Egzorcistai ir Katalikų Bažnyčios požiūris į piktųjų dvasių išvarymą bei mėsos valgymą

Išganymo istorijoje veikia angelai, kurių vieni tarnauja Dievo planui, nešdami Bažnyčiai paslaptingą ir galingą pagalbą, o kiti, nupuolę ir praradę pirmykštį orumą, vadinami velniškomis dvasiomis, priešinasi Dievo valiai ir Kristaus atliktam išganymo darbui, stengiasi įtraukti žmogų į savo maištą prieš Dievą. Šv. Rašte velnias ir piktosios dvasios yra vadinami įvairiais vardais. Kai kurie jų tam tikru būdu parodo šių dvasių prigimtį bei veikimą. Velnias taip pat vadinamas šėtonu, senuoju žalčiu ir slibinu. Jis suvedžioja visą pasaulį ir kovoja prieš tuos, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugo Jėzaus liudijimą. Jis dar vadinamas žmonių priešu ir galvažudžiu nuo pat pradžios, nes per nuodėmę atidavė žmogų mirties valdžion. Kadangi savo pinklėmis priverčia žmogų nepaklusti Dievui, yra vadinamas Piktuoju, Gundytoju, melagiu ir melo tėvu, kuris veikia klastingai ir melagingai. Jis taip pat yra vadinamas šio pasaulio kunigaikščiu, tai yra, valdovu to pasaulio, kuris yra Piktojo valdžioje ir nepažino tikrosios Šviesos. Jo galia yra apibūdinama kaip tamsybių valdžia, nes jis nekenčia Šviesos, kuri yra Kristus, ir stengiasi įtraukti žmones į savo tamsybes. Tačiau velnias ir demonai, susivieniję tam, kad pasipriešintų Dievo viešpatavimui, buvo pasmerkti ir sudaro dvasinių blogio jėgų kariuomenę.

Nors buvo sukurti kaip dvasinės būtybės, jie nusidėjo ir yra vadinami Šėtono angelais. Tai leidžia daryti prielaidą, kad piktasis jų valdovas yra jiems patikėjęs kažkokią ypatingą pasiuntinybę. Visus netyrųjų, klastingų ir suvedžiojančių dvasių darbus sugriovė Dievo Sūnaus pergalė. Nors „visa žmonijos istorija persmelkta žūtbūtinės kovos su tamsos galybėmis, truksiančios iki paskutinės dienos”, Kristus per savo velykinį mirties ir prisikėlimo slėpinį mus „išvadavo iš velnio ir nuodėmės vergijos”, sunaikindamas jų viešpatavimą ir viską išlaisvindamas iš Piktojo įtakos.

Kadangi niokojantis bei priešiškas velnio ir demonų poveikis išplinta žmonėse, daiktuose ir vietose, pasireikšdamas įvairiais būdais, Bažnyčia supranta, kad „dienos yra piktos”, todėl visada meldėsi ir nepaliauja melstis, kad žmonės būtų išlaisvinti iš Velnio žabangų.

Kristaus pergalė prieš piktąsias dvasias

Kristaus pergalė ir Bažnyčios valdžia piktosioms dvasioms

Bažnyčia tvirtai tiki, kad tėra vienas tikras Dievas, Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, kuris yra visko Pradžia, visų matomų ir nematomų būtybių Kūrėjas. Dievas savo Apvaizda rūpinasi ir valdo viską, ką sukūrė. Jis nesukūrė nieko, kas nebūtų gera. Taip pat ir „velnias (…) bei kiti demonai Dievo buvo sukurti iš prigimties geri, tačiau dėl savo kaltės tapo blogi”. Ir jie būtų geri, jeigu būtų išlikę tokios būklės, kokius juos sukūrė Dievas. Bet kadangi blogai pasinaudojo prigimtiniu tobulumu ir neišliko tiesoje, jie, nors ir nepakeitė savo prigimties, atsiskyrė nuo aukščiausiojo Gėrio, kuriam privalėjo likti ištikimi.

Žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą „teisume ir tiesos šventume”, o jo orumas reikalauja, kad elgtųsi pagal sąmoningą ir laisvą pasirinkimą. Tačiau Piktojo suvedžiotas jis blogai panaudojo savo laisvės dovaną ir dėl savo neklusnumo pateko velnio ir mirties valdžion, tapdamas nuodėmės vergu. Todėl „per visą… žmonijos istoriją tęsiasi sunki kova prieš tamsybių galias; ši kova, pradėta pasaulio pradžioje, vyks iki paskutinės dienos, pagal Dievo žodžius”.

Visagalis ir gailestingas Tėvas atsiuntė į pasaulį savo mylimąjį Sūnų, kad išvaduotų žmones iš tamsybių valdžios ir perkeltų į savo karalystę. Todėl Kristus, „visos kūrinijos pirmagimis”, norėdamas atnaujinti senąjį žmogų, priėmė kūną pavaldų nuodėmei „kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią”; Šventosios Dvasios dovana Jis perkeitė sužeistą žmogaus prigimtį į naują kūrinį per savo Kančią ir Prisikėlimą.

