Lietuviška virtuvė - tai ne tik cepelinai ir šaltibarščiai. Tai ilgaamžė tradicija, susipynusi su istorija, kultūra ir gamtinėmis sąlygomis. Šiame straipsnyje apžvelgsime tradicinius lietuviškus patiekalus, jų receptus ir istoriją, atsižvelgdami į skirtingus regionus ir socialinius sluoksnius. Juk pasakyti, kad tautos pamėgti cepelinai ar šaltibarščiai - visai ne lietuviškas nacionalinis patiekalas, išdrįstų ne kiekvienas. Tačiau, ar tikrai negalime šių patiekalų vadinti savais?
Lietuviška virtuvė yra neatsiejama Lietuvos kultūros dalis. Tradiciniai patiekalai, perduodami iš kartos į kartą, atspindi šalies istoriją ir gamtos išteklius.
Nacionalinio patiekalo kriterijai
Mitybos ir kulinarijos ekspertas Vincentas Sakas teigia, kad pagal tam tikrus kriterijus nusprendžiama, vieną ar kitą patiekalą vadinti nacionaliniu. Norint patiekalą vadinti nacionaliniu, jis turi atitikti tam tikrus kriterijus:
| Kriterijus | Aprašymas |
|---|---|
| Amžiaus kriterijus | Tautiniais valgiais ir gėrimais privalo būti tie valgiai ir gėrimai, kurie Lietuvoje gaminami mažiausiai 150 metų (išbraukiant 50 metų Lietuvoje gamintus ir jais mitusius tarybinio rusiško „obščepito“ - visuomeninio maitinimo valgius ir gėrimus). |
| Maisto produktų kilmės kriterijus | Valgiai ir gėrimai turi būti ruošiami tik iš Lietuvoje auginamų, renkamų ar kitais būdais gaunamų ir ruošiamų maisto produktų ir jų atsargų. |
| Istorijos kriterijus | Valgiai ir gėrimai turėtų būti minėti kulinariniuose leidiniuose arba surašyti tautotyros tyrėjų, mažiausiai prieš 150 metų. |
| Gamybos būdo kriterijus | Tą trumpai nusakyti sudėtinga, nes yra daug skirtingų pozicijų. |
| Patiekimo kriterijus | Valgio pateikimo ir serviravimo tradicijos. |
| Vartojimo būdo kriterijus | Tradicinės valgymo manieros ir aplinka. |
Tradicinė nacionalinė lietuviška virtuvė: aukštoji ir žemoji
Lietuvos tautinė virtuvė skirstoma į aukštąją ir žemąją. Aukštoji virtuvė - tai aukštuomenės, didikų, bajorų ir aukštųjų dvasiškių valgiai ir gėrimai. Šie patiekalai laikomi tikraisiais kulinarijos paveldo pavyzdžiais. Palyginimui, Prancūzijoje XVII a. bajorija sudarė tik 1 proc. gyventojų, Anglijoje bajorų buvo 2 proc., Ispanijoje ir Vengrijoje - 5 proc. bajorų, o Lietuvoje net 10 proc. bajorų. Taigi jų valgiai ir gėrimai laikomi bene tikriausiais, visus griežčiausius reikalavimus atitinkančiais kulinarijos paveldo pavyzdžiais. Šiandien Prancūzija, Ispanija, Italija, Austrija, Šveicarija, Didžioji Britanija bei Švedija ypač daug dėmesio skiria savo šalies kulinarijos paveldui.
Žemoji virtuvė - tai kaimiečių, miestiečių, kareivių ir vienuolių valgiai. Ji skirstoma į skirtingų Lietuvos regionų virtuves: rytų aukštaičių, šiaurės aukštaičių (sėlių), vakarų aukštaičių, šiaurės dzūkų, pietų dzūkų, sūduvių, žiemgalių, šiaurės žemaičių, pietų žemaičių, kuršių žemininkų, kuršių kopininkų, Klaipėdos krašto lietuvininkų ir Prūsijos lietuvininkų. Taigi išvardinti visus valgius ir gėrimus nėra taip paprasta.
