Paukščių migracija yra vienas įspūdingiausių gamtos reiškinių, rodantis ne tik gamtos cikliškumą, bet ir nuostabų paukščių gebėjimą orientuotis bei įveikti neįtikėtinus atstumus. Šis sezoninis reiškinys, kai paukščiai skrenda iš savo perėjimo vietų į žiemojimo vietas ir atgal, susiformavo per dešimtis milijonų metų kaip adaptacija prie sezoniškai besikeičiančio klimato. Paukščių migracija padeda sparnuočiams per visus metus optimaliai išnaudoti tinkamas gyventi buveines ir mitybos išteklius.
Pagrindinės paukščių migracijos priežastys
Paukščiai palieka Lietuvą rudenį dėl trijų pagrindinių priežasčių: maisto trūkumo, nepalankių oro sąlygų ir perėjimo instinktų. Ornitologai aiškina, kad maisto trūkumas yra esminis faktorius.
- Maisto trūkumas: Šiltuose kraštuose, pavyzdžiui, Afrikoje ar Pietų Europoje, jie gali lengvai rasti vabzdžių, sėklų ar kitų maisto šaltinių, kurie šiaurėje tampa neprieinami. Didelė dalis paukščių Lietuvoje yra vabzdžialesiai, todėl žiemą jie neturi kuo maitintis. Yra ir tokių, kurių mityba augalinė, bet žiemą jie pas mus nelieka, nes jų maistas slypi po sniegu arba ledu, - tai antys ir žąsys. Būtent maisto prieinamumas, o ne šaltis yra pagrindinis faktorius, kuris verčia paukščius migruoti.
- Nepalankios oro sąlygos: Žiemą Lietuvoje tampa per šalta daugeliui paukščių, ypač vabzdžialesiams. Kita priežastis, kodėl paukščiai palieka Lietuvą, yra fiziologinis neprisitaikymas prie atšiaurių žiemos sąlygų. Pavyzdžiui, kai kurių rūšių pelėdos, kurios nemoka maitintis giliame sniege ir neturi storo pūkų sluoksnio, išskrenda iš Lietuvos, o jei neišskrenda, neretai žūva.
- Perėjimo instinktai: Nors Afrikoje visuomet šilta ir apstu maisto, paukščiai vis tiek grįžta į Lietuvą perėti ir auginti jauniklius. Gyvenimas ties pusiauju šiltas, tačiau dienos, kai paukščiai gali maitintis, trukmė yra ganėtinai trumpa, o štai šiaurėje šiltuoju metų laiku maisto susirasti lengva, ir naktys trumpos.
Sėslūs, klajūnai ir migruojantys paukščiai
Pagal keičiamą buvimo vietą skiriami sėslūs, klajūnai ir migruojantys (traukiantys) paukščiai. Riba tarp šių grupių yra sąlygiška.
- Sėslūs paukščiai visus metus gyvena toje pačioje vietoje. Dažniausiai tokie paukščiai moka žiemą pakeisti savo mitybą iš gyvūninės į augalinę - taip ištveria šaltas bei sniegingas žiemas. Geras pavyzdys - didieji margieji geniai. Pavasarį ir vasarą šie miškų architektai smaguriauja daugiausia gyvūniniu maistu - įvairiais vabzdžiais ir jų lervomis, kurių ieško po medžių žieve arba sutrūnijusioje medienoje. Žiemą šie įvairiaspalviai sparnuočiai mitybą pakeičia tik į augalinę ir tenkinasi pušų bei eglių kankorėžiais - tiksliau, juose slypinčiomis sėklomis. Kitas sėslaus paukščio pavyzdys - kurtinys. Šis senuose Lietuvos šiluose gyvenantis vištinis paukštis šiltuoju metų laiku lesa uogas, rankioja vabzdžių lervas ir vikšrus, o žiemą minta kone išskirtinai sprangiais pušų spygliais.
