Šis straipsnis apžvelgia įvairius Lietuvos kultūrinio gyvenimo aspektus, remdamasis asmeniniais prisiminimais ir istoriniais faktais. Nagrinėjamas laikraščio vaidmuo auklėjant vaikus, ryškiausi to meto scenos menininkai, tokie kaip Danielius Dolskis, jo indėlis į lietuvišką estradą ir komedijos žanrą. Taip pat aprašoma Kauno kino teatro „Kapitol“ istorija, jo repertuaro specifika bei studentų gyvenimas teatrinėse mokyklose. Straipsnis taip pat paliečia sudėtingą kaimo buitį ir iššūkius, su kuriais susidūrė vaikai, likę našlaičiais, iliustruodamas gyvenimo realijas, kuriose trūko ne tik duonos, bet ir šilumos.
Ankstyvieji susidūrimai su žodžiu ir informacija: laikraščio reikšmė vaikystėje
Mano tėtė leisdavo vaikams laikraščius. Juos išrašydavo tam, kad lavintųsi jo vaikai. Aš labai noriai kibau į laikraščius, todėl vakarojant tėtė man pavesdavo skaityti balsu. Nors ir mažas, bet greitai ištobulinau skaitymo techniką, buvau įvertintas kaip geras skaitovas. Kartais tėtė, išgirdęs įdomesnę žinią, prašydavo dar sykį perskaityti. Jam nebuvo svarbu, ką skaitau, ar tai būtų apie derliaus nuėmimą, ar apie netikrus pinigus, klaidžiojančius plėšikus ir pan.
Nuo mažumės tėtė visus vaikus mokė ūkio darbų. Darbus skirdavo kiekvienam pagal išgales, pagal amžių. Pavyzdžiui, sunkiausius ir atsakingiausius darbus dirbdavo brolis Mykolas. Visi kiti dirbdavo lengvesnius darbus. Bet visų įdomiausia buvo mokytis jodinėti. Namie turėjom du arklius: Bėrį ir bėrą kumelaitę. Tėtė išvyko į Inturkę, o iš ten žadėjo dar važiuoti į Noreikiškes pas savo seserį Agotą. Mano seserys ir brolis Mykolas buvo įpareigoti tą dieną šeimininkauti namie. Po kelių valandų man viskas greit pabodo, tad nutariau joti toliau, bet kur - nežinojau. Paklaustas, kur žadu joti, pasakiau, kad atgal prie namų.
Kitas rudenį mokyklą pradėjo lankyti sesuo Elžbieta. Vyresnės seserys Emilė ir Elena bei brolis Mykolas prižiūrėjo gyvulius. Siūdavo kelnėms, marškiniams, maišams. Moterys siuvinėdavo sukneles. Vyrai taisydavo grėbliams dantis, kad vasarą jų prireikus nereikėtų darbymečiu trukdytis. Tėtė taisydavo pakinktus arba siūdavo vaikams drabužius.
Danielius Dolskis: Kauno scenos komedijos pradininkas ir lietuviškos estrados žvaigždė
Danielius Dolskis (1891 m. balandžio 13 d., Vilniuje - 1931 m. gruodžio 3 d., Kaune) - dainininkas, aktorius, režisierius, rašytojas. Jis laikomas vienu iš Lietuvos estrados pradininkų. Mokėjo lotynų, prancūzų, vokiečių, ispanų ir italų kalbas, studijavo filosofiją, lankė privačią vaidybos studiją. 1911 m. debiutavo Sankt Peterburgo vasaros estradoje. Danielius Dolskis savo scenos karjerą Sankt Peterburge pradėjo kaip kupletininkas. Kupletininkų programą dažniausiai sudarydavo komiški pasakojimai, lengvo turinio dainelės pritariant fortepijonui ar orkestrui, jumoristinės miniatiūros, įvairių asmenų parodijavimas. Kupletininkų programos Rusijoje pradėjo atsirasti po 1905 m., panaikinus caro cenzūrą.