Klaidos vadinant patiekalus nacionaliniais
Klysta visi, kas cepelinus, kugelį ir šaltibarščius vadina lietuviškais valgiais. Cepelinus ir kugelį į Lietuvą atvežė Baltarusijos pasieniuose gyvenę žydai aškenaziai lapsardokininkai (skarmaliai), po Pirmojo pasaulinio karo traukę į Lietuvą „daryti šmugelį“, t.y. mainyti adatas, siūlus, puodus, įrankius ir kt. į maistą, grūdus, kailius, kaulus, potašą, medų. Žydai cepelinus gamino su vištienos odos spirgų įdaru, o kugelį - su žąsienos taukais. Tų dalykų jie išmoko iš čekų, vokiečių, austrų. Tiesą sakant, visos tautos, kurios augino bulves gamino ir dar tebegamina kukulius su įdarais ir kepa tarkių plokštainius.
Vis dėlto per 1994-1995 metus cepelinai lietuvių tautoje labai išplito. Ir nors šiandien cepelinus gamina, kas netingi, tačiau tikrų cepelinų šiuo metu Lietuvoje beveik nėra. Aplankiau visas užeigas, visas maitinimo įmones, kur gaminami cepelinai, autentiškų tikrų cepelinų radau tik Klaipėdos rajono Žvejų ir medžiotojų namuose „Žaliasis slėnis“. Šaltibarščiai su kefyru, suprantama, yra sovietinis rusiško „obščepito“ valgis ir vadinti jį tautiniu lietuvišku patiekalu negalima.
Lietuviška virtuvė ir kitų šalių įtaka
Klysta visi be išimties manantys, kad lietuviai ką nors yra perėmę ar gavę iš lenkų. Iš tiesų lenkai savo virtuvę sukūrė iš aplinkinių tautų - pirmiausiai lietuvių, po to vokiečių, čekų ir net italų. Visam pasauliui reklamuojamas „bigus“ yra Lietuvos kareivių kopūstų ir mėsos troškinys. „Fliakai“ - tai prastas Lietuvos kaimiečių valgis gaminamas iš plėkų. Lenkai net tokio žodžio neturi, nusakančio žarnokus.
Lietuvių tautinė virtuvė nuo aplinkinių tautų nelabai kuo skiriasi, nes visi kaimynai augino, rinko ir ruošė tuos pačius maisto produktus, augino augalus, daržoves, javus, vaisius ir uogas, galvijus, paukščius, medžiojo ir žvejojo tai, kas buvo gaunama šiose gamtinėse sąlygose. Gal labiau išskirti reikėtų estus, kurie gyveno atšiauresnėse gamtinėse sąlygose ir jų maisto produktų racionas buvo skurdesnis.
Lietuviai, gyvendami atšiauresnėse sąlygose, savo mityboje vartoja riebesnius valgius organizmo gyvybinėms funkcijoms palaikyti, todėl kai kurių valgių nevertėtų siūlyti kitų kraštų gyventojams, ypač turistams.
Iš tiesų ne lietuviai mokėsi iš rusų, totorių ar lenkų valgių ir maisto gamybos, maisto produktų atsargų ruošimo, o atvirkščiai: klajokliai totoriai, atkakę į aukštesnio išsivystymo lygio gyvenamas vietas, žemdirbystės mokėsi iš mūsų protėvių. Naujai susikūrusios tautos: slavai (rusai, lenkai, ukrainiečiai, baltarusiai), apsigyvenusios mūsų protėvių žemėse galėjo tik perimti ir mokytis visų mitybai reikalingų dalykų iš tų, kas tai daryti mokėjo.
Mūsų protėviai, išvystę žemdirbystę, gyvulininkystę, valstybės valdymą, kariuomenės organizavimą, kelių tiesimą ir prekybos kelių apsaugą, atsikėlę iš Antalijos (dabartinė Turkija), apsigyveno ir gyveno 3 tūkstančius metų iki Kristaus nuo Uralo kalnų iki Berlyno ir nuo Juodosios jūros iki Suomių įlankos. Slavų gentys susiformavo VI amžiuje po Kristaus. Totoriai sarmatų (klajoklių gentys) žemes pasiekė XII amžiuje, žydai į Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę buvo atkelti Vytauto laikais.
Todėl istoriškai lietuvių tauta mitybos dalykų iš minimų tautų nieko neišmoko, atvirkščiai, atvykėliai (t.y. slavai, totoriai, žydai ir pan.) perėmė iš aukštesnės civilizacijos ir kultūros maisto produktų ruošimo ir gamybos būdus. Tas ypač sakytina apie litvakus (Lietuvos žydai), gyvenusius Lietuvoje. Jie savo maistą ruošė iš Lietuvoje gaunamų maisto produktų, tik laikydamiesi košerinio maisto gamybos būdų. Žydams ypač būdinga svetimų virtuvių įtaka. Vienokią virtuvę turi Ispanijos safardžiai, kitokią Vokietijos aškenaziai (centr. ir R. Europos žydai.), dar kitokią Libijos žydai, ketvirtą Kaukazo žydai ir t.t. Tas virtuvių skirtumas šiandien ypač ryškiai matomas Izraelio valstybėje.
