Kupranugariniai (lot. Camelus) - žinduolių klasės gyvūnai, paplitę ne tik Azijoje ir Afrikoje, bet ir Pietų Amerikos Anduose. Šiame straipsnyje apžvelgsime kupranugarinių šeimos gyvūnus, gyvenančius Anduose, ypatingą dėmesį skirdami jų vilnos rūšims, savybėms ir panaudojimui.
Kupranugarinių šeima: bendra apžvalga
Tryniakojai (Tylopoda) - žinduolių (Mammalia) klasės gyvūnų būrys, kuriems priklauso kupranugariniai (Camelidae). Kupranugarinių šeimą sudaro 3 gentys ir 6 rūšys, iš kurių 3 yra domestikuotos: alpaka, guanakas, lama, vienkupris ir dvikupris kupranugariai, vikunija. Kartais tryniakojai priskiriami poranagių būriui.
Šie gyvūnai atsirado Šiaurės Amerikoje eoceno laikotarpiu. Šiuo metu jie paplitę Pietvakarių Azijoje, Mongolijoje, Šiaurės Afrikoje ir Pietų Amerikos Anduose. Kupranugariniai pasižymi specifinėmis savybėmis, leidžiančiomis jiems išgyventi sauso klimato kraštuose.
Jų kūno ilgis svyruoja nuo 125 iki 360 cm, aukštis - nuo 86 iki 230 cm, o masė - nuo 40 iki 690 kg. Jie turi 30-34 dantis, ilgą kaklą ir kojas. Jų kojos turi du pirštus, kurie užsibaigia išplatėjusiais nagais (kanopėlėmis). Pirštų apačioje yra elastinga trynė, kuria gyvūnai remiasi eidami. Užpakalinių kojų šlaunys prie liemens neprigludusios. Manoma, kad tryniakojai buvo prijaukinti prieš 4,5-5 tūkst. metų. Šie gyvūnai yra augalėdžiai, atrajojantieji, dažniausiai gyvenantys grupėmis ir aktyvūs dieną.
Nors kupranugariai dažniausiai asocijuojasi su Azija ir Afrika, Pietų Amerikoje gyvena artimi jų giminaičiai - lamos ir vikunijos. IŠ ATSIBUSKITE! KUPRANUGARIAI Pietų Amerikoje? Vien tokia mintis gali pasirodyti keista, nes šie dykumų gyvūnai paprastai siejami su Afrika arba Azija. Iš tikrųjų tų žemynų kupranugariai giminingi Pietų Amerikos laminiams, tik pastarieji, kitaip nei tolimi jų giminaičiai, neturi kupros.
Pietų Amerikos kupranugariniai: alpaka, guanakas, lama, vikunija
Pietų Amerikos laminių dažniausiai galima pamatyti Andų kalnuose, ypač Bolivijoje bei Peru. Čia gyvena keturių rūšių laminiai gyvūnai: alpakos, guanakai, lamos ir vikunijos. Dauguma gyvūnų aukštikalnių sąlygas pakelia sunkiai, tačiau kupranugariniai puikiai prisitaikę prie šios atšiaurios aplinkos. Jų kanopos žemei padaro mažiau žalos nei arklių arba mulų.
Alpakos
Pietų Amerikos Anduose, Ekvadore, Peru, Šiaurės Bolivijoje ir Šiaurės Čilėje, 3 500-5 000 m aukštyje, auginamos alpakos. Jos ypač žavi grakščia ir greita bėgsena, ne mažiau įspūdinga stebėti, kaip jos laipioja akmenuotais šlaitais. Krašte, kur dažnai yra šalta ir temperatūra per dieną gali svyruoti iki 50 laipsnių Celsijaus, alpaka visa apsitaisiusi storu, gauruotu vilnoniu „megztiniu“. Alpakos kerpamos kartą per metus. Iš vieno gyvūno išgaunama apie 3 kg vilnos.
