Geologija - mokslas apie Žemę, jos sandarą, istoriją, procesus, vykstančius jos viduje ir paviršiuje. Tai itin plati mokslo sritis, apimanti daugybę disciplinų - nuo mineralogijos ir paleontologijos iki tektonikos ir hidrogeologijos. Geologija padeda mums suprasti, kaip susiformavo mūsų planeta, kokie procesai ją nuolat keičia, ir kaip Žemės ištekliai gali būti naudojami tvariai. Šis mokslas keičia požiūrį į pasaulį ir daro žmogų laimingą. Laida „Mokslo sriuba“ - tai ne pelno siekianti jaunų žmonių iniciatyva, kuriama bendradarbiaujant su Baltijos pažangių technologijų institutu. Ši laida nagrinėja įvairias mokslo temas, nuo gamtos stebuklų iki žmogaus psichologijos, o „Mokslo sriubą“ galima ragauti sekmadieniais 12 valandą.
Geologijos Svarba Visuomenei
Geologija nėra tik akademinis mokslas. Ji turi didelę praktinę reikšmę visuomenei. Geologijos žinios naudojamos:
- Ieškant ir išgaunant naudingąsias iškasenas: Geologai ieško naftos, dujų, metalų, akmens anglių ir kitų išteklių, kurie yra būtini šiuolaikinei visuomenei.
- Statybos ir inžinerijos projektuose: Geologiniai tyrimai padeda nustatyti tinkamiausias vietas statyboms, keliams, tiltams ir kitiems inžineriniams statiniams, įvertinant grunto stabilumą, seisminį aktyvumą ir kitus geologinius pavojus.
- Aplinkosaugos srityje: Geologija padeda suprasti ir spręsti aplinkosaugos problemas, tokias kaip grunto ir vandens užteršimas, erozija, nuošliaužos ir klimato kaita.
- Gamtosaugos srityje: Geologija padeda suprasti, kaip saugoti gamtos paveldo objektus, tokius kaip unikalios geologinės formacijos, urvai ir fosilijų radimvietės.
- Prognozuojant ir mažinant gamtinių pavojų riziką: Geologai stebi seisminį aktyvumą, ugnikalnių išsiveržimus, nuošliaužas ir kitus gamtinius pavojus, siekdami prognozuoti jų įvykius ir įspėti visuomenę.
Žemės Gelmės: Lietuvos Turtai ir Istorija
Mokslininkai tiria iš gręžinių ištrauktą kerną - cilindrinius uolienų stulpelius. Iš Lietuvos gelmių išgautas kernas saugomas Vievyje įsikūrusioje Žemės gelmių informacijos centro saugykloje. Visą ten sukauptą kerną sudėjus į vieną eilę, šios ilgis siektų daugiau nei 140 kilometrų. Centro vedėjo Vytauto Purono teigimu, ši kerno saugykla - tarsi biblioteka. Mums įprastoje bibliotekoje saugomos popierinės knygos, o geologų bibliotekoje, arba kernotekoje, - akmeninės.
Kadaise Lietuvos lygumos buvo užlietos jūrų, kurių dugne laikui bėgant kaupėsi nuosėdos ir formavosi uolienos. Erozija jų nepaveikė taip, kaip veikia kalnų uolienas, kurios dėl įvairių gamtos procesų ilgainiui skilinėja ir trupa. Būtent todėl dabar po mūsų kojomis slūgso iki šiol išlikę šimtų milijonų metų senumo metraščiai. Juose išsaugota informacija apie procesus, vykusius Žemėje tada, kai žmonių dar nebuvo. Lietuvoje galima rasti įvairių nuosėdinių uolienų, tokių kaip smėlis, žvyras, molis, klintis ir dolomitas. Taip pat yra ledyninių nuogulų, tokių kaip morena, smėlio kalvos (ozai) ir rieduliai. Šios uolienos ir nuogulos yra svarbios statybos pramonei, žemės ūkiui ir kitoms ūkio šakoms.
Lietuva yra išskirtinai turtinga požeminio gėlojo vandens. Tačiau šiuos sluoksnius reikia naudoti išmintingai. Darant gręžinius bet kaip, gėląjį vandenį galima užteršti.
Geologijos Istorija: Nuo Biblinių Įsitikinimų Iki Šiuolaikinio Mokslo
Žmonių susidomėjimas Žeme ir jos istorija siekia gilią senovę. Tačiau geologija kaip mokslas pradėjo formuotis tik XVII-XVIII amžiuose. Iki tol vyravo religiniai įsitikinimai apie Žemės amžių ir jos sukūrimą.
