Vasario 5-ąją minime Šv. Agotos dieną. Ši tradicija, giliai įsišaknijusi katalikų tikėjime, siejama su Šv. Agotos, krikščionių šventąja, kurios vardu šventinama duona. Vasario 5-ąją, šv. Agotos dieną, bažnyčioje paprastai susirenka daugiau žmonių, negu kitais šiokiadieniais. Daugiausia būna pagyvenusio amžiaus moterų.
Šv. Agotos gyvenimo istorija
Mažai ką žinome apie Agotos gyvenimą. Kilusi ji iš Sicilijos miesto Katanijos, ji gimė turtingų romėnų šeimoje. Tėvas Rao ir motina Apola buvo krikščionys ir Agotą auklėjo pagal savo religiją. Iš graikų kalbos išvertus Agotos vardas reiškia - geroji. Anot Šventosios gyvenimo istorijos, dar III a. ji, būdama dar labai jauna, davė įžadus gyvenime atsidėti tik tikėjimui ir paaukojo save tarnystei Viešpačiui.
Tais laikais Sicilijoje, kaip ir visoje milžiniškoje Romos imperijoje, krikščionys buvo žiauriai persekiojami, kankinami ir žudomi. Net ir tą žinodama, Agota panoro tapti Kristaus sužadėtine ir visiškai pasišvęsti Dievo malonei. Ji kreipėsi į Katanijos vyskupą, kuris, pritardamas jos norui tarnauti Viešpačiui, uždėjo ant jos galvos raudoną gobtuvą.
Deja, patrauklią merginą pastebėjo tuometinis Katanijos miesto prokonsulas Kvintijanas. Jis užsigeidęs Agotos, ėmė ir apkaltino ją valstybinės religijos niekinimu. Tai buvo tais laikais įprastas krikščionims taikomas apkaltinimas, leidęs merginą suimti ir atvesti į Pretorijaus rūmus. Kvintijanas pasikvietė garsią to meto kurtizanę Afrodiziją, kad ši padarytų merginą labiau prieinamą. Ši pradėjo ją kviesti į įvairiausius pokylius, kupinus amoralių linksmybių, visaip kitaip skatinti ją elgtis laisviau, tačiau mergina buvo nepalaužiama. Agota atmetė prefekto pasiūlymą, nes buvo nusprendusi likti skaisti. Prokonsulas dėl to dar labiau įsiuto ir patraukė merginą į teismą. Agota buvo žiauriai kankinama, jos kūnas plėšomas į gabalus, tačiau savo religinių įsitikinimų neatsisakė.
Galiausiai Kvintijanas įsakė jai nupjauti krūtis, tačiau naktį pasirodęs šv. Petras užgydė jos žaizdas. Vis tik jos persekiotojai nepaliko ramybėje ir kitą dieną po žiaurių kankinimų Agota mirė. Ji buvo sudeginta ant karštų anglių 251 metų vasario 5-ąją.
Šv. Agatos kankinystė: neįtikėtinas stebuklas, sustabdęs gaisrą
Jos egzekucijos dieną įvyko didelis žemės drebėjimas. Sugriuvus daliai Pretorijaus ir žmonėms patekus po griuvėsiais, kataniečiai išsigando, nes suprato, kad tai Dievo bausmė. Lygiai po metų, 252-ųjų vasario 5-ąją, miestui ėmė grasinti išsiveržęs Etnos ugnikalnis. Išsigandę miestiečiai surado Agotos skraistę ir išnešė ją prieš atitekančią lavą. Ugnikalnis nurimo ir miestas buvo išgelbėtas. Nuo to laiko šventoji tapo ne tik Katanijos Globėja, bet ir saugotoja nuo gaisrų bei sunaikinimų, vulkanų išsiveržimų, žaibo smūgių, žemės drebėjimų ir kitų stichinių nelaimių.
Ši mergina kankinė nebuvo užmiršta. Pagarba jai virto krikščionišku kultu ir, greičiausiai, labai greitai išplito. Tai patvirtina ir faktas, kad jos vardas pateko tarp nedaugelio šventųjų, minimų Mišių Eucharistinėje maldoje. Šeštame amžiuje popiežiaus Simacho rūpesčiu Romoje jau iškilo jos vardo bažnyčia. Žinoma, labiausiai Agota mėgstama ir gerbiama savo gimtinėje Katanijoje.
