, yra neatsiejamas nuo aktyvaus tikinčiųjų dalyvavimo. Žmonės sąmoningai atsineša duoną, dalyvauja pamaldose ir priima palaiminimą kaip Dievo malonės ženklą, perduodamą per Bažnyčios tarnystę ir Šventosios Agotos užtarimą. Tai nėra magiškas veiksmas, garantuojantis apsaugą savaime, bet tikėjimo aktas, kuriame prašoma Dievo globos.
Pašventintosios Duonos Išvaizda ir Saugojimas
Dažniausiai šventinimui atnešama ne kokia nors speciali, pagal išskirtinį receptą kepta duona, o įprasta, namuose valgoma duona. Tai gali būti ruginės, kvietinės ar maišytos duonos riekelė ar nedidelis gabalėlis. Svarbu ne duonos rūšis ar dydis, o pats faktas, kad tai yra kasdienio maisto simbolis, kuris per palaiminimą įgauna sakralinę reikšmę. Neretai žmonės atsineša kelis gabalėlius - sau, šeimos nariams, kartais net kaimynams ar giminaičiams.
Pašventinta duona paprastai pagarbiai suvyniojama į švarią audeklo skiautelę (kaip minima ir senuosiuose šaltiniuose) ir parsinešama namo. Ji laikoma pagarbiai, dažniausiai saugioje, bet lengvai pasiekiamoje vietoje. Tradiciškai tai galėjo būti vieta prie šventųjų paveikslų, namų altorėlyje, kartais - tiesiog spintelėje ar duoninėje, bet atskirai nuo kitos duonos. Kai kuriuose regionuose buvo paprotys įkišti gabalėlį į sienos plyšį, palubės balkį ar laikyti prie krosnies - vietų, simboliškai susijusių su namų saugumu ir šiluma.
Svarbu pabrėžti, kad Agotos duona nėra skirta įprastam valgymui. Ji laikoma visus metus, iki kitos Šv. Agotos dienos, kaip apsaugos ženklas ir priemonė ypatingiems atvejams.
Pagrindinė Tradicija: Apsauga Nuo Gaisro
Pati ryškiausia ir plačiausiai žinoma Agotos duonos naudojimo paskirtis - apsauga nuo gaisro. Šis tikėjimas yra tiesiogiai susijęs su pačios Šventosios Agotos kankinyste ir jos, kaip gaisrų globėjos, vaidmeniu. Pasakojama, kad jos gimtajame Katanijos mieste Sicilijoje, praėjus metams po jos mirties, išsiveržus Etnos ugnikalniui, gyventojai, nešini jos kapą dengusia skraiste, sustabdė tekančią lavą. Šis stebuklas (ar legenda) tapo pagrindu tikėjimui jos ypatinga galia apsaugoti nuo ugnies nelaimių.
Lietuvoje, kur medinė architektūra buvo paplitusi ir gaisrai kėlė didžiulį pavojų tiek kaimuose, tiek miesteliuose, tikėjimas Agotos duonos galia buvo itin stiprus. Kilus gaisrui, buvo tikima, kad įmetus pašventintos duonos gabalėlį į liepsnas ar apnešus aplink degantį pastatą, galima sustabdyti ugnies plitimą ar net ją užgesinti. Kiti papročiai liudija, kad duonos gabalėlis būdavo dedamas ant lango ar slenksčio, kad ugnis nepereitų į namus.
Šis tikėjimas, nors ir turintis liaudisko magiškumo elementų, iš esmės rėmėsi giliu pasitikėjimu Dievo apvaizda ir šventųjų užtarimu. Pašventintas objektas tapdavo materialiu tikėjimo ir vilties ženklu akistatoje su baisia stichija. Tai buvo būdas ne tik ieškoti antgamtinės pagalbos, bet ir psichologiškai įveikti baimę, sutelkti bendruomenę bendrai maldai ir veiksmui.
Kitos Tradicijos ir Naudojimo Būdai
Nors apsauga nuo gaisro yra pagrindinė Agotos duonos funkcija, liaudies tradicijoje jai priskiriama ir daugiau galių:
- Apsauga nuo gamtos stichijų: Tikėta, kad Agotos duona gali apsaugoti ne tik nuo gaisro, bet ir nuo žaibo trenksmo, audrų, perkūnijos. Perkūnijos metu gabalėlis duonos galėjo būti dedamas ant lango ar laikomas rankose meldžiantis.
