Kūčios - ypatingas žiemos švenčių vakaras, žymintis Advento pabaigą ir Kalėdų laukimą. Tai ne tik šventė, kurios laukia ir maži, ir dideli, bet ir svarbus pasiruošimo vakaras prieš Kalėdas. Kūčios turi simbolinę reikšmę tiek religijoje, tiek lietuvių tautos tradicijose. Tai paskutinė Advento diena, kai laikomasi pasninko - vakarienė be mėsos, kaip pagarba protėviams ir gamtai. Kūčios - susikaupimo, ramybės ir susitaikymo metas, kuomet pamirštamos visos nuoskaudos, pyktis ir problemos.
Gruodžio 24 d. vakare lietuviai valgo Kūčių vakarienę. Dėl šventės bei jos pavadinimo kilmės tyrinėtojai vieningos nuomonės neturi. Kalbininkai dažniausiai Kūčių pavadinimą kildina iš slavų (ryt. sl. кутя), graikų (gr. Кουккία), vokiečių (die Hütce) kalbų (K. Būga, A. Sabaliauskas, A. Salys, Z. Zinkevičius ir kt.). Antai Z. Zinkevičius mano, kad žodis Kūčios mus pasiekė iš rytų slavų apie X-XII amžius, taigi dar gerokai prieš oficialųjį Lietuvos krikštą. Yra ir liaudiškų šios šventės pavadinimo interpretacijų. Kūčių vardą žmonės kildina iš žodžių kūtė, kūtelė, t.y. nuo patalpos, kurioje gimė Jėzus. Taip pat pasakojama, kad piemenėliai, sužinoję, apie Jėzaus gimimą, ėjo jo pasveikinti, tačiau nežinodami tikro kelio, kalbėjosi „kur čia, kur čia“. Iš to ir kildinamas žodis Kūčia. Užrašytas ir pasakojimas, kuris Kūčių vardo kilmę susieja su laiko atskaita, tarnavimo metų pabaiga. Šventės vardas kildinamas iš lenkiško žodžio kuc - kuolas, nes Kūčių dieną samdiniai baigdavo tarnybos metus ir šeimininkas atminimui įkaldavo medinį kuolą į lubų balkį. Taip skaičiuodavo ištarnautus metus. Kūčių šventimo tradicija gyvavo ir sovietiniais metais, todėl šventės nereikia dirbtinai gaivinti. Joje iki šiol išliko daug senųjų tradicijų elementų. Šiandien kiekvienoje šeimoje Kūčios švenčiamos panašiai, tačiau ši šventė turi labai daug lietuviškų tradicijų bei papročių.
Kūčių pasiruošimo ritualai ir papročiai
Kūčių dieną namuose vyravo rimtis ir susikaupimas. Visi šeimos nariai kiek galėdami stengėsi prisidėti prie šventės rengimo. Nuo pat seniausių laikų Kūčių dieną visa šeima stengdavosi kuo anksčiau atsikelti. Kūčias, šv. Kalėdas, kaip ir kitas šventes, reikėjo sutikti pilnai apsivalius - švaria siela, kūnu ir gyvenamąja aplinka. Žmonės pasninkaudavo, atlikdavo išpažintį, susitaikydavo su visais, su kuriais buvo susikivirčiję ar susipykę, atiduodavo skolas. Prieš šventes būtinai reikėjo išsimaudyti, persirengti švariais (naujais) drabužiais, kruopščiai išsivalyti, susitvarkyti namus.
Pasninkas ir susikaupimas
Viena svarbiausių Kūčių dienos taisyklių - „sausas“ pasninkas. Tai reiškia, kad nereikėtų valgyti ne tik mėsos, bet ir įvairių kitų gyvulinių produktų - kiaušinių, pieno ir jų produktų. Kai kurie laikosi ir absoliutaus pasninko - iki pat vakaro nieko nevalgo. Iki pat vakaro reikėtų susilaikyti nuo maisto - tai viena iš trijų griežčiausių katalikiško pasninko dienų per metus. Tad privalu laikytis vadinamojo sausojo pasninko, kai atsisakoma mėsos ir pieno produktų, o uolesni tikintieji laikosi netgi juodojo - kai nevalgoma visai. Kūčių dieną žmogus turi stengtis būti kuo geresnis. Jam pirmiausiai turi rūpėti ne jis pats, o artimasis ar kitas šalia esantis žmogus.
