Lietuvių kalba - sudėtinga, tačiau be galo turtinga ir graži. Siekiant išlaikyti jos tyrumą ir tikslumą, Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) nuolat teikia rekomendacijas dėl taisyklingo žodžių, jungtukų ir linksnių vartojimo. Šiame straipsnyje apžvelgsime dažniausiai pasitaikančias kalbos klaidas ir pateiksime VLKK patarimus, kaip jų išvengti.
Veiksmažodžio „pergyventi“ vartojimo niuansai
Savo kasdieninėje kalboje esame per daug įpratę vartoti veiksmažodį pergyventi. Kartais jį vartojame ir vietoje veiksmažodžių jaudintis, sielotis, sielvartauti, graužtis, krimstis, rūpintis, nerimauti, liūdėti, kęsti, kentėti. Tačiau šis veiksmažodis turi labai konkrečias reikšmes.
Paprastai šis veiksmažodis vartojamas dviem reikšmėmis:
- patirti gyvenime, išgyventi: Jis labai daug pergyvenęs žmogus. Aš pergyvenau didelį džiaugsmą.
- ilgiau gyventi už kitą: Jis ir savo vaikus pergyveno.
Veiksmažodis pergyventi gerai pavartotas tokiuose pasakymuose: Jis daug per tą laiką pergyveno: ir šilto, ir šalto. Motina pergyveno didelę tragediją. Šį įvykį mes visi skaudžiai pergyvenome. Šalis dabar pergyvena ekonominę krizę.
O štai keletas sakinių, kuriuose pergyventi vartojamas ne visai savo vietoje:
| Netaisyklingas vartojimas | Taisyklingas vartojimas |
|---|---|
| Kai tu susirgai, aš labai pergyvenau. | Kai tu susirgai, aš labai jaudinausi, rūpinausi. |
| Be reikalo taip pergyveni - bus viskas gerai. | Be reikalo taip rūpiniesi, jaudiniesi - bus viskas gerai. |
| Mergaitė labai pergyvena, kad dar neturi sužadėtinio. | Mergaitė labai sielojasi, kenčia, kad dar neturi sužadėtinio. |
| Jis labai pergyveno dėl savo tėvo mirties. | Jis labai liūdėjo, sielvartavo dėl savo tėvo mirties. |
Jungtukų „ir“, „bei“ ir „jog“ niuansai
Kalbos tikslumui svarbu atkreipti dėmesį į jungtukų vartojimą. Jungtuku jog jungti tikslo šalutinius sakinius netaisyklinga. Daugiau informacijos apie tai galima rasti „Kalbos patarimuose“ (Kn. 2: Sintaksė: 1. Linksnių vartojimas, Vilnius, 2003).
Ypatingo dėmesio vertas jungtukas bei. Nors jis laikomas jungtuko ir sinonimu, ne visada vieną galima pakeisti kitu. Jungtukas bei tik viena raide skiriasi nuo bet, bet parodo skirtingą santykį su jungiamomis sakinio dalimis ar sakinio dėmenimis, ‒ pastarasis jas supriešina, todėl prieš bet dedame kablelį, o prieš nesikartojantį bei - ne.
Norint taisyklingai vartoti šiuos jungtukus, svarbu žinoti svarbiausią jų skirtumą: jungtukas ir gali jungti ir sakinio dalis, ir sakinius. O bei jungia tik sakinio dalis. Jungtuko bei paskirtis sieti tam tikras artimas sąvokas ir paįvairinti teksto stilių.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Konsultacijų banke rašoma, kad jungtukas bei vertinamas kaip vengtinas vienarūšėms sakinio dalims, reiškiančioms tolimas ar nepanašias sąvokas, jungti. Pavyzdys: Rastas pasas bei (= ir) apmokėtos sąskaitos nuorašas. Šiuo atveju geriau vartoti jungtuką ir.
Prieveiksmio „ypač“ tikslumas
Prieveiksmis ypač vartojamas tada, kai norima sakinyje ką nors pabrėžti, išskirti, paryškinti, pvz.: Šis maistas ypač kaloringas; Gavome ypač svarbią užduotį; Nuolat būna liūdna, ypač vakarais.
Linksnių vartojimo ypatumai: nuo senųjų pavadinimų iki šiuolaikinių klaidų
Lietuvių kalbos linksniavimo sistema užsieniečiams, besimokantiems lietuvių kalbos, atrodo labai sudėtinga: skirtinguose sakiniuose tas pats daiktavardis atsako vis į kitą klausimą ir turi vis kitą galūnę. Ir dar tų galūnių rašyba!