- Kelionės palaiminimas: Ruošiantis į ilgą ar pavojingą kelionę, pasiimti su savimi gabalėlį Agotos duonos reiškė prašyti Šv. Agotos globos ir saugios kelionės. Tai suteikdavo dvasinės stiprybės ir pasitikėjimo.
- Sveikatos apsauga ir gydymas: Liaudies medicinoje Agotos duonai kartais buvo priskiriamos gydomosios savybės. Atsižvelgiant į Šv. Agotos kankinystės pobūdį (legendoje minimas krūtų nupjovimas), ji tapo moterų ligų, ypač krūtų susirgimų, globėja. Tikėta, kad palietus skaudamą vietą pašventinta duona ar jos truputį suvalgius (nors tai retesnis paprotys), galima palengvinti kančią. Taip pat ji naudota gerklės skausmui gydyti. Svarbu pabrėžti, kad Bažnyčia tokias praktikas vertina atsargiai, skirdama jas nuo oficialių sakramentų ir pabrėždama, kad gydo ne pati duona, o Dievas per tikėjimą ir maldą.
- Gyvulių apsauga: Kaimo vietovėse Agotos duona buvo naudojama ir gyvuliams apsaugoti nuo ligų, nelaimių ar net piktos akies. Gabalėlis duonos galėjo būti duodamas gyvuliui suėsti arba laikomas tvarte.
- Derliaus ir sėjos palaiminimas: Kartais Agotos duonos trupinėlių būdavo įmaišoma į sėjamus grūdus, tikint, kad tai užtikrins gerą derlių ir apsaugos jį nuo stichinių nelaimių ar kenkėjų.
Šios įvairios praktikos rodo, kaip giliai Agotos duonos tradicija buvo integravusis į kasdienį žmonių gyvenimą, apimdama svarbiausias jų būties sritis - namų saugumą, sveikatą, ūkį, keliones.
Tradicinės Duonos Receptas: Paprastumas ir Sakralumas Kasdienybėje
Kaip minėta, Agotos duonai šventinti dažniausiai naudota įprasta naminė duona. Lietuvoje tai tradiciškai buvo ruginė duona, kepama su natūraliu raugu. Nors nėra vieno specifinio "Agotos duonos" recepto pačiam šventinimui, verta prisiminti tradicinės ruginės duonos kepimo procesą, nes būtent tokia duona dažniausiai ir tapdavo Agotos duona. Jos kepimas pats savaime buvo svarbus, kone ritualinis veiksmas šeimoje.
Paprastos Ruginės Duonos Recepto Principai:
- Raugas (Įmaišas): Tai gyvoji duonos dalis, perduodama iš kepimo į kepimą. Paprastai gabalėlis tešlos nuo praėjusio kepimo paliekamas kaip raugas kitam kartui. Prieš kepant, raugas "atgaivinamas" - sumaišomas su šiltu vandeniu ir trupučiu miltų, paliekamas šiltai rūgti keletą valandų ar per naktį. Nuo raugo kokybės priklauso duonos skonis ir purumas.
- Tešlos Maišymas: Į didelį dubenį (tradiciškai - medinį duonkubilį) sijojami ruginiai miltai (neretai - rupaus malimo). Į juos pilamas šiltas vanduo, dedama druska, kartais kmynai ar kitos sėklos pagal skonį. Tuomet įmaišomas paruoštas raugas. Viskas gerai išmaišoma mediniu šaukštu ar rankomis. Tešla turi būti gana tiršta, lipni.
- Kildinimas: Užmaišyta tešla uždengiama audeklu ir paliekama šiltoje vietoje kilti. Ruginė tešla kyla lėtai, procesas gali užtrukti kelias valandas ar net visą naktį, priklausomai nuo aplinkos temperatūros ir raugo stiprumo. Pakilusi tešla padvigubėja, jos paviršiuje atsiranda burbuliukų.