Per savo gyvenimą žemėje Viešpats Jėzus, pagundų nugalėtojas dykumoje, savo galia išvarinėdavo šėtoną ir kitas piktąsias dvasias, liepdamas paklusti savo dieviškai valiai. Gera darydamas ir gydydamas visus tuos, kurie buvo velnio valdžioje, Jis apreiškė savo išganymą, kuris skirtas išlaisvinti žmogų iš nuodėmės bei jos pasekmių ir taip pat iš pirmosios nuodėmės autoriaus, galvažudžio nuo pat pradžios ir melo tėvo.

Kai atėjo tamsybių valanda, Viešpats, „tapdamas klusnus iki mirties”, slėpininga Kryžiaus galia atlaikė paskutinį šėtono puolimą ir triumfavo prieš senojo priešo pasipūtimą. Ši Kristaus pergalė sužibėjo jo šlovingame prisikėlime, kai Dievas prikėlė Jį iš numirusiųjų, pasodino danguje savo dešinėje ir viską paklojo po Jo kojomis.

Savo tarnystės metu Kristus suteikė Apaštalams ir kitiems mokiniams galią išvarinėti netyrąsias dvasias. Pažadėjo, kad atsiųs jiems Šventąją Dvasią, ateinančią nuo Tėvo per Sūnų, kad įtikintų pasaulį apie teismą, nes šio pasaulio kunigaikštis jau nuteistas. Tarp ženklų, kurie lydės tikinčiuosius, Evangelijoje yra minimas piktųjų dvasių išvarymas.

Nuo Apaštalų laikų Bažnyčia vykdė gautą iš Kristaus valdžią išvarinėti demonus ir nugalėti jų įtaką. Todėl Bažnyčia su pasitikėjimu ir ištverme meldžia „Jėzaus vardu”, kad žmogus būtų išlaisvintas nuo Piktojo. Tuo pačiu vardu Šventosios Dvasios galia Bažnyčia įvairiais būdais įsakinėja piktosioms dvasioms, kad netrukdytų skelbti Evangelijos ir atiduotų „Stipresniam” valdžią visai kūrinijai ir kiekvienam žmogui.

„Kai Bažnyčia viešai ir autoritetingai Jėzaus Kristaus vardu meldžia, kad asmuo ar daiktas būtų apsaugotas nuo Piktojo kėslų arba išvaduotas iš jo valdžios, tai vadiname egzorcizmu.” Jį atlikdavo Jėzus, ir Bažnyčia gavo iš Jo galią ir uždavinį išvarinėti demonus.

Egzorcizmo apeigos ir simbolika

Egzorcizmų tipai

Žodis egzorcizmas apima šias reikšmes:

  1. Iškilmingas (didysis, viešas) egzorcizmas: jo tikslas yra išvaryti piktąją dvasią iš apsėsto žmogaus ir išlaisvinti iš demonų įtakos. Tai sakramentalija, kurią gali teikti vyskupas arba jo įgalioti dvasininkai. Šis egzorcizmas vykdomas pagal Romos Apeigyno nurodymus. Jis yra viešas, jeigu jį atlieka įšventintas Bažnyčios tarnas, kuris tai daro Bažnyčios vardu ir autoritetu, su galia, gauta per kunigystės šventimus. Kunigas negali tos galios naudoti be aiškaus vietos ordinaro leidimo.
  2. Privatūs (mažieji arba paprastieji) egzorcizmai: jie nėra egzorcizmai tikrąja šio žodžio prasme, nes nevartojama iškilmingojo egzorcizmo formulė, t.y., tiesiogiai neįsakinėjama piktajai dvasiai. Tai visų tikinčiųjų kalbamos individualios maldos, pvz., prašymas apsaugoti nuo piktojo pagundų ir varginimo. Tokios yra ir vidinio gydymo maldos. Apskritai tai yra užtarimo maldos būdas, kurį gali naudoti visi kunigai arba religinės bendruomenės, vadovaujamos kunigo ar diakono. Tai nėra iškilmingi egzorcizmai, nors jų tikslas - išlaisvinti iš demonų įtakos (tačiau ne iš paties apsėdimo).
  3. Krikšto egzorcizmas: speciali malda Krikšto apeigose nuo pat krikščionybės pradžios. Paprasta forma egzorcizmas atliekamas per Krikšto apeigas.
  4. Egzorcizuoto vandens, aliejaus, druskos ir smilkalų vartojimas: tai gali daryti kiekvienas tikintysis, kai tai yra reikalinga. Vandenį, aliejų, druską ir smilkalus pašventinti gali bet kuris kunigas (nebūtinai egzorcistas), naudodamasis Romos Apeigynu.

Egzorcizmų tikslas - Jėzaus patikėta Bažnyčiai dvasine galia išvaryti piktąsias dvasias arba išvaduoti iš jų įtakos. Egzorcizmo apeigose yra svarbios ne tik specialios formulės, bet ir gestai bei ritualai, kurių reikšmė ir vertingumas kyla iš to, kad jie buvo vartojami katekumenato kelionėje, apsivalymo etape. Jiems priskirtini: kryžiaus ženklas, rankų uždėjimas, pūstelėjimas.