Biblinės Žemės Teorija
Dar viduramžiais Biblijos tyrinėtojai bandė surasti mažas užuominas Šventajame Rašte, prieš kiek metų buvo ta ketvirta diena. Senajame testamente teigiama kad Adomas buvo sukurtas penktą dieną, po 2000 metų gimė Abraomas, kuris nugyveno dar apie 2000 metų, o tada gimė Kristus, tad pagal Bibliją, Žemė buvo sukurta 4004 metais prieš Kristų. Šie skaičiavimai geriausiai žinomi iš Džeimso Ussher (1581-1656) ir Džono Lightfoot (1602-1727) knygų. Biblinės Žemės, arba dažnai dar vadinamos „jaunos Žemės“ teorija moksle buvo gaji iki pat XX amžiaus.
Pirmieji Moksliniai Tyrinėjimai
Žemės amžiaus dilema ir pačio klausimo iškėlimas yra glaudžiai susijęs su geologijos mokslo atsiradimu ir vystymusi. Vienas pirmųjų mokslininkų, kvestionavusių biblinį Žemės amžių, buvo Robertas Hukas (1635-1703), suformulavęs vėliau jo vardu pavadintą dėsnį, aprašantį įtemptą spyruoklę veikiančias jėgas. Robertas Hukas, kaip daugelis to meto mokslininkų, domėjosi ir geologija. Jis buvo pirmasis supratęs, jog pietų ir šiaurės polių padėtis kinta, nors vienareikšmių įrodymų surinkti jam ir nepavyko. Garsiausiojoje knygoje „Micrographia“ Hukas pateikė fosilijų piešinius. Jo nuomone, fosilijos buvo vienareikšmis įrodymas, kad Žemėje vyko masiniai gyvybės išmirimai.
Huko amžininkas, Nikolas Steno (1638-1686), suformulavęs pagrindinius stratigrafijos principus, priėjo prie panašių išvadų kaip Hukas. Steno buvo itin religingas, dėl to tapo katalikų vyskupu, tad, anot jo, uolienų sluoksniai, kuriuose randamos fosilijos, turėjo susidaryti po vandeniu biblinių potvynių metu, o fosilijos - tuometinės gyvūnijos liekanos. Jo idėjos skyrėsi nuo Huko, bet kėlė tą patį klausimą: kiek laiko vystėsi Žemė?
Steno idėjas toliau vystė šiuolaikinės taksonomijos pradininkas Karlas Linėjus (1707-1778). Anot jo, Biblijoje aprašomas potvynis negalėjo trukti pakankamai ilgai, kad galėtų paaiškinti visą fosilijų įvairovę. Linėjus buvo įsitikinęs, kad 6000 metų biblinės Žemės teorija yra klaidinga, bet nenorėjo užsitraukti bažnyčios rūstybės ir viešai šių idėjų neskelbė.
Neptūnizmas ir Plutonizmas
XVIII amžiaus pabaigoje geologijoje susiformavo dvi pagrindinės mokyklos: neptūnistai ir plutonistai. Neptūnistai, vadovaujami Abraomo Vernerio (1749-1817), teigė, kad visos uolienos susiformavo iš vandens, o Žemės pluta susidarė pamažu, mineralams susiformuojant iš vandens. Vernerio požiūris į uolienas, ne vien kaip į iš tam tikrų mineralų sudarytą kūną, o tam tikru metu susidariusį objektą, pakeitė požiūrį į geologiją. Pagrindinė jo skelbta idėja buvo, jog visa pluta susidarė pamažu, mineralams susiformuojant iš vandens. Jis suskirstė uolienas į penkias grupes pagal amžių, pirmajai iš jų priskyręs granitą. Taip jau nutiko, kad apylinkėse, kur gyveno Verneris, granitai dažniausiai aptinkami žemiau kitų uolienų. Pagal Vernerį, Žemė pradžioje buvo apsemta biblinio tvano, tad ši geologijos mokykla tapo plačiai žinoma kaip neptūnistų.