- Klajūnai paukščiai, išvedę vaikus, ieško palankesnių maitinimosi sąlygų, todėl klajoja įvairiomis kryptimis.
- Migruojantys paukščiai keliauja didelius atstumus tarp perėjimo ir žiemojimo vietų. Pavyzdžiui, žvirbliai, zylės, paukštvanagiai ir suopiai gali likti žiemoti Lietuvoje, jei išmoksta prasimanyti ar susimedžioti gyvūninės kilmės maisto.
Paukščių migracijos mechanizmai ir orientavimasis
Paukščių migracija yra genetiškai determinuota ir kinta veikiant aplinkos sąlygoms. Keičiantis klimatui, keičiasi ir migravimo pobūdis, atstumai, laikas, kryptys, keliai. Migracijų metu paukščiai orientuojasi pagal Saulę, žvaigždes, vietos orientyrus ir Žemės magnetinį lauką.
Svarbiausią įtaką paukščių fenologijai turi saulės veikla, kuri pasireiškia dienos ilgio arba fotoperiodo pokyčiais. Paukščiai turi jautrius šviesai receptorius, dėl kurių geba matuoti dienos ilgį ir atitinkamai keičia paukščio elgesį. Migracijos pradžiai įtakos turi tinkamos skrydžio sąlygos, ypatingai tinkamos krypties vėjas, kas jiems padeda numatyti tinkamas oro sąlygas. Vienų rūšių paukščiai skrenda tik dieną, kitų rūšių - tik naktį. Yra ir dieną, ir naktį skrendančių migrantų rūšių. Paukščiai skrenda įvairiame aukštyje, kartais iki 9 kilometrų. Per dieną migruojantys paukščiai nuskrenda nuo kelių dešimčių iki poros tūkstančių kilometrų.
Migracija būriais
Paukščiai migruoja būriais neatsitiktinai - tai leidžia taupyti brangią energiją ilgos kelionės metu. Dauguma paukščių formuoja V raidės formos būrį, kuriame kiekvienas narys naudoja priekyje skrendančio paukščio sukeliamą oro srautą. Šis srautas sumažina oro pasipriešinimą, todėl kiekvienas būrio narys gali skristi su mažesnėmis pastangomis. Be to, didelis paukščių būrys veikia kaip apsaugos priemonė nuo plėšrūnų. Būrio dydis ir judėjimo koordinacija apsunkina plėšrūnams užpulti atskirus individus.
Paukščių migracijos keliai ir rekordininkai
Lietuvos geografinė vieta yra itin tinkama stebėti migruojančius paukščius. Virš mūsų šalies driekiasi vienas intensyviausių paukščių migracijos kelių - vadinamasis Baltosios-Baltijos jūrų migracijos kelias. Migruojančių paukščių koncentracija Lietuvos pajūryje ir pamaryje tiesiog stulbina. Ornitologas V. Jusys sako, kad vienas didžiausių paukščių migracijos kelių eina palei Lietuvos pajūrį, Baltijos rytiniu krantu, nors nemažai skrenda ir per vakarinį.
Rugsėjo-spalio mėnesiais tame pačiame migracijos kelyje kai kada užfiksuojama iki milijono praskrendančių sparnuočių per dieną. Būna tokių rekordinių dienų rudeninės migracijos metu, kai Lietuvos pajūriu praskrenda apie 3 mln. paukščių, tačiau tokių dienų pasitaiko ne kasmet. Vis dėlto kasmet būna viena kita diena, kai pajūryje praskrenda apie 1 mln. paukščių.
Paukščių migracija – pavojinga kelionė – Alyssa Klavans
Ilgiausi migracijos maršrutai
Tarp migruojančių paukščių yra ir tikrų rekordininkų.
- Didžiausią nuotolį įveikia ilgauodegė žuvėdra, kuri, palikusi šiaurę, skrenda per Ramųjį vandenyną ar palei Europos ir Afrikos pakrantes Antarkties jūrų link, kartais patekdama net į Indijos vandenyną. Į vieną pusę ji nuskrenda 16-19 tūkst. kilometrų.