Namų ir kūno švara
Jau nuo seno tikima, kad iki Kūčių būtina atiduoti visas, net ir pačias seniausias, skolas. Kadangi Kūčios yra susikaupimo ir rimties šventė, būtina nepamiršti, kad šią dieną nereikėtų dirbti arba dirbti tik su vakarienės paruošimu susijusius darbus: kepti duoną, susižvejoti žuvies, ruošti kitus patiekalus. Kūčių dieną nebuvo galima dirbti jokių triukšmą keliančių darbų, pavyzdžiui, malti, kulti, skaldyti malkas. Prieš šventes būdavo gerai iššveičiama troba, nugraibomi visi voratinkliai, už paveikslų ar staktų pakaišoma eglišakių. Buvo tikima, kad energiškai apvalyti namus padeda sauja druskos, įberta į vandenį, kuriuo plaudavo grindis. Taip pat labai svarbu susitvarkyti namų vidų - ne tik grindis išplauti, bet viską susitvarkyti iš pagrindų, o tada papuošti namus. Kūčių dieną, prieš sėdant prie stalo, buvo prausiamasi pagal apeigas: pirmiausia nusirengusius iki juosmens vyrus prausdavo šeimininkės arba merginos, paskui prausėsi moterys. Prieš sėsdami prie Kūčių stalo žmonės nueidavo į pirtį (arba bent jau vonią).
Priminė Kūčių tradicijas: stalo puošimas, pagrindiniai trys patiekalai ir burtai
Rūpestis gyvuliais ir artimaisiais
Ruošiantis Kūčioms buvo svarbu ypatingai pasirūpinti gyvuliais, naminiais paukščiais ir kitais augintiniais - juos sočiai pašerti, pagirdyti, paglostyti, kad ateinančiais metais jie būtų sveiki. Be to, svarbu nepamiršti, jog iki Kūčių patartina būtinai susitaikyti, jeigu susipykote, atleisti, jeigu turite nuoskaudų, atsiprašyti, jeigu įžeidėte ir grąžinti skolas. Kūčių vakarienės metu turi būti dėkojama už pagalbą, visokeriopą paramą ir palaikymą, malones, dosnius metus ir sveikatą. Reikia papasakoti vaikams, kokie geri žmonės buvo proseneliai ar seneliai.
Šventinio Kūčių stalo dengimas ir simbolika
Pats svarbiausias visos Kūčių dienos darbas - tinkamai paruošti vakarienės stalą. Šventinio stalo paruošimas - svarbus Kūčių vakarienės akcentas. Ant stalo būdavo tiesiama balta lininė staltiesė, po ja padedama šieno. Tradiciškai stalas uždengiamas balta staltiese, po kuria padedama šieno, nekultų javų varpų. Dar XX a. pradžioje šieno prikimštą maišą padėdavo ir po stalu. Po staltiese patiesiami šiaudai, primenantys apie Kristaus gimimą ir ryšį su žeme. Šienas simbolizuoja Kristaus gimimą ėdžiose. Rytojaus dieną jis būdavo išdalinamas gyvuliams, kurie, anot legendos, tvartelyje šildė kūdikėlį Jėzų. Buvo tikima, kad sušėrus Kūčių šieną gyvuliams, dažniausiai - avims ir raguočiams, pastarieji sėkmingai veisis ir nesirgs. Ant stalo pastatomas ar paguldomas kryželis, taip pažymint kūdikėlio Jėzaus gimimo laukimą, o šalia garbingai padedami kalėdaičiai (kitaip dar kai kur vadinami plotkelėmis) ir šviežia naminė ruginė duona (gražiai suraikyta). Stalo centre - ąsotis aguonpienio, džiovinti vaisiai ir kalėdaitis arba plotkelė bendram laužymui.