Profesoriaus Liberto Klimkos įžvalgos
Profesorius etnologas Libertas Klimka taip pat pasidalijo savo įžvalgomis. Tačiau jis nebuvo linkęs pritarti daugeliui V. Sako išsakytų minčių: „Maisto eksperto V. Sako nuomonė apie valgių kilmę labai kategoriška, o žinios apie Lietuvos istoriją - savotiškos... Daug klaidų nusakant regionų savitumus; pvz., nei žiemgalių, nei kuršių neliko jau nuo 15 a.“, - pasakojo L. Klimka.
Pašnekovo teigimu, klaidinga ir tai, kad V. Sakas sako, „jog tautiniais valgiais ir gėrimais privalo būti tie valgiai ir gėrimai, kurie Lietuvoje gaminami mažiausiai 150 metų.“ Anot L. Klimkos, „tautinio paveldo produkto įstatymas nenurodo tradicijos amžiaus (iš kur 150 m.?). Beje, išvežamoms kultūros vertybėms taikomas 100 metų „stažas“.
L. Klimka pasakojo, kad lietuviški valgiai, - tai sriubos ir šiupiniai. Bulvės atkeliavo apie 1806 m. (M. Valančius teikia, kad tada jo gimtajame kaime Nasrėnuose buvo pasodintos pirmosios bulvės). „Cepelinai - karčiamose sugalvotas patiekalas. Šaltibarščiai - lauko darbų valgis. Valstiečių maistas, jo patiekalai lengvai organizmo įsisavinamas, antraip fiziškai būtų sunku dirbti. Kugelis, kaip rodo pavadinimas - iš Prūsijos. Koldūnus padovanojo totoriai... Ir t.t.“, - kitokią nuomonę pateikė pašnekovas. Jo teigimu, alus Lietuvos kultūroje žinomas nuo priešistorės. Dažnai vadintas alumi - midumi, nes rūgimui vietoj mielių (jų nebuvo) dėtas medus.
Senieji lietuviški receptai ir gastronominės kultūros įvairovė
Gerai žinomi kulinarijos paveldo tyrinėtojai Rimvydas ir Anželika Laužikai šį rudenį pristatė knygą "Senieji lietuviški receptai". Siekėme kuo didesnės gastronominės kultūros įvairovės, tad įtraukėme ne tik valstietiškus, bet ir miesto, dvaro, valdovų ir skirtingų Lietuvos tautų patiekalus. Siekėme išlaikyti ir virtuvės regioniškumą, įtraukdami visų Lietuvos etnografinių regionų valgius. Tokiu būdu atsirado ilgasis lietuviškų patiekalų sąrašas (apie 50 patiekalų), kurį dėl knygos apimties teko trumpinti. Dėl to atsisakėme santykinai paprastų, kone kiekvienam žinomų valgių, tokių kaip blynai, dauguma sriubų, košių, sulos, žagarėlių. Dar vienas kriterijus buvo patiekalo žinomumas šiais laikais. Taip sudarėme 21 patiekalo sąrašą.
Senosios gastronomijos knygos - tikras lobynas. Pavyzdžiui, Marijos Marciševskos "Bajoriškojoje virėjoje" rasime bene pirmąjį bulvinių traškučių receptą, o pirmojoje gastronomijos knygoje lietuvių kalba - 1893 m. Šiose knygose yra ne tik patiekalų receptų, bet ir namų ūkio patarimų.
Kai kalbame apie virtuvės - ir apskritai apie kultūros - lietuviškumą, svarbu nepamiršti, kad nė viena kultūra neegzistavo ir neegzistuoja kapsulėje. Viena vertus, gyvenome ir gyvename panašiomis gamtos sąlygomis kaip ir dauguma Šiaurės Europos dalies tautų, auginame panašius gyvulius, javus, daržoves. Kita vertus, visą laiką dalijomės receptais, ingredientais, maisto gaminimo technologijomis, valgymo papročiais su artimesniais ar tolimesniais kaimynais. Istorijoje taip nutiko, kad Lietuvos valstybė niekada nebuvo tautinė ir visada - daugiakultūrė. Iki pat Antrojo pasaulinio karo mūsų krašte gyveno didelės žydų, lenkų, vokiečių bendruomenės. Tad lietuviškumą turime suprasti kaip didelio gastronominės kultūros tinklo dalį, o ieškoti to paties paties lietuviškiausio galime tik suprasdami, kad jis neišvengiamai bus būdingas ir kitai tautai ar regionui.