- Laplandinis griciukas, kurio porūšis, perintis Aliaskoje, gali nesustodamas nuskristi net 11 000 kilometrų per aštuonias paras.
- Mažesnį atstumą įveikia šelmeninės kregždės ar baltieji gandrai, iš Skandinavijos pasiekiantys Pietų Afriką. Gandrai migruoja siauru koridoriumi per Baltarusiją, Ukrainą, Turkiją, Izraelį iki Pietų Afrikos.
- Didžiausius atstumus migruoja paukščiai, skrendantys virš ekologiškai nepalankių teritorijų, pavyzdžiui, maži sausumos žvirbliniai migruoja virš Meksikos įlankos.
Dauguma Lietuvos paukščių rūšių skrenda žiemoti į Vakarų Europą, Viduržemio jūros regiono šalis (varnėnai, dirviniai vieversiai, liepsnelės, pempės, įvairių rūšių strazdai), kiti - iki Afrikos pusiaujo ar šio žemyno pietinės dalies, į Artimuosius Rytus ar Pietų Aziją (baltieji gandrai, čiurliai, gegutės, šelmeninės ir langinės kregždės).
Paukščių migracijos laikotarpiai
Paukščių migracijos yra rudeninės (kai sparnuočiai skrenda žiemoti į šiltus kraštus) ir pavasarinės (kai paukščiai grįžta į Lietuvą perėti ir praleisti šiltojo metų sezono).
Rudeninė migracija: atsisveikinimas su vasara
Nėra konkrečios datos, kada prasideda paukščių migracija, tačiau galima nustatyti, kada ir kurių rūšių paukščių traukimas yra intensyviausias. Nors žmonės dažnai mano, kad migracija prasideda rudenį, kai pagelsta lapai, iš tiesų paukščių kelionės prasideda dar vasarą.
- Birželis: Pirmieji paukščiai savo kelionę į šiltuosius kraštus pradeda dar birželio mėnesį. Tai - tilvikiniai paukščiai, kurių patinai, patelėms perint, pirmąjį vasaros mėnesį pradeda po truputį klajoti ir traukia link žiemojimo vietų.
- Liepa: Netrukus sparnus kelia ir varnėnai. Šie sparnuočiai užaugina jauniklius, tuomet susirenka į būrius artimesnėse jų perimviečių apylinkėse, ir po truputį keliauja tolyn. Pirmieji didžiuliai būriai klajojančių varnėnų pastebimi jau liepos mėnesį. Antroje vasaros pusėje pamario gyventojai gali pamatyti pirmuosius migrantus - tilvikus ir žuvėdras, taip pat plėšriąsias žuvėdras, riestasnapius, juodkrūčius ir islandinius bėgikus. Liepos gale jų atsiranda dar daugiau. Pajūryje poilsiautojai jau nuo liepos vidurio gali stebėti gan intensyvią upinių ir juodųjų žuvėdrų, mažųjų kirų migraciją, kuomet paukščiai kasdiena pakrante traukia link žiemojimo vietų.
- Rugpjūtis: Rugpjūčio pradžioje tilvikų ir žuvėdrų gausa tiesiog pribloškia. Daugiausia jų galima pamatyti pajūryje, besiknisinėjančių po išmestą dumblą. Čiurliai į šiltus kraštus sparnus pakelia rugpjūčio mėnesį. Rugpjūčio 25 d. jau nuo seno kalendoriuose pažymėta Gandrinėmis - tai gandrų išskridimo diena. Iki rugpjūčio 25 dienos jie jau būriuojasi ir šią dieną, jeigu yra palankios gamtinės sąlygos, gandrai būriu pakyla, dar pasuka kelis ratus ir palieka šalį.