Ar žinojote, kad senieji linksnių pavadinimai buvo: Vardlankis, gimlankis, duodlankis, skundlankis, taislankis, vietlankis, šauklankis arba vadintlankis? Linksnis XIX a. buvo vadinamas lanku arba lankiu. Dabar vartojamus linksnių pavadinimus pirmoje XX a. pusėje sunormino kalbininkai Jonas Jablonskis ir Pranas Mašiotas.
Neretai dar pasitaiko linksnių vartojimo klaidų, tad dažnai tenka konsultuoti, kokio linksnio reikia viename ar kitame žodžių junginyje. Štai keletas pavyzdžių:
Kilmininkas
Kilmininkas vartojamas kalbant apie mokymosi objektą kaip visumą: Universitete jis mokosi matematikos, geografijos, chemijos. Šią pamoką mokysimės rašybos. Noriu mokytis anglų kalbos (žr. Kalbos patarimai. Kn. 2: Sintaksė: 1. Linksnių vartojimas, Vilnius, 2003, p.).
Taip pat kilmininkas (ne naudininkas) reikalingas su judėjimo reikšmės veiksmažodžiais eiti, rinktis, važiuoti, vykti ir pan. tikslui reikšti. Pavyzdžiui:
- Prašome užeiti pietų (ne pietums).
- Sustoti kavos (ne kavai).
- Teatras išvyko gastrolių (ne gastrolėms).
Todėl ir Kaišiadoryse kviečiame sustoti kultūros.
Naudininkas
Naudininkas vartojamas su veiksmažodžiu atstovauti. Pavyzdys: Komanda atstovaus mokyklai (ne mokyklą) respublikiniame konkurse.
Galininkas
Galininkas reikalingas veiksmo objektui reikšti su veiksmažodžiu prieiti.
Įnagininkas
Įnagininkas pasitelkiamas daikto būviui, būsenai ar požymiui, veikimo sričiai (bet ne vietai!) reikšti. Pavyzdžiui:
- Spėjau įsitikinti jų teisingumu ir sąžiningumu (ne teisingume ir sąžiningume).
- Asmuo įtariamas sunkiu nusikaltimu (ne sunkiame nusikaltime).
- Dirba dviem etatais (ne dviejuose etatuose).
Vietininkas
Vietininkas lietuvių kalboje dažniausiai siejamas su veiksmažodžiais ir žymi veiksmo vietą: Rytuose jau švito. Kieme subildėjo vežimas. Gali reikšti ir laiko sąvokas, laiko tarpą, kuriuo vyksta veiksmas: Parėjome vakare.
Tarmėse vis dar vartojamas iliatyvas, rodantis veiksmo kryptį į tam tikrą vietą (miškañ). Senovės raštuose ir lietuvių kalbos ploto pakraščių tarmėse yra išlikusių ir kitų vietininkų formų: adesyvas (rodo vietą, prie kurios vyksta veiksmas - miškíep) ir aliatyvas (rodo veiksmo kryptį prie daikto - miškóp).
Šauksmininkas
Šauksmininkas, ne vardininkas vartojamas kreipiniui reikšti. Pavyzdys: Gydytojau (ne Gydytojas), ar man užteks šių vaistų mėnesiui?
„Kažkas“ ar „kas nors“? Skirtumai, kuriuos verta žinoti
Labai dažnai vartojame žodį kažkas, bet ar žinome, kad jis toli gražu ne visur tinka? Lietuvių kalbos žodyne šio žodžio reikšmė aiškinama taip: kažkas - kažin kas, nežinia kas. Pavyzdžiui: Kažkas pabeldė į duris.
Bet jei norime apibūdinti žinomą dalyką, kai ką, vieną iš daugelio, vartokime ne kažkas, o kas nors. Pavyzdžiui: Kas nors eikite tenai.
Priesaga „-inis“: kada ją vartoti?
Su priesaga -inis nusakoma rūšis, priklausymas tam tikrai kategorijai, pvz.: vertybiniai popieriai, finansiniai dokumentai, tarnybinis patikrinimas.
