Medis šalia žmogaus gyvena du gyvenimus: kol augalu žaliuoja ir kol jo mediena žmogui naudinga išlieka. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip tinkamai prižiūrėti tiek gyvus medžius, tiek ir medieną, naudojamą įvairioms reikmėms, siekiant užtikrinti jų ilgaamžiškumą ir saugumą.
Medienos, kaip statybinės medžiagos, išsaugojimas
Dažnai kyla klausimas, ką daryti, kad medinės tvoros ar terasos grindys būtų kuo ilgaamžiškesnės, kaip jas paruošti rudeniui. Medienos amžių trumpina ultravioletiniai saulės spinduliai, drėgmė ir mikroorganizmai bei kitokie medienoje įsikūrę gyviai - štai trys didžiausi priešai, paverčiantys medienos gaminį tik laužavietės vertu medgaliu.
Istoriniai medienos konservavimo būdai
Mūsų protėviai, norėdami, kad medienos, svarbiausios jų statybinės medžiagos, amžius būtų kuo ilgesnis, pirmiausia kirsdavo ir naudodavo tik „miegantį“ - žiemos įšalo sukaustytą medį, nes žinojo, kad jo mediena bus tvirtesnė. Be to, tuoj pat nulupdavo žievę, kad medis kuo greičiau džiūtų ir kietėtų pačios jauniausios paviršinės jo rievės. O jei norėdavo dar ilgiau jį išlaikyti, kad rąstas nepūtų net ir į žemę įkastas ar saulei ir lietui šoną atsukęs, liepsna apdegindavo jo šonus, nes apanglėjęs kur kas ilgiau išlieka.
Šiuolaikinės medienos apsaugos priemonės: impregnavimas
Deja, praėjusiame amžiuje labiau paplito kitokios medžio apsaugos priemonės: medieną imta taip įmirkyti, kad ji dešimtmečius išliktų nei gyva, nei mirusi, žmogui tarnaudama. Geležinkelio pabėgiai ar ryšio linijų atramos ilgą laiką gamintos iš tokios medienos, kuri po apdorojimo išlikdavo sveika dar tiek pat laiko, kiek ir medis augęs. Tačiau, kai renkamės priemones buityje naudojamos medienos amžiui ilginti, reikia pagalvoti ir apie tai, kaip tos priemonės veiks mus pačius. Impregnantais įgirdyti lauko baldai skirti ne tik pažiūrėti - paprastai ant jų dedamas maistas, juos liečia nuolat rankų neplaunantys vaikai.
Apsaugos priemonės geriausiai veikia, kai naudojamos ką tik apdirbtai ir gerai išdžiovintai, ne drėgnesnei nei 20 proc., medienai įgirdyti. Bendrovės „Esspo“ vadybininkas Gintaras Barčys tikina, kad medienos impregnavimas visada yra tik prevencinė priemonė, nes atkurti pažeistos medienos nebepavyks. Kaip geriau impregnuoti medieną namų sąlygomis - tepti, voluoti ar purkšti? Pasak specialisto, tai neturi jokios reikšmės. Svarbu, kad darbas būtų atliktas sąžiningai.
Medienos priežiūra po impregnavimo
Pirmą kartą 2-3 kartus įgirdyta impregnantu mediena neturi likti pamiršta. Jei ją veikia saulė ir drėgmė, ne rečiau kaip kas antrus metus verta impregnuoti ją dar kartą. Taip prižiūrimas medienos paviršius ilgiausiai išlieka nekintantis. Pasikliovus pirminiu impregnavimu, po kelerių metų saulės spinduliai suardo, lietus išplauna iš medienos vadinamąjį „betoną“ - ligniną, kuris skirtingoje medienoje sudaro nuo 15 iki 40 proc. jos tūrio. Atkurti taip išretėjusios medienos nepavyks, o ją konservuoti bus nepalyginamai brangiau.