- Rugsėjis - Lapkritis: Masinė migracija prasideda tik prasidėjus rugsėjui, nors paukščių balsai pamaryje aidi iki pat lapkričio pradžios. Paprastai migracijos pikas būna antroje rugsėjo pusėje, tačiau kartais paukščiai išvykimą į šiltus kraštus paankstina. Rudens pabaigoje ir lapkričio mėnesį į Lietuvą atskrenda svečiai iš tolimos šiaurės - tūbuotieji suopiai, geltonsnapiai čivyliai, raguotieji vieversiai, ledinės ir juodosios antys, nuodėgulės, narai, narūnėliai ir alkos.
Pavasarinė migracija: sugrįžimas į gimtinę
Kai orai ima šilti, dangus prisipildo sparnuotų keliauninkų, kurie, įveikę tūkstančius kilometrų, grįžta į Lietuvą iš šiltųjų kraštų. Pirmieji į Lietuvą parskrenda paukščiai, kurie gali rasti maisto net ir dar nevisiškai nutirpus sniegui. Kovas ir balandis - intensyviausias paukščių sugrįžimo laikas.
- Vieversio diena (vasario 24 d.) žymi pirmųjų pavasario pranašų sugrįžimą. Vieversėlis, kaip vienas pirmųjų paukščių, praneša apie pavasarį.
- 40-ties paukščių diena (kovo 10 d.) buvo siejama su tikėjimu, kad 40 rūšių paukščių grįžta į Lietuvą po žiemos. Senoliai tikėjo, kad jei šią dieną šąla, šalnos užtruks dar 40 dienų.
- Gandrų diena (kovo 25 d.), arba Gandrinės, pažymi gandro sugrįžimą. Gandras buvo laikomas žiemos pabaigos ženklu.
Ši žiema buvo neįprastai šilta, todėl daugelis paukščių į Lietuvą sugrįžo šiek tiek anksčiau. Jau sausio viduryje Žuvinto biosferos rezervate stebėtojai fiksavo pirmąsias pilkąsias žąsis, o vasario pradžioje daugelyje šalies vietų pasirodė ir gervių pulkai. Šis reiškinys rodo, kad paukščiai, ypač trumpesnius atstumus migruojančios rūšys, greitai reaguoja į oro sąlygas. Jeigu pavasaris nešaltas, paukščiai, pavyzdžiui, varnėnai, grįžta ir vasario mėnesį, kai kurie net sausio pabaigoje, pavyzdžiui, pilkosios žąsys, pempės, tie patys varnėnai.
Paukščių sugrįžimo datos
Fenologija - mokslas apie gamtos reiškinius, vykstančius pagal tam tikrą periodiškumą. Lietuvoje stebimos šios parskrendančių paukščių rūšys:
| Mėnuo | Paukščių rūšys | Pastabos |
|---|---|---|
| Kovas | Paprastasis suopis, varnėnas, erelis rėksnys, pempė, dirvinis vieversys, baltasis gandras, pilkasis garnys, gervė, didysis baublys, pilkoji žąsis, perkūno oželis, laukys, keršulis, paprastasis griciukas, baltoji kielė | Intensyvus sugrįžimo laikas, pirmieji parskrenda, galintys rasti maisto dar neištirpus sniegui. |
| Balandis | Ausytasis kragas, nendrinė lingė, paprastoji raudonuodegė, slanka, upinis kirlikas, upinė žuvėdra, gegutė, šelmeninė kregždė, žalioji pečialinda, geltonoji kielė | Tęsiasi intensyvus sugrįžimas. |
| Gegužė | Čiurlys, žalvarnis, langinė kregždė, volungė, sodinė ir rudoji devynbalsės, didžioji krakšlė, griežlė, paprastoji medšarkė | Paskutiniai migrantai grįžta į perėjimo vietas. |
Klimato kaita ir žmogaus veiklos įtaka migracijai
Globalinis klimato atšilimas daro įtaką paukščių elgesiui. Šiltėjančios žiemos lemia, kad kai kurie paukščiai visai nebenori apskritai Lietuvos palikti. Šaltų žiemų nebeturime, todėl vis dažniau Lietuvą, kaip žiemojimo vietą, pasirenka migrantai iš šiaurės. Tai byloja apie klimato pokyčius.