Kunigas egzorcistas apie piktąsias dvasias, apsėdimus ir kaip jų išvengti

Egzorcizmų istorija ir raida

Bažnyčios istorijos pradžioje egzorcizmų apeigos buvo siejamos su Krikšto sakramentu. Prieš Krikštą katechumenai dalyvaudavo vadinamose exsufflatio apeigose, kurių esmę sudarydavo tai, kad besiruošiantys Krikštui atsistodavo į Vakarus (simbolinę tamsos ir velnio buveinę, o Rytai buvo siejami su Kristaus - patekančios saulės atėjimu). Atsigręžę į Vakarus katechumenai pūsdavo ir spjaudavo šėtonui į veidą. Tai reikšdavo panieką. Šios apeigos sietinos ne tik su tais, kurie priimdavo Krikšto sakramentą. Egzorcizmai buvo atliekami taip pat ir pagoniams, kas dažnai suartindavo juos su krikščionimis.

Bažnyčioje visuomet vyskupas buvo egzorcistas numeris vienas. O egzorcisto šventinimai - tai kelias link kunigystės. Laikui bėgant egzorcisto funkcija buvo labiau rezervuojama oficialiai išrinktiems ir vyskupo paskirtiems kunigams. 1972 m. rugpjūčio 12 d. egzorcisto šventinimus panaikino. Daugelyje šalių netgi egzorcisto iš viso nebuvo. Buvo teigiama, kad krikščioniškose šalyse šėtono poveikis buvo numalšintas priešingai negu misionierių šalyse.

XVI am. buvo piktnaudžiauta šiuo klausimu ir kilo būtinybę rasti būdų šiai problemai išspręsti. Tai lėmė, kad egzorcistai pradėjo dirbti slapstydamiesi. Neretai egzorcistai buvo atšaukiami iš savo pareigų, nes jokioje tarnystėje nebuvo tiek daug spąstų. XIX am. filosofijoje galimus apsėdimo atvejus pradėta tapatinti su psichologiniais sutrikimais.

Paskutinis Susirinkimas, kuris tiek daug reformavo, egzorcizmų klausimo nepalietė, taktiškai jį nutylėdamas. Paskutinė egzorcizmo reforma buvo įvykdyta 1999 m. Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos.

Kunigas egzorcistas: kvalifikacija ir atlikimo sąlygos

Šiuo metu egzorcistų skyrimo klausimą reguliuoja Kanonų teisės kodeksas (Kanonai 1167-1172). Kodekse skelbiama, kad: „egzorcistu tampa kunigas, pasižymintis dievobaimingumu, mokslu, sumanumu ir nepriekaištingu gyvenimu", „egzorcizmai gali būti atliekami remiantis aiškiu vietos ordinatoriaus paliepimu", „atliekant sakramentalijas (tarp jų ir egzorcizmus) privalu „laikytis patvirtintų Bažnyčios valdžios apeigų ir formulių" - kitaip tariant, vadovautis Romos ritualu".

Piktojo apsėstųjų asmenų egzorcizavimo tarnystė yra suteikiama ypatingu ir aiškiu vietos Ordinaro, paprastai tos diecezijos Vyskupo, leidimu. Toks leidimas turi būti suteiktas tik kunigams, kurie pasižymi pamaldumu, mokslu, išmintimi ir doru gyvenimu bei yra specialiai paruošti šiai tarnystei. O kunigas, kuriam yra patikėtos egzorcisto pareigos tam tikram laikui arba „konkrečiam atvejui“, tegu atlieka šią meilės tarnystę su pasitikėjimu ir nuolankumu, vadovaujamas vyskupijos vyskupo. Kai čia kalbama apie „egzorcistą”, visada turimas omenyje „kunigas egzorcistas”.

Jeigu tave kankina demonai, pasikalbėk su savo nuodėmklausiu. Jis turėtų atpažinti požymius ir nukreipti tave pas tinkamus dvasininkus. Taip pat su tokia problema gali kreiptis į kleboną, kuris turėtų žinoti, kas vyskupijoje yra egzorcistas, arba tiesiogiai į vyskupystės kuriją su prašymu nurodyti kunigo egzorcisto telefoną ar adresą. Susisiekus egzorcistas gali paskirti susitikimo laiką ir vietą. Paprastai egzorcizmai yra atliekami neviešojoje vietoje, kad būti išvengta pašalinių žmonių (pvz., smalsuolių).

Kunigo egzorcisto vaidmuo ir diskretiškumas

Egzorcisto atsargumas ir įžvalga

Kai yra velnio įsikišimu laikomas atvejis, egzorcistas visų pirma privalo būti maksimaliai atsargus ir išmintingas. Pirmiausia, tegul lengvai nepatiki, kad susidūrė su velnio apsėstu asmeniu, nes gali būti, kad tai kokia nors liga, ypač psichinė. Panašiai tegul nepatiki iš karto, kad yra velnio apsėdimo akivaizdoje, kai asmuo skundžiasi, kad yra ypatingai gundomas velnio, arba kad yra suspaudime ar varginamas, nes visa tai gali būti vaizduotės padariniai.