„Geras impregnantas - kaip vaistai medžiui: jis apsaugo nuo mikrobiologinės korozijos ir veikia vien tik tas užkrato daleles, kurios kelia pavojų medienai“, - aiškina bendrovės „Almarūno prekyba“ vadybininkas technologas Rolanas Miškinis.
Apiausia medienos vieta - pjūvio vietos, galai. Neatsitiktinai net ir senosiose trobose rąstų galai būdavo labiausiai saugomi - apkalami lentelėmis, kad jų nedegintų saulė, neplautų lietus. Impregnantais medienos galus reikia įgirdyti ne mažiau kaip 5 kartus. Specialistai pataria juos impregnuoti bespalviu impregnantu net nelaukiant, kol mediena bus panaudota buityje ar nuspręsta, koks atspalvis medienos gaminiams bus suteiktas.
Vandens ir aliejaus pagrindo impregnantų skirtumai:
- Kiekvieną medienos impregnantą sudaro skiediklis ir jame ištirpintos veikliosios medžiagos.
- Vanduo yra vienas skvarbiausių skiediklių, be to, jis draugiškas aplinkai. Vandens pagrindu sukurtais impregnantais galima impregnuoti tik naują ar panašiai impregnuotą medieną.
- Vandeniniai impregnantai pašiaušia medieną ir greičiau iš jos išsiplauna, tokią apsaugą dažniau tenka atnaujinti.
- Riebaliniu pagrindu ar su vašku sukurtos impregnavimo priemonės gali būti naudojamos paviršiams, apdorotiems vandeniniais impregnantais, apsaugoti ilgesnį laiką.
- Impregnanto išeiga, nurodyta instrukcijoje, galioja tik idealiam medienos paviršiui, o jei jis šiurkštesnis ar išvis neobliuotas, apsaugos priemonių gali tekti sunaudoti net dukart daugiau, kad rezultatas nenuviltų.
Gyvų medžių priežiūra ir apsauga
Medžių kirtimas ir genėjimas: teisiniai aspektai
Nors atrodo, kad savo sklype šeimininkauti galime kaip norime, vis dėlto yra tam tikrų išimčių. Išties, prieš pjaunant medį, būtina pasidomėti, ar toks veiksmas neprieštaraus teisės aktams.
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyriausioji specialistė Orinta Kazėnienė paaiškina, kad pirmiausia, jeigu norima pjauti medį, augantį ne miškų ūkio paskirties žemėje, reikia įsitikinti, ar jis nepriskirtas saugotiniems. Kriterijai, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008-03-12 nutarimu Nr. 206.
Saugotinų medžių kriterijai ir leidimų gavimas
Pagal minėtus kriterijus, mieste privačioje žemėje, vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijose saugotiniems priskiriami didesnio kaip 20 cm skersmens ąžuolai, uosiai, klevai, guobos, skroblai, skirpstai, bukai, vinkšnos, liepos, maumedžiai, beržai, pušys. Ne mieste - tų pačių rūšių didesnio nei 30 cm skersmens medžiai.
Kai medžiai auga daugiabučių namų teritorijose valstybinėje ir savivaldybėms priskirtoje žemėje, kriterijų priedo 3 punkte nurodytų rūšių medžiai yra saugotini ir šiems medžiams kirsti ar genėti reikia gauti savivaldybės leidimą: mieste - didesnio kaip 12 cm skersmens, ne mieste didesnio kaip 20 cm skersmens medžiams: ąžuolams, uosiams, klevams, skroblams, skirpstams, guoboms, bukams, vinkšnoms, pušims, eglėms, maumedžiams, pocūgėms, kėniams, beržams, juodalksniams, liepoms, gluosniams, šermukšniams, riešutmedžiams, kaštonams, miškinėms obelims ir kriaušėms.
Išduoti leidimą pjauti medį ar ne, sprendžia vietos savivaldybė, besivadovaujanti minėtais saugotinų medžių kriterijais. Jei duodamas leidimas kirtimui, reikalaujama sumokėti želdinių atkuriamąją vertę. Leidimas kirsti išduodamas tik tuomet, jei medis pavojingas, supuvęs, sutrešęs, invazinė rūšis ir jei įrenginėjama infrastruktūra (parkavimo vietos, inžinerinių tinklų (šilumos, vandens) ar kitų tinklų remontas). Tačiau tokiais atvejais reikalingi dar ir statybos leidimai.