Svetimybės lietuvių kalboje: vengtini žodžiai ir tinkami atitikmenys
Lietuvių kalbos tyrumui svarbu vengti neįteisintų svetimybių. Pavyzdžiui, parkingas - vengtina svetimybė, t. y. neįteisinta kaip bendrinės kalbos norma, atėjusi iš anglų kalbos. Skoliniai parkuoti, parkavimas vertinami kaip šalutiniai bendrinės kalbos normos variantai.
Tad kam gi vartoti skolinį, jei lietuviškai galime suprantamai ir aiškiai pasakyti automobilį pastatyti, o ne automobilį parkuoti. Automobilių parkavimas - tai automobilių statymas, automobilių stovėjimas.
Padalyvio „nesant“ rašyba ir vartojimas
Padalyvis nesant (svarbu įsidėmėti paties padalyvio rašybą: šio žodžio priešdėlio ir šaknies balsiai tariant susilieja, todėl rašoma viena balsė e - nesant (iš ne + esant), taip pat nesu (iš ne + esu), nesi, nesame, nesate, 3-iojo asmens forma - nėra) vartotinas su to paties linksnio vardažodžiais kaip ir veiksmažodis nėra, t. y. su kilmininku. Pavyzdžiui: nesant laiko (ko?).
Būdvardžio ir prieveiksmio „pilnas“, „pilnai“ taisyklingas vartojimas
Žodis „pilnas“ lietuvių kalboje turi keletą reikšmių. Pilnu galime vadinti tai, kas yra visiškai užimtas, pripildytas, nepraimtas, pvz.: Pilnas stiklainis uogienės. Akys pilnos ašarų. Salė pilna žmonių. Pilnu taip pat galima vadinti tą, kuris ko nors daug turi, pvz.: Kelias pilnas duobių. Diktante pilna klaidų.
Tačiau žodžio „pilnas“ reikia nevartoti, kai kalbama apie baigtinį kiekį, kai priešingas dalykas nereiškia sutrumpinimo, pvz.:
- Sumokėjo visą (ne pilną) kelialapio kainą.
- Susirinko visa (ne pilnos sudėties) komisija.
- Įsidarbino visu (ne pilnu) etatu.
- Jis gauną viso dydžio (ne pilną) pensiją.
Taip pat žodis „pilnas“ nevartojamas, kai kalbama apie išsamumą, tikrumą, tvirtumą ar kitokias ypatybes, pvz.: Reikia pateikti išsamesnius (turi būti išsamesnius) duomenis. Turime tvirtą (turi būti tvirtą) pagrindą tikėtis sėkmės. Produkcijos pagaminama mažiau dėl nenašiai (turi būti nenašiai) naudojamų įrenginių (žr. Prieveiksmis „pilnai“ nevartojamas tomis reikšmėmis, kuriomis nevartojamas būdvardis „pilnas“, pvz.: Aš visiškai (turi būti visiškai) su juo sutinku. Parduodamas visiškai (turi būti visiškai) įrengtas namas.
Netaisyklinga žodžių tvarka ir dviprasmybės
Esti ir tokių atvejų, kai netinkama žodžių tvarka sakinio mintį iškreipia, net padaro juokingą. Pavyzdžiui, šalutinis pažyminio sakinys turi eiti tuoj po to žodžio, kurį aiškina. Kai to nesilaikoma, gali susidaryti dviprasmybių. Pasijuokime!
- Mokyklos atviros naujovėms, kuriose gerai jaučiasi įvairių gebėjimų ir socialinių sluoksnių vaikai. (Iš tiesų turėtų būti: „Mokyklos, kuriose gerai jaučiasi įvairių gebėjimų ir socialinių sluoksnių vaikai, atviros naujovėms.“)
- Prašome nevesti vaiko į darželį, kuris turi temperatūros bei išorinių ligos požymių. Žinoma, darželio temperatūrą galima išmatuoti, bet greičiausiai prašoma nevesti į darželį karščiuojančio vaiko.
- Šiais metais asbesto atliekas jau atidavė 102 gyventojai, kurių bendras svoris 130 tonų. Kas tie gyventojai? Gal kokie stumbrai, raganosiai ar drambliai? (Turi būti: „Šiais metais 102 gyventojai atidavė asbesto atliekas, kurių bendras svoris 130 tonų.“)
Žodžio „eilė“ vartojimo ribos
Žodis eilė, visa eilė nevartotini neapibrėžto kiekio reikšmėmis „daug, daugelis, dauguma, dalis, keletas, nemažas skaičius“. VLKK Žodyno pakomisės nuomone, žodis eilė gali būti vartojamas reikšme „artimai susijusių reiškinių ar įvykių seka“, pvz.: Žemės drebėjimas įvyko 14 val. 46 min. vietos laiku, o po jo ėjo eilė smarkių pakartotinių smūgių.
