Avangardinio kino krikštatėvis, rašytojas, poetas - taip dažnai apibūdinamas vienas žymiausių lietuvių menininkų Jonas Mekas. 2022 m. minimos Jono Meko šimtosios gimimo metinės, ir šį laikotarpį teisėtai galime pavadinti Meko amžiumi. Jis ne tik užfiksavo svarbiausius istorinius įvykius - gyvenimą perkeltųjų asmenų stovykloje, avangardinio kino ištakas pokario Niujorke, Lietuvos laisvės kelią ir Sovietų Sąjungos žlugimą, bet ir sukūrė savitą žiūros būdą. Perfrazuojant Marshallą McLuhaną, „Mekas is the Message“ - Mekas yra žinia, ne pranešimas, o asmeniškai išjausta subjektyvi tikrovė, savitas pasakojimo būdas.
Kalbos ir Tėvynės Paieškos
Jonas Mekas savo gyvenimą siejo, kaip jis sakydavo, su dviem kaimais: vienu Lietuvoje, iš kurio dėl karo jaunystėje turėjo bėgti, ir kitu, kiek didesniu, dar žinomu Niujorko Manhatano pavadinimu. Jo gyvenimas buvo nuolatinė kelionė ir susidūrimas su skirtingomis kultūromis bei kalbomis, privertęs jį ieškoti universalios raiškos priemonės.
„Užaugau Lietuvoje, mažame kaimelyje, kalbėjusiame savita tarme. Kai pradėjau lankyti pradinę mokyklą, turėjau išmokti literatūrinę lietuvių kalbą. Eidamas į gimnaziją turėjau mokytis prancūzų ir lotynų kalbų. Tada į Lietuvą atėjo rusai, sovietai, ir pasakė: prancūzų kalba negerai, lotynų kalba negerai, rusų kalba yra gerai. Taigi turėjau mokytis rusų kalbos. Po metų atėjo vokiečiai ir pasakė: rusų kalba negerai, vokiečių kalba yra gerai. Pradėjau mokytis vokiečių kalbos. Tada atsidūriau priverstinių darbų stovykloje Vokietijoje kartu su karo belaisviais italais ir prancūzais, todėl pasakiau sau, kad tai yra gera proga išmokti italų kalbą. Tada italų kapitonas man pasakė, kad kalba, kuria kalba kiti italai, yra siciliečių dialektas ir jis net pats jos nesupranta. Nusprendžiau, kad bent jau galiu patobulinti vokiečių kalbą, bet tada sužinojau, kad vokiečių kalba, kuria kalbama Hamburgo apylinkėse, yra plattdeutsch, kurios dalis vokiečių nesupranta. Paskui baigėsi karas ir atėjo amerikiečiai. Taigi išmokau angliškai. Bet tuo metu man jau buvo gana tų kalbų. Tad pasakiau sau, kad išmoksiu kino kalbą, tarptautinę kalbą, kuria galėsiu susikalbėti su visais!“ - pasakojo Jonas Mekas apie savo patirtis.
Kino Kalbos Atradimas Niujorke
Atvykęs į Niujorką, Jonas Mekas pradėjo ieškoti savito kelio meno pasaulyje. „Taigi atvažiavau į Niujorką, pasiėmiau kamerą, sutikau draugų, kurie taip pat bėgiojo su „Bolex“ kameromis ir filmavo; parodėme savo filmus žmonėms, o jie sako: „Ką jūs darote? Tai - ne kinas!“. Tačiau būtent šis „nekino“ formatas tapo jo unikalios kūrybos pagrindu.
Jonas Mekas visų pirma žinomas kaip kino režisierius; ne tik režisierius, bet ir labai išradingas ir novatoriškas naujo kino stiliaus - kino dienoraščio - kūrėjas. Dienoraštinis Meko kalbėjimas - eilėmis ir kino kamera - tapo unikaliu formatu, kurio stilistika veikė jo draugus filmininkus ir kitus menininkus.
Jonas išskiria Robertą Breerą ir Marie Menken, eksperimentinio kino kūrėjus, kurie šeštojo 20 a. dešimtmečio pabaigoje filmavo greitus trūkčiojančius kadrus. M. Menken susuko juostą „Užrašų knygelė“ („Notebook“, 1960 m.), kurioje taip pat laisvu stiliumi stebima gamta ir miestas. Jos filmai paskatino Joną ieškoti savito stiliaus.