Kitas svarbus dalykas - tradicijos kitimas laike. Tik keisdamasi, prisitaikydama prie tikrovės tradicija išlieka. Jei bandome ją paversti savotišku kanonu, sudaryti vienintelį teisingą visų laikų lietuviškų patiekalų sąrašą - tradicija numiršta. Tad, galime sakyti, kad kiekvienas laikmetis turi savo lietuviškiausius patiekalus.
Mane visada labiau domino ne politinė ar ekonomikos, o kultūros istorija, o kultūroje visada buvo įdomesnė kasdienybės kultūra nei oficialioji. Tad medžiagą gastronomijos istorijos tema rinkau jau seniai, kelias dešimtis metų. Didesnis postūmis buvo prof. Albino Kuncevičiaus vadovautas Dubingių piliavietės archeologinių tyrimų projektas, kurio metu radome daug gastronomijos istorijai svarbių artefaktų, kuriuos teko atpažinti, interpretuoti. Kadangi nesu grynasis istorikas - dirbu Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete, mane domina ne tik gastronomijos tradicija, bet ir jos veikimas dabartyje, mūsų gastronominio tapatumo suvokimas, gastronominio paveldo komunikacija. Daugelis žmonių iš naujo atranda savo istoriją ir iš naujo perkonstruoja savo tapatumą.
Dabartinį gastronomijos lietuviškumo supratimą didžiąja dalimi suformavo ir paliko sovietinis obščepitas. Tie patiekalai, kurie anuomet buvo įtraukti į standartinį asortimentą kaip tautiniai, tokie ne vieno žmogaus galvoje liko iki šiol. Nesu prieš cepelinus ir bulvinę virtuvę kaip lietuviškos tradicijos dalį, bet visada sakau, kad mūsų tradicinė virtuvė turėtų būti ne vien bulviniai patiekalai. Nes dabar yra taip, kad barščiais vadiname ukrainietiškus, o ne lietuviškus barščius (juos mažai kas begamina), rusiškus pelmenius vadiname koldūnais, kartais nebesuprasdami, kuo vieni skiriasi nuo kitų. Tačiau svarbu tai, kad daugelis žmonių iš naujo atranda savo istoriją ir iš naujo perkonstruoja savo tapatumą.
Visada buvome Europos gastronomijos kultūros dalimi, tad pokyčiai šiame tinkle visada lėmė pokyčius ir mūsų virtuvėse. Gastronomijos mados (pavyzdžiui, XVIII-XIX a. išpopuliarėjusi prancūziška virtuvė), naujai atsiradę ingredientai (ypač daug jų atkeliavo po Naujojo pasaulio atradimo, XVI a.-XVII a. Tačiau mes ne tik ėmėme, bet ir dalijomės. Pavyzdžiui, šaltanosiai yra žinomi lenkų, baltarusių, ukrainiečių, vokiečių, Lietuvos žydų virtuvėse. Bendroje valstybėje su Lenkija mainai buvo itin intensyvūs. XIX-XX a. XIX a. pabaigoje-XX a. pirmoje pusėje lietuviški patiekalai, vadinami "a la Lituanienne" ir "a la Radziwill" buvo tapę savotišku prekės ženklu, nurodančiu į maisto egzotiškumą. Tokių rasime daugelio šalių restoranų ir juose vykusių vakarėlių ir priėmimų, nuo Berlyno ir Paryžiaus iki Niujorko ir Chartumo, meniu.
Tradicinių lietuviškų patiekalų receptai
Čičinsko kepsnys
Čičinsko kepsnys - sotus ir originalus patiekalas iš bulvių ir maltos mėsos.
Ingredientai:
- Bulvės (virtos) 5 vnt.
- Malta kiauliena 250 g
- Malta jautiena 250 g
- Ryžiai 200 g
- Kiaušinis 2 vnt. (tešlai ir mėsai)
- Bulvių krakmolas 1 valg. šaukšt.
