Moliūgai - tai ne tik rudens derliaus simbolis, bet ir visame pasaulyje populiarėjanti daržovė, ypač Helovino šventės metu. Nors moliūgai kilę iš Pietų Amerikos, tačiau yra populiarūs visame pasaulyje. Šios ryškiaspalvės daržovės ne tik labai dekoratyviai atrodo, bet ir yra puikus karotino bei įvairių vitaminų šaltinis. Tai tikras maistinių skaidulų bei antioksidantų lobynas. Apie jų naudą žmogaus organizmui galima prirašyti ne vieną lapą. Maistui vartojamas tiek moliūgo minkštimas, tiek sėklos, tiek lapai ir net žiedai. Šiame straipsnyje apžvelgsime moliūgų įvairovę, ypatingą dėmesį skirdami veislėms, panašioms į kiaušinius, bei jų panaudojimo galimybes kulinarijoje ir auginimo ypatumus.
Moliūgų įvairovė ir unikalios veislės
Pasaulyje egzistuoja daugiau nei 250 skirtingų rūšių moliūgų, kurie skiriasi ne tik skoniu, bet ir dydžiu bei forma. Priklausomai nuo veislės, moliūgas gali išaugti net iki 70 kg. ir didesni. Dažniausiai moliūgai skirstomi į tris grupes: kietažievius, didžiuosius ir kvapiuosius. Moliūgai (lot. Cucurbita) yra moliūginių šeimai priklausantys vienmečiai augalai. Moliūgai Lietuvoje jau taip išpopuliarėję, kad siejami toli gražu ne tik su Helovinu. Ar žinojote, kad yra daugiau kaip 45 moliūgų rūšys? Mažų, vidutinių, didelių ir tikrų milžinų. Priešingai nei manoma, ne visi moliūgai yra oranžiniai, kai kurie jų yra žali, balti arba rudi. Tarp jų yra ir veislių, panašių į kiaušinius, kurios išsiskiria savo kompaktišku dydžiu ir unikaliu skoniu.
Kiaušinio formos moliūgai
Įdomius baltus moliūgėlius ne pirmą sezoną užaugino Rima Valindikevičienė iš Kauno. Panašumas į vištos kiaušinius paskatino netgi juos marginti Velykoms. Pasirodo, tas ypatingasis moliūgėlis - paprastojo moliūgo (Cucurbita pepo) veislė. Ši veislė naudota vietoj kiaušinio padėti vištoms į gūžtas (kaip padėlys), kad vištos žinotų, kur kiaušinius dėti ir bet kur jų neslapstytų, - paaiškino Birutė Karpavičienė, Gamtos tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja. Viena iš šalių, kuriose auginami tokie moliūgėliai, yra Prancūzija, tam tikruose šaltiniuose minima kaip kilmės šalis. Vakarų kraštuose šie moliūgėliai naudojami namų interjerui puošti, floristinėms kompozicijoms paįvairinti, o ką bekalbėti apie namų, negražių kertelių užmaskavimą žaluma su kybančiais „kiaušinukais“. Dėl tankios lapijos šis vijoklis tinkamas vertikaliajam apželdinimui. Prireikus moliūgėliuose galima „paskandinti“ visą namą. Moliūgėliai ‘Nest Egg’ mėgsta šviesą ir šilumą, kuo puikiausiai auga 20-25 °C temperatūroje, tad Lietuvos sąlygos jiems visiškai tinkamos. Kol moliūgėliai jauni, jų bandėme ragauti troškintų: nors skonis labiau priminė patisonus ar agurkus, mums nepatiko, jautėsi aitrumas.
Viena iš tokių veislių, turinčių kompaktišką formą, yra Uchiki Kuri moliūgai, kurie sužavi ne tik savo spalva ir sėklų skoniu, bet ir tuo, kad yra valgomi su visa žieve. Šie kompaktiški moliūgai puikiai tinka auginti net nedideliuose daržuose. Panašios formos ir spalvos yra Hokaido moliūgai, kurie taip pat pasižymi puikiomis savybėmis.
Kitos populiarios moliūgų veislės
Daugiausia lietuvių širdžių ir skrandžių yra užkariavę paprastieji bei sviestiniai moliūgai. Šių rūšių atstovai sudaro net 80 proc. visų parduodamų moliūgų. G. Urbonavičiūtė išskiria esminius populiariausiųjų panaudojimo virtuvėje skirtumus.
- Paprastasis moliūgas. Tai moliūgas, kuris įkūnija visų - nuo vaiko iki senolio - įsivaizdavimą, kas yra ši daržovė. Tai apvalūs, dideli ir oranžiniai gražuoliai. Ši universali daržovė puikiai tinka padažams ar sriuboms gaminti, jį galima kepti ir iš jo ruošti įvairius konservus. Dėl švelnaus skonio, galutinis patiekalo rezultatas labai priklauso nuo naudojamų prieskonių. Tačiau jei norite gaminti saldžius patiekalus, moliūgų desertus, verta griebtis kitų šios daržovės veislių, nes paprastasis moliūgas yra vienas iš mažiausiai saldžių.