Plutonistai, vadovaujami Džeimso Hutono (1726-1797), teigė, kad uolienos susiformavo iš magmos, o Žemės gelmėse vykstantys procesai yra pagrindinė jėga, formuojanti planetos paviršių. Hutonas buvo kone pirmasis matęs Žemę kaip vientisą darnią sistemą ir dažnai ją vadino „mechanizmu“ ar „mašina“. Jo garsiausia knyga, „Žemės teorija“, išleista 1795 metais, likus dviem metams iki jo mirties. Pagrindinė Hutono idėja buvo tai, kad paaiškinti, kaip Žemė atrodo dabar, bibliniai potvyniai, galingi žemės drebėjimai ar panašios katastrofos nėra reikalingos. Hutono teorija, sakanti, kad palaipsniui vykstantys procesai, veikiantys ilgus laikotarpius, gali paaiškinti kalnų kilimą iš vandenynų dugno, kurie po truputį yra ardomi erozijos ir nusodinami į vandenyno dugną, taip tapdami medžiaga, iš kurios susidarys nauji kalnai, tapo žinoma kaip uniformitarizmas. Hutonas nebandė apskaičiuoti, kiek laiko šie procesai trunka - anot jo: „iš žmogaus perspektyvos, šis pasaulis neturi nei pradžios, nei pabaigos“.
Uniformitarizmo Įsigalėjimas
XIX amžiuje uniformitarizmo idėjos įsigalėjo geologijoje. Čarlzas Lailas (1797-1875), sekdamas Hutono pėdomis, rašė: „Geologija artimai siejasi su beveik visais gamtos mokslais, kaip istorija siejasi su morale. Istorikas turėtų, jei įmanoma, būti deramai susipažinęs su etika, politika, teisėtvarka, karo mokslais, teologija; kitaip sakant, visomis žiniomis, leidžiančiomis numatyti žmogaus veiksmus, žmogaus moralinę ir intelektualinę prigimtį. Tad reikia mažų mažiausiai tikėtis, kad geologas turėtų geras chemijos, filosofijos, mineralogijos, zoologijos, anatomijos ir botanikos žinias: trumpai tariant, visas žinias apie gyvąją ir negyvąją gamtą“.
Lailas pasiūlė jaunų uolienų sluoksnių klasifikaciją, kurios modifikacija naudojama ir dabar. Jo nuomone, santykinis uolienų amžius gali būti nustatomas pagal abiejuose sluoksniuose esančių moliuskų ir išnykusių moliuskų rūšių santykį. Tokiu būdu iki tol paplitusį Terciaro periodą jis suskirstė į Eoceną, Mioceną ir Plioceną. Vėliau vėlyvajame Pliocene išskyrė Pleistoceną. Lailo knyga, atsiradusi Darvino rankose kelionės aplink pasaulį metu, pakeitė Darvino požiūrį į geologiją. Darvinui grįžus, jie tapo kolegos ir bičiuliai. Pradžioje Lailas negalvojo, jog naujos rūšys jaunesniame sluoksnyje evoliucionavo iš senų, bet po Darvino „Rūšių atsiradimo“, 1860 metais, jis pakeitė savo nuomonę.
Nauji Žemės Amžiaus Skaičiavimai
Pirmieji bandymai matematiniais ir fizikiniais modeliais apskaičiuoti Žemės amžių buvo atlikti XVIII amžiuje. Juos atliko prancūzų mokslininkai, kurie tikėtina, jog skaitė Niutono užrašus bei atrado jau minėtus kelis sakinius apie galimybę apskaičiuoti Žemės amžių. Prancūzijoje, Žoržas de Biufonas (1707-1788) būdamas septynerių paveldėjo krikštatėvio turtą, tad galėjo visą savo laiką paskirti mokslui. Savo laboratorijoje Biufonas atlikinėjo eilę eksperimentų, kurių metu jis kaitino įvairaus dydžio geležinius rutulius iki lydymosi ribos ir stebėjo, kiek laiko trunka jų atvėsimas, kol galima juos paliesti. Kitas garsus prancūzų mokslininkas, Žanas Baptistas Furjė (1768-1830), 1822 metais išleido savo garsiausią knygą „Theorie analytique de la chaleur“, arba „Analitinė šilumos teorija“, kuriame aprašomas šilumos pernešimas iš karšto kūno į šaltą. Furjė panaudojo šias idėjas Žemės vėsimo laikui nuo išsilydžiusios būsenos iki dabartinės temperatūros apskaičiuoti. Galutiniai skaičiavimai parodė 100 milijonų metų Žemės amžių, kuris sukrėtė Furjė, ir rezultatai viešai nebuvo paskelbti, išskyrus 1820 metų publikaciją, kurioje pateikta skaičiavimuose naudota formulė.
