Juozas Aputis (1936-2010), esmingai modernizuodamas lietuvių novelę ir apysaką, prisidėjo prie šių žanrų atgimimo ir suklestėjimo. Priklausydamas sovietmečio „tyliųjų modernistų“ kartai, literatūrai jis siekė grąžinti estetinę vertę ir pasakyti kuo daugiau tiesos apie žmogų ir istorinį laiką. Humanistinės Apučio kūrybos vertybės kreipė žvilgsnį į mažiausiai sovietmečiu ideologijos pažeistą žmogiškumo domeną (jam rūpi atmintis, sąžinė, gerumas, atlaidumas, meilė, atradimų džiaugsmas, praradimų gėla) ir subtilų žodžio meną. Aputis buvo asmenybiškas savo išmintimi, autentiškumu, moraline pozicija prieš blogį, vertybiškumu, mąsliu ir plastišku prozos sakiniu.
Prozininkas, novelių autorius Juozas Aputis gimė 1936 m. birželio 8 d. Balčiuose (Raseinių r.). 1960 m. baigė Vilniaus universitetą, o vėliau dirbo „Girių“, „Literatūros ir meno“, „Pergalės“ redakcijose. Nuo 1990 m. iki 1994 m. buvo mėnraščio „Metai“ vyriausiasis redaktorius, o vėliau - prozos skyriaus vedėjas. Paskutiniuoju dešimtmečiu daugiausia gyveno savo rankomis restauruotoje sodyboje etnografiniame Dzūkijos kaime Zervynose, rašė, grybavo, artimai bendravo su vietiniais dzūkais ir padėjo jiems valdininkų koridoriuose kovoti už savo teises.
„Žydi bičių duona“ - novelių rinkinio reikšmė
Su J. Apučio vardu yra siejamas novelės atgimimas tarybiniais metais (7-8 dešimtmetis). Jau pirmaisiais novelių rinkiniais „Žydi bičių duona“ (1963) ir „Rugsėjo paukščiai“ (1967) Aputis ėmėsi keisti įsigalėjusią buitinės prozos tradiciją. Šios pirmosios novelių knygos ženklino permainas prozoje - perėjimą nuo epinio objektyvaus vaizdavimo, kurio reikalavo socialistinio realizmo teorija, prie lyrinio, poetiško pasakojimo.
Novelių rinkinys „Žydi bičių duona“ (1963), iš septintojo dešimtmečio kaimo tematikos prozos kūrinių išsiskyrė asociatyviais vaizdais, lyrine pasaulėjauta, subtilia veikėjų psichikos analize. Moderni novelės forma, subtilus psichologiškumas, nuotaikos ir situacijų autentiškumas, asociatyvių vaizdų gausa, eseistinė stilistika, kasdieniškumo ir giliųjų tikrovės struktūrų dermė J. Apučio novelėse buvo nauja ir skaitytojui labai įdomi ieškojimo kryptis. Pats rašytojas apie ankstyvąsias noveles yra sakęs, kad nors yra ir „skystokų“, tačiau „viena kita jau prasikalusi stiprėliau šiek tiek.“ Pavyzdžiui, novelė „Pasikalbėjimas su kareiviu Čiviliu“ išsiskyrė jautrumu, ko anuo laiku trūkdavo. Aputis teigė, kad pirmasis jo apsakymas „Du susitikimai“, spausdintas „Pergalėj“ 1960 m., buvo „velniškai prastas apsakymas“, atėjęs iš to laiko, kai egzistavo privalomos literatūros sąrašas.
Kūrybos Principai ir Giluminė Problematika
Anot literatūrologės J. Sprindytės, Aputis yra „vienas savičiausių ir giliausių kaimiškosios gyvenimo sanklodos vaizduotojų”. Jau ankstyvojoje J. Apučio kūryboje jaučiamas stiprus autobiografiškumo podirvis, gimtinės ir artimų žmonių pasaulėvaizdis. Būtent novelė anuomet buvo prozos pasakojimo „žvalgas“ - tai, kas būdavo atrandama joje, vėliau įsitvirtindavo romano žanre. Iš buitinės į būtiškąją plotmę dar stipriau pasistūmėta novelių rinkiniais „Horizonte bėga šernai“ (1971) ir „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais“ (1977). Šie rinkiniai išryškino būties problematiką.
