Gabrielė Petkevičaitė-Bitė - tai vardas, kuris asocijuojasi su nepalaužiama valia, didžiuliu indėliu į Lietuvos kultūrą ir visuomenės raidą. Ji buvo ne tik talentinga rašytoja, bet ir pedagogė, mecenatė, publicistė, dramaturgė, politikė ir Seimo narė. Vis dėlto, jos gyvenimo ir darbo esmę geriausiai nusako siekis kovoti už moterų teises ir švietimą.
Gabrielė Petkevičaitė gimė 1861 m. kovo 18 d. Puziniškio dvare, Panevėžio apskrityje, bajoriškos kilmės inteligentų šeimoje. Tėvas Jonas Petkevičius buvo gydytojas, o motina Malvina talkino jam ir slaugė ligonius. Patriotiškai ir demokratiškai nusiteikęs tėvas savo dvarelis suteikdavo prieglobstį pagalbos reikalingiems žmonėms. Po sukilimo jų namuose apsigyveno Laurynas Ivinskis, lietuviškojo kalendoriaus leidėjas, kuris ėmėsi mokyti penkiametę Gabrielę.
Besimokant mergaitė susirgo kaulų liga, kuri lėmė visą likusį jos gyvenimą - kentėjo nuo stuburo pakitimų, buvo kuprota ir vyresniame amžiuje sunkiai vaikščiojo. Nepaisant sunkumų, Gabrielė pasižymėjo nepaprastu darbštumu ir disciplinuotumu. Mokykloje ji buvo viena geriausių mokinių, jai sekėsi ne tik muzika ir dailė, bet ir matematika. Merginos svajonė buvo studijuoti dailę ar matematiką Maskvoje, tačiau šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti.
Motinai mirus anksti, Gabrielės tėvas tikėjosi dukters pagalbos auginant jaunesnius brolius ir slaugant ligonius. Nors ir progresyvių pažiūrų, tėvas nenorėjo girdėti apie dukters tolesnes studijas, nes vyravo nuostata, kad mokslų siekti dera tik vyrams, o moters vieta - namuose. Susitaikiusi su realybe, Gabrielė Petkevičaitė rado tinkamos veiklos ir gyvendama provincijos dvarelyje. Ji nemokamai dirbo namų mokytoja, mokė rašto apylinkių vaikus.
Gabrielė labai mėgo bites ir netgi mokėsi bitininkystės kursuose, pati bandė bitininkauti. Dėl šios aistros ji pasirinko literatūrinį slapyvardį „Bitė“, kuris vėliau tapo neatsiejama jos pavardės dalimi. Tėvo gydytojo praktikos dėka Gabrielė pažino apylinkių gyventojų skurdą ir stengėsi jiems pagelbėti.
1893 m. Gabrielė Petkevičaitė su bendraminte Jadvyga Juškyte įkūrė slaptą draugiją „Žiburėlis“, skirtą kultūros darbuotojų ir moksleivių šelpimui. Draugija oficialiai įteisinta 1906 m., veikė iki pat 1940 m. Jos dėka daugybė žmonių baigė mokslus ir tapo žymiais menininkais, mokslininkais bei visuomenininkais, tarp jų - Jonas Biliūnas, Adomas Varnas, Kazys Būga, Kipras Petrauskas, Petras Avižonis.
Lėšos „Žiburėliui“ buvo renkamos iš narių mokesčių, aukų turtingųjų ir Amerikos lietuvių, taip pat iš įvairiausių renginių. Netgi bajorų kortų lošimo metu dalis išloštų pinigų turėjo būti paaukota draugijai. Pati Gabrielė visada skirdavo labdarai dalį pelno, gauto už jos auginamų bičių medų.
1899 m. vasarą Palangoje, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Povilo Višinskio pastangomis, buvo pastatytas pirmasis lietuviškas spektaklis „Amerika pirtyje“. Iš jo gautos lėšos taip pat buvo skirtos „Žiburėliui“. Šiuo laikotarpiu Povilas Višinskis supažindino Gabrielę su rašytoja Žemaite.
Į politiką Gabrielė Petkevičaitė aktyviai įsitraukė 1902 m., kai jos bendraminčiai įsteigė Lietuvių demokratų partiją. Partijos programoje buvo numatyta kova už abiejų lyčių politinę ir švietimo lygybę. 1905 m. ji dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, kur buvo kviečiami lietuviai „neskiriant lyties, luomų ir politikos pažiūrų“. Nors moterys aktyviai prisidėjo prie valstybės kūrimo, Taryboje ir tarp Nepriklausomybės akto signatarų moteriškų pavardžių nebuvo. Siekdama pakeisti šias nuostatas, Gabrielė Petkevičaitė pasiūlė savo kandidatūrą į I Lietuvos moterų suvažiavimo pirmininkes ir pati rengė suvažiavimo nuostatus.