Radioaktyvusis Datavimas
XX amžiuje, atradus radioaktyvumą, atsirado galimybė tiksliau nustatyti uolienų amžių. Radioaktyviosios medžiagos, esančios uolienose, skyla tam tikru greičiu, o pagal jų skilimo produktų kiekį galima nustatyti uolienų susidarymo laiką. Šis metodas parodė, kad Žemė yra daug senesnė, nei manyta anksčiau - apie 4,5 milijardo metų.
Geologijos Šakos
Šiuolaikinė geologija apima daugybę specializuotų šakų, kurių kiekviena nagrinėja skirtingus Žemės aspektus:
- Mineralogija: mokslas apie mineralus, jų savybes, susidarymą ir klasifikaciją.
- Petrologija: mokslas apie uolienas, jų sudėtį, susidarymą ir klasifikaciją.
- Geochemija: mokslas apie cheminių elementų pasiskirstymą ir migraciją Žemėje.
- Geofizika: mokslas apie Žemės fizikines savybes, tokias kaip magnetinis laukas, gravitacija ir seisminis aktyvumas.
- Paleontologija: mokslas apie senovės gyvybę, tiriant fosilijas.
- Stratigrafija: mokslas apie uolienų sluoksnius ir jų susidarymo seką.
- Tektonika: mokslas apie Žemės plokščių judėjimą ir jo poveikį Žemės paviršiui.
- Hidrogeologija: mokslas apie požeminį vandenį, jo judėjimą ir savybes.
- Inžinerinė geologija: geologijos žinių taikymas statybos ir inžinerijos projektuose.
- Aplinkos geologija: geologijos žinių taikymas aplinkosaugos problemoms spręsti.
Geologija ir Gyvybė: Nuo Pradžios Iki Masinių Išmirimų
Teksaso technologijų universiteto muziejaus paleontologijos kuratorius prof. Sankaras Chatterjee yra įsitikinęs, kad rado teisingą atsakymą į gyvybės kilmės klausimą, mat sujungė gyvybės cheminės evoliucijos teorijas su duomenimis, pasakojančiais apie Žemės ankstyvąją geologiją. Besiformuojant Žemei, prieš 4 mlrd. metų, ji buvo nuolat bombarduojama sunkių kometų ir meteoritų, kurie paliko didžiulių kraterių. Juose buvo ne tik vandens, bet ir esminių cheminių elementų, iš kurių sudaryta gyvoji gamta, taigi tie krateriai buvo idealūs indai cheminiams elementams koncentruoti ir virinti, kad susidarytų pirmi paprasčiausi organizmai.
S. Chatterjee mokslo pasaulyje jau yra išgarsėjęs kaip mokslininkas, išsiaiškinęs, kaip senovėje skraidė gyvūnai ir atradęs Šyvos meteorito kraterį, kurį paliko 40 km skersmens meteoritas, smogęs į Žemę toje vietoje, kur dabar yra Indijos vandenynas ties rytiniu Indijos krantu. Jo tyrimo metu buvo nustatyta, kad šis gigantiškas meteoritas Žemę prieš 65 mln. metų atakavo kartu su Chicxulubo meteoritu, kuris krito netoli dabartinės Meksikos, prieš 65 milijonus metų ir išnaikino dinozaurus.
Paleontologas, ištyrinėjęs tris planetos vietas, kuriose rasta pačių seniausių fosilijų, yra įsitikinęs, kad žino, kaip hidroterminiuose kraterių baseinuose gimė pirmieji vienaląsčiai organizmai. „Kai maždaug prieš 4,5 mlrd. metų susiformavo Žemė, tai buvo sterili planeta, nesvetinga visiems gyviems organizmams. Tai buvo kunkuliuojantis katilas, kuriame vienas po kito sproginėjo ugnikalniai, lijo meteorais, o planetos paviršių gaubė karštos, nuodingos dujos. Bet jau prieš milijardą metų tai buvo rami, vandeninga planeta, kurioje knibždėjo mikrobinė gyvybė - visų dabartinių gyvių protėviai“, - pasakojo mokslininkas.