- Spagetinis moliūgas. Šio pailgos formos moliūgo gimtinė - Japonija, o savo pavadinimą jis pelnė dėl neįprastos minkštimo struktūros. Virtas jis suyra į ilgus plonus pluoštus, primenančius makaronus. Šią neįprastą spagetinio moliūgo savybę verta išnaudoti virtuvėje. Nieko nėra paprasčiau - iš šio moliūgo galima paruošti „spagečius“ arba jo dėti į sriubą vietoj makaronų. Moliūgų „makaronus“ taip pat galima marinuoti ir naudoti kaip įdomų salotų priedą.
- Sviestinis moliūgas (Waltham Butternut). Tai mažas, universalus moliūgas plona odele, nuo kitų išsiskiriantis kriaušės forma. Virtuvėje jis naudojamas iš esmės viskam, todėl yra viena labiausiai vertinamų moliūgų veislių. Iš jo galima ruošti desertus, saldžius kepinius, jį kepti, dėti į sriubas ar padažus, taip pat patiekti kaip tyrę vietoj bulvių košės. Iš jo galima paruošti tiek pikantiškų, tiek saldžių patiekalų - tereikia nebijoti eksperimentuoti. Sviestiniai moliūgai išsiskiria maistinių medžiagų gausa ir mažu kaloringumu. Jie puikiai tinka tiek saldžių, tiek pikantiškų patiekalų gamybai. Sviestiniai moliūgai yra draugiški figūrai, suteikia sotumo jausmą, turi daug antioksidantų ir lengvai išlaikomi švieži.
- Muskatinis moliūgas (Muscade de Provence). Dar vadinamas Provanso moliūgu, jis akį džiugina savo grožiu. Šis didelis, suplotas rutulys su ryškiomis įdubusiomis juostomis gali būti žalias, balsvas ar geltonas. Dėl šiek tiek vaisinio skonio ir aromato jis dažnai naudojamas gaminant konservus, pavyzdžiui, uogienes. Taip pat puikiai derės ruošiant blynus ir pyragus. Tačiau jį taip pat galima sėkmingai naudoti gaminant pikantiškus patiekalus. Beje, jį galima valgyti ir žalią, todėl puikiai tiks salotose.
- Aliejiniai moliūgai. Kai kurios moliūgų veislės subrandina belukštes sėklas. Tai - aliejiniai moliūgai. Iš sėklų galima spausti aliejų. Antra detalė. Paprastai prieš dedant moliūgą į patiekalą reikia jį perpjauti ir išimti vidurius, t.y. sėklas. O štai aliejinius moliūgus galima iš karto pjaustyti ar tarkuoti kartu su sėklomis. Sutaupoma daug darbo ir maistas praturtinamas riebalais, baltymais, mikroelementais ir kitomis medžiagomis esančiomis sėklose, taip pat pagerėja skonis. Kol moliūgas dar visai jaunas, neprinokęs, tai jį galima netgi kartu su odele pjaustyti. O kai odelė jau sukietėja, tai dar kurį laiką galima aliejinius moliūgus valgyti neišimant sėklų. Deja, aliejiniams moliūgams šioje vietoje didelis minusas: Miranda turi du-tris centimetrus minkštimo. Be to, aliejinės moliūgų veislės prasčiau už kitas laikosi. Tai ko gero yra dėl to, kad jų sėklos neturi tos apsauginės luobelės. Aliejinių sėklos daigios mažiau - apie 2 metus. Aš pasirinkau vieną seniausių aliejinių moliūgų veislių - “Miranda“. Lietuvoje ji buvo populiariausia. Dabar galima jų gauti įvairesnių - “Olga“, “Danaja“, “Golosemiannaja“, “Hamlet“, “Herakles“, “Apetit“. Dažniausiai aliejiniai moliūgai būna gelsvos spalvos, t.y. panašūs į cukinijų. Ir skonis panašus į cukinijų, t.y. beskonis.
Kitos išskiriamos veislės:
- ‘Ambar‘ - pusiau vijoklinė, vidutinio ankstyvumo veislė, vaisius tamsiai žalia odele, 2-4 kg, minkštimas ryškiai oranžinis, standus, saldus, skanus, vitaminų bei karotino kiekiu lenkia kitas veisles.
- ‘Atlantic Giant‘ - labai stambius vaisius užauginanti didžiųjų moliūgų veislė, vaisius iki 50-70 kg svorio, yra ryškios oranžinės ar geltonos spalvos odele, minkštimas oranžinis, siekia iki 15 cm storio, puikaus skonio ir tekstūros. Gausu karotino, vitaminų ir kitų maisto medžiagų.
- ‘Danka Polka‘ - krūminių moliūgų veislė, sėklos stambios, su luobele tinka aliejui spausti, vaisius apvalus, 5-8 kg.
- ‘Sweet Mama‘ - vaisius mažas, 1-1,5 kg, žalias su pilkais dryžiais, minkštimas saldus, oranžinis.
- ‘Rouge vif d‘Etampes‘ - ankstyva didžiųjų moliūgų veislė, vaisius ryškiai oranžinis, plokščiai apvalus, briaunotas, 4-8 kg svorio. Minkštimas tamsiai oranžinis, labai skanus.