Kartu su rašytoja Žemaite Gabrielė Petkevičaitė dalyvavo 1908 m. Visos Rusijos moterų suvažiavime, vėliau - 6-ame tarptautiniame moterų suvažiavime Stokholme ir 8-ame tarptautiniame moterų kongrese Ženevoje.
1909 m., mirus tėvui, Gabrielė persikėlė gyventi į Vilnių, kur aktyviai rašė publicistiką ir dirbo „Lietuvos žinių“ redakcijoje. 1911-1913 m. ji redagavo laikraštį moterims „Žibutė“, kuris polemizavo su klerikalinės pakraipos leidiniu „Lietuvaitė“.
Pirmojo pasaulinio karo metus Gabrielė Petkevičaitė-Bitė praleido tėvų dvarelyje Puziniškyje, kur organizavo namų mokyklą ir mokė apylinkių jaunimą įvairių dalykų. Šį laikotarpį ji aprašė „Karo metų dienoraštyje“.
Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Gabrielė Petkevičaitė buvo pakviesta dirbti Panevėžio gimnazijoje. Ji tapo Steigiamojo Seimo nare nuo socialistų liaudininkų partijos ir dirbo Lietuvos Konstitucijos projekto rengimo komisijoje. Jos pastangomis į Laikinąją Lietuvos Konstituciją buvo įtrauktas straipsnis apie lygias vyrų ir moterų teises.
Nors Seime Gabrielė neužsibuvo, grįžusi į Panevėžį, penkerius metus (1919-1924) dėstė pasaulio literatūrą, istoriją, lietuvių, vokiečių, lenkų kalbas Panevėžio vyrų gimnazijoje, taip pat buvo mergaičių gimnazijos inspektorė. Ji pati kūrė mokymo programas, organizavo popamokinę veiklą ir ekskursijas.
Mokiniai gerbė mokytoją Petkevičaitę už jos griežtumą ir reikalavimą pavyzdingumo. Gabrielė Petkevičaitė buvo netikinti, tačiau savo pažiūrų mokiniams nepiršo. Ji rašė dienoraštyje: „Mano Dievas turi būti didžiausioji Meilė ir Teisybė“. Kunigus vertino pagal nuveiktus darbus, o su kunigu Juozu Tumu Vaižgantu susirašinėjo - jis tapo pirmuoju jos biografu.
Iš darbo gimnazijoje Gabrielė Petkevičaitė-Bitė buvo atleista būdama 63 metų. Daugiau ji niekur neįsidarbino, gyveno kukliai iš pensijos Panevėžyje iki pat mirties 1943 m. Neprašė jokių protekcijų, nors prezidento Antano Smetonos žmona buvo jos krikšto dukra. Pensijoje Bitė tvarkė užrašus, paskelbė atsiminimus ir dienoraščius.
Kulinarija - dalykas rimtas, ir skaniai pavalgyti mėgo ne tik mes, bet ir mūsų protėviai. Nors tiesioginių Gabrielės Petkevičaitės-Bitės kulinarinių receptų išlikę nedaug, žinome, kad ji, kaip ir daugelis jos laikmečio inteligentų, vertino kokybišką maistą. Viduramžių mitybos įpročiai, kuriuos mini tekste, apėmė mėsą, grūdus, sūrį, daržoves. Restoranas „Vasaris“ Aukštaitijos regione garsėja gastronominės istorijos tyrinėjimu ir receptūrų atgaivinimu, siūlydamas degustacinius meniu, kurie leidžia keliauti per laiką ir skonius, atkartojant prabangą ir paprastumą.
Nors Gabrielė Petkevičaitė-Bitė nebuvo tiesiogiai susijusi su kulinarinės literatūros kūrimu, jos gyvenimo istorija, visuomeninė veikla ir siekis šviesti bei kelti moterų statusą paliko neišdildomą pėdsaką Lietuvos istorijoje. Ji įrodė, kad moterys gali siekti aukštumų įvairiose srityse, kovoti už savo teises ir prisidėti prie tautos gerovės.
tags: #petkevicaite #bite #kulinarija