Kirvio sriuba - tai ne tik pasakos elementas, bet ir metafora, atspindinti išradingumą, išgyvenimą ir kultūrines tradicijas. Šis patiekalas, turintis gilias šaknis įvairiose kultūrose, simbolizuoja gebėjimą sukurti kažką iš nieko, pasitelkiant fantaziją ir bendruomenės pagalbą.
Kirvio sriuba pasaulio kultūrose
Idėja apie sriubą, verdant vien tik kirvį, sutinkama įvairiose kultūrose, dažnai kaip pasakojimas apie gudrumą ir išradingumą.
Portugalijos "Sopa de Pedra" (akmens sriuba)
Portugalijoje populiari „Sopa de Pedra“ (akmens sriuba), kurios legenda pasakoja apie alkanus keliautojus, įtikinusius kaimo gyventojus prisidėti prie sriubos ingredientais, pradedant nuo paprasto akmens.
Portugalijoje ši sriuba labiausiai paplitusi Almeirim mieste. Ši sriuba liaudyje dar vadinama „kirvio“, „akmenine“ ar „medienos sriuba“ ir turi ne vieną atsiradimo istoriją.
Portugalai pasakoja, kad į vieną kaimą atvyko alkani keliautojai, teturį tik tuščią puodą ir nieko daugiau. Tačiau vietiniai kaimo gyventojai visiškai nenorėjo pasidalinti maisto atsargomis, tad nieko kito keliautojams nebeliko, kaip sugalvoti, ką ir kaip pasigaminti. Jie pripylė į puodą vandens, įmetė akmenį ir užkaitė ant laužo. Vienas smalsus kaimietis neištvėręs pasiteiravo, ką šie daro ir sulaukė atsakymo, jog verdama akmeninė sriuba, kurios skonis pasakiškas, tačiau kažko vis tiek trūksta. Taip kaimiečiai vienas po kito papildę sriubą maisto produktais… Šiais laikais sriubai virti akmuo ar kirvis nenaudojami, tačiau apstu receptų su įvairiomis daržovėmis.
Sopa de Pedra receptas
Šiais laikais sriubai virti akmuo ar kirvis nenaudojami, tačiau apstu receptų su įvairiomis daržovėmis. Štai vienas iš jų:
Ingredientai:
- 2 arbatiniai šaukšteliai geros kokybės alyvuogių aliejaus;
- apie 200 g kumpio, pasirinktinos mėsos atraižėlių ar aštrios rūkytos dešros;
- 2 didelių bulvių;
- 4 saliero stiebelių;
- 3 morkų;
- 1 didelio svogūno;
- saujelės avinžirnių (apie 30 g);
- 1 arbatinio šaukštelio paprikos miltelių;
- 6 stiklinių vištienos sultinio;
- apie 30 g pomidorų pastos (arba pagal skonį);
- 2 arbatinių šaukštelių aitriųjų paprikų padažo;
- 2 puodelių kubeliais pakepintos duonos;
- 2 česnako skiltelių;
- lauro lapų, druskos, pipirų, petražolių.
Gaminimas:
- Keptuvėje pakaitinkite aliejų, sudėkite pasirinktą mėsą ir keletą minučių pakepkite.
- Tuomet suberkite kubeliais pjaustytas bulves, salierus, morkas, svogūnus, česnakus, įdėkite lauro lapų, pasūdykite, pabarstykite pipirais ir kepkite, kol daržovės suminkštės, maždaug 7-8 minutes.
- Sudėkite avinžirnius ir paprikos miltelius, supilkite vištienos sultinį, pomidorų pastą, aitriųjų paprikų padažą, kai viskas užvirs, dar pavirkite apie 6 minutes.
- Tuomet padidinkite liepsną ir virkite, kol daržovės suminkštės.
- Sudėkite duonos kubelius į lėkštes, užpilkite trupučiu alyvuogių aliejaus, pilkite porciją paruoštos sriubos ir papuoškite petražolėmis.
Kirvio sriuba Lietuvoje: tarp pasakos ir realybės
Lietuvoje kirvio sriuba dažniausiai minima kaip pasakos motyvas, simbolizuojantis išradingumą ir gebėjimą išsisukti iš keblios padėties.