Būtina suvokti, kad šėtonas naudojasi įvairiais būdais, kad paslėptų savo buvimą. Kad nesuklystų, teatkreipia dėmesį taip pat ir į priemones bei žabangus, kuriuos naudoja velnias, kad apgautų žmogų, įtikinėdamas piktojo kankinamą tikintįjį, kad jam nereikia egzorcizmo, priversdamas jį tikėti, kad jo liga yra natūrali, kad ją gali išgydyti medicina. Bet kuriuo atveju egzorcistas turi su reikiamu dėmesingumu įvertinti, ar tas, kuris save laiko kankinamu velnio, iš tikrųjų jo įtakoje. Egzorcistas privalo mokėti gerai atskirti velnio puolimo atvejus nuo tų, kurie kyla iš lengvatikystės, verčiančios kai kuriuos žmones, net ir tikinčiuosius, laikyti save, savo artimuosius ir savo turtą burtų, kerų ar prakeikimo aukomis. Tegu kunigas jiems neatsako dvasinės paramos, bet jokiu būdu tenenaudoja egzorcizmų. Kartu su tais žmonėmis gali sukalbėti atitinkamas maldas ir už juos pasimelsti, prašydamas Dievo ramybės.

Egzorcistas, ieškodamas priežasčių ir spręsdamas, kaip reikės melstis, naudojasi specialiu klausimynu. Šis klausimynas padeda apibūdinti ir suvokti situaciją, apimdamas platų spektrą galimų dvasinių ir gyvenimo aspektų. Egzorcistas visų pirma privalo būti maksimaliai atsargus ir išmintingas, lengvai nepatikėdamas, kad susidūrė su velnio apsėstu asmeniu, nes gali būti, kad tai kokia nors liga, ypač psichinė.

Pagrindiniai klausimyno aspektai apima:

  • Bendrosios būklės įvertinimas: fizinė ir psichinė sveikata, pagalbos paieškos istorija, reakcija į šventus dalykus ir vietas, gebėjimas melstis.
  • Priklausomybės ir nuodėmės: nuo įpročių (nikotino, alkoholio, narkotikų, pornografijos, satanistinės muzikos), nuslėptos sunkios nuodėmės išpažintyje.
  • Keisti reiškiniai aplinkoje: namuose ar šeimoje vykstantys nepaaiškinami įvykiai.
  • Pirmojo Dievo įsakymo (Neturėk kitų dievų) pažeidimai: tai apima magijos, spiritizmo, būrėjų lankymo, amuletų naudojimo, horoskopų skaitymo, netradicinės medicinos (bioenergetikos, reiki, fengšui, hipnozės, akupunktūros, įvairių pseudopsichologijos praktikų, transcendentalinės meditacijos), dvasių kvietimo, kitų religijų (induizmo, budizmo, islamo, neopagonybės) praktikavimo, dalyvavimo antibažnytinėse organizacijose (masonerija, scientologai), Naujojo Amžiaus ideologijos knygų skaitymo, satanizmo, okultinių simbolių nešiojimo, „išėjimo iš kūno“ patirčių.
  • Antrojo Dievo įsakymo (Netark Dievo vardo be reikalo) pažeidimai: tai apima maištavimą prieš Dievą, velnio vaidinimą ar figūrėlių turėjimą, meldimąsi velniui, sutarčių pasirašymą su piktosiomis dvasiomis, lankymąsi pagonių kulto vietose, demoniškų kulto daiktų turėjimą, neįgaliotų asmenų (pasauliečių „egzorcistų“, būrėjų) pagalbos ieškojimą, Rytų kovos menų ir susijusių praktikų (jogos, kuksando, ciguno) užsiėmimą, prakeikimus, magijos, būrimo, numerologijos, mediumizmo, vudu, šamanizmo praktikas, tikėjimą energetika, UFO kultu, prietarais, dalyvavimą demoniškuose kompiuteriniuose žaidimuose ar filmų žiūrėjimą, okultinės literatūros skaitymą.
  • Penktojo Dievo įsakymo (Nežudyk) pažeidimai: apima abortus, savižudiškas mintis, žalojimąsi, tatuiruotes, auskarus neįprastose vietose, negebėjimą atleisti, patirtas traumas, įkyrias mintis, baimę, aštrios (satanistinės) ar New Age muzikos klausymąsi.

Velnio apsėdimo požymiai

Pagal įsitvirtinusią praktiką, velnio apsėdimo požymiais yra laikytini tokie simptomai: rišlus kalbėjimas kalba, kurios nemoka, arba kalbančiojo supratimas; slaptų arba tolimų dalykų atskleidimas; jėgos, kuri neatitinka jo amžiaus arba viršija natūralias fizines galimybes, parodymas. Tačiau tai yra tik ženklai, kurie gali būti tam tikromis nuorodomis, tad jie nebūtinai turi būti siejami su velniu. Todėl būtina atsižvelgti ir į kitus ženklus, ypač moralinio ir dvasinio pobūdžio, kurie kitokia forma gali atskleisti velnio veikimą. Tai gali būti: stiprus priešiškumas Dievui, Švenčiausiam Jėzaus Asmeniui, Švenčiausiai Mergelei Marijai ir Šventiesiems, Bažnyčiai, Dievo Žodžiui, šventiems dalykams, ypač sakramentams, šventųjų paveikslams. Būtina kruopščiai išnagrinėti visų tų požymių ryšį su tikėjimu bei pastangomis krikščioniškai gyventi. Juk Piktasis yra pirmiausiai Dievo ir viso to, kas tikinčiuosius sieja su išganančiu Dievo veikimu, priešininkas.