- Miltai g (pagal poreikį)
- Svogūnai 6 vnt. (įdarui ir marinatui)
- Alyvuogių aliejus 2 valg. šaukšt.
- Džiovintos žolelės (petražolės, krapai, salierų lapai, mairūnas) 1 valg. šaukšt.
- Juodieji pipirai pagal skonį
- Druska pagal skonį
- Cukrus 2 valg. šaukšt.
- Lauro lapai 2 vnt.
- Kvapnieji ir juodieji pipirai žirneliais - truputis
- Actas (9 %) 0.5 stikl.
Gaminimas:
- Bulves išverdame ir sumalame, dedame krakmolą, kiaušinį ir druską, beriame miltus ir minkome tešlą, miltų beriame tiek, kad lengvai galėtume iškočioti tešlą, bet ji neturi būti per kieta.
- Į maltą mėsą beriame prieskonius, įmušame kiaušinį ir labai smulkiai supjaustytą svogūną. Svogūno negailėkite, per daug nebus, nes kuo smulkiau ir kuo daugiau jo sukaposime tuo minkštesnę ir sultingesnę mėsytę gausite galutiniam variante.
- Į puodą pilame 2 stiklines vandens, metame lauro lapelius, pipirus, druską ir cukrų, paverdame keletą minučių. Supilame actą, paverdame dar šiek tiek ir užpilame karštą marinatą ant pjaustytų svogūnų.
- Bulvių tešlą iškočiojame 3-4 mm, supjaustome juostelėmis. Iš faršo darome pirštelius dedame ant tešlos ir nuo galiuko iki galiuko suvyniojame į tešlą. Tešla turi šiek tiek "užlipti" viena ant kitos.
- Suformuotus kepsniukus verdame aliejuje kol gražiai apskrusta.
- Ryžius pasiruošiame taip kaip mėgstame.
- Valgome su ryžiais, marinuotais svogūnais, kitomis mėgstamomis daržovėmis ir pomidorų padažu. Skanaus:)
Sluoksniuotas kugelis (bulvių plokštainis)
Kaip pasigaminti makaronų kugelį | Kugelio receptas | Allrecipes.com
Kugelis - tradicinis bulvių plokštainis, puikiai tinkantis gausiems pietums.
Ingredientai:
- Bulvės 1,5 kg
- Pienas 0,5 l
- Vištiena 300 g
- Rauginti kopūstai 200 g
- Svogūnas 1 vnt
- Česnakas 1-2 skiltelės
- Druska, juodieji pipirai, muskatas pagal skonį.
Gaminimas:
- Bulves kartu su svogūnu smulkiai sutarkuojame, pilame karštą pieną, paskaniname druska, muskatu.
- Vištieną smulkiai supjaustome, paskaniname druska, pipirais, česnaku.
- Į formą, kurioje kepsime pilame sluoksnį bulvių tarkių, dedame vištieną, vėl pilame tarkius, dedame kopūstus ir pilame viršutinį-paskutinį sluoksnį tarkių.
- Kišame kepti. Gražiai apskrunda ir valgome su daug grietinės ;) man spirgų prie šio varianto kugelio nereikia, bet jei norite prašau į sveikatėlę. Skanaus :)
Koldūnai su žalių bulvių įdaru
Šie koldūnai išsiskiria originaliu žalių bulvių įdaru.
Ingredientai:
- Miltai
- Kiaušinis 1 vnt.
- Vanduo (šiltas) 1 stikl.
- Bulvės (žalios) 4 vnt.
- Česnakas 2 skilt.
- Druska pagal skonį
- Juodieji pipirai pagal skonį
Gaminimas:
- Iš produktų skirtų tešlai išminkome tešlą. Tešla turi būti elastinga, ne per kieta.
- Žalias bulves sumalame mėsmale, geriausias rinktis sausesnes bulves, bet tai nėra labai svarbu. Gerai nuspaudžiame atsiradusį skystį, nes kitaip bus sunku suformuoti gražius koldūniukus, nes šlapia tešla tiesiog nelips. Į nuspaustas bulves įspaudžiame česnaką, pagardiname druskyte ir pipiriukais. Ir viskas formuojame koldūniukus.
- Verdame kai iškyla 4-5 min.
- Aš juos patiekiu tiesiog su lietuviškomis žolelėmis pagardintu išlydytu sviestu ar su žolelėmis ir sviesto grietinės padažu.