Šv. Agota Lietuvoje: Duonos kultas ir apsauga nuo nelaimių
Lietuvoje Šv. Agota taip pat buvo labai populiari. Tradiciškai savo pagrindinį maistą - duoną - mūsų protėviai garbino Vasario 5-ąją. Tądien visuose namuose pasklisdavo kepamos duonos aromatas, buvo imamasi duonos aukojimo apeigų. Ši sena lietuvių šventė, užgimusi dar pagonybėje, vėliau, jau krikščioniškaisiais laikais, imta tapatinti su Šv. Agotos vardinėmis, o duona pradėta šventinti bažnyčiose. Per bažnytines apeigas būdavo šventinama ne tik duona, bet ir vanduo bei druska. Parsinešta iš maldos namų duonelė laikyta namų palubėje, gabalėlis jos taip pat būdavo įkasamas po namo pamatais arba padedamas ant krosnies - kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų.
Apskritai laikyta, kad Šv. Agota saugo nuo gaisro. Etnologas Libertas Klimka tikina, kad šv. Agotos duona apsaugo nuo gaisro. Jos riekę žmonės laikydavo gerojoje kerčioje ant lentynos, kad apsaugotų nuo perkūnijos, ugnies gniaužtų. Jei namuose kildavo gaisras, žmonės tris kartus apnešdavo Šv. Agotos duoną aplink degantį trobesį ir mesdavo į ugnį, nes tikėta, kad ugnis nurims ir nesunaikins namų. L. Klimka patikina, kad buvo labai svarbu namus apsaugoti nuo gaisro, nes kai nebuvo žaibolaidžių, išdegdavo ištisi kaimai: „Būdavo šiaudiniai stogai, kurie labai lengvai vienas nuo kito perimdavo ugnį.“
Štai kokiais būdais Šv. Agotos duona buvo naudojama apsisaugoti nuo įvairių nelaimių ir ligų:
- Šv. Agotos duonos pagalba būdavo atkerimi blogosios akies nužiūrėti žmonės ir gyvuliai.
- Nužiūrėtoms karvėms prie ragų būdavo pririšamas drobinis maišiukas su šventintu duonos gabalėliu, kad grąžintų pieną.
- Einant į mišką uogauti ar grybauti, į kišenę visuomet įsikišama Šv. Agotos duonelės, juk ji apsauganti nuo gyvačių įgėlimo.
- Drobiniu skudurėliu, suvilgytu vandeniu, kuriame mirko šventintos duonos riekelė, gydytos odos ir akių ligos.
- Motinos, išleisdamos sūnus į armiją (ar dar blogiau - į karą), į jo drabužį įsiūdavo pašventintos duonos gabalėlį, kad šis saugotų jos vaiką nuo priešo kulkos.
- Verslininkai, keliaudami prekiauti į Rusiją, pasiimdavo šv. Agotos duonos, nes bijojo pavojingos kelionės.
- Kai sėjėjas eidavo sėti javus, prie sėtuvės į skudurėlį įsirišdavo duonos kampą, manydamas, kad kenkėjai mažiau puls javus.
Profesorius pasakoja, kad senovės Lietuvoje dievaitė Gabija buvo židinio globėja. Tad pokytį iš Gabijos į Agotos kultą matome iš kai kurių maldų. „Kai vakarais žemaitės krosnyje užžarsto pelenus, sako šią maldelę: „Šventa, Agota, Agotėle, Gabija, Gabijolėle, užkaupta gulėk, po pelenais žėrėk, mus nuo viso pikto saugok.“ Tai reiškia, kad šie vardai yra tapatinami. Todėl mūsų kultūroje Agotos kultas prigijo lengvai, nes jis pakeitė buvusio židinio dievaitę“, - apie tradicijas pasakoja Libertas Klimka.
Liaudies skulptūroje įprasta Šv. Agotą matyti su duona. Ji vaizduojama viena, stovinti, kartais - ant postamento, dažnai vilkinti kilmingos moters rūbais, vienplaukė arba su gėlių vainiku ar karūna ant galvos, basa. Iki XIV a. Šv. Agotos atributai buvo pergalingos kankinystės simbolis - palmės šakelė ir kryžius, vėliau ji pradėta vaizduoti laikanti ant lėkštės nupjautas krūtis, su žnyplėmis, knyga, skraiste, liepsnojančiu pastatu ar duona. Šv. Agotos skulptūrėlės statomos kaimo gale ir bažnyčių įėjimuose, kur sergėjo nuo ugnies, namus - nuo gaisro. Šv. Agotos skulptūrą, žiūrinčią į priešingą pusę nei kaimas, pastatydavo kaimo pakraštyje, nes ji turėdavusi išvilioti iš kaimo ugnį. Retame miestelyje ar kaime nebuvo šv. Agotos skulptūrėlės, kuri paprastai stovėdavo jų pakraštyje, žiūrėdama į priešingą pusę tam, kad išviliotų iš kaimo ar miestelio ugnį. Dažnai šv. Agota stovėdavo ir sodybų koplytėlėse saugodama šeimininko trobesius nuo ugnies nelaimių, neretai jos būdavo laikomos ir trobos viduje. Statydavo jas ir bažnyčių šventoriuose prašant globos ir apsaugos nuo gaisro. Dažnai Šv. Agotą liaudies meistrai vaizduoja su duonos kepalėliu rankose, vienplaukę ar su gėlių vainiku ant galvos, vilkinčią kilmingos moters drabužiais, bet basą.