Patiekalų skaičiaus reikšmė
Ant stalo dedama dvylika skirtingų patiekalų - kiekvienas jų simbolizuoja gausą, viltį ar sveikatą ateinančiais metais. Kūčių vakarienės pagrindas - 12 skirtingų patiekalų stalas, simbolizuojantis metų mėnesius ir šeimos vienybę. Kiekvienas patiekalas turi savo istoriją ir prasmę, pradedant nuo paprasčiausių grūdų ir baigiant sudėtingesniais žuvies receptais. Seniau būdavo dedami devyni patiekalai, vėliau jų skaičius padidintas iki dvylikos, trylikos ar net daugiau (pagal apaštalų ar Paskutinės vakarienės dalyvių skaičių). Dažniausiai sakoma, kad ant Kūčių stalo turi būti 12 patiekalų todėl, kad per metus būtų 12 sočių (gausių) mėnesių. Kitais atvejais Kūčių vakarienė susiejama su Kristaus ir jo mokinių Paskutine vakariene, sakant, kad 12 patiekalų simbolizuoja vakarienėje dalyvavusių apaštalų skaičių. Retiau teigiama, kad Kūčioms reikia ruošti 9 arba 13 patiekalų. Šiuos skaičius galėtume sieti su mėnulio kalendoriumi - 9 dienų mėnulio savaite ir 13 mėnesių. Tačiau liaudiškuose pasakojimuose skaičius 13 taip pat simbolizuoja Paskutinės vakarienės dalyvių skaičių - 12 apaštalų ir Kristus. Nuo seno laikomasi tradicijos, jog Kūčių patiekalai yra dvylika. Gali būti daugiau, bet mažiau - ne. Ant Kūčių stalo negali būti mėsos, pieno produktų, saldumynų. Dvylika mėnesių arba dvylika Kristaus mokinių - iš čia ir yra tas skaičius. Šiandien retas skaičiuoja patiekalus, tačiau ypač vyresnio amžiaus žmonės stengiasi, jog skaičius nebūtų mažesnis. Manyta, kad pagonybės laikais Kūčių valgių skaičius nebuvo aiškiai apibrėžtas, tačiau svarbu, kad patiekalų būtų daug - galėjo būti valgoma 9 (tris kartus po tris). Kūčių vakarienė turi būti soti ir patiekalų stengdavosi paruošti kuo daugiau, tikint, kad tai užtikrinti gausą ir skalsą namams ateityje. Todėl absoliučiai visų švenčių atributas būna vaišės.
Tradiciniai Kūčių patiekalai ir regioninė įvairovė
Patiekalai turi būti paprasti, pagaminti iš to, ką patys užsiauginame ar randame gamtoje, natūralūs, kuo mažiau apdoroti. Tradiciniai Kūčių patiekalai - tai 12 simbolinių valgių, kurie jau šimtmečius puošia lietuvių šventinį stalą. Tradiciniai Kūčių patiekalai - kūčiukai su aguonpieniu, silkė, grybų sriuba ir kiti 12 simbolinių valgių - jau šimtmečius puošia lietuvių šventinį stalą. Kūčių stalo patiekalai tradiciškai buvo gaminami iš vietinių produktų, užsiauginamų žemdirbių laukuose, daržuose, soduose. Gausiai naudotos miško gėrybės - grybai, spanguolės, riešutai. Kūčių stalas neapsieidavo ir be patiekalų iš silkės, žuvies. Tradiciškai naudotos vietinės žuvies rūšys. Iš viso Lietuvoje priskaičiuojama daugiau kaip 100 Kūčių stalo patiekalų - kiekvienas regionas, netgi parapija turėjo savų receptų. Daugelis Kūčių stalo valgių nuo seno buvo apeiginiai.
Pagrindiniai Kūčių valgiai
Pagrindinis Kūčių stalo akcentas yra pašventintas kalėdaitis (plotkelė, Dievo pyragas, Dievo duona), juo pradedama Kūčių vakarienė. Tai duonos simbolis. Kalėdaičiai nuo senų laikų yra itin svarbūs ir labai populiarūs ant Kūčių stalo. Prieš laužydami Kalėdaitį žmonės pasimeldžia, o vėliau jais dalinasi ir linki įvairiausių dalykų. Tai nuo senų laikų žinoma tradicija, kuri vis dar išliko gyva. Svarbus apeiginis valgis yra Kūčia. Jis skirtas tiek gyviesiems, tiek protėvių vėlėms pamaitinti. Šiam patiekalui pagaminti buvo daiginami ir šutinami kviečiai, miežiai, rugiai, grikiai, žirniai, pupos, riešutai, aguonos, kanapės ir užpilami medumi pasaldintu vandeniu. Tradiciškai Kūčios turi paragauti visi sėdintys prie stalo. Apeiginis Kūčios valgymas turi lemti derlingus, vaisingus ateinančius metus. Kūčia buvo skirta, visų pirma, protėvių vėlėms vaišinti, todėl pirmąjį šaukštą atidėdavo