Žmonės, kaip ir bakterijos, sugeba prisitaikyti prie bet kokių, netgi pačių ekstremaliausių, sąlygų. Nors didžioji dalis pasaulio gyventojų istoriškai pirmenybę teikė gyvenvietėms prie jūros ar didelių upių, šimtai milijonų žmonių gyvena miestuose, esančiuose didesniame aukštyje nei aukščiausias dangoraižis pasaulyje.
Apskaičiuota, kad apie 400 milijonų žmonių gyvena aukščiau nei 1 500 metrų, o 140 milijonų žmonių įsikūrę regionuose, esančiuose aukščiau nei 2 500 metrų virš jūros lygio. Šios gyvenvietės daugiausia yra Pietų Amerikoje, Azijoje ir Rytų Afrikoje. Tai ypač stebina, kai pagalvojame, kad 22 iš šių didelių miestų yra nacionalinės sostinės. Kitaip tariant, kalbame ne tik apie atokius kaimus, bet ir apie svarbius politinius bei ekonominius centrus.
Aukščiausiai esančios nuolat gyvenamos vietos
Jei susiaurinsime savo dėmesį ir neapsiribosime vien didžiosiomis sostinėmis, sąrašas visiškai pasikeičia. Šiame kontekste tokie pavadinimai kaip La Rinconada (Peru), El Alto (Bolivija), Potosí (Bolivija) ar Lasa (Tibetas) tampa pagrindiniais orientyrais.
| Miestas | Šalis | Aukštis (apie m) |
|---|---|---|
| La Rinconada | Peru | 5 100 |
| El Alto | Bolivija | 4 150 |
| Potosí | Bolivija | 4 090 |
| La Pasas | Bolivija | 3 869 |
| Apartaderos | Venesuela | 3 505 |
Ant podiumo viršaus yra La Rinconada, Peru. Jis paprastai laikomas aukščiausiai esančiu miestu planetoje. Manoma, kad čia gyvena tarp 30 000 ir 50 000 žmonių. Miestas neturi tinkamos nuotekų sistemos, šiukšlių surinkimo arba geriamojo vandens tiekimo. Kasdieniam gyvenimui La Rinconadoje būdingas plačiai paplitęs skurdas, o ekonomika sukasi vien apie nereguliuojamas aukso kasyklas.
Fiziologinė adaptacija ir iššūkiai
Tokiame aukštyje žmogaus kūnas turi prisitaikyti prie sumažėjusio deguonies lygio. Vietos populiacijos, gyvenančios didžiausiuose aukščiuose Himalajų ir Andų kalnų grandinėse, plaučių talpa yra didesnė nei žemaičių. Anduose dideliame aukštyje gyvenančių žmonių kraujyje yra didelė hemoglobino koncentracija, todėl kraujas tampa tirštesnis. Tai leidžia pernešti daugiau deguonies, tačiau žmonės tampa labiau linkę susirgti lėtine kalnų liga.
Nuvykus į tokias vietas kaip La Pasas ar kiti Andų miestai, naujokams dažnai pasireiškia aukščio liga, arba soročė: galvos skausmai, pykinimas, galvos svaigimas ir didelis nuovargis. Aklimatizacija padeda, bet ne visiems ir ne vienodai. Net ir po poros savaičių buvimo ekstremaliomis sąlygomis organizmas tik iš dalies pripranta, o lipimas į kalną vis tiek išlieka sunkesnis nei žemumose.
Gamta ir biologinė įvairovė
Everesto kalnas - tai ne tik aukšti kalnai ir drąsūs alpinistai, bet ir nuostabi biologinė įvairovė. Nors žemesniuose aukščiuose auga alpinės pievos ir miškai, aukščiausiuose lygiuose augalijos labai mažai. Gyvūnai, pavyzdžiui, snieginiai leopardai ar Himalajų ožkos, yra puikiai prisitaikę prie apledėjusių uolų ir stačių kalnagūbrių.
- Snieginis leopardas: itin retas, sunkiai aptinkamas ir yra Everesto laukinės gamtos simbolis.
- Himalajų ožkos (Tahr): puikūs alpinistai, dažnai aptinkami kopiant beveik vertikaliomis uolomis.
- Muskusinis elnias: gyvena Everesto žemutiniuose šlaituose esančiuose miškuose (2 500-4 300 m aukštyje).
Visų šių miestų ir miestelių egzistavimas rodo, kaip žmogaus gyvenimas prisitaikė prie beveik bet kokių ribų. Net ir aukštumose, kur sunku kvėpuoti, o klimatas nesiūlo atokvėpio, bendruomenės randa būdų klestėti, kurdamos unikalius kultūrinius ir ekonominius centrus.