- ‘Marina di Chioggia‘ - seniai Italijoje auginama ir žinoma veislė. Išvertus iš italų kalbos marina di chioggia reiškia „jūros moliūgas iš Kjodžos miesto”. Vegetacijos periodas - 130 dienų. Vaisius plokščiai apvalus, pilkai žalsva grublėta odele, užauga iki 5 kg svorio. Minkštimas - oranžinis, saldus.
Moliūgų nauda sveikatai
Ar žinojote, kad moliūguose slypi daugiau karotino nei morkose, o jų sėklos laikomos natūralia sveikatos stiprinimo priemone? Moliūgas yra itin vertinama daržovė dėl savo savybių. „Neabejotinai, - sako prekybos tinklo daržovių ir vaisių skyriaus darbuotoja Jolanta Sabaitienė. - Moliūgas yra itin vertinama daržovė dėl savo savybių. Dėl to, kad turi daug beta karoteno (vitamino A), moliūgai pasižymi priešuždegiminėmis ir priešvežinėmis savybėmis. Užtenka suvalgyti stiklinę moliūgų tyrės, kad organizmas gautų daugiau nei 200 proc. vitamino A paros normos. Šios daržovės bus naudingos ir odai. Tai lemia moliūguose esantys vitaminai E, C ir A. Ne be reikalo moliūgų galima rasti ir kosmetikos priemonių sudėtyje. Negana to, su šia daržove turėtų draugauti ir žmonės, besilaikantys dietos arba norintys kontroliuoti savo svorį. 100 g žalios daržovės yra tik 26 kcal, o virtas moliūgas pasižymi dar mažesne energine verte - jis turi tik 20 kcal. Moliūguose ypač daug karotino. Yra vitaminų C, B, B2, PP, E. D, taip pat reto vitamino T, kuris pagreitina apytakos procesus organizme. Nemažai kalio, fosforo, kalcio, magnio, vario, kobalto, iš visų daržovių moliūgų vaisiuose daugiausia geležies, skatinančių kraujo gamybą. Moliūgai padeda virškinti, nes jų ląsteliena nepluoštinė, gerai suverda ir lengvai organizmo pasisavinama. Moliūguose taip pat yra daug pektino, kuris šalina cholesterolį.
Moliūgų sėklų nauda
Kiekviename moliūge vidutiniškai randama maždaug apie 500 sėklų, kurios pasižymi ne ką mažesnėmis sveikatai naudingomis savybėmis nei patys moliūgai. Jose gausu mineralų bei įvairiausių vitaminų, tokių kaip vitaminas K, cinkas, fosforas. Moliūgų sėklose gausu riebalų, baltymų, vitaminų ir mineralinių druskų. Beje, raginame nepamiršti ir moliūgų sėklų - tai tikras supermaistas ir vienas geriausių maisto produktų mūsų grožiui. Jose yra tokių mineralų kaip cinkas, siera, kalis, magnis ir kalcis. Jos yra itin gausus nesočiųjų riebalų rūgščių šaltinis. Tinkamai paruoštos sėklos baltos ar gelsvos, sėklos branduolys baltas arba gelsvas su žaliu apvalkalėliu, malonaus skonio. Dažniausiai maistui vartojami lupti moliūgai.
Moliūgų panaudojimas kulinarijoje
Moliūgai yra universali daržovė, kurią galima naudoti įvairiuose patiekaluose. Būdų juos panaudoti - aibė, kaip ir jų rūšių. Maistui skirtus moliūgus greitam naudojimui neleisti perraugti, vaisius skinti kol dar jauna odelė. Perpjovus moliūgą, patartina greitai sunaudoti, nes ima gesti. Moliūgus galima valgyti net žalius. Įdomus moliūgo panaudojimo būdas - troškinys gamintas išskobtame moliūge. Pats paprasčiausias būdas suvalgyti moliūgą - jį nulupti, supjaustyti gabalėliais ir iškepti orkaitėje.
Moliūgų tyrė | Kaip greitai pagaminti moliūgų tyrę | Moliūgų tyrelės receptas | Pumpkin puree
Moliūgų tyrė ir sriuba
Moliūgų tyrė yra puikus pagrindas įvairiems patiekalams. Ją galima naudoti apkepams, varškėčiams, lietiniams, keksiukams, pyragams, ledams, putėsiams ir pudingams gaminti. Moliūgų tyrę galima paruošti ilgesniam laikymui keliais būdais, pavyzdžiui, kepant orkaitėje. Vienas populiariausių patiekalų iš moliūgo yra moliūgų sriuba. Tarp klasikinių moliūgų sriubų populiariausia trinta moliūgo sriuba, kurią galima rasti tiek pigiose kavinėse, tiek brangiuose restoranuose. Skonių gama taip pat labai didelė. Trintų moliūgų sriuba gali būti kasdienis ir šventinis patiekalas. Trinta moliūgų sriuba - klasika, kuria rudeniop pakvimpa daug namų.
