Lenkiška virtuvė, turinti turtingą istoriją ir tradicijas, yra mėgstama ne tik pačioje Lenkijoje, bet ir už jos ribų. Tradiciniai lenkiški patiekalai yra sotūs ir pasižymi nemažu kalorijų skaičiumi. Didelę jų dalį sudaro patiekalai su mėsa, dažniausiai naudojama kiauliena, veršiena, aviena ir paukštiena. Lenkišką virtuvę galima padalinti į dvi pagrindines dalis - sriubas ir antrus patiekalus. Patiekalų porcijos dažnai būna tokio dydžio, kad gali prisivalgyti visa šeima iš vienos lėkštės, o prie kiekvienos mėsos porcijos būtinai bus pridėti kopūstai. Patiekalų riebumas yra toks, kad pavalgius pusryčių, alkanas nebūsite iki vakaro. Tiesa, lenkiškos virtuvės ypatybės gali skirtis priklausomai nuo regiono.
Populiariausi pagrindiniai patiekalai
Pradedant pažintį su lenkiška virtuve, būtina paragauti trijų patiekalų: bigoso, pierogų ir schabowy. Šie patiekalai puikiai atspindi lenkų kulinarinę kultūrą ir tradicijas.
Bigosas (Bigos)
Bigosas - tai troškinys, gaminamas iš mėsos ir kopūstų, svarbu, kad mėsos būtų daugiau nei kopūstų. Keliaudami po Lenkiją, galite paragauti skirtingų bigos variantų, nes šeimininkės gali naudoti skirtingus prieskonius ir gaminti patiekalą pagal savo skonį.
Norint pagaminti tradicinį bigos, privalu laikytis kelių esminių principų. Pirmiausia, patiekalui naudojami rauginti ir švieži kopūstai. Rauginti kopūstai turi būti troškinami savo pačių sultyse, į kopūstus dedama šviežios kiaulienos, jautienos, rūkytos šoninės. Patiekalas gardinamas nuluptais ir pertrintais pomidorais. Norint paįvairinti patiekalą ir suteikti jam išskirtinio skonio, galima įdėti rūkytų slyvų arba mirkytų džiovintų grybų. Gardinama šviežiomis žolelėmis, kurių populiariausios yra kmynai, čiobreliai, rozmarinai bei šalavijas.
Bigoso istorija siekia XV a., kai viena ūkiška namų šeimininkė, nenorėdama išmesti maisto likučių, sudėjo viską į bendrą katilą ir išvirė. Žodis savo kilmę turi iš lotyniškų žodžių "bi" (du, dvigubas) ir "gos" (skonis). Patiekalo pagrindą sudaro dvi kopūstų rūšys - švieži ir rauginti, iš čia ir kilęs "dvigubas skonis". Prie kopūstų pridedama dešra, lašinukai, džiovintos slyvos, kiaulienos gabaliukai ir viskas verdama ilgas valandas ar net kelias paras. Įdomus faktas, kad XVIII a. buvo žinomas ir "lietuviškas bigosas" - papildomai buvo įdedami rūgštūs obuoliai.
Pierogai (Pierogi)
Pierogai - visoje Lenkijoje populiarus patiekalas, tapęs kone nacionalinės virtuvės simboliu. Tai labai universalus patiekalas - kvietinių miltų tešlos virtinukai, kurių įdaras gali būti pats įvairiausias. Pierogai dažniausiai įdaromi mėsa, raugintais kopūstais, grybais, tačiau gali būti ir saldūs - įdaryti saldžia varške arba uogiene. Mažiau įprasti receptai - virtinukai su grikių įdaru.
Biskupas Hiacintas (lenk. Jacek Odrowąż), kuris vėliau buvo paskelbtas Šventuoju, iš savo viešnagės Kijevo Rusėje XII a. atvežė į Lenkiją pierogus. Bent jau taip pasakoja istorija ir lenkiškas posakis "Jacek z pierogami idzie" arba tiesiog "Święty Jacek z pierogami", ką galima išversti kaip "Jacekas su pierogais eina" arba "Šventas Jacekas su pierogais". Nors šiandien vieni populiariausių pierogų yra būtent "ruskie" (liet. rusės, nuo Kijevo Rusės, klaidingai verčiami kaip "rusiški"), kurių įdaras susideda iš bulvių, svogūnų ir varškės, Šv. Hiacintas tikrai tokių nėra ragavęs, nes bulvės pasiekė Lenkiją tik XVII a. karaliaus Sobieskio dėka.
Užsukę į "pierogarnia" meniu ieškokite:
- “pierogie ruskie” (su bulvių, svogūnų ir varškės įdaru)
- “pierogi z mięsem” (su mėsa)
- “pierogi z kapustą i grzybami” (su kopūstais ir grybais)
Populiariausių pierogų įdarų apžvalga
| Pavadinimas | Įdaras |
|---|---|
| Pierogi ruskie | Bulvės, svogūnai, varškė |
| Pierogi z mięsem | Mėsa |
| Pierogi z kapustą i grzybami | Kopūstai, grybai |
| Saldūs pierogi | Saldi varškė, uogienė |
| Kiti variantai | Grikiai |
Schabowy
Schabowy - tai kiaulienos karbonadas, patiekiamas su bulvėmis (lenkai labai retai valgo bulvių košę) ir raugintais kopūstais.