Guanakai
Guanakai sutinkami pačiose atšiauriausiose vietovėse nuo Andų aukštikalnių iki Patagonijos bei Ugnies Žemės pietų Argentinoje ir Čilėje. Tose nykiose teritorijose guanakai maitinasi stiebais bei šaknimis, geria net nešvarų vandenį. Jie - puikūs plaukikai, o bėgti įstengia net 65 kilometrų per valandą greičiu. Tankios blakstienos apsaugo akis nuo vėjo, saulės ir dulkių. Guanako ir vikunijos vilna taip pat vertinama dėl savo savybių.
Lamos
Lamos (Lama glama) yra stambūs gyvūnai, naudojami kaip nešuliniai gyvuliai ir vilnos šaltinis. Jos yra svarbios Andų regiono kultūrai ir ekonomikai. Lama neturi nei asilo jėgos, nei arklio greitumo. Vis dėlto, kaip nešulinis gyvulys, pranoksta abu. Ant nugaros ji paneša 60 kilogramų. Pajutusi, kad nešulys per sunkus, lama paprasčiausiai parklumpa ir nejuda, kol našta nesumažinama iki jai priimtino svorio. Tačiau paprastai lamos yra klusnios. Geras prižiūrėtojas gali vestis ilgą jų vorą per nesvetingas plynaukštes, kur kiti nešuliniai gyvuliai neištveria deguonies stygiaus. Dėl gebėjimo keliauti kalnuotomis vietovėmis dabar lamos, kaip nešuliniai gyvuliai, naudojamos ne tik Anduose, bet ir Italijos Alpėse.
Vikunijos
Vikunijos (Vicugna vicugna) yra smulkesnės už lamas ir vertinamos dėl ypač švelnios vilnos. Nors vikunija gyvena aukštai Anduose, kur dominuojanti temperatūra artima užšalimui, ji „apsirengusi“ patogiu lengvu „paltuku“, kurio pluoštas laikomas geriausiu pasaulyje. Šaliką atstoja krūtinę dengiantis vilnos kuokštas. Suaugusi vikunija tik kas dveji metai duoda mažiau kaip po kilogramą vilnos, todėl ji reta ir brangi. Vikunijos yra saugomos rūšys, nes anksčiau buvo intensyviai medžiojamos dėl vilnos.
Vilnos rūšys ir savybės
Šiais laikais iš įvairių gyvūnų kailio pagamintas pluoštas įeina į daugelio audinių sudėtį. Iš tokių audinių gali būti siuvami ar mezgami drabužiai, pledai ir net patalynė. Aptarsime populiariausias vilnos rūšis, ypatingą dėmesį skirdami Pietų Amerikos kupranugariniams, tačiau palyginimui paminėsime ir kitas.
Pietų Amerikos kupranugarinių vilna išsiskiria unikaliomis savybėmis, kurios daro ją itin vertinga:
- Alpakų vilna: prabangos prekėmis laikomi ir alpakų vilnos gaminiai. Paprastai šios rūšies vilna šilumą išlaiko 4-6 kartus geriau negu avių. Švelni gyvulio vilna stipresnė už avies.
- Lamų vilna: Lamų vilna kerpama tik kartą per dvejus metus. Ji gerokai plonesnė, švelnesnė ir šiltesnė nei mums įprasta avių vilna. Lamų vilnos gaminius malonu dėvėti, nes jie yra lengvi, puikiai šildo žiemą, suteikia kūnui vėsos vasarą, nesulaiko prakaito. Be to, juos lengva prižiūrėti, mat jie mažiau traukiasi skalbiant ir yra atsparesni aplinkos poveikiui.
- Vikunijos vilna: jos pluoštas laikomas geriausiu pasaulyje. Ji yra ypač švelni, reta ir brangi dėl mažos išeigos (mažiau kaip kilogramas kas dvejus metus).