Kiti patiekalai iš moliūgų
- Moliūgus galima kepti orkaitėje su įvairiais prieskoniais, virti garuose, trinti ir patiekti kaip padažą arba skiesti vandeniu ir gaminti gardžią, tirštą sriubą.
- Sviestiniai moliūgai puikiai tinka kaip pagrindas tiek saldiems, tiek pikantiškiems kepiniams, taip pat troškiniams.
- Moliūgus galima konservuoti su kitomis daržovėmis. Geriausia su rūgščiomis, nes moliūgai turi nedaug rūgščių.
- Gražu moliūgų dėti į kepamus pyragaičius. Tešlą moliūgai nudažo gražia gelsva spalva. Moliūgų kompotams labai tinka svarainiai.
- Daugelis moliūgų patiekalų gaminama ne iš vienų moliūgų.
Moliūgų ir pupelių apkepas
- Pupeles per naktį pamirkykite vandenyje ir išvirkite. Atvėsusias supjaustykite peiliu.
- Dubenyje sumaišykite mėsą, moliūgą, pupeles, kiaušinį, prieskonius ir smulkintą svogūną.
- Masę sudėkite į formą, pabarstykite maltais linų sėmenimis ir kepkite apie 45 min. 180 laipsnių temperatūroje.
Moliūgų padažas makaronams
- Makaronus išvirkite pagal ant pakuotės pateiktus nurodymus.
- Keptuvėje ištirpinkite sviestą ir pakepinkite svogūną bei česnaką, tuomet sudėkite kvadratėliais pjaustytą moliūgą ir kepkite, kol suminkštės.
- Supilkite grietinėlę, dėkite parmezano sūrį, druską ir pipirus. Virkite ant silpnos ugnies, kol padažas sutirštės.
- Sumaišykite padažą su virtais makaronais, pabarstykite smulkintais riešutais ir patiekite.
Moliūgų auginimas ir priežiūra
Moliūgai - tai puikus karotino, vitaminų šaltinis. Valgomos visos dalys - minkštimas, sėklos, lapai, žiedai. Moliūgai (Cucurbita L.) - vienmetės daržovės, kilusios iš Vidurio ir Pietų Amerikos. Lietuvoje auginamos įvairios moliūgų rūšys: didieji, muskusiniai, paprastieji ir kitos. Moliūgai ypač vertingi vėlų rudenį ir žiemą, kai šviežių daržovių asortimentas ribotas. Moliūgai yra pirmos kategorijos daržovė, nes juos labai lengva auginti ir jie duoda didžiulį derlių. Todėl, norint mažiau dirbti, reikėtų jų suvartoti kuo daugiau, kad reikėtų auginti kuo mažiau žemesnės kategorijos daržovių, pavyzdžiui, salotų. Jeigu pažiūrėsite į derlingumo lenteles, tai pamatysite, kad vienos daržovės iš kvadratinio metro galima gauti du kilogramus, o kitos - dvidešimt.
Auginimo sąlygos ir sėja
Moliūgai, kaip ir agurkai - šilumamėgės daržovės, gerai auga pasėti arba pasodinti daigais nuo vėjų apsaugotose, trąšiose, šiltose daržo vietose. Moliūgai geriausiai auga trąšioje, humusingoje ir purioje dirvoje. Moliūgai mėgsta šilumą, todėl juos auginti reikėtų nuo vėjų apsaugotoje, saulėtoje ir šiltoje vietoje. Optimaliausia temperatūra moliūgų auginimui yra apie 26 °C. Moliūgai jautrūs šalnoms, todėl sėjami pakankamai vėlai - gegužės viduryje, dirvai įšilus apie 12-15 °C. Moliūgai sėjami į 5-6 cm. duobutes, paliekant didesnius iki 60 cm. tarpus. Moliūgai išaugina labai plačią šaknų sistemą, todėl sėklas sėkite 1,4 x 1,4 arba 1,4 x 2,1 tarpais 5-8 cm gylyje. Prieš sėjimą galima patikrinti sėklų kokybę jas supilant į 3-5 proc. druskos tirpalą. Daiginant indeliuose - apie balandžio vidurį, daigeliai išsodinami į pastovią augimo vietą darže apie gegužės vidurį-pabaigą (praėjus šalnų tikimybei). Norint sulaukti ankstyvo derliaus, sodinami iš anksto išauginti daigai. Jie sodinami birželio viduryje paliekant erdvius 1 metro tarpus. Daigai užauga per 20-25 dienas. Prieš sodinant į nuolatinę augimo vietą, daigai yra grūdinami. Juos reikia sodinti šoniniame šlaite, bet ne ant krūvos viršaus. Komposto dėžėje geriausiai sodinti kuo žemiau į tarpą prie sienelės.
Sėklos dygsta prie tam tikrų temperatūrų: esant min +12 C dygsta po 6-8 dienų (daiginant ant radiatoriaus ar virš židinio - daigeliai pasirodo po 2-3 dienų - optimali daiginimo temperatūra +25-27 C). Moliūgai sudygsta greičiau, kai sėklos prieš sėją pamirkomos arba padaiginamos. Tačiau tokios sėklos sėjamos tik į drėgną dirvą. Jeigu drėgmės trūksta, į duobutę įpilama vandens. Kad pasirodę moliūgų daigai neištįstų, temperatūrą reikia pažeminti: dieną - 15-18 laipsnių ir naktį - 12-14 laipsnių. Jei matote, kad kai kurie jų dar nesunokę, nepergyvenkite. Sunokti jie sėkmingai pabaigs patalpoje.
