Frazė „Jei neturi duonos, tegul valgo pyragus“ yra tapusi arogancijos ir abejingumo liaudies skurdui simboliu, dažnai klaidingai priskiriama Prancūzijos karalienei Marijai Antuanetei. Tačiau ar iš tiesų Marija Antuanetė buvo tokia abejinga ir išlaidi, kaip ją vaizduoja istorija? Šiame straipsnyje gilinamasi į garsiosios citatos kilmę, karalienės Marijos Antuanetės gyvenimą, duonos reikšmę Lietuvos kultūroje ir istorinius paralelius su dabartine visuomenės padėtimi.
Marija Antuanetė: paskutinė Prancūzijos karalienė ir mitų pinklės
Maria Antonia Josepha Joanna von Habsburg-Lothringen gimė 1755 m. lapkričio 2 d. Vienoje, Austrijos imperatoriškoje šeimoje. Kaip buvo įprasta to meto aristokratams, ji gavo privatų išsilavinimą, daugiausia dėmesio skiriant moralei ir religijai. Būdama vos 7 metų, ji susipažino su Wolfgangu A. Mozartu. 1770 m., būdama 14 metų, Marija atvyko į Versalį, kur ištekėjo už Liudviko XV sūnaus, Liudviko Augusto, kuris buvo metais vyresnis už ją ir jos antros eilės pusbrolis. Nuo pat pirmos dienos karališkoji santuoka tapo skandalinga. Pora ilgai nesusilaukė palikuonių, o tai kėlė įtarimus ir apkalbas.
Po ketverių metų nuo vestuvių, 1774 m., netikėtai mirė Liudvikas XV. Jo sūnus Liudvikas Augustas tapo karaliumi Liudviku XVI, o jo žmona - karaliene. Kai 19-metė Marija Antuanetė tapo karaliene, ji pasidarė tikra dvaro žvaigždė. Bet prancūzai valdovės nemylėjo. Maža to, kad Marija Antuanetė nebuvo prancūzė, ji dar ir prastai kalbėjo prancūziškai. Žmonės ją įžeidžiamai vadino „austriška“ ir „Madam išlaidomis“. Karališkosios poros gyvenimas buvo prabangus: šventės, įvairios ceremonijos, nuolatinis Versalio rūmų ir aplink esančių parkų gražinimas reikalavo didelių išlaidų.
Reputacija ir apkalbos apie karalienės seksualinius nuotykius taip pat buvo Marijos Antuanetės juodinimo dalis. Tuo metu apie neva karalienės paleistuvystę, prostituciją, išlaidavimą ir ekstravaganciją netgi kurti pamfletai. Mokslininkai teigia, kad pagrindinė ilgalaikio nevaisingumo kaltininkė buvo ne Marija Antuanetė, o jos vyras Liudvikas XVI, kuris dėl įgimtos ligos ir vėlyvo fizinio brendimo nesugebėjo atlikti sutuoktinio pareigos. Vis dėlto 1777 metais, padedant gydytojams, karališkoji pora susilaukė dukrelės Marijos Šarlotės Terezės, o vėliau ir kitų vaikų. Susilaukusi vaikų Marija Antuanetė tapo rūpestinga motina bei gera žmona.
„Jei neturi duonos, tegul valgo pyragus“: mitas ar realybė?
Garsioji frazė „Jei neturi duonos, tegul valgo pyragus“ tapo Marijos Antuanetės arogancijos ir abejingumo simboliu. Tačiau nėra jokių įrodymų, kad ji iš tiesų tai pasakė. Ši frazė pirmą kartą pasirodė Jeano-Jacques'o Rousseau traktate „Išpažintys“, kai Marijai Antuanetei buvo vos dešimt metų, t.y. gerokai anksčiau, nei ji tapo karaliene. Iš pradžių buvo teigiama, kad Marija Antuanetė pasakė: „Qu'ils mangent de la brioche“, kas reiškia „tegul jie valgo brijošę“. Vis dėlto, ši citata apie brijošę taip pat yra problemiška - nes nėra jokių patikimų įrodymų, kad karalienė kada nors tai pasakė.