Jeigu gyventojai mano, kad jų kieme medis pjaunamas neteisėtai, reikėtų kreiptis į Aplinkos apsaugos departamentą.
Medžių genėjimo metas su arboristu Leonardu Mekioniu: kokios yra esminės genėjimo taisyklės?
Medžių kirtimo technika ir saugumas
Leidžiant medžius, labai svarbi tinkama darbo technika. Prieš pradedant medžio leidimą su grandininiu pjūklu, svarbiausia gerai pasiruošti. Jei suplanuosite leidimo procesą ir tai, kokią miškininkystės įrangą pasiimti, ne tik saugiau atliksite darbus, bet ir palengvinsite darbus, atliekamus po nuleidimo.
- Pirmiausia paklauskite savęs, ar darbo vietoje yra kliūčių, pvz., antžeminių elektros linijų, kelių ar pastatų.
- Atidžiai apžiūrėję medį nustatykite jo virtimo kryptį. Taip pat įvertinkite vėjo kryptį. Jei nesate tikri dėl natūralios medžio virtimo krypties, atsitraukite nuo medžio ir patikrinkite su svambalu. Išvalykite teritoriją aplink medį numatomo virtimo kryptimi.
- Jei teritorija saugi, pastatykite įspėjamuosius ženklus, numatykite medžio virtimo kryptį ir pasitraukimo maršrutą. Patikrinkite, ar yra pakankamai degalų užduočiai atlikti. Tada apgenėkite kamieną, pašalinkite visas šakas ir šakeles, kad jos netrukdytų pjauti.
- Jei kamienas iki pečių lygio yra be šakų, medį galima leisti. Leidžiant medį svarbu atminti du dalykus: lankstas turėtų būti vienodo storio ir reikiamo dydžio, o vertimo pleištas ar vertimo mentelė turėtų būti įstatomi prieš tai, kol medis nesuspaudė kreipiamosios juostos.
- Jei pastebite, kad medienos spalva pakitusi, mediena yra minkšta arba apatinė kamieno dalis yra išbrinkusi ar ligota, turite būti itin atsargūs. Tai rodo, kad medis yra pažeistas puvinio ir šio medžio struktūra yra susilpnėjusi. Jei taip nutiktų, nuleiskite medį natūralia jo virtimo kryptimi, o jei nesate užtikrinti, naudokite gervę.
- Yra keletas medkirčio įrankių, iš kurių galite rinktis, jei ketinate leisti medį. Nuo medžio dydžio priklauso, kokių miškininkystės įrankių jums reikia. Kirtimo pleištas duoda didesnę kirtimo galią nei skirtingų rūšių vertimo mentelės. Kojinė vertimo mentelė tinka mažiems medžiams, retinant mišką. Vertimo mentelė yra naudojama sąlyginai mažiems medžiams. Vertimo pleištai geriausia tinka vidutiniams ir dideliems medžiams. Gervė naudojama tais atvejais, kai reikia didžiausios jėgos ir saugumo.
Medžių apsauga statybų metu
Tvarkant savo sklypo aplinką yra labai svarbu nepažeisti kaimyno teisių. Šakų laužymas yra mažiausia problema, su kuria susiduriame tvarkydami medžius po statybų. Nors medžio forma gali būti sugadinta, tai neturėtų privesti prie medžio žūties. Kamieno pažeidimas gali būti gerokai rimtesnis pažeidimas, galintis sutrikdyti medžiagų apytaką, bet retai kada priveda prie medžio žūties. Šaknyno pažeidimas yra dažniausia ir didžiausia problema, su kuria susiduria medžiai statybų metu. Šaknynas yra gyvybiškai svarbus visiems augalams.