Kirvio sriuba muziejininkų kasdienybėje
Kirvio sriuba - visai ne pramanas, o „Sėlos“ muziejaus realybė. Biržų krašto muziejuje restauratorė Olvena Čepinskienė naudoja savotišką „kirvio sriubą“ - vandenį, kuriame verda metalinius archeologinius radinius, kad pašalintų chloridus ir sustabdytų koroziją.
Tikrame puode net pasišokinėdamas burbuliuoja vanduo, o jame verda nedideli kirvukai. Tokia tad Biržų krašto muziejininkų dietinė sriuba - be bulvių, be morkų ir be makaronų. Net ir praėjus karantinui, ji niekuo nebus pagardinama.
„Daugelis iš jūsų manote, kad kirvio sriuba verdama tik pasakose. Bet tai vyksta ir muziejaus restauravimo ir konservavimo laboratorijoje. O ten dirba žmogus gražiu retu vardu - Olvena“, - taip muziejininkė pristato restauratorę O.Čepinskienę.
Restauratorė paaiškina, kad puodas kaičiamas kiekvieną rytą aštuntą valandą. Išjungiamas tik pasibaigus darbo dienai. Procesas trunka kelias savaites, o vanduo kasdien keičiamas distiliuotu.
„Kiek gi laiko virsite šį patiekalą?“ - rimtu veidu teiraujasi muziejaus direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė. Restauratorė atsako, kad gal dvi savaites. Po to kirvukus patikrins, apžiūrės ir įvertins, ar dar reikia toliau virti. „Gali prireikti dar dviejų savaičių, kol bus švarūs ir patys pasakys, kad jau išvirti“, - šmaikštauja ir O.Čepinskienė.
Restauratorė paaiškina, kam reikia metalinius daiktus virinti. „Metale yra druskų, ji skatina koroziją. Bet druska tirpsta vandenyje“, - teigia ji.
Iki patekdami į puodą daiktai būna smarkiai aprūdiję. Rūdis O.Čepinskienė valo grąžtu, primenančiu odontologo įrankį. Ji tai daro pro skyles įkišusi rankas į dėžę peršviečiamu langu. Garsas net nuotoliniu būdu - ne iš maloniausių. Jei tektų grąžtu darbuotis čia pat, prie stalo, per dulkes vargu ar kas matytųsi. O toji dėžė dulkes sutraukia.
Na, o išvirtus metalinius daiktus, kaip dera stropiai šeimininkei, O.Čepinskienė užkonservuoja. Tam ji vėl kaičia dubenį, tik dabar - su vaško lydiniu. Į jį sumerkia radinius. 140 laipsnių temperatūroje jie „šildosi“ maždaug tris keturias valandas. Tuomet restauratorė juos ištraukia, nuvalo vaško likučius.
Dar O.Čepinskienė rodo šeimininkių virtuvėje naudojamą troškintuvą. Paaiškina, kad jis atrodo kaip troškintuvas, bet iš tiesų tai Rozenbergo drėgmės kamera. Į ją deda jau virtus metalinius daiktus ir laiko apie parą. Jei nematyti jokių dėmelių, įvairių spalvų lašelių, vadinasi, šis darbas baigtas.
Biržų pilis / Biržų muziejus Sėla / Biržų pilies rūmai / Biržų krašto muziejus (2012)
Archeologiniai kasinėjimai Biržuose
Šiuo metu Biržuose - pats viešųjų erdvių rekonstrukcijos įkarštis. Kadangi darbai vyksta senamiesčio zonoje, pirmiausia atliekami archeologiniai tyrimai. Žmonėms buvo įdomu, kas tuomet buvo už pylimų, kur dabar statomi automobiliai.
Biržiečių smalsumas savo miesto istorijai neišblėsta niekada. Sužinoti, kokias paslaptis atskleidė archeologai, susirinko didelis kaitros nepabūgusių miestiečių būrys. Toje vietoje, kur anksčiau stovėjo evangelikų liuteronų bažnyčia (dabar J.Janonio aikštės žalioji zona), archeologai aptiko žmonių palaidojimus. Ten, bažnyčios šventoriuje, iki XIX a. vidurio buvo kapinaitės.
Archeologas Karolis Duderis susirinkusiuosius nuvedė prie atkastų pastato pamatų šalia Juliaus Janonio paminklo. Manoma, kad tai XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje statyto pastato pamatai. Archeologiniai kasinėjimai vyksta ir J.Bielinio gatvėje. K.Duderis pakvietė juos apžiūrėti. Nepaisydami alinančios kaitros, mentelėmis centimetras po centimetro archeologai atidenginėjo, manoma, čia stovėjusio XVII a. pastato fragmentus.