joms, o vėliau patiekalu dalinosi visa šeima, pradedant seneliais ir baigiant vaikais. Būtinas Kūčių stalo patiekalas yra Kūčiukai (šližikai, prėskučiai). Išskirtinis Kūčių vakarienės patiekalas yra kūčiukai su aguonpieniu. Jie kepami tik iš miltų, mielių, aguonų ir vandens, nes yra pasninko patiekalas. Kūčiukai gali būti valgomi sausi, tačiau dažniausiai patiekiami mirkyti aguonpienyje. Kūčiukai kitaip gali būti vadinami labai įvairiai: prėskučiais, skrebučiais, kleckučiais, sližikais ir t.t. Kūčiukai taip pat buvo kepami ir valgomi - jie buvo siejami su lietuviams nuo senų senovės šventa duona ir kepami vėlėms pavaišinti, todėl dar vadinti vėlių duonele. Šiuo metu kūčią dažnai pakeitė kūčiukai su aguonpieniu. Aguonpienis - tai sutrintos aguonos, užpiltos vandeniu ir pasaldintos medumi arba cukrumi. Aguonpienį galima gerti ir vieną, tačiau dažniau į jį primetama kūčiukų. Tokia „sriuba“ valgoma užbaigiant vakarienę. Kūčių stalas neapsieina ir be avižinio ar spanguolių kisieliaus. Avižinį kisielių dėl specifinio jo skonio šiandien verda labai nedaug lietuvių. Dažniau verdamas spanguolių kisielius. Anksčiau šias uogas valgydavo netrintas, mat jas vieninteles būdavo įmanoma išsaugoti sveikas per visą žiemą. Skaniausi barščiai su grybais - retas jų atsisakytų ir šiais laikais. Būtina buvo ir Grucės košė. Tai miežinių kruopų košė, kuri buvo valgoma kartu su aguonų pienu. Uogos, riešutai, obuoliai, raugintos žaliuokės, kazlėkai, kelmučiai, išmirkyti ir medumi paskaninti padaiginti grūdai, raugintos daržovės - šie paprasti valgiai turėjo ir savo simbolinę prasmę. Laikyta, kad spanguolės padeda apsiginti nuo priešų, riešutai suteikia stiprybės, obuoliai - sveikatos. Pastarieji vėliau tapo svarbūs ir kaip rojaus simbolis.
Retesni ir nykstantys Kūčių patiekalai
Be pagrindinių Kūčių patiekalų, tokių kaip kūčiukai, silkė su svogūnais ir grybų sriuba, lietuviai dar ruošia ir keletą retesnių bei nykstančių patiekalų, kuriuos dažnai galima rasti tik kai kuriose šeimose. Pavyzdžiui, spanguolių liežuvis - saldus desertas, dažnai gaminamas su džiovintomis spanguolėmis ir aguonomis. Žuvies putra - tradicinis patiekalas, dažnai ruoštas iš žuvies sultinio su kruopomis, buvęs populiarus prie jūros. Pupų sriuba su morkomis, ruošiama ne tik kaip garnyras, bet ir kaip pagrindinis patiekalas, buvo laikoma maistingu ir simbolizavo gyvenimo tvarumą.
Regioniniai Kūčių patiekalų skirtumai
Tradiciniai Kūčių patiekalai Lietuvoje skiriasi priklausomai nuo regiono. Kūčių vakarienės turinys labai priklausydavo nuo Lietuvos regiono.
| Regionas | Tradiciniai patiekalai ir ypatybės |
|---|---|
| Žemaitija | Patiekalai gardinami kanapėmis; su karštomis bulvėmis valgoma cibulynė - į svogūnų griežinėlių rasalą pridedama trintų, ant žarijų paskrudintų silkių galvų. |
| Aukštaitija | Kūčiukai su aguonpieniu; stalą papildo žuvies, kopūstų ir bulvių patiekalai iš vietinių ingredientų. |
| Suvalkija | Labai svarbūs patiekalai yra virti žirniai ir pupos; vakarienė būdavo užbaigiama obuolio perpus padalijimu, jį suvalgydavo šeimininkas su šeimininke. |
| Dzūkija | Mėgstama virti įvairias pasninkui tinkamas sriubas; būtina Grucės košė. |
| Vilnija | Mėgstamos bandelės su grybų, aguonų įdarais. |
Racionalios mitybos principai ir Kūčių stalo šiuolaikinės tendencijos