Sprendimą apie būtinybę atlikti egzorcizmo apeigas egzorcistas privalo priimti apgalvotai, atidžiai išnagrinėjęs atvejį, visuomet išsaugodamas išpažinties paslaptį, ir pasitaręs, kiek tai įmanoma, su dvasinės srities specialistais, o jeigu reikia - su gydytojais ir psichiatrais, turinčiais kompetenciją dvasinio gyvenimo dalykuose. Tais atvejais, kurie liečia nekatalikus, ar kitais ypač sudėtingais atvejais būtina kreiptis į vyskupijos vyskupą, kuris, norėdamas pasielgti išmintingai, prieš galutinai apsispręsdamas, ar atlikti egzorcizmą, gali atsiklausti kai kurių ekspertų nuomonės.

Egzorcizmą reikia atlikti taip, kad jis išreikštų Bažnyčios tikėjimą ir niekas negalėtų jo interpretuoti kaip magiško ar prietarais paremto akto. Reikia vengti, kad egzorcizmas taptų viešu spektakliu. Atliekant egzorcizmą neleidžiama dalyvauti žiniasklaidos atstovams. Tiek egzorcistas, tiek apeigų dalyviai privalo būti diskretiški ir neplatinti žinios apie egzorcizmą nei prieš faktą, nei po jo.

Egzorcizmo veiksmingumas ir atsivertimas

Egzorcizmas nebus veiksmingas, jeigu jį gaunantis žmogus neturės noro atsiversti, o ypač jei neišsižadės nuodėmės. Negalima palikti velniui atlapotų savo sielos durų, nes jis gali grįžti ir dvigubai smarkiau užpulti. Evangelijoje pagal Matą Jėzus moko, kad „Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio, ir neranda. Tada ji sako: „Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau”. Sugrįžusi randa juos tuščius, iššluotus ir išpuoštus. Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma. Taip atsitiks ir šiai piktai kartai”. Taigi egzorcizmo tikslas nėra tik išvaryti pačią piktąją dvasią ir nutraukti jos įtaką, bet svarbiausia, kad žmogus atsiverstų ir būtų nukreiptas į gyvo tikėjimo kelią. Išlaisvinimo pagrindą sudaro atsivertimas ir atsiskyrimas nuo blogio.

Atsivertimas ir nuodėmės atsižadėjimas

Netikrų egzorcistų pavojai

Pasauliečių galingas ginklas - malda, tačiau jos neužtenka norint tiksliai nustatyti apsėdimą ir atlikti egzorcizmus. Tiktai tinkamas egzorcizmas atliktas įgaliotų dvasininkų egzorcistų leidžia nustatyti, ar konkretų asmenį veikia piktoji dvasia ir koks yra jos įtakos laipsnis. Reikia pabrėžti, kad vyskupo tam įgaliotų dvasininkų atlikti egzorcizmai pasižymi gydomosiomis savybėmis. Visi kiti egzorcizmai, kuriuos atlieka pasauliečiai, taip pat neįgalioti dvasininkai, neatneša tikrojo išsilaisvinimo. Raganių, spiritualistų, žiniuonių ir plačiąja prasme suprantamų vad. pasaulietišku egzorcistų egzorcizmai paprastai baigiasi tuo, kad pablogėja kenčiančio žmogaus būsena.

Neretai išlaisvinimo veiksmų imasi pavojaus nesuvokiantys žmonės, pvz., pasauliečiai, įvairūs bioenergetikos specialistai, būrėjos, kerėtojai ir kiti. Po šių žmonių atliktų veiksmų iš pradžių pastebimas tariamas kamuojamo asmens būklės pagerėjimas (tai placebo efektas, arba velnio apgaulė), po kurio kentėjimas grįžta su nauja jėga. Pasauliečių vykdomi egzorcizmai tampa sensacijomis ir dėl to kyla įvairių paskalų ir nesusipratimų, o blogiausia, kad tai kelia pavojų ne tik sielai, bet ir kūnui. Todėl jei tau reikalinga egzorcisto pagalba, kreipkis tik į katalikų kunigus, vyskupų paskirtus šiai tarnystei tavo vyskupijoje.

Egzorcizmai yra netikri, jeigu jie: atliekami Jėzaus vardu, bet ne Bažnyčios paskirtų dvasininkų, o kitų asmenų; atliekami pasitelkiant pagoniškus dievukus, paslaptingas energijas, švytuokles ir panašias priemones; atliekami dėl materialines ar kitokios naudos; yra susiję su tariamu mirusiųjų dvasių išvarymu, kosminių padarų, astralinių kūnų ir paslaptingų dievukų, būčių ar energijų pašalinimais.