- Kepalo Formavimas: Pakilusi tešla dar kartą perminkoma (nors ruginė tešla minkoma mažiau nei kvietinė). Rankos ir paviršius pabarstomi miltais. Formuojami apvalūs ar pailgi kepalai. Kartais tešla dedama į specialias formas, bet tradiciškai kepalai formuojami rankomis ir dedami ant miltuotos ližės (kepimo lentos) ar tiesiai ant karštais garais iškaitintų ajerų, klevo ar kopūsto lapų, kurie ne tik neleidžia duonai prilipti prie pado, bet ir suteikia papildomo aromato.
- Kepimas: Duona kepama gerai įkaitintoje krosnyje (tradiciškai - duonkepėje). Temperatūra turi būti aukšta pradžioje, vėliau palaipsniui mažėjanti. Kepimo laikas priklauso nuo kepalo dydžio ir krosnies karščio, paprastai trunka apie valandą ar ilgiau. Iškepusios duonos plutelė būna tamsi, kieta, o pabaksnojus į apačią girdisi duslus garsas.
- Atvėsinimas: Iškepusi duona išimama iš krosnies, kartais jos plutelė aptepama vandeniu, kad suminkštėtų ir blizgėtų. Kepalai uždengiami švariu lininiu rankšluosčiu ir paliekami lėtai vėsti. Pjaustyti galima tik visiškai atvėsusią duoną.
Šis procesas, perduodamas iš kartos į kartą, buvo ne tik maisto gaminimas, bet ir šeimos tradicija, reikalaujanti pagarbos duonai ir jos sudedamosioms dalims. Būtent tokios, su meile ir malda keptos duonos gabalėlis, atneštas į bažnyčią vasario 5-ąją, įgaudavo ypatingą prasmę.
Šventoji Agota: Kankinė ir Globėja
Norint suprasti Agotos duonos tradicijos kilmę, būtina pažvelgti į pačios šventosios asmenį. Agota (Agatha) buvo jauna mergelė, gyvenusi III amžiuje Katanijos mieste, Sicilijoje, Romos imperatoriaus Decijaus persekiojimų metu. Ji kilusi iš turtingos ir garbingos šeimos, pasižymėjo grožiu ir giliu krikščionišku tikėjimu, buvo pasišventusi Kristui.
Pasak legendos, Katanijos prokonsulas Kvintianas (Quintianus) įsimylėjo Agotą ir norėjo ją vesti. Kai ši atsisakė, motyvuodama savo pasišventimu Kristui ir nenoru tekėti už pagonio, prokonsulas įsiuto. Pasinaudodamas imperatoriaus ediktu prieš krikščionis, jis įsakė Agotą suimti. Ji buvo žiauriai plakama, draskoma geležiniais kabliais, deginama fakelais. Vienas žiauriausių kankinimų buvo krūtų nupjovimas. Legenda pasakoja, kad naktį kalėjime Agotai pasirodė Šventasis Petras ir ją išgydė. Nepaisant to, kankinimai tęsėsi - ji buvo voliojama ant žarijų ir įkaitintų šukių. Galiausiai Agota mirė kalėjime nuo patirt kančių, melsdamasi Dievui.
Dėl savo drąsos, ištikimybės Kristui ir baisių kančių Agota greitai pradėta garbinti kaip šventoji kankinė. Jos kultas paplito visoje Krikščioniškoje Bažnyčioje. Dėl sąsajų su ugnimi (deginimas, Etnos išsiveržimo sustabdymas) ji tapo pagrindine globėja nuo gaisrų, žaibo, ugnikalnių išsiveržimų. Dėl patirtų kankinimų ji taip pat laikoma krūtų ligomis sergančių moterų, žindyvių globėja. Be to, ji yra Katanijos miesto, Maltos, varpų liejikų, kepėjų (dėl duonos simbolikos) globėja.
Istorinis ir Kultūrinis Kontekstas: Tikėjimo ir Liaudies Papročių Sankirta
Agotos duonos tradicija Lietuvoje yra puikus pavyzdys, kaip krikščioniškasis šventųjų garbinimas susipynė su senaisiais, galbūt net ikikrikščioniškais, liaudies tikėjimais ir praktikomis. Pagarba duonai kaip gyvybės šaltiniui, tikėjimas magiška žodžio ir palaiminimo galia, siekis apsisaugoti nuo gamtos stichijų - visa tai egzistavo lietuvių kultūroje dar iki krikščionybės.