Jonas Mekas buvo aistringas ne tik avangardinio, bet ir namų kino propaguotojas. Tarp savo daugelio manifestų vieną dedikavo būtent namų kinui, o žymiajame filme „Voldenas“ (1968) girdime Meko frazę: „gyvenu, todėl kuriu namų kiną, kuriu namų kiną, todėl gyvenu“. Jis teigė: „Mano filmai yra dienoraščiai arba dienoraščio rašymas. Kiekvienas dienoraštis, kiekviena diena, kiekvienas įrašas - tarsi filmas savaime. O kai kurie iš jų - dienoraštis juk gali būti labai, labai kondensuotas, beveik kaip eilėraštis. Taigi, jei pažiūrėsite į mano filmą „Voldenas“ [1969 m.], ten gal daugiau nei 200 eilėraščių susipina į vieną.“ Jonas dienoraštį vadino „lopiniuotu.“
Avangardinio Kino Institucijų Kūrėjas
Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose Jonas Mekas išgarsėjo ne tik kaip filmininkas, bet ir kaip reikšmingas JAV nepriklausomo kino judėjimo organizatorius bei aktyvistas. Jis buvo laikomas leidėju ir kino kritiku bei aistringu alternatyvaus kino ir kino kūrėjų šalininku.
Žemiau pateikiama lentelė atspindi pagrindines Jono Meko veiklas, prisidėjusias prie avangardinio kino plėtros:
| Metai | Veikla ir įsteigtos institucijos |
|---|---|
| 1954 | „Film Culture“ žurnalo vyriausiasis redaktorius |
| 1962 | Įkūrė Kino kūrėjų kooperatyvą |
| 1963 | Pradėjo filmų peržiūrų ciklą „Film-Makers‚ Showcase“ (vėliau „Film Makers` Cinematheque“) |
| 1970 | Įkūrė Antologijos filmų archyvą |
Jis taip pat buvo nuolatinis kino skilties leidinyje „Village Voice“ autorius. Visos šios veiklos įtvirtino jį kaip vieną svarbiausių avangardinio kino judėjimo figūrų.
Poeto ir Filmininko Sintezė
Bet kuris lietuvis jums pasakys, kad J. Mekas pirmiausia yra ir visada buvo poetas. Pirmąją poezijos knygą lietuvių kalba jis išleido būdamas 25 metų, gerokai prieš atvykdamas į Niujorką ir prieš pradėdamas kurti filmus. Greta savo rašinių apie kiną, dienoraščių, manifestų ir net kelių pjesių bei prozos kūrinių jis ir toliau leido poezijos knygas. Kaip pats Mekas sakė: „Nežinau, ar rašau eilėraščius… Kai aš filmuoju, aš nedarau filmų. Aš tiktai filmuoju, filmuoju, filmuoju. Tas pats ir su mano rašymu. Aš rašau, rašau, rašau… Poezija čia ar proza… Ar niekas. Tas visai neateina man į galvą, tas visai nesvarbu. Aš tiktai rašau, rašau, rašau...“
Jono filmai ir Jono poezija panašūs trimis aspektais: per suvokimo ir atminties vaizdus bei ritmą, per žaismingą pačios kalbos vartojimą ir per šių dviejų formų teikiamą laisvę. Kaip poetas žaidžia su kalbos taisyklėmis, taip Jonas žaidė su kamera „Bolex“: šią kamerą labai lengva atsukti kadrų sluoksniavimui, labai lengva daryti pavienius kadrus, lengva mechaniškai keisti greitį, nes jos mechanizmas pagamintas Šveicarijos gamykloje „Paillard“, gaminusioje laikrodžius ir muzikines dėžutes.
Viena iš Jono filmuose pasikartojančių poetinių formų yra haiku. Septintojo dešimtmečio pradžioje susuktoje juostoje „Prarasta, prarasta, prarasta“ (angl. „Lost lost lost) yra du haiku: „Triušio šūdų haiku“ (angl. „Rabbit Shit Haikus“) ir „Kvailių haiku“ (angl. „Fool`s Haikus“). 1995 m. Jonas žengė dar toliau ir sukūrė dešimties minučių filmą „Netobuli trys vaizdų filmai“ (angl. „Imperfect Three-Image Films“). Tai buvo haiku filmų serija, kurioje trys minimalūs kadrai sukuria nuotaiką, nurodo metų laiką ir esminį momentą. Filmo scenas Jonas perpina su japoniškais poetų meistrų haiku „Bemiegių naktų istorijose“ (angl. „Sleepless Nights Stories“) (2011 m.) ir „Ištraukose iš laimingo žmogaus gyvenimo“ (angl. „Out-Takes from the Life of a Happy Man“) (2012 m.).