Aputis sovietmečio kultūrinio „bado“ metu buvo ypatingas autorius - jis kėlė klausimus. Perfrazuojant paskutinės jo knygos „Maži atsakymai į didelius klausimus“ (2006) antraštę, tai - dideli klausimai, į kuriuos maži atsakymai neįmanomi, kiekvienas gali atsakyti tik gyvendamas. Kitaip tariant, Aputis mokė mąstyti savo galva, reflektuoti patirtį, suvokti savo moralinius pasirinkimus. Jo prozoje užgimė keistas metafizinis nerimas, kurio tokiais geliančiais pavidalais anksčiau nebūta lietuvių literatūroje. Rašytojas be užuolankų prabilo apie vienatvę, baimę, liūdesį, ribines psichikos būsenas. Jis gerokai praplėtė prozos tūrį, dėmesį telkdamas į psichologinę problemiką, ir visai nesvarbu, ar rašė apie miesto, ar apie kaimo žmogų.
Tutkus apie Prezidento parašo spektaklį ir Kapčiamiesčio girės kirtimą
Egzistencinis Nerimas ir Žmogiškumo Vertė
Gerai pažindamas gimtąją Žemaitijos kaimo aplinką, Aputis tapo vienu savičiausių seno žmogaus, paveldėjusio dar tarpukario vertybes, vaizduotojų, gilinosi į jo pasaulėvaizdžio pastoviuosius dėmenis. Apučio veikėjus vienija ne kilmė, amžius ar statusas, o egzistencinis nerimas, pasaulio slėpinių pajautimas, užaštrinti pojūčiai, fiksuojantys pačias subtiliausias daiktinės ir metafizinės tikrovės vibracijas. Būties visuotinumo dėsniai apima kiekvieną: vaiką ir senį, šuniuką ir arklį, dobilus ir dangaus pakraščiais lekiančius debesis. Individo lemtį ir apsisprendimą iškeldamas į kūrinio centrą, Aputis akcentavo pajautą, kai „atrodo, kad esi svieto laikrodis, ir ne toks, kurį prisuka, o toks, nuo kurio viskas priklauso“ (novelė „Horizonte bėga šernai“). Rašytojas ugdė individo egzistencinę savivoką ir lietuvių literatūrą praturtino egzistencializmo filosofijos atšvaitais, jo personažai linkę į savistabą, jiems artimos sąvokos „kaltė“, „atsakomybė“, „stoicizmas“.
