Karelas Čapekas (1890-1938) - čekų literatūros klasikų, įnešusių novatoriškų idėjų į dramaturgiją, romanistiką ir mažąją prozą, - savo kūryboje dažnai nagrinėjo sudėtingas filosofines ir moralines temas. Viena iš tokių svarbių jo pjesių yra „Makropulo receptas“ (1922), kurioje autorius gilinasi į nemirtingumo, mirties baimės ir žmogiškosios prigimties ribas.
Čapekas, kaip ir daugelis XX amžiaus pradžios Europos intelektualų, buvo paveiktas reliatyvizmo ir pragmatizmo filosofijos. Šios srovės kėlė individo svarbą ir skatino ginti pasaulį per konkrečius kiekvieno žmogaus darbus. Ši filosofija ne tik atsispindėjo jo publicistikoje, bet ir tapo svarbia jo grožinės kūrybos ašimi.
Čapeko kūrybinis kelias prasidėjo 1916 m. kartu su broliu Josefu, išleidus smulkiosios prozos knygą „Spindinčios gelmės“. Vėliau sekė jo paties apsakymų rinkiniai „Dievo kančia“ (1917) ir „Skausmingi apsakymai“ (1921). Ankstyvojoje prozoje autorius daug dėmesio skyrė vidinei žmogaus būsenai ir tikrovės daugiaprasmiškumo atskleidimui.
Tačiau tikroji Čapeko šlovė prasidėjo po jo parašytos lyrinės komedijos „Plėšikai“. Vėliau sekė drama „PUR“ (1920), kuri išgarsino autorių tarptautiniu mastu. Šioje dramoje, kurioje susipina realybė ir fantastika, Čapekas vaizduoja žmogaus sukurtų robotų maištą prieš savo kūrėją. Būtent šioje pjesėje Čapekas panaudojo brolio Josefo sugalvotą žodį „robotas“, kuris prigijo daugelyje pasaulio kalbų.
„Makropulo receptas“ (1922) - tai dar viena svarbi Čapeko pjesė, nagrinėjanti žmogaus siekį gyventi amžinai. Šiame kūrinyje autorius kelia klausimus apie nemirtingumo kainą ir jo poveikį žmogiškajai prigimčiai. Fantastiniuose romanuose „Absoliuto fabrikas“ (1922) ir „Krakatitas“ (1924) Čapekas tęsia nemirtingumo ir naujų atradimų pasekmių tyrinėjimą.
Ypač svarbus ir aktualus tapo romanas „Karas su salamandromis“ (1936). Jis nuskambėjo kaip aiškus perspėjimas apie pavojus, kylančius iš neatsakingų mokslo atradimų ir technologijų pažangos, kai ji atitrūksta nuo dvasinių vertybių. Šiame romane nauja fantastinė roplių veislė tampa nesuvaldoma ir užvaldo žmoniją, diktuodama savo tvarką.
Čapeko kūryboje svarbią vietą užima ir mažoji proza - apsakymai ir apokrifai. Brandžiausi jo apsakymai sudėti knygose „Apsakymai iš vienos kišenės“ ir „Apsakymai iš kitos kišenės“ (1929). Dažnai pasisėmęs siužetų iš kriminalinės kronikos, Čapekas savo detektyvinio pobūdžio apsakymuose nagrinėja teisės ir teisingumo, nusikaltimo ir bausmės problemas.
Apokrifų knyga (išleista po mirties, 1945 m.) sudaryta iš Biblijos, Evangelijos ar istorinių siužetų paremtų pasakojimų-parabolių. Čia autorius atmeta tradicinius traktavimus, pažvelgia į žinomus dalykus iš kitokios perspektyvos, suteikdamas jiems meninę gyvybę per kasdienes detales, taiklius charakterio bruožus, humorą ir ironiją.
Karelas Čapekas mirė 1938 m., palikęs didžiulį ir įvairiapusį literatūrinį palikimą. Jis laikomas XX amžiaus Čekijos literatūros pasididžiavimu, talentingu mąstytoju, jautriu naujoms idėjoms, kuris novatoriškais sumanymais praturtino dramą, romaną, mažąją prozą ir pasaką. Jo kūryba tvirtai įsiliejo į pasaulinės literatūros kontekstą.