Manoma, kad po Spalio revoliucijos Danielius persikėlė į Konstantinopolį, o iš jo į Bulgariją. 1923 m. Danielius Dolskis atvyko į Berlyną. Čia dainavo ir vaidino rusų emigrantų renginiuose, restoranuose, vakarėliuose ir net operetėje. Patefonas.lt savo istorinių tyrinėjimų metu aptiko, kad Danielius Dolskis vos atvykęs į Berlyną greitai įsiliejo į vietinės rusų bendruomenės kultūrinį gyvenimą, pradėjo dalyvauti rusų emigrantų meno ir literatūros ratelyje ir jau 1923 m. gegužės 18 d. pasirodė Berlyno „Schubert-Saal“ koncertų salėje kartu su keletu kitų rusų kilmės menininkų. Gyvendamas Vokietijoje Dolskis savo jėgas išbandė teatro režisieriaus rolėje. Tai patvirtina Vokietijos rusų emigrantų kronikos žinutė apie sėkmingą rusų emigrantų teatro-kabareto „Karussell“ pasirodymą 1925 m. spalio 7 d. Štutgarte su D. Dolskiu.
Danielius Dolskis 1926 m. rugpjūčio mėnesį gastroliavo Kaune ir Šiauliuose, apie ką byloja laikraščiuose „Lietuvos žinios“ ir „Šiaulių naujienos“ išspausdintos Dolskio pasirodymų reklamos. Jis pasirodė su Aleksandro Vertinskio atliekamų kūrinių programa. Savo programoje D. Dolskis parodijuodavo Aleksandrą Vertinskį ir atlikdavo jo kūrinius. 1929 metus ko gero būtų galima laikyti D. Dolskio atvykimo į Kauną pastoviam gyvenimui metais. Atvykęs iš Peterburgo ir Berlyno į laikinąją sostinę, jis atnešė puikaus artisto įvaizdžio pavyzdį - buvo gražus, plastiškas ir jausmingas, elegantiškas ir išsilavinęs.
Supratęs, kad Kauno publikai nebeužtenka vien rusų kalba atliekamų parodijuojamo A. Vertinskio numerių, pradėjo įtraukti į savo repertuarą tuo metu Europoje bei Rusijoje populiarius pramoginius kūrinius. Pats stebėtinai greitai išmokęs lietuvių kalbą, poetui Ričardui Mironui padedant, rašė jiems lietuviškus tekstus. 1930 m. rudenį kartu su kitais artistais pasirodydavo divertismente „Saturno“ kino teatre. Netrukus Danielius Dolskis labai išpopuliarėjo. Jo dainos „Leisk man“, „Lietuvaitė“, „Palangos jūroj“, „Aš myliu vasaros rugiagėles“, „Elyte, tu meili“ ir kitos tapo lietuviškos estrados klasika. Dolskis puikiai perprato naujos kartos lietuvio būdą, savo šmaikščiais monologais ir parodijomis taikliai atsiliepė į to meto aktualijas („Su armonika į Braziliją“, „Gegužinė“, monologai „Kaip mes su Jonu operą žiūrėjom“, „Amerikos lietuvių priėmimas Kumpiškiuose“, „Nuovadoje“, „Trečios klasės vagone“).
Hedonistinėmis nuotaikomis gyvenusi tuometinė valdininkija buvo ištroškusi naujų įspūdžių ir pramogų - Dolskio pasirodymai tuos lūkesčius puikiausiai atitiko. To meto spauda rašė: „Kas vakarą prisirenka pilna „Versalio“ salė. […] Iš tikrųjų tai yra nepaprastų gabumų žmogus, jis per pusę metų ne tik puikiai išmoko lietuvių kalbą, bet ir sukūrė savaimingą lietuviško kupleto ir pasakojimo žanrą, kurių mes iki šiol neturėjome. Artistas nepasižymėjo ypatingu balsu, tačiau jo dikcija buvo nepriekaištinga. Dolskio dainavimas kartais pereidavo į išraiškingą deklamaciją - jis buvo kompiliacijos meistras, siekdamas įtaigumo pasitelkdavo visas savo talento dovanas. Publiką traukė jo pasakojimo būdas, mimika, veido deformacija, išmonės.“ Danielius Dolskis mirė Kaune, 1931 m. gruodžio 3 d. Artistas paliko neįkainojamą savo meno liudijimą - šešiolika šelako plokštelių su 32 kūriniais. Pirmosios plokštelės buvo įrašytos 1929 m. Berlyno „Homocord“ įrašų kompanijoje.