Pelyja pasėtos sėklos. Ką daryti? Sėklos pelyja dėl to, kad jos išimtos iš vaisiaus buvo blogai praskalautos ir liko slidi plėvelė, kuri išdžiovinus sėklas lengvai lupasi ir girgžda (jos nenuėmus sėklos nedrėgsta, lukštas neminkštėja ir daigelis neturi galimybės prasikalti, o atsidurus sėklai žemėje po kelių dienų aplink ją galima pastebėti pelėsį).
Priežiūra augimo metu
Jeigu dirva, kurioje auga moliūgai, nėra pakankamai derlinga, galima ją patręšti praėjus 7-10 dienų nuo daigų pasodinimo arba trims savaitėms po sėjos. Tam tinka vandens ir perpuvusio mėšlo tirpalas arba kompleksinės trąšos su mikroelementais. Vasarą, kol daigai maži, purenkite tarpueilius, jei sausa - laistykite. Vėliau moliūgų lapai užstelbia piktžoles. Ar reikia šias gerybes nuo sraigių saugoti? Taip, jaunus daigelius reiktų saugoti nuo sraigių - lapus nuvalgo.
Moliūgai greičiau auga, kai stiebai, ant kurių užsimezgę vaisiai, sutrumpinami, virš vaisiaus paliekant 4-6 lapus. Rekomenduojama išpjauti ir šoninius stiebus. Kitos vaisių užuomazgos nuskinamos, žiedams dar neišsiskleidus. Kad moliūgai užaugtų gražesni juo kelis kartus galima apversti nepersukant virkšties. Kam ir kada skabyti augalų viršūnes? Viršūnės yra pjaunamos apie liepos antrą pusę-pabaigą. Kaip tik viršūnių naikinimas skatina augalus auginti didesnius jau užmegztus vaisius. Kas iš to, jei užuomazgų keliolika, bet pats augalas neišgali išmaitinti? Kiek moliūgų leisti užmegzt? Jei auginate gigantus po virš 100 kg - paliekate auginti tik 2 vnt (vienas atsargai, jei su tuo pagrindiniu kažkas atsitinka).
Apvaisinimas ir kryžminimas
Kur vyriškas, o kur moteriškas žiedas? Vyriški žiedai yra tušti, neturi vaisiaus užuomazgų, tiesiog geltonas didelis žiedas ir iš karto kotelis. Žiedo viduje rasite TIK vieną piestelę. Moteriškas žiedas turi iš karto vaisiaus miniatiūrą (burbuliuką, kamuoliuką, cilindriuką ir pan. priklausomai nuo veislės ir rūšies) po savimi, o tik už jo bus kotelis. Kaip apvaisint tuščius žiedus? Surandate 3-5 vyriškus žiedus, nulupate geltonus jų "žiedlapius", paliekant tik piesteles ant koto. Surandate moterišką žiedą, kuris tuoj tuoj pradės žydėti ir kuri norite apvaisinti - praskleidžiate jį, paruoštomis vyriškomis piestelėmis pamakaluojate moteriško žiedo viduje, prisiliečiant prie moteriškos piestelės, "uždarote" moterišką žiedą, vyriškus metate lauk ir laukiate rezultato - po kelių dienų užuomazga turėtų didėti.
Ar kryžminasi moliūgai? Kai kurios moliūgų rūšys kryžminasi su visomis, kai kurios tik savo rūšies ribose. Moliūgai lengvai kryžminasi tarpusavyje ar su cukinijomis, patisonais, aguročiais ir dideliais atstumais. Jeigu jūs auginate vieną veislę moliūgų, o jūsų kaimynas už šimto metrų augina cukinijas, tai kitais metais iš jūsų sėklos sėti moliūgai jau gali gautis nebe apvalūs, o kažkas per vidurį tarp cukinijos ir moliūgo bei kitokios spalvos, skonio. Taip atsitinka, nes žiedadulkės nuo kaimyno cukinijų patenka ant jūsų moliūgų žiedų ir įvyksta susikryžminimas. Kiekviena rūšis turi daug įvairių veislių. Rūšys tarpusavyje nesikryžmina. Kryžminasi tik veislės rūšies viduje. Todėl galima paimti vieną veislę iš C.pepo, kitą - iš C.maxima, trečią - iš C moschata ir auginti šias tris veisles šalia ir jos nesusikryžmins, t.y. iš gautų sėklų pasėję gausite lygiai tokius pačius augalus kitais metais. Taigi, teoriškai galima auginti tris skirtingas veisles moliūgų ir išvengti susikryžminimo. Tačiau situaciją apsunkina tai, jog Cucurbita pepo rūšyje yra ne tik moliūgai, bet ir visa likusi kompanija - cukinijos, aguročiai, patisonai. Cukinijų auginimo mažai kas išvengia. Štai mano minėti aliejiniai Miranda moliūgai yra kaip tik C.pepo skyrelyje. Ir jie susikryžmins, jei aš auginsiu cukinijas ar patisonus. Gaunasi moliūgas su patisono karputėmis arba cukinija su belukštėmis sėklomis. Tad, jeigu auginame cukinijas, tai teks atsisakyti auginti moliūgų veisles iš C.pepo rūšies. Reikalą gali pagerinti ir tai, kad moliūgų sėklos daigios 4-5 metus.