Šventosios Agotos vardu pavadinta Radviliškio apskrityje esančio Vadaktų miestelio bažnyčia. Šių maldos namų didžiajame altoriuje kabo jų globėjos - Šv. Agotos paveikslas. Kasmet čia vyksta ir Šv. Agotos atlaidai. Žemaičių Kalvarijos Šv. Mergelės Marijos Apsilankymo mažojoje bazilikoje galima pamatyti ir Šv. Agotos kankinės altorių. Jame saugomas nežinomo XVIII dailininko darbas, kuriame kankinė Agota vaizduojama stovinti kalvos peizažo fone, tamsių debesų properšoje, nutviekstoje saulės. Liškiavos Šv. Trejybės bažnyčios šventoriuje iškilęs Šv. Agotos koplytstulpis. Apskritai šiai šventajai koplytstulpių mūsų šalyje yra pastatyta daug. Maždaug aštuonių metrų aukščio koplytstulpis stūkso prie Raguvos miestelio, Raguvos-Troškūnų ir Panevėžio-Ukmergės kelių sankryžoje. Yra manoma, jog jis čia įkurdintas po XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje Raguvoje kilusio gaisro. Prie šio stulpo pritvirtintoje plokštelėje parašyta: „Šv. Agota, apsaugok mus nuo gaisrų ir visokių nelaimių“. Sovietinė valdžia buvo nugriovusi ir Kaišiadorių rajono Darsūniškio miestelyje stovėjusius Šv. Agotos vartus. Pastatyti jie buvo po 1818 metų gaisro, kurio metu buvo supleškėjęs kone visas miestelis su bažnyčia.
Šv. Agotos duona šiandien
Šiandien labiau pasikliaujame priešgaisrinėmis priemonėmis ir ne vienas mano, kad pašventinta duona labiau tiko tais laikais, kai kitokių apsisaugojimo nuo gaisro priemonių žmonės neturėjo. Tačiau L. Klimka teigia, kad šis paprotys nepaseno bei yra naudojamas dabartiniais laikais. „Moterys šv. Agotos duoną dedasi į piniginę, kad jos turguje ar parduotuvėje nepavogtų vagys. O dabar žmonės eina į bažnyčią ir vis dar šventina duoną, padeda ją ant lentynėlės prie paveikslų. Mažiems vaikams ir dabar pasakoja kaip reikia mylėti, tausoti duoną“, - pasakoja profesorius. O ir šiandien, vykdami į keliones, dažnai įsikišame į turistinį krepšį šventintos duonos, tikėdami, kad ji apsaugos nuo vagysčių ir kitų nelaimių. Šiandien dažnas vairuotojas Šv. Agotos duoną vežiojasi su savimi, norėdamas išvengti eismo nelaimių. Tikintieji pasirūpina, kad namuose visuomet būtų Šv. Agotos duona.
Lietuviams duona - ypatinga. Profesorius atvirauja, kad net ir jo namuose buvo laikomasi ypatingo papročio - gerbti duonos kepalą. „Papročiai sako, kad negalima kepalo padėti atvirkščiai. Mano tėtis sakydavo, kad duoną reikia padėti teisingai ir žmogiškai. Taip pat svarbu duonai nukritus ant grindų, jos nepaspirti, o pakėlus pabučiuoti ir atsiprašyti. Lietuvių pagrindinis maistas buvo duona. Žmonės sakydavo, kad jei yra duonos - bado nebus“, - teigia jis.
Liaudiškas pamaldumas ir jo reikšmė
Bažnyčia nei vieno neverčia, o tik leidžia naudotis tokiais pašventintais, palaimintais daiktais, kaip šv. Agotos duona. Tačiau nurodo, kad tokios liaudiško maldingumo formos nėra svetimos krikščioniui. Juk „kiekvienas palaiminimas - tai Dievo pašlovinimas ir malda, kuria prašoma Jo dovanų“ (KBK 1671). Svarbu pabrėžti, kad Šv. Agotos duona nėra magijos įrankis - nereikia iš šio ženklo tikėtis ypatingos magiškos pagalbos ir besąlygiškos apsaugos. Kaip ir visi šventieji, šv. Agota vaizduojama su savo simboliais - palmės šaka ir nupjautomis krūtimis dubenyje, kadangi dar ir tokiu būdu ji buvo kankinama. Nereikia iš šių ženklų tikėtis ypatingos magiškos pagalbos ir besąlygiškos apsaugos. Šventosios Agotos dieną bažnyčiose ta proga šventinama duona, žvakės, Agotos vanduo, kai kur ir druska.