Daug pasauliečių imasi atlikti egzorcizmus prisidengdami Biblijos citata: „Jonas jam tarė: ‚Mokytojau, mes matėme vieną tokį, kuris nevaikščioja su mumis, bet tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis‘. Jėzus atsakė: ‚Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus!" (Mk 9, 38-40). Kas yra prieš mus? Tai, be abejo, netikri egzorcistai, kurie veikia ne pagal Bažnyčios nuostatus. Kanonų teisė (Kan. 1172) aiškiai sako: „§1. Be ypatingo ir įsakmaus vietos Ordinaro leidimo niekas negali teisėtai atlikti egzorcizmų apsėstiesiems. §2. Vietos ordinaras tokį leidimą suteikia tik pamaldumu, žiniomis, išmintimi ir gyvenimo kilnumu pasižyminčiam kunigui." Iš realių įvykių galime sakyti, kad piktoji dvasia neapleis apsėsto ar kankinamo žmogaus, jei egzorcizmus atlieka neįpareigotas asmuo, apgavikas, „gydytojas" ar net vyskupo skyrimo neturintis kunigas.

Reikia žinoti, kad apgavikų bandymai atlikti egzorcizmus gali turėti tragiškų pasekmių. Šventas Raštas moko, kad: „kai kurie keliaujantys žydų egzorcistai mėgindavo piktųjų dvasių apsėstiesiems prišaukti Jėzaus vardą, sakydami: „Aš jus saikdinu per Jėzų, kurį skelbia Paulius". Taip darė vieno žydų vyresniojo kunigo Skėvo septyni sūnūs. Bet piktoji dvasia jiems atšovė: „Pažįstu Jėzų ir žinau Paulių. O jūs kas būsite?" Ir žmogus, turįs nelabąją dvasią, užpuolė juos, apgalėjo vienus bei kitus ir taip nutąsė, jog jie nuogi ir sužaloti turėjo bėgti iš anų namų. Tatai sužinojo visi žydai ir graikai, gyvenantys Efeze. Visus pagavo baimė, o Jėzaus vardas buvo išaukštintas". Pasaulietis, bandydamas daryti egzorcizmą, neturi realios valdžios prieš piktąją dvasią, todėl velniška agresija gali skaudžiai paliesti „ceremonijoje" dalyvaujančius žmones (panašiai nutiko minėtoje Švento Rašto ištraukoje). Tai tinka ir kunigams, kurie be vyskupo skyrimo savavališkai vykdo egzorcizmus. Šiuolaikiniai apsimetėliai egzorcistai neretai šaukiasi Jėzaus vardo, bet to pasirodo maža, kad žmogus būtų išlaisvintas iš velnio gniaužtų. Net jei po jų veiksmų kamuojamo žmogaus būklė pagerėja, tai tėra tariamas ir laikinas sustiprėjimas, po kurio velnias dar smarkiau atakuoja. Pasauliečiai egzorcistai negali teisintis vien tuo, kad šaukiasi Jėzaus vardo. Jų atliekami veiksmai daugiau primena magiškus užkerėjimus, o Dievo vardas tariamas magiškose formulėse. Kristus Evangelijoje perspėja: „Daugelis man sakys, anai dienai atėjus: „Viešpatie, Viešpatie, argi (…) neišvarinėjome demonų tavo vardu?" (…) Tuomet jiems pareikšiu: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!" (Mt 7, 22-23).

Pasaulietis egzorcistas tikrai nori įtikinti, kad veikia piktoji dvasia. Tai kyla iš savotiškos demonų manijos ir noro šį veiksmą paversti pragyvenimo šaltiniu. Katalikų kunigo palaiminimas nieko nekainuoja. Jėzus savo apaštalams pasakė: „Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, apvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite! Neįsigykite nei aukso, nei sidabro, nei variokų savo kapšams prikimšti". O internete besiskelbiantys egzorcistai tokius darbus atlieka už pinigus. Toks „gydymas" neturi nieko bendra su Gerosios Naujienos skelbimu ir nuoširdžiu žmonių atsivertimu, o tai ir yra tikrasis išgijimas.

Pasauliečiai egzorcistai bando gydyti ligas, daug kur matydami piktosios dvasios įtaką ir rekomenduoja savo gydymo paslaugas. Dažnas tokių veiksmų padarinys - nutraukiama medicinos terapija ir todėl negaluojančiojo fizinė būklė tik blogėja. Asociacija, kuriai priklauso apie 900 egzorcistų visame pasaulyje, savo įspėjimą paskelbė sausio 6 d., nes „pastebėta kai kurių pastoracinių praktikų, kurios, užuot tarnavusios sužeistam Kristaus Kūnui, didina jo kančias ir sukelia dezorientaciją“.