Kitas variantas - nekreipti dėmesio kas su kuo kryžminasi ir auginti įvairovę. Tegul kryžminasi. Kai kas iš susikryžminimo gausis blogiau, bet kai kurios variacijos bus netgi geresnės nei buvo. Be to, susikryžminimas įvyksta tik jeigu žiedadulkės nuo vieno augalo patenka ant kito augalo. O juk gali būti ir taip, kad du augalai auga vienas šalia kito, o žiedadulkės nepatenka ant kito augalo. Su agurkais moliūgai nesikryžmina.
Derliaus nuėmimas ir laikymas
Moliūgai bijo šalnų, tad jie turi sutilpti į tuos kelis mėnesius be šalnų. Moliūgams baisios šalnos, net sunokusiems milžinams su stora žieve. Moliūgų derlių imkite prieš šalnas. Tam tinkamas laikas yra nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio pabaigos, atsižvelgiant į oro sąlygas. Tai rudeninė, tačiau šilumą mėgstanti daržovė. Kada moliūgas sunokęs? Moliūgo kotelis turi būti sumedėjęs. Moliūgus nupjaukite su ilgoku vaiskočiu, 10-15 cm, nes be jo moliūgai prasčiau laikosi. Palikite jiems 10-15 cm ilgio vaiskočius ir laikykite gerai vėdinamoje apie 10 laipsnių šilumos patalpoje. Stambių veislių moliūgus palikite saulėje kokiai savaitei, kad sukietėtų žievė. Skindami moliūgus, pasistenkite jų niekaip nepažeisti. Juos nuplaukite, nuvalykite dirvos likučius. Visa tai padės jiems kuo ilgiau išsilaikys.
Moliūgams reikalingos šios sandėliavimo sąlygos: gerai vėdinamoje, 10 laipsnių temperatūros (kritinė temperatūra - ne žemiau kaip 1 laipsnio šilumos), 75-95 proc. santykinės drėgmės patalpoje. Trumpiausiai išsilaiko šaltame ir drėgname rūsyje - pradeda pūti. Kai patalpoje ~20 C ir daugiau - moliūgai pradeda džiūti-raukšlėjasi odelė. Po nuėmimo dar nesunokusiems moliūgams dar apie 2 mėnesius reikia leisti sunokti patalpoje. Per žiemą moliūgus laikykite lentynose arba dėžėse taip, kad jie nesiliestų vienas su kitu. Jeigu nėra sąlygų moliūgus namuose laikyti, juos galima džiovinti ir šaldyti.
Moliūgų ligos ir apsauga
Nors moliūgų šaknynas galingas ir palyginti atsparus pašaknio puviniams, tačiau užmirkimas sunkiose dirvose gali sukelti ligas. Mums daugiau žinomos moliūgų giminaičių - agurkų - ligos, tad šiomis ligomis gali sirgti ir kiti moliūginių (Cucurbitaceae) šeimos augalai.
Dažniausiai pasitaikančios ligos
Dažniau pasitaikančios moliūgų ligos - miltligės, dėmėtligės, deguliai, antraknozė, kurios puola lapus ir vaisius.
- Miltligės (Erysiphe cichoracearum ir Sphaerotheca fuliginea). Aiškiausi yra miltligės požymiai. Šie grybai parazituoja ant visų moliūginių šeimos augalų rūšių. Vienu metu ant augalo galima aptikti abu patogenus. Grybas E. cichoracearum plinta 10-33 °C temperatūroje, kai oro drėgmė yra net mažesnė negu 50 proc. Kai oro drėgmė yra apie 95 proc., E. cichoracearum augalus užkrečia greičiau, tačiau pernelyg drėgni lapai pasunkina infekcijos plitimą. Abu patogenai turi gausią grupę augalų šeimininkų, ant kurių gyvena ir jų augalų liekanose peržiemoja. Pirmieji ligos požymiai - baltos grybienos dėmės, pastebimos ant viršutinės senesnių lapų pusės. Plėsdamasi grybiena gali aptraukti visą lapo viršutinę pusę, pereiti į apatiniąją ir ant stiebų. Iki kitų metų infekcija išlieka dirvoje ant augalų liekanų, kai kurių laukinių augalų (gysločių, pienių ir kt.). Tos pačios šeimos augalai - agurkai, patisonai, aguročiai, cukinijos - gali sirgti miltlige, todėl sėjomaina, giminingų augalų kaimynystė, atsparių miltligei veislių pasirinkimas - svarbūs agrotechniniai veiksniai ligų profilaktikai.