Šaknyno struktūra ir apsauga
Medžių šaknyną galima suskirstyti į dvi sistemas. Pirmas būtų tvirtinantis šaknynas - stambios šakos, kurios išlaiko medį stabilų, bet jos retai yra giliai po žeme ir pasiskirsto pakankamai negiliame žemės sluoksnyje. Antras būtų maitinamasis šaknynas - plonos šaknelės, kurios yra paviršutiniame žemės sluoksnyje. Būtent šios šaknys surenka maistingas medžiagas, vandenį ir orą iš po žemės.
Tvirtinantis šaknynas dažniausiai yra pažeidžiamas kasinėjimo metu. Dažnai šios šaknys trukdo atlikti vieną ar kitą veiksmą ir yra šalinamos be apsvarstymo apie pasekmes, o jos gali būti labai rimtos. Jeigu šaknynas yra pažeidžiamas iš vienos pusės, smarkiai padidėja tikimybė, kad medis išvirs į priešingą pusę. Išvengti tvirtinamojo šaknyno pažeidimo galima atitinkamai planuojant statybas ir paruošiant projektą turint medžio sveikatą galvoje. Tiesioginis pažeidimas sužaloja pačias šaknis. Jas dalinai nupjovus medis netenka dalies maistinių medžiagų. Priklausomai nuo pažeidimo dydžio, medis gali visai nereaguoti, gali pradėti džiovinti šakų galiukus iš pažeistos pusės, arba gali visai nudžiūti.
Funkcijos nutraukimas yra žymiai dažnesnis atvejis. Tai būtų žemės presavimas ar didelių krūvų supylimas šalia medžio, arba žemės lygio pakėlimas. Atsitikus bet kuriam iš šių dalykų, žemė, kurioje yra maitinamasis šaknynas, yra arba tiek suspaudžiama, kad pro žemę negali prasiskverbti oras, arba šaknynas atsiduria gerokai giliau po žeme, nei turėjo būti, ir taip pat nebegali gauti oro.
Geriausias būdas išvengti šių problemų yra medžių ir jų gerovės įtraukimas į statybų projektą. Medžių saugojimas prasideda nuo nuodugnaus plano sudarymo. Pats pirmas apsaugos būdas yra medžių būklės stiprinimas prieš pradedant darbus. Kai medžių bendra būklė yra pasirūpinta, reikia įrengti apsaugines tvoras aplink medžius. Taip yra įrėminamos medžių apsaugos zonos. Medžių apsaugos zona yra zona po medžiu, kur negali būti vykdomi jokie kasinėjimai, sunkios technikos judėjimas, žmonių judėjimas ar statybinių medžiagų sandėliavimas. Jeigu šaknynas jau yra pažeistas, vienintelis būdas išgelbėti medį yra žemės purenimas ir šaknų tręšimas. Tam yra naudojami specialūs įrenginiai, kurie naudoja suspaustą orą, kad supurentų ir kartu tręštų pažeistą žemę.
Sulos rinkimas: tradicijos ir reglamentavimas
Nutilus žiemos šaltukui ir nutirpus sniegui, gamta bunda naujam gyvenimui. Medžiai, pajutę pavasario alsavimą, pradeda intensyviai ruoštis naujam sezonui - pumpurų sprogimui. Šiuo metu, kai šaknimis ir kamienu brinksta pumpurai, kyla sula. Lietuvoje sulai išgauti tradiciškai naudojami beržai ir klevai.
Sulos rinkimo tradicijos ir reikalavimai
Beržų ir klevų sulos leidimas Lietuvoje yra reglamentuojamas, siekiant išvengti žalos medžiams ir užtikrinti tvarų išteklių naudojimą. Sulos leidimo sezonas prasideda ankstyvą pavasarį, kai dienomis temperatūra pakyla virš nulio, o naktimis išlieka šaltis. Pirmieji sulą ima leisti klevai.