Danielius Dolskis Palangos Jūroj
Danielius Dolskis per savo karjerą aplankė nemažai miestų-megapolių - Rygą, Berlyną, Paryžių, Belgradą. Ir ko gero, kiekvienam iš jų jis galėjo turėti sotų ir prasmingą gyvenimą. Tačiau tų miestų rusų bendruomenės, prie kurių šliejosi Danielius, buvo kupinos panašaus ar aukštesnio lygio talentų. Tad natūraliai egzistavo ir scenos konkurencija. Gi Kaunas, į kurį Danielius atvažiavo gyventi 1929 m., buvo vis dar be galo provincialus. Nebuvo čia nei kabaretų, nei varjetė, nei vietinių mažosios scenos žvaigždžių. Nebuvo ir talentingų artistų, pabėgusių iš bolševikinės Rusijos. Tad Danielius greitai suprato, kad čia dar plyti nearti dirvonai, kuriuos pradėjus arti, galima tapti ryškia provincialiosios Lietuvos pramoginio žanro žvaigžde. Ir ta žvaigždė žibės daug ryškiau nei tuose rusų emigracijos megapoliuose. Belieka džiaugtis, kad tie du metai, D. Dolskio praleisti Kaune, padarė nemažą postūmį Kauno pramoginiam gyvenimui, kuris vėliau galėjo puikuotis ne tik puikia Opera, bet ir naujai iškilusiais mažosios scenos talentais, tokiais kaip A. Šabaniauskas, A. Viršilas ir kt.
Kauno „Kapitol“ - kino teatras, siūlantis melodramas ir komedijas
P. Sližio namas Laisvės al. 22 pastatytas pagal inž. J. Saleneko 1930 m. kovo 31 d. projektą. Ir šiandien į akis krintančios mansardos virš namo trečiojo aukšto pagal pirminį projektą nebuvo numatytos, jų savavališkas pastatymas sulaukė Kauno m. savivaldybės 1934 m. kovo 14 d. skundo Kauno apylinkės teismui. Pagal architekto inž. J. Saleneko 1930 m. spalio 18 d. projektą name įrengtas kino teatras „Kapitol“, kuriam miesto statybos komisija taip pat turėjo nemažai priekaištų. Kino teatras „Kapitol“ P. Sližio naujai pastatytuose namuose Laisvės al. 22 (dabar Laisvės al. 36) atidarytas 1931 m. sausio 7 d.
400 vietų kino teatras „Kapitol“ iškart tapo vienas lankomiausių kino teatrų (po „Forumo“). „Kapitol“ būta gero melodramų ir komedinių filmų derinio. Kinomano slapyvardžiu pasirašęs kino kritikas žurnale „Kino naujienos“ atkreipė dėmesį į specifinį „Kapitol“ repertuaro bruožą, kuriame vyravę lengvi vokiečių farsai ir operetės. 1931 m. per septynias savaites tokių filmų „Kapitol“ parodė šešis. Kinomanas išskiria „Ufa“ (Vokietija) gamybos komediją „Josios didenybės įsakymas“ („Ihre Hoheit befiehlt“) - režisierius Hansas Schwarzas, pagrindiniuose vaidmenyse - anuomet garsi vengrų kilmės aktorė Käthe von Nagy, vokiečiai Willy Fritschas, Reinholdas Schünzeis, Paulis Hörbigeris ir kt. Kino kritikas gerai įvertino ir „Kapitol“ rodytą 1931 m. „Ufa“ režisieriaus Anatolio Litvako muzikinę komediją „Šalin meilė“ („Nie wieder Liebe“) su populiaria britų kilmės aktore Lilian Harvey. Filme taip pat vaidino Harry Liedtke, Felixas Bressartas. Repertuare būta ir ne vokiečių gamybos filmų - pvz., 1931 m. prancūzų režisieriaus Rene’o Clairo muzikinė komedija „Milijonai“ apie Paryžiaus bohemos gyvenimą.