Ankstyvuosiuose Jono eilėraščiuose kalbama apie nostalgiją ir namų ilgesį, o septintajame dešimtmetyje Niujorke sukurti jo kino eilėraščiai yra odė laisvei. Filmo „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ (angl. „Reminiscences of a Journey to Lithuania“) (1972 m.) pradžioje šį laisvės pojūtį jis sieja su 1957 ar 1958 m. pasivaikščiojimo miške akimirka. Iškalbinga, kad jis pasakoja apie išgyventą jausmą ir rodo šiuos vaizdus kaip prologą filmui, kuriame užfiksuota jo pirmoji kelionė namo 1971 m., kai jis pirmą kartą po 27 metų turėjo galimybę pamatyti savo šeimą.
Jono Meko sūnus Sebastianas: buvom geriausi draugai, todėl su netektimi dorojausi sunkiai
Vėlyvoji Kūryba ir Pripažinimas
Vėliau Jonas atsidavė vien tik filmų kūrimui ir meno instaliacijoms ir sulaukė didelės sėkmės vėlyvame amžiuje. Jo meninė karjera įgavo pagreitį įkopus į devintą dešimtį, surengus parodas didžiuosiuose muziejuose, tokiuose kaip Georges Pompidou centras ir „Serpentine Gallery“, ir pirmajame Lietuvos paviljone Venecijos bienalėje.
Išskirtinis (ir tikriausiai paskutinis) videofilmas, kuriame matome ir girdime Joną Meką, yra 2018 metų lapkričio 30 dienos kreipimasis į Vilniaus dailės akademijos studentus. Tą dieną Jonas Mekas paskelbtas VDA garbės daktaru. Tačiau atvykti į Vilnių ir priimti garbės daktaro regalijų Mekas negalėjo, todėl į susirinkusiuosius kreipėsi nuotoliniu būdu, o jo išsakytos mintys buvo skirtos VDA studentams.
Meko Įtaka ir Paveldas
Jono Meko įtaka palietė daugybę žmonių. „Aukso žuvys“ išleido Jurgos Vilės ir Miglės Anušauskaitės komiksą „Meko sodas“. Į naująją knygą rašytoja J. Vilė subūrė žmones, kuriuos įkvėpė Jonas Mekas. Keliolikos jų atsiminimai, pasakojimai nukelia į skirtingus laikus. O atskaitos taškas - pačios autorės istorija, kai ji prieš dvidešimt kelerius metus nuskrido į Niujorką susipažinti su J. Meku. Istorija, kad J. Mekas buvo paveldėjęs tuščią salą, komikse J. Vilei tampa siekiu ją apsodinti ir paversti sodu. Kiekvienas herojus atneša sodui augalą. Apie tai pasakojimus jungia pokalbiai apie maistą, nes „toks ir buvo mano gyvenimas - tarp antologijos archyvo ir ukrainiečių restorano „Veselka“, [esančio] per kelias gatves.“
Apie Meką iš arčiau papasakojo ir jo dukra Oona Mekas: „Dažniausiai pasitaikantis klausimas: koks jausmas būti jo dukra? Taip, jis buvo ikona, garsus žmogus, kai kuriems - ir labai svarbus. Bet man jis paprasčiausiai buvo tėvas.“ Nors daug kam atrodo, kad menininkas Ooną turėjo auginti kaip nors keistai, pašnekovė patikina, kad jos vaikystė buvo labai normali. Oona, kuri ilgai dirbo Holivude, šiandien yra dula - dvasinė gimdyvių vedlė. „Tai mano tikroji aistra, jaučiuosi labai gerai tai darydama. Dabar susitelkiau į kai ką labai gryno - gimimą ir moters sveikatą.“ Augant dukrai Talulai, Oona stengiasi dažniau sugrįžti į Lietuvą. Kiekvieną kartą apsilankiusi tėčio gimtinėje, ji prisiperka daug vaikiškų knygelių, kad galėtų dukrą pamokyti lietuvių kalbos. „Ji nori grįžti į Lietuvą, jai čia labai patiko.“
Šimtmečio Minėjimai
Minėdami 100-ąsias menininko gimimo metines cikle „Tikrovė pagal Joną Meką“ gilinamasi į šios išskirtinės asmenybės kūrybą ir gyvenimą. 2022 m. minint Jono Meko šimtmetį Jono Meko vizualiųjų menų centras parengė audiovizualinę instaliaciją „Jonas Mekas iš arčiau ir iš toliau“. Ši instaliacija sudaryta iš skirtingų, bet itin asmeniškų Arūno Kulikausko, Chihiro Ito, Sauliaus Paukščio video ir fotodienoraščių fragmentų, kurių pagrindinis yra Mekas - poetas, filmininkas ir gyvenimo menininkas.