Pavyzdžiui, gulbių nebylių didžioji dalis, užuot skridusios žiemoti į šiltuosius kraštus, būriuojasi Kaune, šalia Kauno hidroelektrinės. Pempės pastaraisiais metais Lietuvą palieka vos mėnesiui ar dviem, o kai kuriais atvejais tūkstančiai jos rūšies paukščių žiemoja tvenkiniuose, kol šie užšąla. Žiemą pastebima ir vis daugiau didžiųjų kuolingų, dirvinių tilvikų, ko anksčiau tikrai nebuvo. Tačiau tolimieji migrantai, tokie kaip kregždės, gandrai ir gegutės, kurie skrenda žiemoti į Afriką, savo migracijos grafikus keičia mažai.
Nerimą keliančios tendencijos
Pastaraisiais metais ornitologai pastebi nerimą keliančias tendencijas. Visų pirma, mažėja migruojančių paukščių skaičius. Antra, pastebimi besikeičiantys migracijos įpročiai. Anot specialistų, tiesiog ėmė drastiškai mažėti sparnuočių ne tik Lietuvoje, bet ir visame regione.
Intensyvus ir vis besiplečiantis žemės ūkis, aplinkos tarša ir nykstančios natūralios sparnuočių veisimosi buveinės daro įtaką paukščių populiacijoms. Kertami miškai, laukai šimtais hektarų užsėjami rapsais, iškertami pakelių krūmynai, pakelės nušienaujamos. Modernizuojant žemės ūkius, statant naujus pastatus, griaunant tvartus, taip pat naikinamos buvusios plunksnuočių perėjimo vietos. Mažėjant vabzdžių populiacijai, ima trūkti maisto ir paukščiams, kuo mažiau maisto, tuo mažiau paukščių mūsų kraštuose peri.
Paukščių stebėjimas ir apsauga Lietuvoje
Lietuva yra svarbi stotelė paukščių migracijos kelyje. Pavasaris - puikus metas stebėti sugrįžtančius paukščius. Įdomu fiksuoti pirmąsias pempes laukuose, klausytis gervių šauksmų virš pelkių, o vėliau gėrėtis lakštingalų giesmėmis miškuose.
Populiariausios migracijos stebėjimo vietos
Lietuvos valstybinis turizmo departamentas yra išskyręs daugiau nei 6 tokias vietas:
- Ventės rago ornitologijos stotis, kurioje veikia neseniai atsinaujinęs muziejus.
- Kuršių nerija.
- Čepkelių raistas.
- Žuvinto ežeras.
- Tyrulių pelkė.
- Vadinamasis Paukščių Takas (Baltosios Vokės tvenkiniai Šalčininkų rajone).
- Įvairūs, specialiai tam pritaikyti stebėjimo bokšteliai, kuriuos galima rasti visoje Lietuvoje.
Ventės rago ornitologijos stotis
Ventės rago vietovė galbūt taip ir nebūtų likusi pastebėta, jei ne sumanus Ventės Rago švyturio prižiūrėtojas Mikas Posingis, kuris, pirmasis pastebėjęs šios vietovės unikalumą ir praskrendančių paukščių kiekį, pasiūlė įkurti čia paukščių žiedavimo stotį. Taip dar 1929 m. prasidėjo iki šiol sėkmingai besitęsianti Ventės Rago ornitologinės stoties istorija.