Kino teatro vadovybė nevengė savarankiškai formuoti repertuarą, įtraukdama filmų iš filmų nuomos kontoros „Ars“, kurių nerodė kiti Kauno kino teatrai, arba juostų, kurias „Kapitol“ demonstruodavo anksčiau nei kiti. Jau 1933 m. „Kapitol“ parodytas 1933 m. „Ufa“ sukurtas vengrų kilmės režisieriaus Gezos von Bolvari detektyvas „Apie ką svajoja moteris“. 1931-1932 m. „Kapitol“ paveikė 1932-1933 m. ekonomikos krizė, tad lankytojų, kaip ir kituose Laisvės alėjos kino teatruose, sumažėjo beveik perpus. Galima pajuokauti, kad šiam kino teatrui krizę padėjo įveikti grožis. 1933 m. vasarį vykusiame Lietuvos kino teatrų tarnautojų baliuje išrinkta gražiausia kino tarnautoja. Ja tapo „Ars“ tarnautoja, „Kapitol“ kasininkė, tuo metu 27-erių Elena Matulevičiūtė, dirbusi iki pat 1940 m.
Sovietmečiu kino teatre „Kanklės“ buvo 404 vietos. „Kanklės“ iš pradžių buvo kino teatras vaikams, atitinkamai buvo sudaromas ir jo repertuaras - vyravo filmai jauniesiems žiūrovams, buvo organizuojami renginiai vaikams ir jaunimui, kino festivaliai. Akivaizdu, kad toks kino teatras negalėjo būti pelningas, kartais per kino seansą būdavo tik po kelis žiūrovus, o filmai vis tiek buvo rodomi. 1997 m. „Europos“ laikraščio publikacijoje „Ar mes dar reikalingi miestui?“ cituojama „Kanklių“ direktorė Violeta Diržinauskienė sakė, kad jos vadovaujamam kino teatrui buvo sunku konkuruoti su videosalonais ir piratinėmis videokasetėmis, nes kino teatre demonstruota tik licencijuota produkcija, o pasiūla netenkino kino teatro ir jo žiūrovų poreikių. Be to, „Kanklės“ buvo vienintelis kino teatras Kauno centre, kuriame per visą veikimo laiką taip ir nebuvo modernizuota kino aparatūra.
Teatro režisūros studijos ir kūrybinė aplinka
Antrojo kurso antrajame semestre mums buvo leista, pasirinkus vieną režisūros kursų, lankyti ir stebėti to režisieriaus profesinius užsiėmimus. Aš nedvejodama pasirinkau Nikolajaus Gorčakovo vadovaujamą kursą. Jis buvo Konstantino Stanislavskio ir Jevgenijaus Vachtangovo mokinys, Vachtangovo spektaklių, įžymiosios „Princesės Turandot“, dalyvis, vėliau - Maskvos dailės teatro aktorius ir režisierius. Pagalvojau, kad galėsiu iš pirmų lūpų sužinoti daug įdomaus. Kalbėdamas apie Stanislavskio ar Vachtangovo atradimus, pasiaukojimą teatrui, eksperimentus ir darbą su dailininkais, Gorčakovas didelį dėmesį skyrė režisieriaus profesijai, teatro etikai ir tam, kaip kiekvienas gali save tobulinti. Jis išradingai analizuodavo dramos kūrinį ir mokė perprasti jo žanrą ir stilių, kuriuos scenoje turėjo išreikšti personažo charakteris, mizanscenos, tempo ritmas, vaidybos ir kalbėjimo būdas. Įdomiai ir su humoru pasakodavo apie teatro praeitį, apie buvusius kolegas ir mokytojus. Pamenu vieną užduotį - sukurti mizansceną su keliolika žmonių, kuriems labai šalta. Tada jis pasakė: „Надо учиться у пчел. Они все знают…“ Ir patarė etiudo dalyviams stipriai susiglausti, kiekvienam stengtis patekti į to kamuolio vidurį, kur šilčiausia.