Pietų Amerikos vyskupai yra gražiai pasisakę apie liaudišką religingumą ir jo reikšmę: „Liaudiškas religingumas iš esmės sukaupia vertybes, kuriomis krikščioniška išmintis atsiliepia į svarbiausius gyvenimo klausimus. Sveika katalikiška liaudies nuovoka sugeba sinkretiškai aprėpti gyvenimą; ji kūrybingai susieja kas dieviška ir kas žmogiška, Kristų ir Mariją, dvasią ir kūną, bendruomenę ir jos institucijas, asmenį ir visuomenę, tikėjimą ir tėvynę, protą ir jausmus. Ta išmintis taip pat yra liaudies nuovokumo pagrindas, evangelinė nuojauta, padedanti spontaniškai suvokti, kada Bažnyčioje pirmiausia tarnaujama Evangelijai ir kada ji nebetenka savo turinio bei esti užgožiama kitų interesų.“
Liturginio kalendoriaus šventės vasario pradžioje
Pirmoji vasario savaitė liturginiame kalendoriuje - ypatinga, joks kitas menų mėnuo neturi tiek viena po kitos sekančių švenčių ir minėjimų dienų, kurių Mišias papildytų atskiros apeigos ar dar kokie neįprasti dalykai. Vasario pradžioje visose katalikų bažnyčiose minimos Grabnyčios, prašoma Šv. Blažiejaus ir Šv. Agotos globos. Minint Pasaulinę onkologinėmis ligomis sergančiųjų dieną, bažnyčioje bus meldžiamasi už onkologinių ligonių asociacijos narius, jų šeimas ir visus, paliestus šios negailestingos ligos bei už jų palaikymą gydymo procese.
Grabnyčios - Jėzaus paaukojimo Dievui šventė
Pagal liturginį kalendorių vasario 2-ąją minimos Grabnyčios - Jėzaus paaukojimo Dievui šventė. Pagal žydų įstatymą, pagimdžiusi moteris keturiasdešimt dienų negalėjo artintis prie šventyklos, o keturiasdešimtąją - turėjo atlikti apsivalymą ir paaukoti nustatytą auką, kaip skaitome Grabnyčių dienos Evangelijoje pagal Luką: „Kai, pagal Mozės Įstatymą, atėjo apsivalymo dienos, Juozapas ir Marija nunešė kūdikį į Jeruzalę, kad jį pristatytų Viešpačiui, kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: ‘Kiekvienas pirmagimis sūnus bus pašvęstas Viešpačiui’; ir kad paaukotų auką, kaip Viešpaties Įstatyme pasakyta, ‘porą purplelių arba du balandžiukus.“
Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas, laukė Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo ant jo. Šventoji Dvasia jam buvo apreiškusi, kad jis nematys mirties, kol neišvysiąs Viešpaties Mesijo. Vedamas Dvasios, jis atėjo į šventyklą. Kai tėvai atnešė kūdikį Jėzų, kad atliktų jam Įstatymo reikalavimus, Simeonas paėmė jį ant rankų, dėkojo Dievui ir tarė: „Dabar, Valdove, gali leisti savo tarnui ramybėje iškeliauti, kaip buvai pažadėjęs, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį parengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavo Izraelio tautos garbę.“
Šioje Evangelijos ištraukoje atsispindi visi Grabnyčių šventės atspalviai: pirmasis - marijinis - Marijos apsivalymo, žydiškų priesakų įvykdymo diena, antrasis - Kristaus susitikimas su seneliu Simeonu. Šv. Simeonas savo pašlovinimu išpažįsta Jėzaus dieviškumą - Kristus iš tiesų yra tikrasis, ilgai tautų lauktas Išganytojas. Na, ir trečioji mintis - Kristus - pasaulio šviesa, pagonių šviesa. „Pagonių šviesą“ galime interpretuoti dvejopai. Pirma, galime interpretuoti oficialia interpretacija - Kristaus asmuo, jo veikla ir išganinga mirtis, šlovingas prisikėlimas, jo mokinių darbai, Kristaus mokslo sklaida pasaulyje, Bažnyčios įkūrimas - tai yra pagonių, netikėlių, tamsumoje gyvenančių žmonių šviesa, išgelbėjimas. Kristus atkelia vartus į dangų, nušviečia kelią į amžinybę. Antroji interpretacija - tiesioginė.