Archeologas paneigė estrados vietoje buvus kapines: „Ant žmonių kaulų tikrai nešokome. Kapinės buvo arčiau Evangelikų reformatų bažnyčios. Archeologiniai tyrimai visai neseniai baigėsi šalia piliavietės.“
Kultūriniai kontekstai ir interpretacijos
Kirvio sriuba gali būti interpretuojama įvairiai, priklausomai nuo konteksto. Pasakoje tai simbolizuoja išradingumą ir gebėjimą rasti išeitį iš sunkios situacijos. Istoriniame kontekste tai gali atspindėti skurdą ir išgyvenimo būdus. Kultūriniame kontekste tai gali būti metafora, atspindinti bendruomeniškumą ir dalijimąsi.
Kirvis lietuvio tapatybėje
Gediminas Jodelė teigia, kad lietuvio tautiniams rūbams kažko trūksta. Trūksta - kirvio už juostos. Galbūt mažas, simboliškas - bet kirvis. Ilgai mąsčiau, kodėl man nepatinka lietuviški tautiniai vyro rūbai. Giliai, smegenų vingiuose ir genuose užkoduota informacija nenorėjo susitaikyti su aplinkos peršama idėja, kad lietuvis varguolis pilkasermėgis tik liūdnai dejuoja, graudžias dainas dainuoja, aprauda savo sunkią dalią nuolankiai parkritęs ant kelių.
Kita vertus, ir su tomis vyžomis, ir pilkomis sermėgomis liūdnai, ir graudžiai dainuodami kažkada nuėjome iki pat Juodosios jūros, iki Maskvos bei totorių…. Keisčiausia, jog visi pas kuriuos tada nuėjome - buvo laimingi; lietuvius pažinę vainikus pynė ir Lietuvą puošė padoriai. Juk buvome tokie varguoliai, kad net ir lietuviškose pasakose sekama - kai esi visiškas ubagas, tai tada iš kirvio sriubą verdi.
Paskaninto duokle, kirvio srėbalėlio išsivirę, mes dar lietuvišką šokį „Kirvis“ pašokdavome. O kartais ir galveles visokiems niekadariams iki pat pasmakrėlio tuo pačiu sriubiniu kirveliu perskeldavome.
Lietuva XVI amžiuje praktiškai prarado nepriklausomybę. Pavertus lietuvį vergu kirvis iš lietuvio rankos išnyko. Lietuvis su kirviu niekam nebuvo reikalingas - nes kirvis lietuvio rankoje buvo nenuilstamos kovos už laisvę simbolis. Taigi šimtmečius gynęs lietuvio laisvę ir tikėjimą kirvis atimtas iš lietuvio rankų buvo panaudotas sugriauti tam, kas lietuviui buvo švenčiausia. Maždaug tuo pačiu metu į Lietuvą atėjo spausdintas žodis ir raštas.
Sovietų okupacija skatino ir XIX amžiaus - carinės Rusijos okupacijos laikmečio - (vieno iš tamsiausių šimtmečių tūkstantmetėje Lietuvos istorijoje) lietuviškas graudžias dainas, lietuviškus tautinius rūbus ir lietuvišką virtuvę, kurioje neliko nieko lietuviško. Okupantai ir jų parsidavėliai pakalikai šimtmečius darė viską, ką gali, bandydami paklupdyti, pavergti ir palaužti lietuvį. Kirvis, kabantis ant lietuvio tautinių rūbų diržo - tai tas pat kaip Vytis Lietuvos herbui.
Atgavome laisvę, restauruojame pilis ir dvarus, baigiame atstatyti Valdovų rūmus… Atstatykime ir tikrą lietuvišką rūbą. Esu tikras - tam nereikės Europos paramos. Ir nereikės didinti mokesčių. Nusimeskime baudžiauninko drapanas - sugrąžinkime laisvam lietuviui vyrui priderantį lietuvišką apdarą!
Alternatyvios nuomonės
Tačiau yra ir nuomonių, kad kirvis - ne lietuviškų tautinių rūbų aksesuaras, o tik gynybos įrankis (o gal tik daugiatikslis darbo įrankis?).
Kaip išsivirti skanios sriubos: patarimai ir receptai
Sakoma, kad geras virėjas ir iš kirvio gali išvirti gardžią sriubą. Tačiau, tai bus tik kirvis ir karštas vanduo, jei virėjas nežinos kelių gudrybių.