Režisūros kursas susirinko nedidelis ir draugiškas, jame buvo keletas žmonių, anksčiau studijavusių kitur, daugiausia - literatūrą, o kai kurie jau buvo paragavę mokslų kitose teatrinėse mokyklose. Tarp jų - dosni atlapaširdė Tania Glagoleva, rimti ir brandūs Piotras Fomenko, Feliksas Bermanas iš Odesos, taip pat ir mūsiškis Vytautas Čibiras, jau apšilęs kojas Vilniaus konservatorijoje. Kiti - dar žali, jauni, gana uždari, nes ir nebuvo ko atverti. Tai žavus, į miklų beždžioniuką panašus dagestanietis Ramzesas Džabrailovas, vėliau tapęs žinomu charakteriniu teatro ir kino aktoriumi; mums visiems imponavę muzikalūs, pietietiškai guvūs ir žavūs albanai Misto, italu save laikęs Piro ir kiek vyresnė jausminga naivuolė didžiaakė Drita, kuklus ir inteligentiškas kinas Ge Žu Ju. Jis buvo toks tyras ir sąžiningas, kad statydamas savo režisūrinį etiudą apie žmogų, stoties perone valgantį pietus, didžiausiai visų nuostabai atsinešė tikrų virtų makaronų! Va čia tai gyvas socrealizmo pavyzdys! Po peržiūros jo makaronus suvalgėm. Bendravimas su kiekvienu kurso bičiuliu dovanodavo vis kitokių patirčių.
Per Tanią ir Feliksą Bermaną atsivėrė naujos pažintys. Feliksas kviesdavosi mane į uždarą savo draugų odesiečių, dirbančių ir gyvenančių Maskvoje, kompaniją, kurioje moterys paprastai nesilankydavo. Feliksas su skirtingų profesijų draugais - teisininkas, du gydytojai, inžinierius ir muzikantas - susitikdavo kartą per mėnesį pasidalinti savo profesijos naujovėmis, glaustai papasakoti naujas patirtis. Susitikimų vieta keisdavosi. Mano vieta būdavo antrojoje eilėje, ant sofos. Ir tik po „rimtosios“ dalies mane pakviesdavo prie stalo. Vaišės būdavo vyriškos, kuklios, dažniausiai - silkė, agurkai, duona ir degtinėlė. Čia, kaip ir kitose žydų kompanijose, vaišindavosi, pasakodavo sąmojingus žydiškus ir „armianskoje radio“ anekdotus, bet niekuomet negirtuokliaudavo. Su Felikso draugais būdavo paprasta ir labai įdomu, mintyse praminiau juos „enciklopedistais“. Kokia puiki mokykla, kokie netikėti žinių klodai atsiverdavo jų besiklausant. Bet nuostabiausias man atrodė jų poreikis dalintis!
Vaikystės atgarsiai ir šeimos iššūkiai
1925 metų pavasaris. Buvau tada vos ketverių metų. Gegužės 2 dienos rytas. Mano mama. Nebegalėjau įvertinti tos tragedijos. Renkasi kaimynai ir giminės. Mineiškiemio kaimo atėjęs stalius V. Sidarevičius kalė „namuką“ kelionei į amžinybę. Darželio varteliai su rudu kryžiumi. Aš, mažytė, dar vilkėjau trumpomis kelnaitėmis. 7 metų Emilė ir 11 metų Elena - taip pat apsitaisė tamsiais drabužiais. Mama gulėjo pašarvota karste. Karsto vidus iškaltas baltomis kaip sniegas drobulėmis. Pagalvėlė prikimšta švelnių drožlių. Mane pastatė šalia pašarvotos mamos. Į kambarį įėjo kunigas J. Breiva. Atsisveikinti su mama paskutinį kartą. Ašaras šluostė ir aplinkui stovinčios moterys bei vyrai. Visi ašaroja.