Viena pagrindinių Ventės Rago stoties misijų - žieduoti paukščius, kurių nuo įsteigimo yra apžieduojama tūkstančiai per metus. Žiedavimas padeda nustatyti, kur skraiduoliai praleidžia žiemas, kuria kryptimi ir kokiu greičiu skrenda bei kitą išskirtinę informaciją. Ventės Rage paukščių žiedavimui yra naudojami žiedai iš aliuminio, o tokiame žiede būna įspaustas žiedavimo adresas bei unikalus numeris.
Kasmet čia sužieduojama 130-150 rūšių paukščių. Iš Ventės rago toliausiai į Rytus (Krasnojarsko kraštą) yra nuskridęs svirbelis, toliausiai į Pietus - upinė žuvėdra, rasta Pietų Afrikoje.
Paskutinieji du mėnesiai - lapkritis ir gruodis - buvo patys geriausi nuo pat 1929-ųjų, kai gamtininko profesoriaus Tado Ivanausko pastangomis Ventės rage buvo įkurta ornitologijos stotis. Pernykštis gruodis buvo rekordiškai sėkmingas - į žieduotojų rankas pateko net 2 142 paukščiai, iš viso 28 rūšių, daugiausia - paprastųjų čimčiakų (1 737), smilginių strazdų (183) ir mažųjų čimčiakų (53). Lapkritis taip pat išsiskyrė rekordiniais skaičiais - sužieduota 48 rūšių 7 540 paukščių, daugiausia - paprastųjų čimčiakų (6 378), alksninukų (149) ir poliarinių čimčiakų (119).
Žuvinto biosferos rezervatas
Viena didžiausių ir populiariausių šlapynių Lietuvoje, kur gali apsistoti, pavyzdžiui, gervės, žąsys, yra Žuvinto biosferos rezervate esanti Žuvinto pelkė. Ši šlapynė yra viena svarbiausių ir tinkamiausių jų apsistojimo vietų Lietuvoje. Žuvinto rezervatas šiems paukščiams yra lyg ramybės oazė, apsupta aplink plytinčių laukų, pievų ir gyvenviečių. Užmirkusios ar vandens apsemtos pelkės, seklūs vandenys, kur niekas nemato ir pavojus netyko, gervei yra pati tinkamiausia vieta.
Paskutinėmis liepos mėnesio dienomis pilkųjų gervių susirinko beveik 900 paukščių, o pilkųjų žąsų - daugiau nei pusantro tūkstančio. Rudenėjant Žuvinto pelkėje ir ežere susirenkančių pilkųjų gervių ir žąsų būriai pastaraisiais metais gerokai viršija du tūkstančius paukščių.
Paukščių apsauga ir grėsmės
Kaip galime padėti paukščiams? Paukščiams grįžus svarbu pasirūpinti jų lizdavietėmis bei maisto šaltiniais:
- Inkilų kėlimas.
- Natūralių buveinių išsaugojimas.
- Vabzdžių apsaugos priemonės.
- Vandens telkinių apsauga.
Tačiau ne visi paukščiai keliauja saugiai. Ten, kur jiems šilta, aplink tyko pavojai: medžioja plėšrūnai, gaudo maistui ir žmonės. Mūsų sparnuočiams, ypač mažiems paukšteliams - lakštingaloms, devynbalsėms ir kitiems, nesaugu ir šiltose Europos šalyse. Kai kuriose jų nuo seno yra tradicija juos gaudyti maistui. Labai liūdna, bet po ilgos kelionės iš šiaurės atskridusius paukštelius Viduržemio jūros šalyse, ypač Maltoje, Italijoje, Prancūzijoje pasitinka šūviai, spąstai.
Lietuvos ornitologai yra sunerimę dėl paukščių apsaugos svečiose šalyse. Ne visos, pavyzdžiui, Lietuvoje saugomos rūšys, tokį patį statusą turi ir kitose šalyse. Pavyzdžiui, Pietų Prancūzijoje buvo nušauta Lietuvoje sužieduota Balinė pelėda, nuskridusi beveik 2 tūkst. kilometrų.