„Kūčių stalas gali būti viliojantis šventiniais patiekalais, tačiau ruošiantis vakarienei reikia nepamiršti laikytis trijų racionalios mitybos principų.“ Pirmasis - mityba turi būti saikinga, atsižvelgiant į porcijos dydį. „Per Kūčias, laikantis tradicijų, reikia paragauti visų dvylikos patiekalų, tad valgant labai svarbi savikontrolė.“ „Lietuvoje vis dar išlikusi sena tradicija, kada visą dieną laukiama, kol bus paruoštas šventinis stalas ir „laikomas“ apetitas, kad vakare būtų išragauti visi dvylika patiekalų.“ „Besielgiantys taip daro klaidą, nes nesilaikoma subalansuotos ir reguliarios mitybos principų.“ „Pagal mitybos specialistų rekomendacijas, žmogui patartina valgyti, kas 3-4 valandas.“ „Sotumo jausmas priklauso nuo to, kokį maistą suvartojome. Jeigu pietums ar vakarienei valgėme labai sunkiai ir ilgai virškinamą maistą, sotumo pojūčio gali tekti palaukti ilgiau, nei įprastai.“ „Žmogaus virškinimo sistema gali apdoroti tik tiek maisto, kiek geba suvirškinti jo fermentinė sistema.“
Patiekalų valgymo eiga ir gėrimai
Kadangi Kūčių vakarienės asortimentas platus, patiekalų reikia ragauti nedideliais kiekiais ir nuosekliai. Valgyti reiktų pradėti nuo šalto užkandžio: puikiai tiktų šviežių ar virtų daržovių salotos, rauginti burokėliai. Tuomet turėtų sekti patiekalai, pagaminti iš krakmolo turinčių produktų, pavyzdžiui, miltiniai patiekalai, kruopų, makaronų salotos. Galiausiai lėkštėje turėtų atsirasti valgiai, turintys baltymų, t.y. žuvis, ankštinės daržovės. Suvalgius desertą, nereikėtų grįžti prie silkės ar koldūnų su grybais. „Prieš valgį nerekomenduojama gerti saldaus gėrimo, pavyzdžiui, kompoto, limonado ar sulčių, nes juose esantis didelis cukraus kiekis greitai patenka į kraują ir smegenims pasiunčiamas sotumo „signalas“. Tokiu atveju maistą virškinti sunkiau, nes nejaučiamas stiprus alkio pojūtis.“ Kūčių vakarą draudžiama gerti alkoholį ir pyktis - tikima, kad nesilaikant šių taisyklių gali kilti nesutarimų.
Šiuolaikinės adaptacijos
Per pastaruosius dešimtmečius Kūčių stalas sparčiai keičiasi. Tradiciniai Kūčių patiekalai vis dažniau papildomi salotomis, keptomis daržovėmis ar be glitimo variantais. Miesto šeimos renkasi ekologiškus ingredientus: viso grūdo produktus vietoj kvietinių miltų, natūralius saldiklius vietoj cukraus. Vis dėlto autentiški receptai išlieka pagrindas - kūčiukai su aguonpieniu ir grybų sriuba simbolizuoja ryšį su protėviais. Jaunos šeimos derina modernius elementus su senaisiais papročiais, nes Kūčių vakarienės esmė - šeimos bendrystė ir šventinės ramybės laukimas. Tiesa, šiandien nemažai šeimų vietoj Kalėdaičio renkasi kažką kito, pavyzdžiui, dalinimąsi meduoliais, sausainiais. Tiesa, šiandien žmonės vis dažniau renkasi ne savo gamybos, tačiau restorano maistą išsinešimui arba vakarieniauja restorane.
Kalėdų eglutės tradicija
Šiandien neatsiejamas šventės atributas, namų puošmena yra Kalėdų eglutė. Lietuvoje tai palyginti nesena tradicija. XX a. pradžioje eglutės pradėtos puošti mokyklose ir kitose viešose įstaigose. Pirmosios Respublikos laikotarpiu palaipsniui jos persikėlė ir į žmonių namus. Kalėdų eglutė lietuvių namuose paprastai būdavo puošiama Kūčių dienos rytą. Eglutė buvo laikoma Gyvybės medžiu. Pradžioje eglutes puošė obuoliais, sausainiais, saldainiais, popierinėmis girliandomis ir gėlėmis, šiaudiniais dirbiniais, žvakutėmis, „žaisliukus“ išskobdavo iš raudono burokėlio ir tik vėliau atsirado stikliniai žaisliukai. Kol nebuvo tiek daug įvairiausių dekoracijų, papuošimų ir žaisliukų, puošdavo ją obuoliais, riešutais ar degančiomis žvakutėmis. Ir visa tai turėjo savo simbolinę reikšmę, pvz. obuolys, tai šeimos pagausėjimas, riešutai - vaisingumas ir t.t. Riešutai simbolizavo vaisingumą, buvo tikima, kad jais galima uždegti meilę, sustiprinti vertybinius ryšius. Šiandien prekybos centrai ir verslai jau iš anksto ruošiasi didžiausioms metų šventėms, todėl ir žmonės perka eglutes bei dekoracijas kur kas anksčiau. Svarbiausia Kūčių puošmena - iš šiaudų surištas sodas. Buvo tikima, kad sodas saugo nuo piktų dvasių, atneša į namus darną, sėkmę, sotumą.