Po kelių dienų, jau pradedant gyventi naują gyvenimą, dėdė Nikodemas, jo sūnus Vincas, teta Magdalena ir mano vyresnės seserys Emilė ir Elena sėdėjo ir rimtai aptarinėjo tolesnius šeimos reikalus. Išklausėme tetos Magdalenos pasiūlymą: ji sakė, kad didelis vargas bus su visais penkiais mažamečiais vaikais. Kiti vaikai prižiūrėjo gyvulius. Mykolas jau neblogai valdė plūgą. Po to, kai nupjautus ir per kuliamąją mašiną perleistus šiaudus sukuldavo, juos rišdavo į didelius kūlius. Kuliamoji mašina galėjo dirbti iki 2 savaičių, kartais ir ilgiau. Ji buvo žymiai greičiau negu kultuvais, ir tai padėdavo atlikti darbus laiku.
Baigėsi pirmieji mokslo metai. Vasara - mano paskutinė laisva vasara. Šią vasarą bandą ganė sesuo Elena. Su mokyklos draugais mėgdavome išsikepti kiaušinienę. Dažnai tekdavo klaidžioti miestelio laukais. Tie laukai buvo išskirstyti tarp miestelio gyventojų, bet jie neturėjo teisės peržengti savo laukų ribų. Siena su Lenkija turėjo sargyba. Sargybiniai gaudydavo perėjusius savo laukų ribas, ir atimdavo leidimą eiti į savo laukus. Per sieną pernešti kontrabandos: šilkinių skarelių, paltų ir kt. Prekės buvo gana pigios - Lietuvoje už jas mokėdavo bent tris kartus brangiau. Kartą pavakarę bėgiodamas už kluono pamačiau daug nukarusių baltų žirnių ankščių. Priskyniau jų kaupiną kepurę ir ramus žygiavau į namus. Svirno kalė dalgį ir, pamatęs mane kažką nešantį, tuoj pasišaukė. Kai iš mano kepurės išsivėrė žirniai, paklausė, iš kur jie. Mūsų žirniai augo gerokai toliau. Atvirai pasakiau, kad radau kaimyno lauke žirnius, atsakiau nežinojęs, bet tai manęs neišgelbėjo. Tėtė liepė žirnius nunešti kaimynui, atsiprašyti ir prižadėti daugiau taip nedaryti. Aš, pasakęs du žodžiu „dovanokit, dėde“, kiek kojos neša, sprukau atgal, durų link.
| Šeimos narys | Amžius (1925 m. motinos mirties metu) | Vaidmuo/Pareigos |
|---|---|---|
| Motina | Nežinomas | Mirė 1925 m. gegužės 2 d. |
| Emilė | 7 metai | Vyresnioji sesuo, padėjo prižiūrėti gyvulius |
| Elena | 11 metų | Vyresnioji sesuo, padėjo prižiūrėti gyvulius, ganė bandą vasarą |
| Mykolas | Nežinomas (brolis) | Patikimas tėtės padėjėjas, dirbo sunkius ūkio darbus, mokėjo valdyti plūgą |
| Autorius (pasakotojas) | 4 metai | Jauniausias, mokėsi skaityti laikraščius, rinkti uogas |
| Elžbieta | Jaunesnė (sesuo) | Pradėjo lankyti mokyklą vėliau |
| Tėtė | Nežinomas | Mirė 1929 m. lapkričio 22 d., rūpinosi šeima, mokė dirbti |
tags: #parduotujai #nebuvo #duonos #i #laikrastis #komedija