Paskutinė vakarienė ir Eucharistijos slėpinys

Paskutinė vakarienė - tai ne tik istorinis įvykis, bet ir krikščioniškojo tikėjimo širdis, sakramentas, vienijantis tikinčiuosius su Kristumi ir vienas su kitu. Ši vakarienė, įvykusi prieš pat Jėzaus nukryžiavimą, yra prisotinta simbolikos ir teologinės reikšmės, kurią krikščionys apmąsto ir švenčia iki šių dienų. Paskutinė vakarienė, dar žinoma kaip Velykų vakarienė, yra Naujajame Testamente aprašyta vakarienė, kurią Jėzus Kristus valgė su dvylika apaštalų Jeruzalėje, savo kančios ir nukryžiavimo išvakarėse. Šis įvykis yra itin svarbus krikščionybės istorijoje ir teologijoje, nes jis simbolizuoja naują sandorą tarp Dievo ir žmonijos, įsteigtą per Jėzaus auką.

Paskutinės Vakarienės Istorinis ir Religinis Kontekstas

Paskutinė vakarienė vyko per žydų Velykas (Pesachą), naktį prieš Jėzaus nukryžiavimą. Evangelijos autoriai Morkus, Matas, Lukas ir Jonas aprašo šią vakarienę kaip ypatingą įvykį, kupiną simbolinės reikšmės. „Mūsų Išganytojas Paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo kūno ir kraujo auką.“

Trys sinoptinės Evangelijos ir šv. Paulius mums paliko pasakojimą apie Eucharistijos įsteigimą. Šv. Luko Evangelijoje pateiktas toks aprašymas: „Taip atėjo Neraugintos duonos diena, kai reikėjo pjauti Velykų avinėlį. Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną, liepdamas: „Eikite ir paruoškite mums Velykų vakarienę.“ [...] Nuėję jie [...] parengė Velykų stalą. Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo. Ir tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo Karalystėje.“ [...] Ir, paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas.“

Per Pesachą valgomas avinėlis reiškia sandorą tarp Dievo ir išrinktosios tautos, o Paskutinė vakarienė žymi Naująją ir Amžinąją Sandorą tarp Dievo ir žmonijos, kurią sudarė laisva valia ir savo noru pralietas Dievo Sūnaus kraujas. „Velykų puotos metu, švęsdamas Paskutinę vakarienę su savo apaštalais, Jėzus galutinai įprasmino žydų Velykas.“

Jėzus su apaštalais per Paskutinę vakarienę. Freska.

Eucharistijos Įsteigimas: „Tai yra mano kūnas“

Esminis Paskutinės Vakarienės punktas yra meilė, nes, jos vedamas, Jėzus atiduoda pats save, atskleisdamas tai, kas įvyks ant kryžiaus: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas.“ Po to Jis paima vyno taurę tardamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.“ Šie veiksmai simbolizuoja Jėzaus auką ir mirtį, kaip atpirkimo auką už žmonių nuodėmes.

„Tai darykite mano atminimui.“ Šie žodžiai yra vieni svarbiausių katalikų liturgijoje, ypač per šventąsias Mišias, kai vyksta Eucharistijos apeigos. Šiuos žodžius kunigas taria per Mišias, kai konsekruoja duoną - Ostiją - ir ji tampa Kristaus kūnu. Tai esminė krikščioniškosios tikėjimo doktrinos dalis, vadinama Eucharistija arba Komunija.

Duonos ir vyno simbloika Eucharistijoje.

Teologinė Reikšmė ir Transsubstanciacija

Krikščionys tiki, kad per Eucharistiją duona ir vynas tampa tikruoju Jėzaus Kristaus kūnu ir krauju. Šis tikėjimas remiasi Jėzaus žodžiais per Paskutinę vakarienę. Katalikų Bažnyčioje ir Stačiatikių Bažnyčioje ši tikėjimo tiesa vadinama transsubstanciacija, kurioje duona ir vynas yra paverčiami Kristaus kūnu ir krauju, nors jų išorinės savybės (skonis, kvapas, išvaizda) lieka nepakitusios.