„Marija Antuanetė niekada nesakė šių žodžių ar ko nors panašaus“, - teigia Claremont Graduate universiteto (JAV) profesorė Denise Maior-Barron. Vis dėlto, ši frazė puikiai įkūnijo susiformavusį karalienės įvaizdį ir prisidėjo prie jos populiarumo, ypač per Trečiąją Prancūzijos respubliką nuo 1870 m., kai buvo vykdoma kruopšti istorinės praeities rekonstrukcijos programa. Propagandos vaidmuo buvo didelis formuojant neigiamą Marijos Antuanetės įvaizdį. Prancūzijos revoliucija stengėsi išstumti moteris iš politinės valdžios, o karalienės reputacija nukentėjo kur kas labiau nei jos vyro, kuris iš tikrųjų vadovavo Prancūzijai.
Teigiama, kad apkaltinta išlaidavimu, ji atsakė: „Kaip man žinoti, kad šalis papuolė į krizę? Nuolat, kai aš prašydavau pinigų, gaudavau dukart tiek, negu man reikėdavo“. Vis dėlto vėlesniais valdymo metais Marija Antuanetė daugiau pinigų skyrė labdarai ir vargingųjų šeimų vaikų šalpai, o ne asmeninei prabangai. Deja, kantrybei trūkus, protingų, pagrįstų paaiškinimų nereikėjo, ir karalienė baigė gyvenimą po giljotinos peiliu. Dėl Prancūzijos ekonominės krizės apkaltinta Marija Antuanetė 1793 m. spalio 16 d. buvo nukirsdinta revoliucionierių. Nukirsta karalienės galva buvo demonstruojama džiūgaujančiai miniai, o kūnas palaidotas masinėje kapavietėje. Vėliau jos palaikai buvo perlaidoti Paryžiuje, Burbonų karališkosios dinastijos laidojimo kriptoje. Paskutiniai Marijos Antuanetės žodžiai buvo: „Atleiskite, aš netyčia“, kai ji netyčia budeliui užmynė ant kojos.
| Duomenys | Informacija |
|---|---|
| Gimimo data | 1755 m. lapkričio 2 d. |
| Gimimo vieta | Viena |
| Mirties data | 1793 m. spalio 16 d. |
| Mirties vieta | Paryžius |
| Sutuoktinis | Liudvikas XVI |
| Vaikai | Marija Tereza Šarlotė, Liudvikas Juozapas, Liudvikas XVII, Sofija Helena Beatričė |
| Egzekucija | Giljotinuota |
Duonos reikšmė Lietuvos kultūroje ir kasdienybėje
Lietuvoje kasdieniniame gyvenime apie duoną lyg ir visai negalvojame, bet ji mumyse yra savaime. Juk apie ją šimtmečiais sukosi visas lietuvio gyvenimas: dėl jos dirbo žemę, dėl jos kovojo, ją apdainavo (kalendorinės, darbo dainos) ir tiesiog ja gyveno. Duona mums darosi svarbi visomis prasmėmis, pavyzdžiui, Prienuose ruošiamasi „Duonos ir ugnies“ festivaliui. Pasakai „suvalkietis“, ir iš karto kyla pasiturinčio žemdirbio, rugio, duonos, gausos asociacijos. Todėl apie tai ir verta kalbėti kaip apie paprastą ir kartu labai nepaprastą dalyką.
Anksti sužinojau, kad duona yra ne tik socialinė, bet ir dvasinė vertybė - prieš paimant į rankas duonos riekę, reikėjo persižegnoti, duonos dalijimas prie stalo visada buvo tėvo privilegija. Viena pašnekovė prisimena: „Iš vaikystės prisimenu, kaip močiutė išmušdavo sviesto ir užtepdavo juo juodos duonos riekę - valgai ir negali atsivalgyti. O diedukas laikė bites, tai užtepa to skysto medaus ant juodos duonos, per pirštus varva, visos barzdos saldžios - pasakiškai skanu.“ Ir netgi dabar, kai viskas keičiasi, duona lieka kažkokiu giluminiu genetiniu dalyku, kuris amžinai su mumis. Mes niekur nuo jos nepabėgsime, kad ir kokie kosmopolitai taptume.