Kūčių vakaro dalyviai ir protėvių pagerbimas
Prie Kūčių stalo sėdama danguje pasirodžius Vakarinei žvaigždei. Anksčiau Kūčių vakarienės buvo sėdama tik tada, kai sužiba Aušrinė žvaigždė. Tai pranašavo gerą derlių, gerus metus ir daug gėrybių. Šiandien nemažai žmonių taip pat sako, jog lauks, kol pasirodys pirma žvaigždė ir tik tada sės prie Kūčių stalo. Kūčios tiek anksčiau, tiek dabar buvo suprantamos kaip šeimos šventė ir jų valgyti susirinkdavo visi šeimos nariai. Kūčių vakarienėje pagal senąsias tradicijas turi dalyvauti tik patys artimiausi, tai yra, šeimos nariai. Įprasta, jog Kūčių vakarą prie stalo susėda tik artimiausieji - šeimos nariai. Taip buvo nuo senų laikų. Šiandien dauguma šeimų taip pat švenčia ne su draugais, bet su pačiais artimiausiais žmonėmis. Prieš pradėdami valgyti šeimos nariai arba sukalbėdavo maldelę, arba už viską padėkodavo Dievui / likimui / artimiesiems. Nors šiandien meldžiasi ne visi, tačiau tikrai dauguma laikosi taisyklės prieš valgį padėkoti, palinkėti kažko gražaus ir pagerbti šią vakarienę tylos akimirka. Prie Kūčių stalo buvo pagerbiami mirę protėviai, šeimos nariai. Kartais jie taip pat laikyti iškilmingos vakarienės dalyviais. Jei namuose tais metais būdavo miręs šeimos narys, jo vieta už Kūčių stalo būdavo paliekama neužimta, jam padėdavo lėkštę ir ant stalo užverstą šaukštą. Prieš pradėdami valgyti Kūčių vakarienę namiškiai prisimindavo mirusius savo artimuosius. XIX a. Kūčių metu mirusiesiems dar buvo atvirai aukojama - numetant pastalėn pirmuosius maisto kąsnius ar nuliejant dalį gėrimo. Šiuo metu gyvųjų ir mirusiųjų bendravimo, vėlių maitinimo atspindžiai aiškiausiai matomi tradicijoje palikti šventinį stalą nenukraustytą, kad vėlės galėtų pasivaišinti. Kalėdų rytą šeimos nariai, susirinkę prie stalo, žiūrėdavo, ar naktį buvo atėjusios mirusių artimųjų vėlės. Buvo laikoma geru ženklu, jeigu rasdavo pribarstytų trupinių ar kitokių „valgymo“ pėdsakų. Reikėtų prisiminti, jog seniau žmonės visada palikdavo vieną tuščią lėkštę jau anapilin iškeliavusiems. Šiandien taip pat yra šią tradiciją puoselėjančių žmonių, ant kurių stalų išvysti galime po vieną tuščią lėkštę.
Svečių kvietimas
Nors Kūčios laikomos šeimos švente, tačiau kartais valgyti vakarienės buvo pakviečiami ir visai svetimi žmonės. Turtingesnieji dažnai kviesdavo drauge valgyti Kūčių vakarienės vienišus, nepasiturinčius kaimynus. Taip elgtis juos vertė tikėjimas, kad Kūčias turi valgyti porinis skaičius žmonių, nes kitaip mirusieji atliekamą (neporinį) gali išsivesti su savimi. Tikėta, kad Kūčių dieną į namus užklydęs praeivis ar elgeta būtinai turi būti pakviestas valgyti Kūčių. Dzūkijoje, prieš šeimai sėdant už stalo, sodybos šeimininkas paimdavo duonos kepalą arba Kalėdaičius ir iškilmingai juos apnešdavo (vieną, tris ar daugiau kartų) aplink gyvenamąjį namą (ar net sodybą). Po to prieidavo prie durų ir pasibelsdavo. Kam nors iš namiškių paklausus: „Kas čia atėjo?“, šeimininkas atsakydavo: „Dievulis su duonele (kūčele)“. Tuomet kviečiamas užeidavo vidun. Tyrėjų teigimu, duonos įnešimas į gyvenamąjį namą, apeigą atliekant Dievo vardu, galėjo simbolizuoti Ano pasaulio jėgų užtikrinamą, skalsos atėjimą į namus.
Kūčių vakaro burtai ir ateities spėjimai
Kūčių laiko išskirtinumas, vakaro būrimai. Šventinio laiko išskirtinumas būdavo pabrėžiamas įvairiais pasakojimais apie šventinę dieną, paprastai vidurnaktį, vykstančius nepaprastus dalykus, visiškai neįmanomus žmogiškajame kasdieniame laike ir erdvėje. Kūčių naktis visada buvo siejama su stebuklais ir gėrio bei šviesos laimėjimu. Kūčių vidurnaktis laikytas ypač palankiu maginei praktikai bei ateities spėjimams. Buvo tikima, kad sakraliu metu pasirodę ženklai, atlikti veiksmai, ištarti žodžiai turi magišką galią, todėl žmonės, ypač jaunimas, atlikdavo daug vedybinių burtų, spėdavo būsimą orą ar ateinančių metų ūkinę sėkmę.