„Konsekruojant įvyksta duonos ir vyno transsubstanciacija duonai ir vynui virstant Kristaus Kūnu ir Krauju.“ Tridento Susirinkimas taip apibendrina katalikų tikėjimą: „Kadangi mūsų Atpirkėjas Kristus pasakė, jog tai, ką Jis aukojo duonos pavidalu, tikrai yra Jo kūnas, tai Bažnyčia visada buvo įsitikinusi, ir Susirinkimas iš naujo tai pareiškia, kad konsekruojant duoną ir vyną įvyksta visos duonos substancijos perkeitimas į mūsų Viešpaties Kristaus kūno substanciją ir visos vyno substancijos - į Jo kraujo substanciją.“

Eucharistija kaip Šventųjų Mišių Centras

Eucharistija yra pagrindinė dalis Šventųjų Mišių (katalikybėje) arba Dieviškosios liturgijos (stačiatikybėje). Tai yra kulminacija, kai tikintieji susirenka švęsti Kristaus aukos ir vienytis su Juo per Komuniją. Mišių metu kunigas arba vyskupas, vadovaujantys pamaldoms, atlieka konsekraciją - sakramentinį duonos ir vyno pavertimą Kristaus kūnu ir krauju.

„Eucharistija yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė.“ „Sakramentai, kaip ir visos bažnytinės tarnybos bei apaštalavimo darbai, yra susiję su šventąja Eucharistija ir į ją nukreipti.“

Altorius per Šv. Mišias.

Dvasinis Maistas ir Atsimainymo Auka

Eucharistija laikoma dvasiniu maistu, kuris stiprina tikinčiųjų sielą ir padeda augti tikėjime bei meilėje Dievui ir artimui. Per Komuniją tikintieji tampa vienu kūnu su Kristumi ir visais tikinčiaisiais, kurie sudaro Bažnyčią. Eucharistija yra ne tik Kristaus aukos atminimas, bet ir realus jos sudabartinimas. Tikintieji, dalyvaudami Eucharistijoje, atnaujina ir aukoja save Dievui kartu su Kristaus auka.

„Būdama Kristaus Velykų atminimas, Eucharistija taip pat yra auka.“ Eucharistijos, kaip aukos, pobūdis matyti jau iš jos įsteigimo žodžių: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“; ir: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22, 19-20).

Nuolankumo Pamoka: Kojų Mazgojimas

Jėzus, apaštalus mokydamas nuolankumo, per Paskutinę vakarienę jiems nuplovė kojas. „Jėzus Kristus, mylėdamas savuosius, parodė jiems savo meilę iki galo. Žinodamas, kad atėjo valanda Jam iš šio pasaulio sugrįžti pas Tėvą, vakarienės metu Jis numazgojo jiems kojas ir davė meilės įsakymą.“

„Jei tad aš - Viešpats ir Mokytojas - numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.“

Jėzus plauna apaštalams kojas. Tapyba.

Eucharistijos Vaisiai ir Reikšmė

Kristaus Kūno ir Kraujo priėmimas duoda vaisių. Tarp Komunijos vaisių liturginė Susirinkimo Konstitucija pažymi, jog „siela yra pripildoma malonės“, bet Eucharistija yra ir „vienybės ženklas“, „meilės jungtis“. Komunija mus tvirčiau suvienija su Kristumi. Pagrindinis Eucharistijos priėmimo Komunijoje vaisius yra glaudi vienybė su Jėzumi Kristumi. Viešpats juk sako: „Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 56).

„Komunija atskiria nuo nuodėmės. Ji apvalo ir apsaugo nuo nuodėmės, nes „Kristaus Kūnas, kurį mes priimame komunijoje, yra „už mus atiduodamas“, ir Kraujas, kurį geriame, „yra išliejamas už daugelį nuodėmėms atleisti.“

„Komunija stiprina meilę, kuri naikina lengvąsias nuodėmes. Šitai duoda tikinčiajam jėgų nutraukti netvarkingą prisirišimą prie kūrinių ir įsitvirtinti Dieve.“

„Komunija saugo nuo būsimų mirtinųjų nuodėmių. Kuo labiau mes dalyvaujame Kristaus gyvenime ir kuo tvirtesnė su Juo mūsų draugystė, tuo mažesnis pavojus ją nutraukti per sunkiąją nuodėmę.“

„Eucharistija ugdo Bažnyčią.“

Kas yra Šventoji Eucharistija?

tags: #imkite #ir #valgykite #paskutines #vakarienes

© 2013 BFO. Visos teisės saugomos.