Sulai leisti gali būti naudojami tik pakankamo storio medžiai. Valstybinėje žemėje leidžiama rinkti sulą iš ne plonesnių kaip 20 cm skersmens medžių, kurie bus kertami ne vėliau kaip po 5 metų. Jei medis bus nukirstas per vienerius metus, sulą galima leisti ir iš plonesnių medžių. Sulos leidimo būdas turi būti atsakingas, kad medis nebūtų pažeistas. Skylės gręžiamos ne aukščiau kaip 1 m nuo žemės paviršiaus, jų skersmuo negali viršyti 2 cm, o gylis turi būti ne didesnis kaip 3 cm. Skylės tarpusavyje turi būti ne mažesniu kaip 10 cm atstumu, kad medis galėtų lengviau užsigydyti. Prieš gręžiant skylę, galima nepažeidžiant luobo nudrožti žiauberį.
Po sulos leidimo sezono būtina užtikrinti, kad medis būtų kuo mažiau pažeistas. Vienas medis gali duoti nuo kelių iki kelių dešimčių litrų sulos per parą - tai priklauso nuo medžio dydžio, jo augimo vietos ir oro sąlygų. Tačiau svarbu rinkti sulą atsakingai, nepažeidžiant taisyklių.
Tinkama gerti sula pradeda bėgti, vidutinei paros temperatūrai pakilus iki 4-6 °C, ir baigiama, kuomet išsprogsta pumpurai. Klevai sulą ima duoti maždaug savaite anksčiau nei beržai. Sula gaunama nepakenkiant medienai, iš šiaurinės medžio pusės 70 cm aukštyje grąžtu pragręžus iki 5 cm gylio skylutę, į kurią įstatomas latakėlis sulai surinkti. Geriausia rinktis stiklinį indą, nes dėl plastikiniuose induose esančių cheminių medžiagų sula gali įgauti specifinį skonį. Baigus rinkti sulą, skylutė užkemšama šakele ar mediniu kamščiu, užtepama sodo tepalu arba derva, kad neįsimestų puvinys. Per sezoną iš vieno beržo galima surinkti iki 100 ar daugiau litrų sulos. Klevai sulos duoda ne tiek daug, tačiau ji būna cukringesnė. Sula intensyviai teka keletą savaičių, tačiau patyrę jos išgavimo meistrai skysčio tekėjimą pratęsia gana ilgą periodą.
Tradiciniai ir modernūs sulos leidimo būdai
- Pagal senąjį metodą, kirviu paruošiame 10x10 plotelį nukapodami apmirusią žievę iki geltono sluoksnio. Nudrožiame latako kišamąjį galą iki 15 mm skersmens. Skylei gręžti naudosime rankinį gręžtuvą (skersmuo - 20 mm). Nutaisome, kad būtų apie 10-15 laipsnių polinkis.
- Šiuolaikiniame metode, suleidžiant sula, į medžio kamieną išgręžiama skylutė - dažniausiai 6-8 mm skersmens ir apie 5 cm gylio. Svarbu pasirinkti tinkamą vietą - gręžiama ne arčiau nei 10 cm nuo ankstesnių metų skylės, dažniausiai pietinėje pusėje, kur geriau sušyla saulės atokaitoje. Į skylę įstatomas vamzdelis arba kranelis, per kurį sula teka į surinkimo indą arba tiesiai į vamzdyną, jei naudojama šiuolaikinė sistema.
Skylučių kiekis medyje tais pačiais metais priklauso nuo kamieno storio: 25-38 cm skersmens medis gauna vieną skylutę, 38-50 cm skersmens medis gali turėti dvi skylutes, o daugiau nei 50 cm skersmens klevas gali turėti tris skylutes, bet niekada daugiau. Daugiau nei trys skylutės viename medyje nerekomenduojamos, nes tai gali susilpninti jo gyvybingumą ir sumažinti būsimo derliaus kiekį. Ne kiekvienas klevas tinkamas sulai leisti. Medis turi būti bent 25 cm skersmens, o tai atitinka maždaug 40 metų amžių. Kuo medis senesnis ir storesnis, tuo daugiau sulos galima surinkti.