Atėjus krikščionybei, šie archajiški elementai nebuvo visiškai išstumti, bet palaipsniui integruoti į naują tikėjimo sistemą. Šventieji perėmė tam tikras senųjų dievybių ar gamtos dvasių funkcijas. Šv. Agota, kaip galinga užtarėja nuo ugnies, natūraliai įsiliejo į pasaulėvaizdį, kuriame ugnis buvo ir gyvybės šaltinis (židinys), ir mirtinas pavojus (gaisras).
Pašventintos duonos, vandens ir druskos naudojimas apsaugai yra būdingas daugeliui krikščioniškų kultūrų, ypač liaudies pamaldumo lygmenyje. Tai vadinamieji sakramentalijos - Bažnyčios įsteigti šventi ženklai, kuriais, panašiai į sakramentus, ženklinamos ir Dievo malone gaunamos, ypač dvasinės, gėrybės. Tačiau liaudies sąmonėje šių objektų galia kartais buvo suvokiama tiesmukiškiau, arčiau maginio mąstymo, tikint jų veiksmingumu savaime.
Tradicijos paplitimas Lietuvoje ir kaimyniniuose kraštuose (Lenkijoje, Baltarusijoje) rodo bendrą kultūrinį ir religinį paveldą, kuriame Šv. Agotos kultas ir su juo susiję papročiai rado tvirtą atramą.
Teologinė Perspektyva: Tarp Užtarimo ir Prietarų
Žvelgiant iš oficialios Katalikų Bažnyčios mokymo perspektyvos, Agotos duonos šventinimas yra viena iš pamaldumo praktikų, susijusių su šventųjų garbinimu ir sakramentalijų naudojimu. Bažnyčia moko, kad šventieji yra mūsų užtarėjai pas Dievą, o pašventinti daiktai (sakramentalijos) yra ženklai, padedantys žmogui sustiprinti tikėjimą ir priimti Dievo malonę.
Svarbu atskirti tikėjimą šventųjų užtarimu nuo prietarų ar magiško mąstymo. Pati duona savaime neturi magiškų galių. Jos veiksmingumas kyla ne iš jos pačios, o iš Dievo palaiminimo, Bažnyčios maldų ir žmogaus tikėjimo bei pasitikėjimo Dievo apvaizda, prašant Šv. Agotos užtarimo. Bažnyčia skatina naudoti sakramentalijas pamaldžiai, kaip pagalbinę priemonę dvasiniam gyvenimui, o ne kaip amuletus ar talismanus.
Agotos duonos tradicija primena ir apie platesnę duonos simboliką krikščionybėje. Duona yra kasdienės Dievo malonės ženklas („kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“), o Eucharistinė Duona - pats Kristaus Kūnas, dvasinis maistas. Tad net ir paprastos duonos šventinimas gali nukreipti mintis į gilesnes dvasines realijas.
Tradicijos Gyvybingumas Šiandien
Kyla klausimas, kiek Agotos duonos šventinimo tradicija yra gyvybinga šiuolaikinėje Lietuvoje? Akivaizdu, kad kintant gyvenimo būdui, urbanizuojantis visuomenei, mažėjant tiesioginei gaisro baimei (dėl statybinių medžiagų, gaisrinės apsaugos sistemų), kai kurios pirminės tradicijos funkcijos prarado aktualumą.
Vis dėlto, tradicija nėra visiškai išnykusi. Daugelyje Lietuvos bažnyčių vasario 5-ąją tebešventinama Agotos duona, vanduo ir druska. Žmonės, ypač vyresnės kartos, kaimo vietovėse, tebesilaiko šio papročio. Kai kuriems tai yra svarbi tikėjimo išraiška, pasitikėjimo Dievo globa ženklas. Kitiems tai galbūt labiau kultūrinės tapatybės, protėvių papročių išsaugojimo klausimas.
Pastebima, kad kartais tradicija atgimsta naujomis formomis. Galbūt mažiau akcentuojama tiesioginė apsauga nuo ugnies, o daugiau - bendra namų, šeimos apsauga, sveikatos prašymas, dvasinė stiprybė. Parapijos, bendruomenės kartais sąmoningai gaivina šią tradiciją kaip savo paveldo dalį.