- Netikroji miltligė (Pseudoperonospora cubensis). Drėgno ir vėsesnio sezono moliūgų liga. Palankiausios sąlygos ligai plisti susidaro, kai santykinė oro drėgmė yra 70-80 proc., naktimis temperatūra siekia 10-16 °C, dienomis - 23-25 °C. Veislių atsparumas - svarbus ligos plitimo ir žalingumo veiksnys. Sodinant ankstyvąsias veisles, galima sumažinti nuostolius, nes netikroji miltligė dažniau pasirodo antroje vasaros pusėje, prasidėjus ūkanotiems, vėsiems orams, iškritus gausiai rasai, kai daugiau lyja. Viršutinėje sergančių lapų pusėje atsiranda apibrėžtų gyslomis kampuotų, šviesiai žalsvų, šiek tiek pavandenijusių, vėliau - pagelstančių ir paruduojančių dėmių. Jeigu drėgna, apatinėje lapo pusėje susidaro grybo P. cubensis pilkšvai violetinis apnašas iš sporų. Labai panašios dėmės būna bakterinės dėmėtligės atveju, tik šios vėliau ištrupa ir lapai lieka skylėti. net vidudienį būna rasa. Būtent tuomet arba pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams rekomenduojamas fungicidinis purškimas tiek kontaktinio, tiek sisteminio veikimo produktais.
- Antraknozė (Colletotrichum orbiculare). Požymių gali atsirasti ant visų antžeminių augalo dalių: lapų, atžalų, vaisių užuomazgų. Ant lapų dėmės būna kampuotai apskritos, 2-3 cm dydžio, šviesiai rudos, ligai progresuojant, dėmės labai greitai plečiasi, audinius apima nekrozė, lapuose atsiranda kiaurymių. Ligos apimtose vietose ir ypač ant vaisių susidaro grybo acervuliai, kurių paviršių aptraukia rausva konidijų masė. Vėliau gali susidaryti ir grybo mikroskleročių. Ligoti augalai džiūsta, vaisiai raukšlėjasi, pūna, įgauna kartų skonį. Tose vietose audiniai išilgai suplyšta, iš jų sunkiasi rusvo kietėjančio skysčio lašeliai. Nors moliūgų luobelė tvirta, tačiau, nuimant derlių, transportuojant, būtina vengti pažeidimų, nes atsiradę įtrūkimai, suspaudimai, įdaužimai tampa jautresni infekcijoms. Ligos sukėlėjas žiemoja sirgusių augalų liekanose, kartais - ant sėklų. Šiltas drėgnas oras palankus ligai plisti. Grybo sporas išnešioja vėjas, lietus, vabzdžiai.
- Alternariozės (Alternaria spp.) sukėlėjai. Panašius pažeidimus ant moliūgų dažnai palieka alternariozės, rečiau askochitozės (Didymella bryonie) sukėlėjai. Dėl alternariozės ant apatinių lapų atsiranda nedidelių kampuotų gelsvai rusvų dėmelių. Jos greitai didėja, susilieja ir gali susidaryti didelės kampuotos ar apskritos koncentriškai rievėtos dėmės, apjuostos gelsvu lapalakščiu. Smarkiau apimti lapai sudžiūsta. Ligos sukėlėjas žiemoja augalų liekanose, sėklų paviršiuje, ant piktžolių. Užkratą perneša vėjas. Palankiausia oro temperatūra grybui yra 25-28 °C šilumos, o santykinė oro drėgmė - 85 proc.
- Bakterinė kampuotoji dėmėtligė (Pseudomonas syringae pv. lachrymans). Bakterija Pseudomonas syringae pv. lachrymans sukelia bakterinę kampuotąją dėmėtligę, kuri dažniau gadina moliūgų lapus ir vaisius. Ant pažeistų lapų atsiranda daug šviesiai žalsvų, smulkių (iki 0,5 cm skersmens), pradžioje vandeningų, kampuotų pavandenijusių dėmių. Drėgnu oru jos greitai plečiasi, paruduoja, audiniai ištrupa, lapai lieka skylėti. Ant vaisių atsiranda smulkių, įdubusių dėmelių. Bakterijos išlieka gyvybingos nesupuvusiose sirgusių augalų liekanose net iki 2-3 metų, taip pat sėklose. Per vegetaciją bakterijos plinta per orą, vandenį. Palankiausios sąlygos bakteriozei plisti - didelė oro drėgmė, kai lapų paviršiuje ilgesnį laiką būna vandens lašelių ir 24-27 °C temperatūra.
- Fuzariozinis vytulys (Fusarium oxysporum f. sp. cucumerinum) ir šaknų puvinys (Fusarium solani f. sp. cucurbitae). Užmirkimas sunkiose dirvose gali sukelti fuzariozinį vytulį ir šaknų puvinį. Akivaizdžiai matyti apatinių lapų vytimas, geltimas, o per 2-4 savaites galiausiai augalai sunyksta. Jautresni ligai jauni augalai ar silpniau augantys, kol dar nesuformuotas stiprus šaknynas. Ligą išprovokuoja dideli temperatūros svyravimai. Fuzariozės sukėlėjas - tipiškas dirvos grybas, kuris peržiemoja dirvoje ir augalų liekanose. Kitos Fusarium rūšys F. oxysporum, F. culmorum, F. graminearum, F. moniliforme, F. gibbosum ir kt. aptinkamos ant moliūgų vaisių, sukelia puvinius. Dažnai išsibarsčiusios įvairaus dydžio ir formos dėmės atsiranda visame paviršiuje, kai kada lokalizuojasi arčiau vaisiaus prisegimo vietos. Žalios spalvos moliūguose išryškėja riebalinės baltos spalvos dėmės, geltonos spalvos moliūguose - rudos dėmės. Vėliau dėmės įdumba, apsitraukia baltomis ar baltai rausvomis grybienos apnašomis.