Prieskoninės mielinės bandelės
Skanios ir aromatingos bandelės su rūkyta mėsa ir žolelėmis.
Ingredientai:
- Miltai 300 g
- Šviežios mielės 50 g
- Pienas 250 g
- Druska 1 arbat. šaukšt.
- Cukrus truputis
- Rūkyta dešra ar kumpis 100 g
- Česnakas 5 skilt.
- Prieskoninės žolelės (gelsvė, petražolės, salierų lapai) g
- Aliejus 4 valg. šaukšt.
Gaminimas:
- Šiltame piene ištirpiname mieles, įberiame cukraus ir paliekame 15 min.
- Į išsijotus miltus beriame cukrų, druską sutrinta su česnaku, žoleles, smulkiai pjaustytą dešrą, aliejų. Supilame pieną su mielėmis ir gerai išminkome. Užkloję paliekame šiltai pakilti 40-60 min.
- Pakilusią tešlą dar paminkome, suformuojame tešlos dešrytę ir supjaustome nedideliais gabaliukais, sukame tarp delnų kol gauname mažas, apvalias bandutes.
- Dedame į sviestu pateptą skardą, aptepame kiaušinio plakiniu ir kepame. Iškepa greitai, paruduoja ir gana :) Skanaus:)
Svogūnų pyragas
Paprastas, bet skanus svogūnų pyragas su varške.
Ingredientai:
- Tešlai:
- 125 g sviesto
- 200 g grietinės
- 150 g miltų
- Įdarui:
- 5 dideli svogūnai
- 200 g varškės
Gaminimas:
- Sviestą išlydykite, supilkite grietinę ir suberkite miltus. Išminkykite tešlą. Tešlą dėkite į šaldytuvą kol paruošite įdarą.
- Įdarui supjaustytus svogūnų pusmėnulius patroškinkite su truputėliu sviesto, kol svogūnai suminkštės. Tada varškę ir sumaišykite su troškintais svogūnais.
- Riebalais išteptą skardą išklokite tešla, sudėkite įdarą ir kepkite apie 30 min. 180 laipsnių temperatūros orkaitėje.
Grikių blyneliai
Grikių blyneliai - sveikas ir maistingas patiekalas, kurį galima valgyti su įvairiais priedais.
Ingredientai:
- 200 g nevirtų skaldytų grikių (galima naudoti ir stambesnius, tačiau tuomet išvirus juos reikėtų dar permalti)
- 1 didelis svogūnas
- 1 morka
- 6 v.š. krakmolo
- 2 kiaušiniai
- Druska, pipirai, mėgstami prieskoniai
Gaminimas:
- Grikius išverdame. Svogūną smulkiai supjaustome ir apkepiname, morką sutarkuojame taip pat smulkiai ir pakepame.
- Kai apkepa juos dedame į grikius. Pilame išplaktus kiaušinius, beriame druską, pipirus, mėgstamus prieskonius. Galiausiai suberiame krakmolą ir gerai viską išmaišome.
- Kepame keptuvėje ant trupučio aliejaus. Valgyti galima su grietine, daržovėmis ar kefyru. Skanaus.
Cukinijų blynai su rūkyta lašiša
Originalus blynų receptas, derinantis cukinijas, varškę ir rūkytą lašišą.
Ingredientai:
- 2 vidutinio dydžio cukinijos
- 300 g varškės
- 4 kiaušiniai
- 4 kupini šaukštai miltų
- 1 sauja smulkintų šviežių ar šaldytų krapų
- 150 g rūkytos lašišos, plonai pjaustytos
- Druskos, pipirų
- Aliejaus kepti
Gaminimas:
- Cukiniją sutarkuoti burokine tarka, įmušti kiaušinius, įtrupinti varškę, gerai sumaišyti.
- Įdėti miltų, druskos, pipirų ir krapų.
- Kepant į blyno vidų įdėti lašišos.
Bulviniai vėdarai
Bulviniai vėdarai - sotus, tradicinis lietuviškas patiekalas, puikiai tinkantis šventiniam stalui.
Ingredientai:
- 3 kg bulvių
- 1 stiklinė pieno
- 200 gr. rūkytų lašinukų arba šoninės
- 2 svogūnai
- 1 valg. šaukštas druskos
- Žiupsnelis džiovintų mėtų ir čiobrelių
- 1 (5 m) pakelis plonųjų kiaulių žarnų.