„Kai kepu duoną, namai kvepia jaukumu ir vaikyste“, - pasakoja kita. - „Tuomet mamytė nuo pusnakčių eidavo stoti į eilę prie duonos į tą raudoną pastatą, kurį vėliau vadino monopoliu. Ji atstovėdavo eilę, tuomet prisižadindavo 2-3 vaikus ir visi gaudavo po kepaliuką forminės duonos - devynioms burnoms vis tiek kuklu.“ Dabar kepama duona su raugu. Sveikuolių filosofija duoną valgyti leidžia, ruginė duona netgi labai sveika. Skrandžiui darbo yra ir vitaminų pilno grūdo miltuose gausu. Geroji duona turi būti skalsi. Jei suvalgai vieną, kitą riekę, ir dar daugiau tilptų, tai kokia čia duona? Labai svarbu nepraleisti to momento, kai duoną būtina pašauti, nes tešla gyva ir ji neatleis mūsų aplaidumo ar laiko neturėjimo - sukris ir iškepus bus tarsi plastilino konsistencijos. Iškeptai duonai reikia duoti pailsėti bent pusę paros - neraikykime jos tik iškeptos, lips prie ašmenų, galvosime, kad neiškepė.
Lietuvos duonos kepėjo sėkmė Gruzijoje
Partizanų duona: išgyvenimo ir vilties simbolis
Ką valgė partizanai? Duomenų apie partizanų maitinimąsi mums teikia nuotraukos, atsiminimai, dienoraščiai ir partizanų rengti dokumentai: produktų lydraščiai, pakvitavimai apie gautus maisto produktus ir kt. Apsirūpinti maistu buvo vienas iš didžiausių partizanų rūpesčių, kartais jis savo pavojingumu prilygo kovinėms operacijoms. Lietuvos ūkininkai kiek galėdami rėmė, tačiau išmaitinti partizanų kariuomenę buvo nelengva. Todėl partizanams neišvengiamai teko griebtis ir pasiturinčių gyventojų arba kolektyvinių ūkių rekvizavimo. Pakvitavimo dokumentuose dažniausiai fiksuojami šie produktai: lašiniai (rūkyti), kiaušiniai, kviečiai, sviestas, sūris, bulvės, kumpis.
Telktis į didelius būrius buvo labai pavojinga ir kėlė keblumų dėl apsirūpinimo maistu, todėl laikui bėgant partizanų būriai skaidėsi į mažesnes grupeles. Pagrindiniai maisto produktų šaltiniai - rekvizuoti maisto produktai ir aukos. Savivaliavimas buvo griežtai draudžiamas, už jį partizanai buvo baudžiami. Daug žmonių rėmė partizanus ir su jais dalinosi paskutiniuoju savo kąsniu, tokius žmones partizanai vadino auksinės širdies, „šeimininkai yra vargšai žmonės, tiesiog elgetos, tačiau jų širdys - auksinės. Jie nieko neturi, skarmalais apsivilkę, sukrypusioj, supuvusioj trobelėj (jei ją dar taip būtų galima pavadinti) gyvena, tačiau jie sutinka atiduoti mums paskutinį savo duonos kąsnį“.
Teko pasikliauti gerų žmonių parama, tačiau išvargintas kaimas mažai kuo galėjo padėti. Kasmet buvo vis sunkiau ir rizikingiau gauti maisto. A. Ramanauskas-Vanagas ne kartą yra užsiminęs: „Maistas dažniausiai taip pat labai menkas. [...] pristigdavo maisto ir būdavo priversti žygiuoti į kaimus pamaistauti. Valgydavome tai, ką pavykdavo kartkartėmis primaistauti.“ Dažnu atveju partizanams teko balansuoti tarp išlikimo ribos. Miškas partizanams teikė ne tik prieglobstį, bet buvo ir svarbus maisto šaltinis, čia pat grybai, uogos, riešutai, žolelės. Neatsitiktinai miškas buvo apdainuotas ir partizanų dainose.