Beržų ir klevų sula: skirtumai ir nauda
Beržų ir klevų sulos cukringumas skiriasi. Klevų sula yra saldesnė - jos cukraus koncentracija gali siekti apie 4 %, todėl ji tinkama sirupui gaminti. Beržų sula cukraus turi mažiau - apie 1 %, todėl dažniausiai vartojama šviežia arba fermentuojama į girą.
Beržų sula: universalus gėrimas
Beržo suloje yra apie 1-2 procentai cukraus. Iš beržo galima išgauti daugiau sulos - apie 100 litrų per kelias savaites. Beržų sula - ir vaistas, ir maistas. Nuo senų laikų žinoma, jog pavasarinėje beržo suloje yra labai daug vitaminų ir ją gerti sveika. Joje yra 0,5-2 proc. sacharidų (gliukozės, fruktozės), organinių rūgščių, vitaminų C, PP, kalio, kalcio, geležies druskų ir daug kitų mineralinių medžiagų. Šviežia beržų sula gydo skrandžio žaizdas, galvos skausmus, bronchitą, kosulį, skorbutą, kepenis, padeda sergant inkstų akmenlige, reumatu, radikulitu, artritu ar podagra. Reguliuoja medžiagų apykaitą, stiprina ir valo organizmą, papildo jį vitaminais, skatina audinių regeneraciją. Ji taip pat nuo seno naudojama plaukams ir odai prižiūrėti, veidui prausti.
Pavasarį, kai organizmas po žiemos yra išsekęs, sula suteikia jėgų, gerina nuotaiką: reguliariai gerdami sulą pajusite, kad rečiau skauda galvą, nebekankina nemiga ar ūžesys ausyse, dingsta irzlumas. Jūsų kraujyje padaugės eritrocitų ir hemoglobino, pagerės nuotaika ir savijauta. Gydantis sulos kasdien reikėtų išgerti po porą litrų. Kitais atvejais geriama po stiklinę tris kartus per dieną.
Klevų sula: saldusis sirupo pagrindas
Klevo suloje yra apie 2-4 procentus cukraus. Iš klevo prileidžiama mažiau sulos. Dar daugiau vitaminų ir mineralinių medžiagų yra klevų suloje, tad neatsitiktinai šis gėrimas vadinamas skystuoju auksu. Klevų suloje gausu fruktozės, stabilizuojančios cukraus kiekį kraujyje, smaližiams sumažinančios saldumynų potraukį. Arbatinis šaukštelis klevų sulos gali pakeisti lygiai tokį patį kiekį cukraus. Sula tiks ir į rytinės kavos ar arbatos puodelį, o vaisinis jogurtas su šiuo gardumynu bus dar skanesnis. Klevų sirupas puikiai tinkamas tiek maisto ruošti, tiek sveikatai stiprinti. Naudojamas patiekalams saldinti, klevų sirupas net pranašesnis už medų - jame mažiau kalorijų, o naudingų mineralų koncentracija didesnė. Be to, klevų sirupas - magnio ir cinko šaltinis: viename jo šaukšte yra apie 0,2 mg magnio (10 proc. dienos normos), 0,55 mg cinko (2 proc. dienos normos). Tai saldiklis, kurį rekomenduoja širdies ir kraujagyslių ligų gydytojai.
Žemiau pateikiama palyginamoji lentelė:
| Savybė | Beržų sula | Klevų sula |
|---|---|---|
| Cukraus kiekis | Apie 1-2% | Apie 2-4% |
| Išgaunamas kiekis (sezono metu) | Iki 100 litrų ir daugiau | 35-50 litrų |
| Panaudojimas | Geriama šviežia, fermentuojama į girą, vaistas, odos/plaukų priežiūrai | Geriama šviežia, sirupo gamyba, maistui saldinti |
| Išskirtinės naudingos savybės | Vitaminai C, PP, K, Ca, Fe. Gydo skrandžio žaizdas, galvos skausmus, bronchitą, stiprina organizmą. | Fruktozė, stabilizuojanti cukraus kiekį kraujyje. Magnio ir cinko šaltinis. Mažiau kalorijų nei meduje. |
Klevų sirupo gamyba Kanadoje
Vienam litrui klevų sirupo pagaminti reikia beveik 40 litrų sulos. Cukraus koncentracija sirupe siekia apie 60 proc. Klevų sulos leidimas Kanadoje - tai ne tik tradicija, bet ir kruopščiai reglamentuotas procesas, lemiantis aukščiausią klevų sirupo kokybę. Sula leidžiama ankstyvą pavasarį, kai dienos temperatūra pakyla virš 0 °C, o naktimis vis dar laikosi šaltis. Paprastai šis laikotarpis trunka nuo kovo iki balandžio vidurio, kol medžiai išsprogdina pumpurus. Per šį laiką klevų sula kyla aukštyn, nešdama sukauptas maistingąsias medžiagas.