Ikikrikščioniškais laikais Grabnyčių dieną pagonys prisimindavo mitą apie Proserpiną: „Romėnų mitas pasakoja, kad požemių dievas Plutonas pagrobė derlingumo deivės Cereros dukterį Proserpiną. Nelaiminga Cerera su degančiu fakelu visą naktį ieškojo savo dukters Proserpinos.“ Grabnyčių žvakių šventinimo paprotys sujungia abi - krikščionišką ir pagonišką - šventės prasmes - pašventinta žvakė - lyg deglas pasaulio tamsumose, pagalba nepaklysti ir žibintas ieškoti tiesos kelio. Iš pagonybės laikų atėjęs deglų ir šviesos Grabnyčiose paprotys Bažnyčioje įgavo kitą prasmę, tapo kristocentriškas. Iš pagoniškų Proserpinos paieškų glūdumos Grabnyčių žvakė tapo Kristaus šviesos pasaulio tamsybėse deglu. Būtent todėl ir mirštančiajam į rankas įduodama Grabnyčių žvakė - kad Kristus, amžinoji šviesa, nušviestų kelią į amžinąjį gyvenimą. Grabnyčių žvakė yra toli gražiu ne vienintelis pagoniškos Romos palikimas - iš Romos stabų turime religinę skulptūrą, iš romietiškų madų - liturginius drabužius, iš katakombų tamsos turime paprotį per Mišias žibinti žvakes, kadangi katakombose anuomet buvo tamsu. Mišių metu kunigai pašventina žvakes, kurias tikintieji parsineša į namus ir, esant reikalui, uždega prie mirštančio žmogaus, taip pat per šermenis ar mirties metines. Grabnyčia arba grauduline vadinamą žvakę senoliai uždegdavo savo namuose ir artinantis audrai arba perkūnijai, nes buvo tikima, kad tai apsaugos nuo galimos nelaimės.
Vasario 3 - Šv. Blažiejaus žvakės
Iš karto po Grabnyčių žvakių kitą dieną šventinamos šv. Blažiejaus žvakės. Šv. Blažiejus - pirmųjų amžių - IV amžiaus šventasis, kurio kultas ir svoris seniai įsitvirtinęs katalikų pasąmonėje. Viduriniais amžiais, kuomet šventieji, šventųjų kultas, pamaldumas jiems užėmė svarbią vietą žmonių gyvenime, Blažiejus buvo suvokiamas kaip gerklės ligų gydytojas ir šis jo įvaizdis per amžius nepasikeitė - ir šiandien mes šv. Blažiejaus dieną prašome Dievą šio šventojo užtarimu apsaugoti mus nuo gerklės ligų.
Palaiminimo materija - dviejų sukryžiuotų žvakių pridėjimo prie kaklo ir specialios sukalbėjimo apeiga. „Ši apeiga artimai susijusi su tradicija, kuri perduoda, jog vyskupas Blažiejus stebuklingai išgelbėjo berniuką, kuriam gerklėje buvo įstrigęs kaulas ar ašaka. Buvo vyskupas, ir laikoma, kad valdė Sebastės bendruomenę Armėnijoje, kai Romos imperijoje buvo suteikta kulto laisvė krikščionims: 313 m., valdant Konstantinui ir Licinijui, abu „Augustai“, tai yra imperatoriai (be to, dar ir giminės: Licinijus vedė Konstantino seserį). Licinijus valdė Rytų imperiją, tad vyskupas Blažiejus buvo jo pavaldinys. Blažiejus mirė nukankintas apie 316 metus, tai yra jau pasibaigus persekiojimams.“
Šventojo Blažiejaus dieną Bažnyčia rengiasi raudonais liturginiais drabužiais. Bažnyčiose aukojamos šventosios mišios ir atliekama speciali liturginė apeiga, apsauganti nuo kaklo ir gerklės ligų. Sakramentalija atliekama kiekvienam norinčiajam, paliečiant jo kaklą dviem sukryžiuotomis žvakėmis. Tokiu būdu prašoma šv. Blažiejaus užtarimo bei apsaugos. Šv. Jurgio bažnyčioje bus šventinamos Šv. Blažiejaus žvakės ir su jomis teikiamas palaiminimas, kuris apsaugo nuo gerklės ligų ir susirgimų.
tags: #krikscioniu #sventoji #kurios #vardu #sventinama #duona