Kalbantys gyvūnai ir stebuklingas vanduo
Bene pats populiariausias ir seniausias paprotys yra tikėjimas, kad Kūčių naktį kalbasi gyvūnai - aptaria savo šeimininkus, ateities planus ir norus. Buvo pasakojama, kad Kūčių vidurnaktį žmogaus balsu prabyla gyvuliai, o vanduo virsta vynu arba pasidaro saldus. Tikėta, jog Kūčių naktį kalba gyvuliai, kurie išpranašauja ateitį, o ypač gyvenimo ilgumą. Sakoma, jog senais laikais iš tiesų būdavo žmonių, kurie išgirsdavo kalbančius gyvūnus, tačiau iš baimės nualpdavo arba numirdavo. Šulinio vanduo virsta vynu.
Orai ir derliaus spėjimas
Pavyzdžiui, buvo spėjama, kad kitais metais geriau užderės tie javai, kurių grūdų bus daugiausia po staltiese padėtuose pakratuose. Žemdirbiai Kūčių naktį žiūri į dangų. Jei naktis žvaigždėta, giedra - tai ženklas, kad ateinančiais metais gyvuliai gerai augs, bus daug vaisių, miško gėrybių, o jei apsiniaukusi - bus geras javų derlius. Sakoma, jei žvaigždėtas dangus, vištos bus dėslios, jei apsiniaukę - karvės pieningos, jei sninga - gerai augs grybai. Per Kūčias ir Kalėdas spėdavo ir orus. Sakoma, „jei Kalėdos su ledu, Nauji metai - su bradų“. Ir atvirkščiai. Tai reiškia, kad sniegingos Kalėdos neretai reiškia atodrėkį per Naujuosius. Jei Kūčių dieną ant stogo pakraščio laikosi daug sniego, bus daug baravykų. Kai Kūčių vakaras giedras, ryškiai šviečia žvaigždės, žiema bus šalta, o vasara karšta, Joninės - be lietaus. Jei Kalėdos sniegingos, baltos, tai Velykos bus žalios, jei Kalėdos juodos, tai Velykos bus baltos. Kad obelys geriau derėtų, šeimininkas jas papurtydavo, pabelsdavo į bičių avilius, kad bitės daugiau medaus neštų. Kai kuriose Lietuvos vietose Kūčių vakarą šeimininkas apeidavo laukus melsdamasis ir žegnodamas, kad Dievas juos saugotų nuo audrų ir laimintų derlių.
Vedybiniai burtai ir asmeninio likimo spėjimai
Traukdami šiaudus iš po staltiesės, žmonės burdavo savo likimą. Vienas labiausiai paplitusių burtų - šiaudo traukimas iš po staltiesės. Koks bus visas gyvenimas? Iš po baltos lininės staltiesės dešine ranka traukiamas šiaudas. Jei šiaudas ilgas - gyvenimas irgi ilgas, jei trumpas - gyvenimas trumpas. Jei šiaudas lygus ir storas - laukia laimė, jei plonas ir gumbuotas - laukia vargai. Ištraukti žalią šiaudą - labai geras ženklas. Ilgas šiaudas reiškia ilgą gyvenimą, trumpas, plonas - vargus; storas, šakotas - turtus, žolė su sudžiūvusiu žiedu - meilę ir vedybas; su varpa - turtus, vaisingumą. Kuris iš vyrų ištraukdavo ilgiausią šiaudą, tas ilgiausiai gyvens, o merginai ilgas šiaudas pranašaudavo senmergystę, o trumpas - greitas vestuves, storas šiaudas pranašaudavo laimingą gyvenimą. Jei neturite šieno, ateitį spėkite paėmę žiedą, kryželį ir monetą. Juos paslėpkite po vienodais dubenėliais, ketvirtą galite palikti tuščią. Kryželis reiškia vargą ar net mirtį, žiedas - meilę, vedybas, moneta - finansinę sėkmę, tuščias dubenėlis siūlo pasikliauti likimu, juk viskas - Dievo rankose. Burti galima ir iš šešėlių, kurie susidaro ant sienų šeimynai susėdus prie Kūčių stalo. Dauguma Kūčių burtų susiję su meile ir vedybomis, mat dažniausiai žiemą vykdavo žvalgytuvės ir piršlybos. Kaimo merginos skaičiuodavo glėbyje atneštas malkas. Jei skaičius porinis, ištekėsi. Kiti apglėbdavo tvorą ir skaičiuodavo tvoros kuolus - laukti porinių metų ar ne. Merginos klauso, iš kurios pusės išgirs