Kanados cukriniai klevai (Acer saccharum) išsiskiria aukštu sulos cukringumu - vidutiniškai jis siekia 2-3 %. Retais atvejais pasitaiko ir 5 %, tačiau tai daugiau išimtis nei taisyklė. Dėl tokios cukraus koncentracijos vidutiniškai reikia apie 40 litrų sulos tam, kad būtų pagamintas 1 litras gryno klevų sirupo. Surinkta sula genda greitai, todėl ji kuo greičiau vežama į garinimo stotį. Tradiciškai ji garinama didžiulėse metalinėse talpyklose ant atviros ugnies arba moderniose vakuuminėse sistemose, kurios leidžia efektyviau pašalinti vandenį. Verdant sula koncentruojasi, o cukrus karamelizuojasi, suteikdamas sirupui būdingą auksinę spalvą ir sodrų skonį.
Kai kurie gamintojai sirupą laiko ąžuolinėse statinėse, ypač jei siekiama suteikti jam unikalių skonių natų. Tai primena viskio ar vyno brandinimą - laikui bėgant sirupas įgauna medienos aromatų, riešutų ar net dūmo niuansų. Gerai prižiūrimi klevai gali būti naudojami sulai leisti kelis šimtmečius.
Sulos panaudojimas ir istorinė reikšmė
Beržų ir klevų sula Lietuvoje buvo ne tik populiarus gėrimas iki XX a. vidurio. Iš jos tekėjimo žmonės spręsdavo apie ateinančius metus (jei sula veržiasi gausiai - vasara bus lietinga). Sulos, kaip natūralaus vitaminų šaltinio, nederėtų pamiršti ir dabar: joje, be to, gausu angliavandenių, mineralinių medžiagų ir mikroelementų (kalio, kalcio, geležies druskų, azoto, bario, fosforo, magnio, vario, natrio, nikelio). Be to, suloje yra įvairių rūgščių, eterinių aliejų, betulino, saponinų, fitoncidų. Organizmui po ilgos žiemos labai trūksta vitaminų ir mineralinių medžiagų, todėl toks „kokteilis“ žmogui ypač naudingas. Ji reguliuoja medžiagų apykaitą, stiprina ir valo organizmą (šalina akmenis, druskas, šlakus, toksinus), skatina audinių atsinaujinimą.
Sula nepraranda savo ypatybių net ir konservuojama. Galima ją supilstyti į stiklainius ir laikyti šaldytuve. Sulą galima rauginti: į sulos indą įdedame džiovintų obuolių ir pastatome į šaltą vietą (rūsį). Į plastikinius butelius įdedame kelias džiovintų obuolių skilteles, keletą razinų. Užpilame sula, taip kad liktų neapsemta apie 50 g. Įspaudžiame butelį tiek, kad sula pasiektų kaklelį, užsukame dangtelį. Putojanti sula neįtikėtinai atgaivina po darbų ar po pirties. Sula rūgsta skirtingai, viename butelyje gali putoti kaip tikras šampanas, kitame pasirodys tik keli burbuliukai.
Medžių genėjimo metas su arboristu Leonardu Mekioniu: kokios yra esminės genėjimo taisyklės?
tags: #kaip #konservuoti #medi