- Kekerinis puvinys (Botrytis cinerea). Plintos specializacijos parazitas, galintis pažeisti beveik visas daržoves. Ant apniktų augalo dalių atsiranda rudų ar juodų nekrotinių dėmių. Esant aukštai santykinei oro drėgmei, dėmės greitai apsidengia puriu dulkančiu pilkšvu pelėsiniu apnašu. Ant lapų kekerinio puvinio dėmės paprastai esti didelės, netaisyklingos formos, rusvos, rudos spalvos. Vėsiu, apsiniaukusiu ir lietingu oru pūna pažeisti vaisiai. Kaip konidijos, skleročiai ir grybiena grybas gali peržiemoti dirvoje ant augalų liekanų. Lieka gyvybingas ir sėklų paviršiuje, ant sandėlių, patalpų konstrukcijų, įrankių, taroje ir pan. Optimaliausios sąlygos patogenui vystytis yra 95-100 proc. santykinė oro drėgmė ir 16-20 °C temperatūra. Ligai plisti turi įtakos per mažas apšvietimas, kitos ligos, kalio ir fosforo trąšų trūkumas.
- Sklerotinis puvinys (Sclerotinia sclerotiorum). Plitimo sąlygos panašios kaip ir kekerinio puvinio. Pūvančio vaisiaus dalys suminkštėja, pavandenija, apsitraukia balta, panašia į vatą grybiena, kurioje susiformuoja tamsūs kūneliai - skleročiai. Skleročiai augalų liekanose laikosi iki 2-3 metų. Nėra atsparių moliūgų veislių nei kekeriniam, nei sklerotiniam puviniui. Ligų prevencija siejama su agrotechninėmis priemonėmis.
Patarimai renkantis moliūgus
Reikėtų rinktis tokius moliūgus, kurie laikosi iki gegužės, nes tada juos šviežius, nekonservuotus galime naudoti nuo rugpjūčio iki gegužės, t.y. apie devynis mėnesius. O per tiek laiko galima suvartoti žymiai daugiau moliūgų, nei jeigu jie laikytųsi tik iki gruodžio ar vasario. Kai odelė jau sukietėja, tai dar kurį laiką galima aliejinius moliūgus valgyti neišimant sėklų.
Jeigu minkštimo storis 2 centimetrai, tai labai neefektyvu jį apdoroti. Pjaustai pjaustai valandą laiko, o pripjaustai tik pusę puodo. Daug mano draugų moliūgus renkasi būtent pagal moliūgo minkštimo storį. Tokio pat dydžio moliūgas, jeigu jis turi daug minkštimo (“mėsos“) bus sunkesnis už tą, kuris viduje tuščias ir palikęs daug vietos sėkloms. Storasieniai - žymiai efektyvesni apdorojimo prasme. Su jais mažiau darbo. Draugai renkasi pelenės karietos formos moliūgus. Kitas variantas - kriaušės formos moliūgai. Jie turi labai nedaug sėklų ir tik išplatėjime. Visur kitur - vien “mėsa“.
Kad moliūgas ilgai laikytųsi, ji būna arba labai stora arba padengta vaškiniu sluoksniu. Todėl reikėtų ieškoti tokių, kurie ir išsilaiko iki gegužės mėnesio, ir su plona lengvai įveikiama odele. Būna netgi tokių moliūgų, kurių ir subrendusi odelė yra valgoma. Priedo yra tokie moliūgai, kurie gali išsilaikyti net keletą metų kambario temperatūroje ir prapjovus - tinkami valgyti.
Naujokai džiaugiasi, jeigu užauga didelis didelis moliūgas. Profesionalai žino, kad daug patogiau užsiauginti daug, bet mažų moliūgėlių. Didelį moliūgą galima suvartoti tik per mėnesį, o prapjovus jis ima staigiai gesti.
Dekoratyviniai moliūgai
Dekoratyviniai moliūgai žavi savo spalvomis, formomis ir jų vaisių skersmuo retai kada būna didesnis negu 10-15 cm. Gražiausi šie moliūgai būna rugpjūtį, kada džiugina ir žiedais, ir jau užsimezgusiais vaisiais. Auginant dekoratyvinius moliūgus, būtina tvirta atrama ir saulėta vieta kaip ir visiems moliūgams. Norint išsaugoti dekoratyvinių moliūgų spalvą, nepatartina jų laikyti ten, kur patenka tiesioginiai saulės spinduliai. Dekoratyvinių moliūgų minkštimas valgomas.