- Indelis grietinės
- 1 valg. šaukštas maltų džiovintų baravykų
- Aliejaus skardai patepti
Gaminimas:
- Bulves nuskusti ir sutarkuoti. Smulkiai supjaustyti lašinukus ir svogūną, pakepinti ir užpilti ant bulvių tarkių.
- Užvirinti pieną ir taip pat supilti ant bulvių tarkių. Sudėti druską, sutrupinti tarp pirštų mėtas ir čiobrelius ir viską gerai išmaišyti.
- Kiaulių žarnas nuplauti ir prikimšti paruoštų bulvių tarkių. Bulvių tarkių prikimšti tik apie 3/4 žarnos, nes kitaip kepant sutrūkinės.
- Kepti 200 laipsnių temperatūroje apie 50 min. Po 15-20 min. kai vėdarai išsipūs, subadykite juos medinių smeigtuku.
- Padažui supjaustyti likusius lašinukus, kai jie apkeps, sudėti smulkiai supjaustytus svogūnus, įberti maltus džiovintus grybus ir troškinti 5 min. tada sudėti grietinę ir dar trumpai viską patroškinti.
Žemaitiškas kastinys
Pasigaminti žemaitišką kastinį ne visada paprasta. Gal tai priklauso nuo grietinės kokybės, ar kambario temperatūros. Kartais užtenka pusvalandžio, o kartais ir valandą laiko užtrunki, kol jį susuki. Geriausia kastinį sukti moliniame inde su mediniu šaukštu. Bet aš pradžioje suku su el. plaktuvu, o tada tik į darbą pasitelkiu šaukštą. Kaip žinote, valgomas kastinys su virtomis bulvėmis. Iš pusės litro grietinės susisuka pusė litro kastinio. Pradedant sukti kastinį, reikia turėti pasiruošus du indus: vieną karštam vandeniui, kitą šaltam.
Ingredientai:
- 500 ml grietinės (30-40% riebumo)
- 1 šaukštas sviesto
- Žiupsnelis nuplikytų kmynų
- Druskos pusė arbatinio šaukštelio
Gaminimas:
- Supilam grietinę į indą, įdedame šaukštą sviesto ir sukame šaukštu arba plakame plaktuvu. Pradžioje masė pradės tirštėti, o vėliau atvirkščiai skystėti ir išsiskirs sviesto kruopelės.
- Tada dubenį statome į karštą vandenį ir sukame šaukštu, kol vėl gausis vientisa masė. Tada vėl statome dubenį į šaltą vandenį ir vėl sukame, kol pradės tirštėti ir skirtis sviestas, vėl greitai perdedam į karštą vandenį ir sukame iki vientisos masės.
- Gavus vientisą masę, dedame indą į šaltą vandenį ir sukame, kol kastinys pasidarys blizgus ir ims kietėti. Tada sudedame druską ir kmynus. Išmaišome, sudedame kastinį į indą ir dedam į šaldytuvą bent 2 val., kad sustingtų.
- Svarbu nepamiršti, kad kastinį sukti reikia į vieną ir tą pačią pusę!!! Valgomas su virtomis bulvėmis.
Virtos bulvės su bobausiais
Paprastas ir skanus patiekalas, kurio pagrindą sudaro virtos bulvės ir bobausiai, pagardinti grietine.
Ingredientai:
- 500 g virtų bobausių
- 1 svogūnas
- 1 valg. šaukštas sviesto
- 200 g riebios grietinės
- Žiupsnelis čiobrelių
- Druskos ir maltų juodų pipirų pagal skonį.
Gaminimas:
- Bobausius apvirti ne mažiau, kai per 3 vandenis.
- Pakepinti svieste smulkiai supjaustytą svogūną, tada sudėti išvirtus ir nusausintus bobausius.
- Apkepti kelias minutes, suberti čiobrelius, supilti grietinę ir troškinti ant silpnos ugnies apie 10 min. Pabaigoje pagal skonį įberti druskos ir juodų maltų pipirų. Labai skanu su virtomis bulvėmis arba virtais ryžiais.
Močiutės „zatirka“
Miltinių kukulaičių sriuba mūsų močiučių laikais buvo labai populiarus valgis vakarienei. Ir dabar „zatirka“ - pigus, paprastas, skanus ir lengvai gaminamas patiekalas.