Kiti antri patiekalai
Kiti populiarūs lenkiškos virtuvės patiekalai apima Golonka w piwie - alaus padaže su krienais patiekiama kiaulės koja. Šis patiekalas paduodamas su bulvėmis ir kopūstais. Tatar - žalios kapotos jautienos nugarinės patiekalas su žaliu kiaušiniu ir priedais, tokiais kaip smulkiai pjaustyti svogūnai, kaparai, agurkėliai bei garstyčios. Goląbki yra balandėliai, kotlety mielone - naminiai kotletai, o placki ziemniaczane - bulviniai blynai.
Taip pat verta paminėti Pyzy, Kluski ir Leniwe - tai pierogų "pusbroliai bei pusseserės", kurių skonis, forma, įdaras ir dydis priklauso nuo regiono. Džiovintos slyvos, apvyniotos rūkyta šonine, yra skanus ir įdomaus skonio užkandis.
10 populiariausių maisto produktų, paverčiančių Lenkiją gurmanų rojumi || Tradicinis lenkų maistas || OnAir24
Lenkiškos sriubos
Lenkiškos sriubos - atskiras ir labai platus kulinarinis pasaulis. Jų įvairovė stulbinanti, o skoniai - itin sodrūs.
Žurek (Żurek)
Žurek yra tradicinė lenkiška sriuba, kurios pavadinimas yra siejamas su vokišku žodžiu „sauer”, t.y. rūgštus. Jai naudojami nesijoti miltai, morkos, poras, salieras, rūkyta dešra ir kiaušiniai. Valgoma su kiaušiniu ir kartais patiekiama lėkštėje iš duonos.
Flaki
Flaki - žarnokų sriuba, kuri yra kontroversiška, bet skani. Ši sriuba yra mėsinga, soti, sunki ir labai savotiška.
Barszcz ir Barszcz z uszkami
Barszcz (burokėlių sultinys) ir Barszcz z uszkami tiks kiekvienam. Verta žinoti, kad užsakant tiesiog barščius, tikrai nepavyks prisivalgyti, nes bus paduotas burokėlių sultinys puodelyje. Jeigu norite sotesnės versijos su įdaru, užsakyti reikia barščius su "ausytėmis". "Ausyčių" bijoti nereikia, tai yra lenkiška koldūnų su kopūstais ir grybais versija.
Czarnina
Drąsuoliams ar tikriems smaližiams rekomenduojama restorano meniu paieškoti czarnina - ančių ar žąsų kraujo sriubos. Jos skonį sunku aprašyti, o suprasti, iš kur atsirado būtent tokios sudėties sriuba, dar sunkiau. Net patys lenkai senais laikais nebuvo laimingi šią sriubą ragavę, ypač jaunuoliai, atėję prašyti merginos tėvų rankos. Jeigu gaudavo pietų lėkštę juodos sriubos, galėjo pamiršti apie savo meilę.
Kitos sriubos
- Kwasnica - raugintų kopūstų sriuba, asocijuojama su kalnų regionais, pavyzdžiui, Zakopane ir Tatrais.
- Pomidorowa (pomidorų sriuba) ir Rosol (vištienos sultinys) - tai vaikiškos ir šeimyninių pietų sriubos.
- Chlodnik litewski (lietuviškas šaltibarščių variantas) primena namus ir vasaras, nors karštų bulvių prie šaltibarščių čia reikia paprašyti atskirai.
Lenkiški kepiniai ir desertai
Lenkijoje populiarūs įvairūs kepiniai, ypač saldūs. Patys lenkai paprašyti išvardinti tradicinius desertus trumpam susimąsto, o paskui jau juos sunku sustabdyti, nes sąrašas išties ilgas: sernik, pączki, makowiec, pierogi na slodko, napoleonka, karpatka, ciasto kajmakowe, szarlotka, faworki, mazurek Wielkanocny, leniwe na slodko, gofry. Kai kurie kepiniai turi regioninę specifiką: Varšuvoje mėgstami pyragėliai “W-Z” ir “Zygmuntowka”, Poznanėje - rogal Swietomarcinski, Mazūrijos ir Palenkės vaivadijose - mrowisko ir sekacz, Torūnėje - meduoliai.
Aguonietis (Makowiec)
Aguonietis - tai pyragas su storu aguonų sluoksniu, gardinamas tarkuotais obuoliais, riešutais, razinomis ir apelsinų cukatais, o viršus tepamas baltu cukraus glajumi. Nors lietuviškoje virtuvėje aguonos karaliauja per Kalėdas, lenkai turi ne vieną aguoninį kepinį, kuriuo mėgsta vaišintis kiaurus metus.