Asociacija atkreipia dėmesį, kad „apgailėtina, jog kai kurie, užuot skelbę Jėzaus Kristaus Evangeliją, išlaisvinančią žmogų iš blogio ir nuodėmės vergijos, dėmesį sutelkia tik į velnio buvimą ir darbą“, priversdami pagalbos ieškančius žmones manyti, kad „išlaisvinimas priklauso tik nuo priverstinio maldų ir palaiminimų kartojimo“, nors Kristaus ramybę „galima pasiekti tik per meilės gyvenimą, maitinamą Dievo žodžio, maldos, Eucharistijos ir išpažinties sakramentų ir autentiško pamaldumo Nekaltajai Mergelei." „Dar blogiau, kai pats vyskupijos egzorcistas šiems veikėjams deleguoja Bažnyčios jam patikėtą užduotį.“

Mitai apie Jėzų vegetarą ir Bažnyčios mokymas apie mėsos valgymą

Esama įvairių spekuliacijų ar bandymų restauruoti įvykius iš antrinių nuorodų - pavyzdžiui, turime tradicinį aiškinimą, kad Jėzus dirbo dailide ir kartu su Juozapu darbavosi Seforyje. Esama ir kitokių spekuliacijų: nuo tikėjimo, kad Jėzus buvo ateivis iš kitos planetos, iki aptariamos temos. Ezoterika ir kai kurios kvazirytietiškos religinio pobūdžio grupės teigia, kad Jėzus didelę savo paslėptojo gyvenimo dalį praleido Indijoje.

Mitas apie indiškąjį Jėzų kyla iš dailininko keliautojo ezoteriko Nikolajaus Rericho ir rusų žurnalisto Nikolajaus Notovičiaus kelionių į Himalajus. Abu teigė, kad iš Tibeto lamų sužinojo tiesą apie Issa (t. y. Jėzų) bei prarastąją evangeliją, pasakojančią apie prarastuosius jo gyvenimo metus. Dalis šios moderniosios mitologijos taip pat paremta naujaisiais apokrifais, tokiais kaip 1908 m. publikuota Levio H. Dowlingo „Vandenio eros evangelija“. Šiame moderniajame apokrife pasakojama, kaip Indijos princas Ravana, ieškodamas dieviškos išminties, Vakaruose sutinka paauglį Jėzų ir, sužavėtas jo išminties, pasiima į savo kraštus. Indiškojo Jėzaus mitu bandoma parodyti, kad Jėzus iš tiesų nėra Dievas. Jis laikomas žmogumi, kuris atkeliavęs iš Palestinos į Indiją mokėsi pas vietinius brahmanus. Čia jis išmoko daryti stebuklus, perprato Vedų mokslą, išmoko jogos, sveikos gyvensenos, vegetarizmo, persisėmė reinkarnacijos idėjomis. Nors Jėzus šiame mite nelaikomas Dievu, tačiau jis vertinamas kaip didis mokytojas, be kurio autoriteto negalima apsieiti. Mitu taip pat norima parodyti, kad ne viskas, kas parašyta Biblijoje, yra tiesa, nes šis šventraštis buvo perrašinėjamas, dalis informacijos buvo sąmoningai nuslėpta ar iškraipyta.

Kunigas egzorcistas apie piktąsias dvasias, apsėdimus ir kaip jų išvengti

Šventasis Raštas: ar tikrai jis draudžia valgyti mėsą?

Neretai „tiesa“, kad Jėzaus būta vegetaro, grindžiama selektyviai parinktomis Šventojo Rašto citatomis. Šis draudimas paprastai grindžiamas pirmuoju sukūrimo pasakojimu: „Dievas tarė: „Štai daviau jums visus visoje žemėje sėklą teikiančius augalus ir visus medžius, vedančius vaisius su sėklomis; jie bus jums maistas. O visiems laukų gyvuliams, visiems padangių paukščiams ir visiems žeme rėpliojantiems gyvūnams, turintiems gyvybės alsavimą, maistui visus žaliuosius augalus“ (Pr 1, 29-30). Vadovaujantis selektyvia samprata, atrodo, kad Dievas tikrai leidžia valgyti tik augalus ir, savaime suprantama, - draudžia valgyti mėsą. Ši citata dažnai naudojama, kai bandoma apginti vegetarinę mitybą.

Tačiau, norint išlaikyti nuoseklumą ir visuminį tiesos suvokimą, derėtų cituoti ir Pradžios knygos 9 skyrių, kuris paprastai yra nutylimas. Šioje vietoje pasakojama, kaip Dievas po Tvano, sudarydamas Sandorą su Nojumi, pastarajam taria: „Kas juda ir yra gyva, bus jums maistui.“ Vertinant biblinės sampratos visumą, draudimo valgyti mėsos nerasime, tačiau aptinkame daug nuorodų, kokią mėsą galima naudoti maistui bei kada nuo jos derėtų susilaikyti. Penkiaknygėje paaiškinama, kuriuos gyvūnus galima valgyti, o kuriuos - draudžiama. Remiamasi hebrajiška košerinio maisto samprata, kuri teigia, kad vieni gyvūnai laikomi švariais, kiti ne. Bendrą vaizdą padeda susidaryti ir pavyzdžiai, kuriuose nusakomos mėsos valgymo taisyklės: „Taip kalbėkite izraelitams: Iš visų keturkojų žemėje šiuos gyvulius galite valgyti. Kiekvieną gyvulį, kuris yra skeltanagis ir atrajoja, galite valgyti“ (Kun 11, 2-3); „Iš gyvulių galite valgyti kiekvieną gyvulį, kuris turi nagą, skeltą į dvi dalis, ir atrajoja“ (Įst 14, 6); „Tačiau, kur tik nori, gali skersti ir valgyti mėsą bet kurioje iš savo gyvenviečių pagal palaiminimą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tau davęs. Ir nešvarūs, ir švarūs gali ją valgyti, kaip gazelės ar stirnos mėsą“ (Įst 12, 15).