Ingredientai: (4 porcijom)
- Miltai - 5-6 valg. šaukštai su kaupu
- Vanduo - 1 litras
- Druska - pagal skonį
- 1 stiklinė pieno
- Gabalėlis sviesto
Gaminimo eiga:
- Į indą beriame miltus ir pilame šaltą vandenį po truputį. Pirštais maišome ir triname miltus su vandeniu ir gauname „zatirkiukus“ - nedidelius gabalėlius tešlos nevienodo dydžio.
- Užverdame vandenį, beriame druskos, suberiame „zatirkiukus“ ir verdame maždaug 5 min.
- Galima valgyti su pienu arba sviestu (kaip kas mėgsta). Skanaus Jelena
Miltiniai blynai su spirgučių padažu
Šis patiekalas labai tinka pusryčiams, jis labai sotus (ypač tinka žiemai, kada reikia pavalgyti riebiau).
Ingredientai:
- Miltai - 0,5 kg
- Vanduo - 1 litras
- Druska - pagal skonį
- Švieži lašiniai - 200 g
- Kaimiška grietinė - 2-3 valg. šaukštai
Gaminimo eiga:
- Darom tešlą iš miltų, vandens ir druskos. Tešla turi gautis skysto kefyro konsistencijos.
- Kaitinome keptuvę, patepam paviršių lašinių gabaliuku, po to pilam tešlą keptuvėn. Kepame po 1 min iš vienos ir kitos pusės. Blynas turi būti labai plonas.
- Padažas: pakepinti smulkiai supjaustytus lašinius iki geltonumo, įdėti grietinę ir užvirinti.
- Blynus mirkyti į padažą ir valgyti. Jeigu blynų liko, tai į juos galima suvynioti troškintus šviežius kopūstus su svogūnais arba varškę.
Šaltibarščiai
Šaltibarščiai - puikus gaivinantis patiekalas karštoms vasaros dienoms.
Ingredientai:
- 1 kg burokėlių
- 300 ml kefyro
- 300 ml vandens
- 2 švieži agurkai
- Krapai
- Svogūnų laiškai
- Druska, cukrus, citrinos sultys - pagal skonį
- Virtos kiaušiniai
Gaminimas:
- Burokėlius išvirkite arba iškepkite. Atvėsinkite ir sutarkuokite.
- Agurkus supjaustykite kubeliais arba šiaudeliais.
- Krapus ir svogūnų laiškus smulkiai supjaustykite.
- Dubenyje sumaišykite burokėlius, agurkus, krapus, svogūnų laiškus, kefyrą ir vandenį.
- Pagardinkite druska, cukrumi ir citrinos sultimis pagal skonį. Patiekite su virtais kiaušiniais.
Silkė pataluose
Silkė pataluose - populiarus šventinis patiekalas, sluoksniuojamas su daržovėmis ir majonezu.
Ingredientai:
- 300 g silkės filė
- 2 virtos bulvės
- 1 virta morka
- 1 virtas burokėlis
- 1 svogūnas
- Majonezas
Gaminimas:
- Silkės filė supjaustykite kubeliais.
- Bulves, morkas ir burokėlius sutarkuokite.
- Svogūną smulkiai supjaustykite.
- Ant lėkštės sluoksniais dėkite silkę, svogūnus, bulves, morkas ir burokėlius. Kiekvieną sluoksnį aptepkite majonezu.
- Papuoškite krapais arba petražolėmis.
Gira
Naminė gira - gaivus gėrimas, gaminamas iš ruginės duonos ir mielių.
Ingredientai:
- Trys svarai džiovintos ruginės duonos, sulaužytos mažais gabalėliais
- 20 kvortų karšto virinto vandens
- 3 lotus vandenyje ištirpdytų mielių
- Svaras cukraus
- Griežinėlis citrinos (be grūdelių)
- Keletas didelių razinų
Gaminimas:
- Į statinaitę įdėkite tris svarus džiovintos ruginės duonos, sulaužytos mažais gabalėliais, užpilkite 20 kvortų karšto virinto vandens, o kai pravės, įdėkite 3 lotus vandenyje ištirpdytų mielių.
- Po 12 valandų nukoškite, įdėkite svarą cukraus ir supilstykite į šampaninius butelius.
- Į kiekvieną butelį dar įdėkite griežinėlį citrinos (be grūdelių) ir keletą didelių razinų.
- Po 24 valandų gėrimas bus paruoštas. Jei laikysite vėsiai rūsyje ar ledainėje, galima porą mėnesių gerti.
tags: #lietuviski #patiekalai #receptai #rusiskai