„Daugelį metų ginčas apie gyvybės kilmę koncentravosi ties gyvųjų ląstelių evoliucija iš organinių molekulių vykstant natūraliam procesui“, - sakė mokslininkas, kurio pateiktoje hipotezėje nurodomi keturi didėjančio sudėtingumo žingsniai - kosminis, geologinis, cheminis ir biologinis. Ištyręs seniausių uolienų su fosilinėmis liekanomis aplinkas Grenlandijoje, Australijoje ir Pietų Afrikoje, S. Chatterjee pareiškė, jog tai galėtų būti senovinių kraterių liekanos ir būtent tie taškai, kur tamsioje, gilioje karštoje aplinkoje gimė gyvybė. Tuomet, pasak mokslininko, prasidėjo cheminis etapas. Vandenį maišantis karštis krateriuose sumaišė cheminius elementus, o vykstant šiam procesui paprasti junginiai išaugo į didesnius, sudėtingesnius.
S. Chatterjee įsitikinęs, kad šiuolaikiniai RNR virusai ir baltyminiai prionai, sukeliantys mirtinas ligas, tikriausiai yra evoliucinis primityvių RNR ir baltymų molekulių reliktas. Gali būti, kad tai yra pačios seniausios ląstelinės dalelės, atsiradusios anksčiau už pirmąją ląstelinę gyvybę.
Evoliucijos Mokslas ir Deguonies Svarba
Evoliucijos mokslas, dažnai siejamas su Charles`u Darwinu ir jo natūraliosios atrankos teorija, yra nuolat tobulėjantis laukas, kuriame daugybė mokslininkų dirbo ištisus dešimtmečius, siekdami įrodyti arba papildyti jo idėjas. Evoliucija nulėmė didelę gyvų organizmų įvairovę Žemėje. Atsitiktinės mutacijos ir kiti biologiniai procesai sukelia genetinius pokyčius organizmuose, o natūralioji atranka lemia, kad išlieka ir susilaukia daugiau palikuonių tie organizmai, kurie turi naudingesnių pakitimų.
Prieš 2,5 milijardo metų gyvybės raidą transformavo du svarbūs įvykiai: atmosferoje atsirado didelis kiekis deguonies ir branduolio neturinčios ląstelės pradėjo jungtis į vieną, kad jį panaudotų. Tai žaibiškai pagreitino medžiagų apykaitą ir lėmė ląstelių organelių, kurios lemia kvėpavimą deguonimi, susidarymą bei sudėtingesnių, daugialąsčių organizmų vystymąsi. Šio proceso teorijos pavadinimas - endosimbiozė.
Maždaug prieš 2,5 milijardų metų prokariotai pradėjo fotosintetinti. Šio proceso metu, kaip šalutinis produktas, susidarė dujos - deguonis. Šis išradimas vos nesunaikino visos tuomet egzistavusios gyvybės, nes dauguma tuo metu gyvenusių vienaląsčių neturėjo apsaugos nuo oksidacijos, todėl pražuvo. Tuo laikotarpiu, vienai bakterijai apgaubus kitą, tarp jų susiformavo simbiotinis ryšys - vidinė bakterija teikė sistemai energiją per aerobinį kvėpavimą, o išorinė ląstelė - apsaugą ir maistines medžiagas. Tokia specializacija ženkliai padidino ląstelių efektyvumą, ypač energijos gamybos atžvilgiu. Mitochondrijos itin svarbios mūsų, žmonių, bei kitų gyvūnų evoliucijai.
Lynn Margulis ėmėsi įrodinėti, kad sudėtingos ląstelės - tai abipusiškai naudingų ryšių tarp paprastesnių ląstelių rezultatas. Prieš milijonus metų vienoms ląstelėms „prarijus“ kitas, išsivystė mainai: didesnioji ląstelė teikė apsaugą, o mažesnioji - energiją. Taip susiformavo savotiški hibridai - pirmosios eukariotinės ląstelės.
Masiniai Išmirimai
Iki šiol buvo žinomi penki masiniai išmirimai. O kas buvo iki tol? Sulyginę Ediakaro biotos radimvietes ir taksonominę sudėtį, mokslininkai neseniai aptiko išmirimą, įvykusį dar prieš juos visus. Paleontologija tiria geologijos sąveiką su gyvąja gamta. Pasak profesoriaus, iš uolienų ir fosilijų mokslininkai gali restauruoti buvusius geologinius, klimatinius periodinius pokyčius Žemėje. Nuosėdinės uolienos yra ypatingo sudėtingumo kodas, kurio šifravimas trunka begalę darbo valandų.