Kitos populiarios vilnos rūšys, dažnai lyginamos su kupranugarinių vilna:
- Avių vilna: Nuo senų laikų pati populiariausia yra avių vilna. Pati įprasčiausia ir dažniausiai naudojama - grynoji vilna, gaunama kerpant gyvas avis. Merinosų vilna - labai elastinga - ištempta beveik 30 proc., atgauna savo pradinę formą. Dėl šios ypatybės ji yra ypač patvari. Merinosų vilna geba sugerti nemažai drėgmės, tačiau vis tiek išlikti sausa ir šildyti, be to, neturi specifinio vilnos kvapo. Iš šios vilnos vis dažniau gaminami kūdikių drabužėliai, apatinis trikotažas. Jie gerokai mažiau dirgina odą, pasižymi antibakterinėmis ypatybėmis.
- Kašmyras: Viena prabangiausių vilnos rūšių laikomas kašmyras. Prabangiųjų audinių žaliava - minkštas apatinis Kašmyro ožkų plaukas, ne kerpamas, kaip avių, o atsargiai iššukuojamas. Iš vieno gyvūno išgaunama tik nuo 100 iki 200 g tinkamos žaliavos. Kašmyro verpalai išsiskiria savitu žvilgesiu, yra labai minkšti, tačiau tokie pat patvarūs ir malonūs dėvėti.
Siekiant vizualiai palyginti šių vilnos rūšių savybes ir išeigą, parengėme lentelę:
| Vilnos rūšis | Kilmė (gyvūnas) | Pagrindinės savybės | Išeiga (per metus) | Kerpama/šukuojama |
|---|---|---|---|---|
| Alpakų vilna | Alpaka | Šilumą išlaiko 4-6 kartus geriau nei avių, prabangi, minkšta, stipresnė | ~3 kg | Kartą per metus |
| Lamų vilna | Lama | Plonesnė, švelnesnė, šiltesnė nei avių, lengva, pralaidi orui, atsparesnė aplinkos poveikiui | Kintama, naudojamos ir kaip nešuliniai gyvūnai | Kartą per dvejus metus |
| Vikunijos vilna | Vikunija | Geriausia pasaulyje, ypač švelni, reta, brangi | Mažiau nei 1 kg | Kartą per dvejus metus |
| Merinosų avių vilna | Merinosų avys | Elastinga, patvari, minkšta, sugerianti drėgmę, neturi kvapo, antibakterinė | ~10 kg | Kartą per metus |
Vilnos nauda ir gydomosios savybės
Naudingosios vilnonių gaminių ypatybės žinomos nuo senų laikų. Teigiama, kad natūrali vilna slopina skausmą, malšina uždegimą ir stiprina organizmą. Beje, stipriausiu gydomuoju poveikiu pasižymi nedažyta natūrali šiurkšti vilna. „Kandantys“ megztiniai iš ožkų ar avių vilnos gerina kraujotaką, odos būklę ir nervų sistemos veiklą. Minkštos avių ar ožkų vilnos drabužius patariama dėvėti žmonėms, sergantiems inkstų ligomis. Kupranugarių vilnoje yra daug lanolino, teigiamai veikiančio odą. Vilna netgi neleidžia bakterijoms daugintis.
Vilnonis audinys išsiskiria ypatybe izoliuoti šaltį ir karštį, apsaugoti nuo staigių temperatūros pokyčių ir leidžia odai kvėpuoti. Apsikloję ar apsirengę tikros vilnos gaminiais neperkaisite ir nesušalsite, nes vilna puikiai prisitaiko prie kūno temperatūros, t. y. sulaiko tik tiek šilumos, kiek reikia, neskatina prakaituoti. Vilna sugeria net iki 40 proc. drėgmės ir neleidžia kūnui greitai atvėsti. Todėl, pavyzdžiui, po treniruotės sporto aikštelėje ar intensyvaus darbo sode apsivilkus vilnonį drabužį kūnas atvėsta lėtai.
Beje, jau nuo senų senovės žmonės, paūmėjus radikulitui, aprišdavo juosmenį triušių kailiukais (plauku į vidų) ar šunų vilnos skara, mastitą gydė aprišdami krūtis grietine išteptais triušių kailiukais, o smulkių sąnarių skausmus malšindavo dėvėdami kupranugarių ar šunų vilnos kojines bei pirštines.