Šiuolaikiniam žmogui Agotos duonos tradicija gali būti proga apmąstyti trapumą, poreikį ieškoti apsaugos ne tik materialiuose dalykuose, bet ir dvasinėje stiprybėje, tikėjime. Tai taip pat priminimas apie duonos - kasdienio maisto - svarbą ir sakralumą, apie bendruomenės ryšius, susitelkiančius bendrai maldai ir tradicijai.
Šventoji Agota: Datos ir Faktai
| Įvykis | Data |
|---|---|
| Šv. Agotos diena | Vasario 5 |
Lietuvoje nuo seno šv. Agotos dieną šventinama vadinamoji Agotos duona, kuri paskui saugoma namuose, tikint, kad ji gina nuo gaisro. Be to, tikima, kad į gaisro liepsnas įmestas šv. Agotos duonos gabalėliai apsaugos, kad jis nesiplėstų. Suvalgyta šv. Agotos duona saugo nuo ligų. Kai kuriose Lietuvos parapijose šventinamas ir šv. Agotos vanduo. Dar ir šiandien šv. Agotos duonelę kai kurie žmonės nešiojasi piniginėse, vežiojasi mašinose, tikėdami, kad ji apsaugos nuo vagysčių, avarijų ir kt. nelaimių.
Kai visa šeima susirenka prie švenčių stalo, visada apsižvalgo: „O kur duona?...“ Ir net kiek stebina, kad nepaisant patiekalų įvairovės, pastebima, kad jos trūksta, nes duona turi būti visada matoma ir po ranka... Dalijamės ja ne tik per Kūčių vakarienę (paminėtina, kad hebrajų kalboje „Betliejus“ reiškia „Duonos namai“), o paduodami ją vieni kitiems per įprastus susitikimus, simboliškai perduodame gėrį kitiems. Duona - maistas kūnui, pakylėtas iki sakralumo - yra neatsiejamas kasdienybės atributas, neatskiriamas nuo civilizacijos istorijos ir pažangos. Dievas ir žmogaus rankos sukūrė šį šedevrą, teikiantį gyvybę ir džiaugsmą.
Mažai ką žinome apie Agotos gyvenimą. Kilusi ji iš Sicilijos miesto Katanijos. Tikriausiai apie 250-uosius metus buvo nukankinta dėl tikėjimo į Kristų. Legenda pasakoja, kad ši aukštos kilmės mergina nesutiko tekėti už miesto prefekto Kvintijano, kuris buvo ne tik pagonis, bet ir negarbingas žmogus. Už tai susilaukė grasinimų ir galiausiai - persekiojimo. Įmesta į kalėjimą neatsisakė savo tikėjimo. Prefektas įsakė jai nupjauti krūtis, tačiau naktį pasirodęs šv. Petras užgydė jos žaizdas. Vis tik jos persekiotojai nepaliko ramybėje ir kitą dieną po žiaurių kankinimų Agota mirė.
Ši mergina nebuvo užmiršta. Pagarba jai virto krikščionišku kultu ir, greičiausiai, labai greitai išplito. Tai patvirtina ir faktas, kad jos vardas pateko tarp nedaugelio šventųjų, minimų Mišių Eucharistinėje maldoje. Šeštame amžiuje popiežiaus Simacho rūpesčiu Romoje jau iškilo jos vardo bažnyčia. Žinoma, labiausiai Agota mėgstama ir gerbiama savo gimtinėje, Katanijoje. Pasakojama, kad per jos mirties metines išsiveržė prie pat miesto esantis Etnos ugnikalnis. Išsigandę miestiečiai surado Agotos skraistę ir išnešė ją prieš atitekančią lavą. Ugnikalnis nurimo ir miestas buvo išgelbėtas. Nuo to laiko šventoji tapo ne tik Katanijos Globėja, bet ir saugotoja nuo gaisrų bei sunaikinimų. Daugelyje šalių paplito paprotys Agotos dieną šventinti duoną ir vandenį, - kaip priemonę, apsaugančią nuo gaisro ir nelaimių. Be abejo, šis paprotys siejasi su jau minėtu Katanijos išgelbėjimu nuo degančios ugnikalnio lavos.