Vienas iš svarbiausių Čapeko kūrybos motyvų - kritiškas požiūris į komunizmą ir jo ideologiją. Apie tai jis rašė savo tekste „Kodėl aš ne komunistas“ (1924).
Čapekas teigia, kad jam būtų lengviau būti komunistu, nes tuomet jis gyventų įsitikinęs, kad prisideda prie pasaulio gerinimo, stovėdamas vargstančiųjų pusėje. Tačiau realybė yra kitokia: jis jaučiasi „nuogas dilgėlėse“, be jokios doktrinos, be galimybės realiai padėti pasauliui.
Autorius kritikuoja komunistų požiūrį į skurdą ir badą, kurie jiems nėra gėda ar skausmas, o tik „rezervas tų tamsiųjų galių, kurios brandina įniršį“. Čapekas pabrėžia, kad vargšai nėra klasė, o „beklasiai, atstumti ir neorganizuoti“. Alkanieji nori valgyti, o ne valdyti.
„Negaliu būti komunistu, nes jų moralė nėra pagalbos moralė“, - teigia Čapekas. Jis kritikuoja komunistų siekį pakeisti visuomenės santvarką, o ne pašalinti skurdą ir vargą. Be to, komunistai padeda vargstantiems tik su sąlyga - „pirmiau turime paimti valdžią, o paskui (gal) ateis ir jūsų eilė“.
Čapekas taip pat atmeta komunistų idėją apie „mases“. Jo manymu, masės yra tik įrankis siekiant tikslų, politinė medžiaga. Norint jas paversti „masine medžiaga“, reikia „įmauti į tam tikros medžiagos ar tam tikrų idėjų uniformą“.
Autorius griežtai kritikuoja komunistų požiūrį, kai bet kokia nelaimė (pvz., motociklo partrenkta senutė ar darbininko sutraiškytas pirštas) interpretuojama kaip supuvusios santvarkos įrodymas. Jis teigia, kad vargšų širdyse tvyro ne neapykanta, o „nusistebėjimo vertas ir šviesus linksmumas“.
„Komunistinis pesimizmas ir niauri neapykanta dirbtinai pumpuojama į jį, ir dar nešvariais vamzdžiais“, - rašo Čapekas, vadindamas tai „revoliuciniu masių auklėjimu“.
Čapekas supranta komunistų idealus, tačiau negali suprasti jų metodų. Jis mano, kad pasaulis nėra toks juodas, kaip jį piešia komunistai. „Esama daug daugiau ribotumo nei tikros piktybės“, - tvirtina jis. Tikėdamas žmogiškosiomis vertybėmis, jis siūlo ieškoti bendro supratimo ir geranoriškumo.
„Šiandienos pasauliui reikia ne neapykantos, o geros valios, sutarimo ir bendradarbiavimo; jam reikia malonesnio moralinio klimato“, - apibendrina Čapekas, pabrėždamas, kad su trupučiu meilės ir širdingumo dar būtų galima padaryti stebuklų.
Avant-goût – L'Affaire Makropoulos
Spektaklis „Makropulo receptas“ (1973 m.) Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, režisuotas Irenos Bučienės, sulaukė didelio dėmesio. Šiame pastatyme vaidino žinomi Lietuvos aktoriai. Pavyzdžiui, Juozas Meškauskas vaidino Kolenato (1973 m.), o Ottonas Laniauskas - Janeką (1973 m.).
Spektaklyje taip pat dalyvavo aktoriai, kurie vaidino kituose svarbiuose pastatymuose, pavyzdžiui, Irena Bučienė režisavo daugybę spektaklių, tarp jų ir „Makropulo receptą“. Tai rodo didelį aktorių ir režisierių indėlį į Čapeko kūrybos interpretaciją Lietuvoje.
Kaip ir daugelis kitų Čapeko kūrinių, „Makropulo receptas“ tyrinėja sudėtingas temas, kurios išlieka aktualios ir šiandien. Spektaklis, remiantis Čapeko tekstu, leidžia žiūrovams giliau pažvelgti į nemirtingumo siekio pasekmes ir žmogiškosios prigimties ribas.
Čapeko „Makropulo receptas“ nepalieka abejingų, jis skatina mąstyti apie gyvenimo prasmę, mirties neišvengiamybę ir vertybes, kurios iš tiesų yra svarbios.