Patarimai, kaip išvirti skanią sriubą
- Nepadauginkite vandens. Skani sriuba turi būti tiršta. Be to, visada galima šiek tiek praskiesti, jei padauginote prieskonių ar sriuba ima panašėti į košę.
- Sriubą visada virkite ant mažos ugnies ir šiek tiek ilgiau nei nurodytą recepte. Tačiau, žiūrėkite, kad daržovės nebūtų pervirusios.
- Daržoves supjaustykite tokio dydžio, kad būtų patogu valgyti.
- Svogūnus ar česnakus sutraiškykite mentele ar peiliu, taip geriau išsiskirs kvapniosios sultys. Tik atminkite, kad žali česnakai ir svogūnai suteiks sriubai aitrumo.
- Jei svogūnus, morkas ir česnakus apkepsite svieste, sriuba bus kvapnesnė.
- Pirma sudėkite tas daržoves ar tuos ingredientus, kurie verda ilgiausiai. Likusius kiek vėliau - taip nebus nei pervirtų, nei pusžalių produktų.
- Sriubą sūdykite iki virimo galo likus 10 - 15 minučių, kad ir skystimas, ir daržovės nebūtų prėski.
- Prieskoniais (pipirais, žolelėmis, sultiniu) sriubą gardinkite likus 5 minutėms iki virimo galo.
- Įdėkite šaukštelį ar pusę šaukštelio sviesto, baigiant sriubai virti.
Paprasta „kirvio“ sriuba su miežinėmis kruopomis
Štai lyg ir labai paprasta, bet tuo pačiu originali sriuba. Ir kopūstiškai švelni, ir soti, ir… Sriubai reikės:
Ingredientai:
- 1 st. miežinių kruopų;
- 6-8 karšto rūkymo dešrelių;
- 1/4 šviežio kopūsto (apie 300-400g);
- 1 svogūno;
- 2 vidutinio dydžio pomidorų;
- saujos jaunų burokėlių lapelių;
- 50 g sviesto;
- 1 v. š. druskos;
- 1 v. š. pesto padažo;
- po žiupsnį kalendros lapelių ir krapų šakelių.
Gaminimo eiga:
- Vandeniui puode užvirus, suberiu miežines kruopas ir šiaudeliais supjaustytą kopūstą. Tegul paverda 15 minučių.
- Tuo metu kubeliais supjaustau svogūną ir pomidorus, įkaitinu keptuvę su sviestu ir jame apkepinu šias daržoves.
- Keptuvės turinį pilu į puodą, sudedu nedideliais gabalėliais pjaustytas dešreles ir vėl palieku puodą ramybėje 10 min.
- Sukapoju prieskonines žoleles ir burokėlių lapus.
- Po 10 minučių virimo, suberiu kapotus žalumynus, įdedu šaukštą pesto, druskos, sriubą permaišau, išjungiu ugnį, dengiu dangtį ir po 15 minučių sriubą tiekiu.
Lenkiška Krupnik sriuba
Lenkai turi nuostabią gamą sriubų. Man sriuba - būtinas dienos patiekalas. O visas savo sriubas dažniausiai verdu pagal lenkiškus receptus. Kaip ir šią, pačią paprasčiausią, vadinamą Krupniku (tik nesumaišykit su lietuvišku krupniku - medaus likeriu!). Mano močiutė turbūt ją pavadintų „kirvio” sriuba:) Bulvės, morkos, svogūnai ir kruopos - kas gali būti banaliau? Tačiau kruopos, naudojamos krupnikui - tai ne kokie ryžiai, perlinės ar dar kokios kitokios, o būtent skaldyti miežiai. Štai šie miežiai ir priduoda sriubai tirštumo, sotumo ir to specifinio kaimiško skonio.
Krupniko gaminimas:
- Įkaitintame šlakelyje aliejaus arba sviesto pakepiname supjaustytus svogūnus ir morkas. Neapskrudiname, tačiau kepiname, kol svogūnai tampa minkšti ir skaidrūs.
- Svogūnus ir morkas su visais riebalais, kuriuose kepė, supilam į verdantį sultinį (arba vandenį).
- Įmetam kelis žirnelius pipirų, lauro lapą, šaukštelį druskos.
- Kai sultinys pradeda kunkuliuoti, įberiam pusę stiklinės kruopų.