Istorijos pamokos ir paralelės su dabartine Lietuva
Marijos Antuanetės istorija yra pamoka apie valdžios atitrūkimą nuo realybės ir visuomenės nuomonės svarbą. Valdžios atitrūkimas nuo realybės ir po to nugriaudintis atpildas - viena iš įvairiomis variacijomis atsikartojančių temų nuo pat Antikos laikų. Net jei karalienė ir nebuvo tokia bloga, kaip ją vaizdavo, susiformavęs neigiamas įvaizdis prisidėjo prie jos tragiško likimo. Šiandien, kaip ir XVIII amžiuje, valdžios atstovai turi būti atidūs žmonių poreikiams ir vengti prabangos, kuri badytų akis skurdžiai gyvenantiems piliečiams. Priešingu atveju, istorija gali pasikartoti.
Dabartinė situacija Lietuvoje ima panašėti į tokio tipo istorinę klišę. Šiuolaikinė vakarietiška demokratija yra be ribų, bomžas turi lygiai tokį patį balsą, kaip generolas, buhalteris ar ūkininkas. Esant tokiai tvarkai, Seimas yra mūsų visuomenės išpažįstamų idealų atspindys. Šitas atspindys didžiajai mūsų daliai atrodo labai negražus. Labai būdinga to atspindžio detalė yra begalinis savęs sureikšminimas. Sueina į vieną rūmą visokie tautos gelbėtojai, prisikėlėliai, krikščioniškų vertybių puoselėtojai ar darbo liaudies gynėjai ir persimaino į savo gerovės kūrėjus. Tas kurpalis, ant kurio juos išdrožia, vadinasi privilegijos.
Renkamoji valdžia remiasi pulkais biurokratų, kuriuos anksčiau vadinome tarnautojais, o dabar jau perkrikštijome į valdininkus. Kitaip tariant, savo kalboje pripažinome liūdną tiesą, kad jie, užuot mums tarnavę, ėmėsi mus valdyti. Be biurokratinio aparato valstybė negali tvarkytis - tai neginčijama, - tačiau visus kamuoja paprastas klausimas: kodėl tas aparatas vis pučiasi ir pučiasi net valdžios skelbiamo taupymo laikais? Aria vienetai, ir tik dėl jų atliekamo darbo dar kažkaip išsilaikome. O mūsų valstybei ir mums, piliečiams, abejingų pilkųjų sraigtelių dėka mes jau pasijutome įvaryti į kampą.
Vienas iš pavyzdžių, kuomet naujieji ministrai nespėjo apšilti ar pasitvirtinti programų, o jau puolė dalinti patarimus liaudžiai. Štai paskirtasis aplinkos ministras aiškina, kad reikia apmokestinti popierinius kavos puodelius. Anot ministro, vienkartiniai kavos puodeliai yra „mados ir prabangos dalykas”. Bet, ko gero, baisiausia yra pareiškimas, kad „toks apmokestinimas psichologiškai auklėtų“. Ministras mano turįs moralinę teisę jus auklėti. Valdžios atitrūkimas nuo realybės ir begalinis savęs sureikšminimas būdingas ir šiuolaikinei Lietuvos politinei klasei. Valstiečiai skelbėsi atėję kovoti „prieš elitą“ ir už paprastą žmogų. Ką gi, užteko kelių savaičių, ir valstiečių elitas sau leidžia tai, ko ankstesnis elitas net nedrįso.
D. Kedys pateko į situaciją, kurią kasdien patiria daugybė Lietuvos žmonių - atsimušė į kurčią valdžios sieną. Jei tarnautojai tarnautų valstybei, o ne vaizduotų valdančius valdininkus, jie būtų tarnavę D. Kedžiui ir jo dukrai, tiriant jo skundą. Vietoj to - tūkstančiams piliečių pažįstamas pilkas neprašnekinamas monolitas, ir jokio takelio jį apeiti. Visi nuo vaikystės žinome, kad jis atsidaro tik tiems, kurie moka paslaptingąjį „Abrakadabra“. Logika tokia: „Jei su manimi valdžia nesiskaito, tai aš nesiskaitau su jos skelbiamomis taisyklėmis“. Kai šauna vienas asmuo, tai vadinasi žmogžudystė. Kada pratrūksta dalis visuomenės, tai jau vadinama revoliucija, perversmu ar panašiai. Pats laikas valdžiai pabusti ir tvirtinti pamatus. Kertiniais akmenimis tebūnie pagarba žmogui ir įstatymui.