Skaitvardžių „vienas“, „vieneri“, „vienerios“ dilema
Dauginiai skaitvardžiai kaitomi giminėmis ir linksniuojami kaip būdvardžiai. Kiek kitaip yra su skaitvardžiu vienas. Abi šio skaitvardžio formos - tiek pagrindinė, tiek dauginė - laikomos bendrinės kalbos normomis. Tačiau pirmenybė teiktina senajai vartosenai - pagrindinei formai vieni, vienos.
Anksčiau niekaip kitaip nebūdavo sakoma, kaip: vienos durys, vienos žirklės, vieni marškiniai, vieni metai. Žodžiai vieneri, vienerios į bendrinę kalbą atėjo ne taip jau seniai. Jie imti vartoti pagal analogiją su dauginiais skaitvardžiais dveji, dvejos - devyneri, devynerios. Sena mįslė „Penki tvartai vienos durys“ išlaikė tokį pat seną žodžio vienas vartojimą su daugiskaitiniais daiktavardžiais.
Veiksmažodžio „mokėti“ reikšmės
Veiksmažodžio mokėti reikšmė „Dabartinės kalbos žodyne“ apibūdinama taip: duoti pinigus atsilyginant už gaunamą daiktą, atliktą darbą ir pan. Pavyzdžiui: Brangiai ar pigiai mokam už pirkinius. Mums moka už darbą, gauname (ne)mókamų atostogų. Deja, pasitaiko, kad už gera piktu moka...
Patariama nevartoti reikšme „(su)mokėti, atlyginti“, jei pasakyta, už ką mokama, pvz.: Jis jau apmokėjo (= sumokėjo) už butą.
Daugiskaitiniai daiktavardžiai: „kelnės“ ir „taisyklės“
Ar niekuomet nekilo klausimas, kodėl mes žodį „kelnės“ vartojame daugiskaita - ir kodėl sakome „viena pora kelnių“, nors iš tiesų kalbame tik apie vienui vienintelį rūbą? Šis fenomenas egzistuoja ne tik mūsų gimtojoje, bet ir anglų kalboje - „pair of pants“.
Pasirodo, tam yra keli paaiškinimai. Anot vienos teorijos, žodis „pora kelnių“ kilo, kai kelnės - o tiksliau, pantalonai - buvo du atskiri vienetai: po vieną kiekvienai kojai. Abejus vienetus reikėdavo užsidėti vienu metu, o jie būdavo sujungiami ties juosmeniu. Tad vadinti šias dvi rūbo dalis kelnėmis, kai daiktų iš tiesų yra daugiau nei vienas, atrodė logiška. Ir jų pavadinimas išliko toks pat kelnėms net ir susijungus į vieną drabužį. Yra dar viena teorija šiai lingvistinei keistenybei paaiškinti. Žodis „kelnės“ yra plurale tantum.
Čia derėtų prisiminti, kad su daugiskaitiniais daiktavardžiais vartojami dauginiai skaitvardžiai (dveji, dvejos, treji, trejos ir t. t.) ir įvardžiai abeji, abejos, pvz.: dvejos durys, abejos rungtynės, ketveri marškiniai.
Daiktavardis taisyklė turi reikšmę „teiginys, kuriuo reiškiamas dėsnis, principas, norma, savybė ir pan.“ ir turi vienaskaitos ir daugiskaitos formas. Daugiskaitos forma taisyklės savarankiškėja - reiškia tam tikrą nustatytą tvarką ir tą tvarką tiksliai papunkčiui reglamentuojantį dokumentą, pvz.: kelių eismo taisyklės, vidaus tvarkos taisyklės. Dar plg.: nuostatas „teiginys“ ir nuostatai (daugiskaitinis daiktavardis) „kurią nors veiklos sritį apimančių taisyklių rinkinys; įstaigos, jos organo veiklos taisyklės“. Dokumento, nuostatų rinkinio reikšme taisykles taip pat galima traktuoti kaip daugiskaitinį daiktavardį, su juo tada dera dauginiai skaitvardžiai. Taigi taisyklinga sakyti Parengėme ketverias taisykles (t. y. keturis taisyklių rinkinius, dokumentus) ir Parengėme keturias taisykles (t. y. keturias individualias taisykles).