- Pateikiame su šaukšteliu grietinės ir pabarstytais žalumynais.
Taupymo patarimai virtuvėje ir "kirvio sriuba" šiuolaikinėje visuomenėje
SUPERKULINARAS Linas Samėnas mokė, kaip ekologiškai ir taupiai išsivirti sriubos. Jis paprastu eksperimentu siekė įrodyti, kiek daug energijos sutaupo dangtis, - pirmiau užvirė puodas, stovėjęs ant mažesnės ugnies, bet buvęs uždengtas. “Man labai aktualu taupyti energiją. Uždengtas puodas energijos sunaudoja 40 procentų mažiau”, - teigė L.Samėnas.
Garsūs Lietuvos žmonės irgi taupo. Žino, kaip nebrangiai pamaitinti šeimyną. Taupo jie ir elektrą, ir vandenį. Ne vien dėl sunkmečio - dar ir iš ekologinių paskatų. “Vakaro žinios” pasiteiravo virėjo ir kitų, kaip sunkmečiu pasigaminti sriubą iš kirvio. “Tai pasiimi E621 kubelį, užsipili verdančiu vandeniu ir su kibinu suvalgai”, - juokėsi L.Samėnas. “Pas kaimyną reikia eiti valgyti. Paprasčiausias ir patikrintas variantas”, - šmaikštavo dizaineris Aleksandras Pogrebnojus.
G.Baikštytė pasidalijo dviem savo receptais. “Vienas jų: išverdu vištą, supjaustytą gabalėliais. Išgraibau mėsą, o į gautą sultinį pridedu ko noriu - makaronų ar savo mėgstamų daržovių. Tada vištą atskiriu nuo kaulų, susmulkinu, pridedu svogūnėlių, šampinjonų, paprikų, padažėlį su grietinėle pasidarau, ryžių išsiverdu - karališka vištiena išeina. Visai šeimynai ir ne vienam kartui užtenka, - sakė aktorė. - Arba čili sriuba: pusę kilogramo faršo apkepinu su raudonomis konservuotomis pupelėmis ir smulkintais pomidorais savose sultyse, viską suverčiu į puodą, šiek tiek vandens, sūrio, čili prieskonių. Išeina pusiau sriuba - pusiau antras.
D.Auželis pasiūlė kitokį receptą: “Imkite rūkytos šoninės ar dešros gabalaitį. Tokį, kuris neva jau nepatraukliai atrodo, bet dar turi kvapą. Gerą pusvalanduką paverdate, dar pridedate žolelių. Ypač tinka prieskoniai iš tolimų kraštų, kurių jau ir pavadinimai nusitrynę, bet iš penkto karto vis tiek ką nors pataikysi. Ir, aišku, bulvyčių dėl tirštumo reikia įdėti. Viskas!”
LRT TELEVIZIJOS laidos „Beatos virtuvė“ viešnia žurnalistė, prodiuserė, laidų vedėja Edita Mildažytė dalijasi kiaušinių torto receptu. „Jis gaminamas iš to, ką radai šaldytuve - vakarykščių virtų bulvių, dešrelių ar kt. Tik būtinai reikia ko nors rūkyto ir citrinos“, - sako E. Mildažytė. Laidos vedėja Beata Nicholson šypteli - panašu, kad E. Mildažytei iš kirvio išvirti sriubą - ne iššūkis.
Kirvio sriuba vaikams ir edukacijoje
Tikriausiai daugelis pamena ir animacinį filmą, kaip kareivis iš kirvio virė sriubą. Mažoji Keitė darbšti ir tvarkinga, o milžinas Briusas - tinginys. Kam skubėti, viską galima padaryti rytoj - tokia jo taisyklė. Ir sriubos galima išsivirti tik iš kirvio. Bet ar ji bus gardi? Kaži, jeigu ne Keitės užaugintos daržovės… Ingrid ir Dieter Schubert yra garsūs olandų dailininkai, sukūrę šią istoriją. Mokytoja Kristina Savickytė, Ugdymo studijos „Šilkaus pupa“ įkūrėja, taip pat rengia „LRT pamokėles“ apie „Puodų pasakas: įsivaizduojami blynai ir sriuba iš kirvio koto“.
Pamokos tikslas - skatinti kūrybišką žvilgsnį į jį supančių daiktų panaudojimą, kviesti jį tyrinėti pasaulį ir kurti, lavinti vaizduotę.