Pavyzdžiui, novelių rinktinės pavadinimas „Gegužė ant nulūžusio beržo“ (1986) apibendrina agrarinės sanklodos nykimą (nulūžęs beržas), o pati gegužė simbolizuoja atminties balsą - praeities išgyvenimai neturi būti užmiršti. Žmogiškumą Aputis laiko pačia patikimiausia vertybe (Albertas Zalatorius), o gebėjimas atsilaikyti, nenusilenkti kvailybei ar šiurkščiai jėgai jam yra pagrindinė savigarbos atrama ir sėkmės garantas. Ankstyvieji įvykiai ir emocijos atkuriami įsimenančiais vaizdais ir panardinami į intelektualinių apmąstymų srautą, todėl tada ir dabar, ten ir čia sudaro vientisą pynę. Apučiui visa su viskuo susiję. Visų reiškinių podirvyje, žmonių santykiuose jis ieško bendrumo. Štai kaip tai atsiskleidžia viename iš jo kūrinių, atspindinčiame individo apmąstymus minios sraute: „Aš ėjau vienas ir nežinau, ką galvojau. Aš neskaičiau vakarinio laikraščio ir nebuvau rankų sunėręs už nugaros. Ir ėjau aš, turbūt, nei greitai, nei lėtai - tokiu tempu, kokiu plaukė per tiltą minia, Aš ėjau tylėdamas, nes nebuvo su kuo kalbėtis.“
Literatūrinė Evoliucija ir Temų Gylis
Ypatinga aputiška šviesa ir gyvenimo pažinimo džiaugsmu dvelkia ankstyvųjų novelių triptikas „Ak, Teofili!“, pasakojantis apie pirmosios meilės trikampį, vidinį šešiolikmečio Beno augimą (tai dažniausias vardas Apučio kūryboje), žemės matininkų kasdienybę (pagal šį triptiką pastatytas meninis filmas „Mano vaikystės ruduo“, rež. Gytis Lukšas, 1977). Ypač tai ryšku apysakose „Prieš lapų kritimą“ ir „Rudenio žolė“ (jos pasirodė knygoje „Tiltas per Žalpę“, 1980). Autobiografinėje apysakoje „Prieš lapų kritimą“ - mažo Benučio akimis regima Antrojo pasaulinio karo baigtis. „Rudenio žolėje“ analizuojama kaltės, sąžinės ir atsakomybės tema.
Originalus istorinės praeities ir baltiškos bendrystės gaivinimo projektas buvo alegorinė apysaka „Skruzdėlynas Prūsijoje“ (parašyta 1967-1971, bet neįtikusi cenzūrai ir išspausdinta tik 1989 m.). Daugiabalsis pasakojimas primena improvizaciją vargonais. Ši apysaka pranoksta vėliau parašytą romaną „Smėlynuose negalima sustoti“ (1996), pasakojantį apie girininkijos šiokiadienius Dzūkijoje. Pats Aputis apie savo romaną sakė: „tą romaną aš tiek jį, gyvatę, taisiau, tiek tvarkiau, kad jis man nusibodo, ir visą laiką jutau, kad ne tas, ir viskas, vietomis ne tas - na, neišeina man ištempti. Leidau dėl to, kad tiek dirbta.“ Jis pripažino: „pats jaučiu, kad man geriau sekasi noveles rašyt.“
„Keleivio novelės“ ir „Atverstinės Novelės“ Koncepcija
Knyga „Keleivio novelės“ (1985) buvo tikras dabartinės esė pranašas, nors jos pasirodymo metais niekas apie esė žanrą nė nekalbėjo. Apučio novelės, anksčiau gražios, subalansuotos struktūros, virto skaudžiu, abejonių pilnu tekstu, suka į atvirą dialogą, kelia programinius klausimus. „Ką paliksim, ką pastatysim senos pilies vietoj?“ - klausia novelės „Ratu palei ežerus“ pasakotojas. Apučio prozos žodis, provokuojančiai skvarbus, jautriai reagavo į kintančius laiko ženklus, savotiškai numatė artėjantį „postmodernų būvį“, reliatyvistinę pasaulėjautą.
Keleivio novelių centre - rašytojo alter ego. Užimama vis aktyvesnė vertybinė pozicija, nuolat klausiama, polemizuojama, atvirai svarstoma, kaip antai: kodėl žmogus dažnai glaudžiasi prie stipresniųjų, prie galios ir prievartos nešėjų? Kad Aputis neina lengvu keliu ir neiliustruoja unifikuotų tiesų, o priverčia skaitytoją kiekviename žingsnyje mąstyti, puikiai atspindi novelė „Įveikti save“.