Agotos gyvenimas iškalbingai liudija ir apie kitą ugnį, kuriai šventoji taip pat neleido užsiliepsnoti. Šiandien labiau pasikliaujame priešgaisrinėmis priemonėmis ir ne vienas mano, kad pašventinta duona labiau tiko tais laikais, kai kitokių apsisaugojimo nuo gaisro priemonių žmonės neturėjo. Galbūt. Bažnyčia nei vieno neverčia, o tik leidžia naudotis tokiais pašventintais, palaimintais daiktais, kaip šv. Agotos duona. Tačiau nurodo, kad tokios liaudiško maldingumo formos nėra svetimos krikščioniui. Juk „kiekvienas palaiminimas - tai Dievo pašlovinimas ir malda, kuria prašoma Jo dovanų” (KBK 1671).
Pietų Amerikos vyskupai yra gražiai pasisakę apie liaudišką religingumą ir jo reikšmę: Liaudiškas religingumas iš esmės sukaupia vertybes, kuriomis krikščioniška išmintis atsiliepia į svarbiausius gyvenimo klausimus. Sveika katalikiška liaudies nuovoka sugeba sinkretiškai aprėpti gyvenimą; ji kūrybingai susieja kas dieviška ir kas žmogiška, Kristų ir Mariją, dvasią ir kūną, bendruomenę ir jos institucijas, asmenį ir visuomenę, tikėjimą ir tėvynę, protą ir jausmus. Ta išmintis taip pat yra liaudies nuovokumo pagrindas, evangelinė nuojauta, padedanti spontaniškai suvokti, kada Bažnyčioje pirmiausia tarnaujama Evangelijai ir kada ji nebetenka savo turinio bei esti užgožiama kitų interesų.
Šv. Agotos vardu pavadinta Radviliškio apskrityje esančio Vadaktų miestelio bažnyčia. Šių maldos namų didžiajame altoriuje kabo jų globėjos - Šv. Agotos paveikslas. Kasmet čia vyksta ir Šv. Žemaičių Kalvarijos Šv. Mergelės Marijos Apsilankymo mažojoje bazilikoje galima pamatyti ir Šv. Agotos kankinės altorių. Jame saugomas nežinomo XVIII dailininko darbas, kuriame kankinė Agota vaizduojama stovinti kalvos peizažo fone, tamsių debesų properšoje, nutviekstoje saulės. Liškiavos Šv. Trejybės bažnyčios šventoriuje iškilęs Šv. Agotos koplytstulpis. Apskritai šiai šventajai koplytstulpių mūsų šalyje yra pastatyta daug. Prie Raguvos miestelio, Raguvos-Troškūnų ir Panevėžio-Ukmergės kelių sankryžoje stūkso koplytstulpis. Yra manoma, jog jis čia įkurdintas po XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje Raguvoje kilusio gaisro. Prie šio stulpo pritvirtintoje plokštelėje parašyta: „Šv. Agota, apsaugok mus nuo gaisrų ir visokių nelaimių“.
Sovietinė valdžia buvo nugriovusi ir Kaišiadorių rajono Darsūniškio miestelyje stovėjusius Šv. Agotos vartus. Pastatyti jie buvo po 1818 metų gaisro, kurio metu buvo supleškėjęs kone visas miestelis su bažnyčia. Lietuvoje itin populiarios šventosios atvaizdų randama daug kur. Miesteliuose ir kaimuose Šv. Agotos skulptūrėlės dažniausiai yra įkurdintos pakraščiuose ir žiūrinčios į priešingą pusę - kad išviliotų iš gyvenvietės ugnį.
Dažnai Šv. Agotą liaudies meistrai vaizduoja su duonos kepalėliu rankose, vienplaukę ar su gėlių vainiku ant galvos, vilkinčią kilmingos moters drabužiais, bet basą. Tradiciškai savo pagrindinį maistą - duoną - mūsų protėviai garbino Vasario 5-ąją. Tądien visuose namuose pasklisdavo kepamos duonos aromatas, buvo imamasi duonos aukojimo apeigų.
Ši sena lietuvių šventė, užgimusi dar pagonybėje, vėliau, jau krikščioniškaisiais laikais, imta tapatinti su Šv. Agotos vardinėmis, o duona pradėta šventinti bažnyčiose. Parsinešta iš maldos namų duonelė laikyta namų palubėje, gabalėlis jos taip pat būdavo įkasamas po namo pamatais arba padedamas ant krosnies - kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Apskritai laikyta, kad Šv.Agota saugo nuo gaisro.
tags: #duonos #laiminimas #baznycioje