Aguoniečio receptas
Tešlai:
- 2 stiklinės miltų
- ¾ stiklinės cukraus
- 4 kiaušinių tryniai
- 200 g sviesto
- 1 šaukštelis kepimo miltelių
Įdarui:
- 300 g aguonų
- 300 ml karšto pieno
- 1 kg obuolių
- 3 šaukštai cukraus
- žiupsnis cinamono
- riešutai
- vanilė
- apelsino žievelė
Gaminimas:
- Iš miltų, cukraus, kiaušinių trynių, sviesto ir kepimo miltelių suminkykite tešlą, suvyniokite ją į plėvelę ir padėkite į šaldytuvą.
- Aguonas užpilkite karštu pienu ir palikite per naktį išbrinkti. Kitą rytą aguonas du kartus permalkite mėsmale.
- Sutarkuokite obuolius ir pakaitinkite su 3 šaukštais cukraus ir žiupsneliu cinamono.
- Sumaišykite aguonas, obuolius, įberkite riešutų, vanilės ir apelsinų žievelės.
- Dviem trečdaliais tešlos išklokite kepimo formos dugną ir šonus, sudėkite įdarą.
- Kepkite įkaitintoje orkaitėje, kol gražiai pagels.
Kiti populiarūs kepiniai
- Varškės pyragas (Sernik) - tradicinis varškinis kepinys, kurį rasite visose Lenkijos cukrainėse ir kavinėse. Krokuvos varškės pyragas (Sernik Krakowski) yra vienas mėgstamiausių tradicinių lenkiškų kepinių. Sernik gali būti "tradicinis" arba "na zimno z galaretką", t.y., pagamintas be kepimo su želė.
- Obuolių pyragas (Szarlotka) - populiarus pyragas su obuoliais.
- Pyragėliai "W-Z" - klasikinis desertas, ypač mėgstamas Lenkijoje.
- Velykų bobos - gausiai glajumi aplietas mielinis pyragas, tradicinis Velykų kepinys.
- Bajoriškas pyragas (Mazurek) - trapios tešlos plokštainis, aplietas glajumi, apibarstytas riešutais, džiovintais vaisiais, papuoštas plaktais kiaušinio baltymais.
- Napoleonka - Lenkijoje šiek tiek skiriasi kremu nuo Lietuvoje žinomo Napoleono torto.
- Karpatka - plikytos tešlos ir pudingo kremo pyragas.
- Ciasto kajmakowe - pyragas iš virinto sutirštinto pieno.
- Pączki - spurgos. Jas galima pirkti dar šiltas ir su skirtingais įdarais, nors pats tradicinis yra su rožių džemu.
Lenkiški gėrimai
Po sočios lenkiškos puotos tinka atsigaivinti tradiciniais gėrimais. Populiarūs yra kompotas ir lemoniada, kuri čia vadinama “oranzada”. Parduotuvėse galima rasti limonado pavadinimu "Hellena". Gira Lenkijoje nėra labai žinoma, užtat dažnai geriama alus su aviečių ar imbieriniu sirupu per šiaudelį. Iš stipresnių gėrimų plačiai žinoma “Žubrowka” bei midus.
Velykų tradicijos Lenkijoje
Lenkiškos nacionalinės virtuvės ypatybės atsispindi ir ruošiantis Velykoms. Joms ruošiamasi iš anksto, o gavėnios patiekalai būna menki - ant stalo būna bulvių, silkių, iš kruopų išvirtos sriubos ar košės. Savaitė iki Velykų skirta dvasiniams apmąstymams ir susikaupti. Didįjį trečiadienį nutyla bažnyčių varpai, įsigali rimtis, negalima triukšmauti, linksmintis. Žmonės eina į bažnyčią išpažinties. O varpų gaudimą, kaip vilties ženklą, kad mirtis bus nugalėta, galima išgirsti tik šeštadienį, per vakarines mišias.
Sulaukusi Didžiojo šeštadienio, kiekviena šeima į bažnyčią nešasi pintinėlę, kurioje būna dažytų kiaušinių, dešros, duonos, druskos, prieskonių. Įprasta puošti pintinėlę buksmedžių ar bruknių šakelėmis - bundančios gamtos simboliais. Net ir socializmo laikais Lenkijoje minios žmonių su pintinėlėmis rankose plūsdavo į bažnyčias norėdami pašventinti dažytus kiaušinius ir Velykų valgius. Tokioje pintinėlėje dažnai būna avinėlis, simbolizuojantis Kristaus auką. Pašventinus valgius ir grįžus namo leidžiama ragauti skanumynų. Šios akimirkos labiausiai laukia vaikai, nes tai - pirmas kartas, kai ištvėrus gavėnią galima ragauti mėsos.
Grįžus iš bažnyčios, nors dar ankstyvas metas, sočiai pavalgoma. Ant tradicinio lenkų stalo visuomet būna velykaičių, virtos, troškintos ir keptos mėsos, būtinai turi būti keptas kumpis, įvairių dešrelių ir dešros, bent keli paukštienos patiekalai. Iki pietų lenkai dalijasi velykaičiais, renka stipriausią kiaušinį. O tuomet valgoma sriuba - putra. Tai vienas seniausių lenkiškų patiekalų, išlikęs iš viduramžių. Manoma, šią sriubą srėbė ne tik varguomenė, bet ir karaliai, pavyzdžiui, XIV amžiuje ji buvo gaminama Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos rūmuose.