„325 tonos - tai yra kiek kiekvienas žmogus, gyvenantis Žemėje, turėtų palaidoti CO2, kad mes vėl grįžtume į priešindustrinį lygį prie normalaus klimato. Tai tiek CO2, kiek sveria 325 lengvieji automobiliai“, - sako VU paleontologas prof. Andrejus Spiridonovas. Tačiau kol kas žmonija ir toliau degina iškastinį kurą, o blogiausia tai, kad tai skatina teigiamą atgalinį ryšį iš gamtos. Mūsų planetoje yra gausu taip vadinamos įkalintos organinės anglies, o šylant klimatui aktyvuojami procesai, kurie gali ją paleisti: „Įsivaizduokite, iš pelkių gali išeiti panašiai tiek CO2, kiek žmonės jau išmetė, tiek pat iš pleistoceno dirvožemio Sibire, plius vandenynų dugne yra dujų klatratai: tai yra metanas, įkalintas lede, šios dujos dar dvidešimt kartų stipresnės nei CO2 - jos irgi gali būti destabilizuotos“, - sako prof. Andrejus Spiridonovas.
Geologija ir Klimato Kaita: Grėsmingi Gamtos Signalai
Anksčiau per vieno žmogaus gyvenimą klimato kaitos niekas negalėjo pastebėti. Klimatas dėl Saulės įtakos, Žemės procesų kito per tūkstančius, per dešimtis tūkstančių, net per milijonus metų. Lietuvoje temperatūra stebima jau daugiau nei 240 metų. Ir per tokį trumpą laiką mokslininkai pastebėjo pokytį.
Islandija garsėja savo įspūdingais geizeriais. VU geologijos profesorius Andrejus Spiridinovas teigia, kad jie atlieka uolienų vėsintojų vaidmenį. Geizeriai - tai tarsi natūralūs karšto vandens fontanai, iššaunantys į orą. Geologas aiškina, kad tonos verdančio vandens šauna į kelių dešimčių metrų aukštį dėl specifinių geologinių sąlygų. Tačiau profesorius įspėja, kad jei klimatas pasikeistų ir taptų sausringas, tokių geizerių nebūtų. Tiesiog įkaistų žemė ir padidėtų ugnikalnių išsiveržimo tikimybė. Tai rodo, kad geizeriai yra ne tik įspūdingi gamtos reiškiniai, bet ir svarbūs klimato kaitos indikatoriai.
Mokslo Populiarinimas ir Geologijos Ateitis
Siekiant sudominti visuomenę geologija ir kitais mokslais, vykdomi įvairūs populiarinimo projektai. Vienas iš jų - „Šlovės laboratorija“, projektas, 2004 metais startavęs Jungtinėje Karalystėje Cheltenhamo mokslo festivalyje. Pagrindinis projekto tikslas yra paskatinti mokslo bendruomenės bendravimą su visuomene, didinti mokslininko profesijos patrauklumą. 2024 m. kovo 18 d. įvyko Skuodo rajono mokinių, geografijos ir gamtos mokytojų, rajono gyventojų susitikimas su VU Chemijos ir geomokslų fakulteto profesoriumi Andrėjumi Spiridonovu. Susitikimo metu vaizdžiai pateikti argumentai įtikino klausytojus, kad geologijos dėka galime suvokti ne tik gamtos pokyčius, bet ir būtinus priimti geostrateginius bei politinius sprendimus.
Profesorius A. Spiridonovas palinkėjo jaunuoliams siekti savo svajonės, gilintis į mokslo žinias, įsitraukti į tyrimus ir prisidėti prie gamtos bei gyvybės rūšių išsaugojimo. Daug žinių ir idėjų galima pasisemti ir televizijos laidų „Mokslo sriuba“ metu, kuriose aptariamos temos tiesiogiai siejasi su ekologijos problemų sprendimu.
Geologija ir toliau išlieka svarbi mokslo sritis, padedanti mums suprasti Žemę ir jos išteklius. Ateityje geologijos žinios bus dar svarbesnės sprendžiant tokias globalines problemas kaip klimato kaita, energijos išteklių trūkumas ir aplinkosauga. Naujos technologijos, tokios kaip palydovinė stebėsena, kompiuterinis modeliavimas ir genų inžinerija, atveria naujas galimybes geologiniams tyrimams ir praktiniam jų taikymui.