Apie tai, kad nėra ypatingų mitybos draudimų, rašoma ir Naujajame Testamente. Po prisikėlimo Jėzus pasirodė mokiniams ir „jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: „Ar neturite čia ko nors valgyti?“ Jie padavė jam gabalą keptos žuvies. Jis paėmė ir valgė jų akyse“ (Lk 24, 40-43); po apaštalo Petro regėjimo „jam pasigirdo balsas: „Kelkis, Petrai, pjauk ir valgyk!“ Petras atsakė: „Jokiu būdu, Viešpatie! Aš niekuomet nesu valgęs sutepto ar nešvaraus maisto.“ O balsas vėl tarė: „Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!“ (Apd 10, 13-15); „Dar išgirdau balsą, man sakantį: ‘Kelkis, Petrai, pjauk ir valgyk!’ Aš atsakiau: ‘Jokiu būdu, Viešpatie! Dar niekuomet suteptas ir nešvarus maistas nebuvo mano burnoje’. Taigi Šventajame Rašte nėra konkretaus draudimo valgyti mėsą, negana to, daug kur Dievas suteikia konkretų leidimą šiuo maistu mėgautis.

Biblinės nuorodos apie maistą ir mėsos valgymą

Apaštalo Pauliaus požiūris į mėsos vartojimą

Verta pastebėti, kad dažnai cituojant Šventąjį Raštą nepaisoma ne tik konteksto, bet ir tikslios biblinio teksto prasmės. Apaštalas Paulius apie maistą ir mėsos valgymo „draudimą“ gana aiškiai pasakė: „Vienas įsitikinęs, kad jam valia viską valgyti, o silpnasis valgo tiktai daržoves. Kuris valgo, tegul neniekina nevalgančio, o kuris nevalgo, tegul neteisia valgančio, nes ir jį priėmė Dievas“ (Rom 14, 2-3). Apaštalo Pauliaus požiūriu, jokio skirtumo, ką žmogus valgys, - mėsą ar daržoves. Be to, Laiško romiečiams visame skyriuje kalbama ne apie maisto draudimą, bet apie pagarbą vieno kitam. Taigi, jei pridursime, kad kitame laiške Paulius sakė: „Valgykite visa, kas parduodama mėsos prekyvietėje, sąžinės labui nieko neklausinėdami“ (1 Kor 10, 25), taps dar akivaizdžiau, jog apaštalas nebuvo nusistatęs prieš mėsos, kaip tokios, valgymą. Pauliaus teologijoje maisto klausimas buvo aptartas ne kartą, tačiau nėra jokio konkretaus draudimo maitintis mėsa.

Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad apaštalui Pauliui svarbus klausimas, susijęs su maistu, buvo stabams paaukoto maisto valgymas. Tačiau čia taip pat su ypatingais tabu nesusiduriame. Pasak Pauliaus, svarbiausias akstinas, kodėl nederėtų valgyti mėsos, susijęs su kito asmens tikėjimu ir drauge reiškia asmeninį pasirinkimą. Pirmojo laiško korintiečiams 8 skyriaus tekstas taip pat atsako į klausimą: ar valgomas maistas gali išgelbėti pasaulį? Tai svarbu, nes būtent šis teiginys yra gana reikšmingas vegetariškosios mitybos apologetų mokymuose.

Vegetariškojo dvasingumo propaguotojų nuomone, mėsos vartojimas maistui yra viena iš pagrindinių pasaulio kančios priežasčių. Šios mintys grindžiamos selektyviai parinktomis Šventojo Rašto citatomis, išmetant tai, kas netinka ar nepatogu, tad vėl nekreipiama dėmesio į tokias Pauliaus išsakytas mintis: „Maistas negali mūsų priartinti prie Dievo.“ Vegetarizmo šalininkų tikėjimas išreiškia gilesnį dalyką - tikėjimą karmos dėsniu, kuris iš esmės prieštarauja krikščioniškajam atpirkimo mokymui. Teigiama, kad gyvūno nugalabijimas turi neigiamą karminį užtaisą, veikiantį ne tik tuos, kurie dalyvavo nugalabijime (čia verta pastebėti, kad paprastai vartojamas žodis „nužudymas“, kaip gyvūno nugalabijimas, prilyginamas žmogžudystei), bet ir tuos, kurie parduoda mėsą, ją gamina, patiekia ir valgo. Šis neigiamas karminis poveikis esą daro įtaką ne tik individams, bet ir su tuo susijusioms socialinėms grupėms: šeimai, bendruomenei, tautai, žmonijai.

tags: #egzorcistai #apie #mesos #nevalgyma

© 2013 BFO. Visos teisės saugomos.