lojant šunį, vadinasi, ten nutekės. Ar pavyks ištekėti kitais metais? Netekėjusios merginos naktį turėtų išeiti į kiemą ir paklausyti, iš kurios pusės loja šunys. Jei šunys loja iš kažkurios pusės, vadinasi iš to krašto atkeliaus būsimas vyras. Iš senesnių burtų - merginos gamina po savo pyragėlį su kanapėmis, padeda ant slenksčio ir įleidžia šunį. Kurios pirmą pyragėlį suės - ta pirma ir ištekės. Rūpi, kuri pirma iš merginų ištekės? Ant slenksčio kiekviena mergina padeda po šližiką (kūčiuką, prėskutį) ir pavadina šuniuką. Dabar galima pasemti saują kūčiukų, riešutų ar žirnių ir juos perskaičiuoti. Netekėjusios merginos turėjo paimti saują kūčiukų ar riešutų ir juos suskaičiuoti. Galima mesti per petį batą link durų. Jei šis pasisuks nosimi, išeisi iš namų, jei kulnu - dar liksi. Netekėjusios merginos pasiimdavo batą ir mesdavo per save į duris. Jeigu batas nukris nosele į duris - teks išeiti iš tėvų namų, t.y. laukia santuoka. Kas pirmas išsikraustys iš namų? Visus namie esančius batus reikia sudėti į vieną krepšį, tada juos nežiūrint traukti po vieną ir dėti į eilutę link durų. Šukos po pagalve. Prieš miegą netekėjusios merginoms reikėjo susišlapinti plaukus ir susišukuoti, o šukas pasidėti po pagalve. Sakoma, tuomet mergina susapnuos, kad krenta nuo tilto, o tas, kas ją pagauna - ateinančiais metais taps jos vyru. Veidrodis po pagalve. Netekėjusios merginos prieš miegą po pagalve arba po lova pasidėdavo veidrodį. Per Kūčias privalgykite sūrios silkės ir nakčiai prie lovos pasistatykite stiklinę vandens. Kas sapne ją paduos, už to ir ištekėsite. Sužinoti, ar susirasite šiais metais porą, padeda toks burtas: įsipilkite į dubenį vandens ir sukite, kol atsiras verpetas, tada įmeskite du angliukus. Magiškų galių Kūčių vakarą įgyja ugnis ir vanduo. Uždekite žvakę, palenkite ją virš vandens ir lašinkite vašką. Likimą galima spėti ir liejant į vandens indą karštą vašką. Vandenyje susidariusios vaško figūros įvairiai interpretuojamos, pavyzdžiui, žiedas reiškia vedybas. Ateities spėjimas vašku. Eidami miegoti ant 10 lapelių užrašykite po vieną norą. Tris lapelius palikite tuščius. Visus lapelius sumaišykite ir padėkite po pagalve. Kalėdų rytą tik pabudusi nežiūrėdama ištraukite tris. Kūčių vakarą, prieš eidama miegoti, prie lovos pasidėkite šukas, rankšluostį, muilą ir iš pagaliukų (pvz., degtukų) sudėliokite šulinį. Būsimą sutuoktinį buvo galima ir susapnuoti, tačiau prieš miegą reikdavo suvalgyti specialaus maisto. Tiek Kūčių, tiek kitų kalendorinių švenčių maginėms praktikoms, būrimams katalikų bažnyčia niekada nepritarė ir stengėsi jas uždrausti.
Po Kūčių vakarienės: Piemenėlių Mišios
Po Kūčių vakarienės žmonės eidavo į Piemenėlių Mišias. Į bažnyčią po vieną neidavo, stengdavosi, kad būtų bent du žmonės, tikėdami, kad tuomet avys ves po du ėriukus. Dar XIX a. pabaigoje piemenėliai ir jaunimas į bažnyčią vykdavo su savais muzikos instrumentais. Per Mišias piemenėliai, grodami savo muzikos instrumentais, linksmindavo gimusį Kristų. Po Mišių buvo skubama kuo greičiau namo. Tikėta, kad kas pirmas grįš iš bažnyčios, tam už visus kaimo žmones geriausiai seksis, greičiausiai nudirbs visus darbus ir pan. Rytų Aukštaitijoje, važiuojant buvo stengiamasi išvirsti iš rogių. Manyta, kad tada bus geri metai, gerai seksis arkliai ir pan.
tags: #kuciu #vakarienes #tradicijos