Paskutinis stambus novelių rinkinys „Vieškelyje džipai“ (2005) išskirtinas kaip sąžininga vyresnio rašytojo pastanga eiti kartu su laiku, jam nepataikaujant, bet ir nekeiksnojant permainų (už šią knygą 2005 m. rašytojas pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją). Įdomu tai, kad dalyje novelių veikia ankstyvųjų kūrinių personažai. Šios novelės yra „atverstinės“: vienas puslapis dabar - kitas iš praeities. „Į vieną žiūri, į kitą žiūri - kas čia įvyko per tą nemažą laiko gabaliuką“, - aiškino rašytojas. Knygos epigrafas - sakinys iš Horacijaus: „Pasakojama apie tave, tik vardas kitas“. Knygoje susirūpinus kalbamasi, pasakojama, klausiama, įsimąstoma, švelniai juokaujama. Esama lėtumo išminties. Pabaigos žodyje Aputis liudija: „Visą savo gyvenimą rašytojas rašo vieną knygą“.
Rašytojo Požiūris į Kūrybą ir „Tikrumą“ Literatūroje
Aputis apie kūrybinį procesą kalbėjo atvirai: „Vieneri metai, kiti, treti - nieko, nors pasiusk. Baisu sėst, nesinori sėst ir rašyti. Geriau eini obliuot, ką nors daryti, nežinau, vėjo gaudyt. Bet man buvo visąlaik taip! Tarpai buvo visada dideli.“ Tačiau su metais ateina ir įgūdis: „Reikia dirbt, reikia galvoti, atsiranda su metais ir tokio įgūdžio - žinai, kur reikia paspausti, kur sulėtinti, kur kokį akcentėlį dėti. Tai va taip galvoj dėliojosi, dėliojosi, o paskui, kai jau daugmaž susidėlioji, tai vienas juokas yra parašyt.“
Paklaustas, kas yra „tikrumas“ literatūroje, rašytojas atsakė: „Tikrumas kūryboje yra turbūt pagrindžiamas pirmų pirmiausia nuojauta. Yra kažikokia nuojauta, ir pasiusk kad nori - nepaaiškinsi.“ Jis pabrėžė, kad „kūrybos tikrumas jokiu būdu negali pretenduoti į kokį išorinį tikrumą. Tai ne visai, bet kas kita, labai labai kas kita. Juk jei peizažas koks yra aprašytas (...) - tai tikrai ne tas pats, ką tu matai akimis. Jokiu būdu. Nes juk yra dar kalba, žodis yra pasiutęs daiktas. Jis tą tikrumą duoda.“
Aputis taip pat griežtai atsiribojo nuo sovietmečio ideologizuotos literatūros ir jos kūrėjų, teigdamas: „Kas darė tokius dalykus, kuriuos ten miniu, tai patys išsiprievartavo. Kas dėl pinigo, kas dėl kažkokių draugysčių su valdžia, kas dėl garbės - išsiprievartavo. Žinoma, buvo ir prievartautojų, buvo kas stūmė į tą nuodėmę, sakykim, - visi senesni žmonės tą puikiai žinom, - bet kas nenorėjo būti įstumtas, neįstūmė. Į kalėjimą įstumt galėjo, o rašyt šitaip niekas negalėjo priversti. Ir galiausiai niekas negalėjo sukontroliuot tavo minčių - vienintelis privalumas buvo.“
Juozas Aputis - Svarbiausi Kūriniai
| Metai | Pavadinimas | Žanras |
|---|---|---|
| 1963 | Žydi bičių duona | Apsakymai, novelės |
| 1967 | Rugsėjo paukščiai | Novelės |
| 1970/1971 | Horizonte bėga šernai | Novelės |
| 1977 | Sugrįžimas vakarėjančiais laukais | Novelės |
| 1980 | Tiltas per Žalpę | Apysakos |
| 1985 | Keleivio novelės | Novelės |
| 1986 | Gegužė ant nulūžusio beržo | Novelių rinkinys |
| 1989 | Skruzdėlynas Prūsijoje | Apysakos |
| 1989 | Vargonų balsas skalbykloje | Apysaka |
| 1996 | Smėlynuose negalima sustoti | Romanas |
| 2005 | Vieškelyje džipai | Novelių rinkinys |
| 2006 | Maži atsakymai į didelius klausimus | Pokalbiai, esė |
| 2010 | Bėgiai išnyksta rūke | Apysakų rinkinys |