Kontraindikacijos
Kadangi vilna yra „svetimkūnis“, ne kiekvienam žmogui ji gali tikti. Atsargiai rinktis vilnonius gaminius turėtų bronchine astma sergantys žmonės. Mat natūrali vilna gali sukelti dusulio priepuolius. Vilna gali netikti ir tuomet, jeigu esate alergiški dulkėms, naminių gyvūnų kailiui ir pan. Tokiu atveju namuose verčiau neturėti natūralios vilnos kilimų bei natūralaus plauko kailinių. Tiesa, ne visos vilnos yra vienodai nepalankios. Pavyzdžiui, tiems, kurie negali toleruoti avių vilnos, visiškai draugiškai gali „sugyventi“ su kašmyro ar alpakų vilnos gaminiais.
Vilnonių gaminių priežiūra
100 proc. vilnos gaminių geriau neskalbti mašina, nes jie labai netoleruoja staigių temperatūros pokyčių. Mašina tokie drabužiai skalbiami tam tikros temperatūros vandenyje ir visuomet perskalaujami šaltu vandentiekio vandeniu. Toks temperatūrų skirtumas gali iškart pakeisti gaminio ypatybes - jis gali imti trauktis, blukti, vilna gali tapti šiurkštesnė. Be to, gaminiui kenkia ir cheminės skalbimo medžiagos. Geriausia išeitis - vilnonius gaminius skalbti rankomis daugmaž vienodos temperatūros (30-40 laipsnių) vandenyje ar tiesiog nešti į valyklas.
Jeigu vis dėlto patys išskalbėte vilnonius gaminius, nedžiovinkite jų džiovyklėse ir jokiu būdu negręžkite - leiskite vandeniui ištekėti natūraliai. Vilna nemėgsta tiesioginių saulės spindulių - nuo jų blunka, išdžiūsta, tampa trapi. Todėl vilnonius drabužius patariama džiovinti pavėsyje „paguldytus“, kad jie išlaikytų savo formą.
Beje, skalbiant angoros ar merinosų vilnos gaminius į skalavimo vandenį galima įpilti glicerino (šaukšto glicerino pakanka 10 l vandens). Tada plaukas nesivels. Vilnonius gaminius geriausia lyginti ne tiesiogiai lygintuvu, o garais - maždaug 1 cm atstumu apdorotas garais gaminys atgaus pradinę formą.
Vilnonių gaminių nerekomenduojama skalbti vien tam, kad pašalintumėte juntamą prakaito kvapą - užtenka drabužį kuriam laikui pakabinti lauke ar balkone, ir nemalonus kvapas išgaruos savaime. Natūralios vilnos gaminius reikia saugoti nuo kandžių, nes šie gyviai mėgsta juose įsikurti. Paprasčiausia natūrali priemonė galėtų būti maišeliai su apelsinų žievelėmis. Kai apelsinų kvapas išgaruos, reikėtų žieveles pakeisti šviežiomis.
Kaip atskirti tikrą vilną nuo sintetikos
Kaip įsitikinti, ar vilnonis gaminys tikrai yra iš šimtaprocentinės vilnos? Tai labai paprasta - tereikia paimti audinio skiautelę, paprastai prisegamą prie gaminio, ir pabandyti uždegti: vilna ne užsidegs, o iš lėto anglės, skleisdama nemalonų svylančių nagų, ragų kvapą. Susmilkusi vilna tarp pirštų sutrupės. Jeigu tarp pirštų liks nesutrupėjusių gumuliukų, vadinasi, gaminyje yra sintetikos priemaišų.
Prieš perkant vilnonius gaminius patariama patikrinti, ar jie pažymėti ženklu „woolmark“, mat tai yra aukščiausios kokybės ir 100 proc. vilnos garantas. Šiuo ženklu žymimos tekstilės medžiagos, kurių sudėtyje yra mažiausiai 60 proc. grynosios vilnos (apatinio trikotažo - 80 proc.), o likusią dalį sudaro kiti reikiamo stiprumo ir nusidažymo atsparumo pluoštai. Tai aukščiausios kokybės vilnoniai gaminiai.
Kupranugariniai ir žmogus: istorija ir reikšmė
Paleontologijos mokslo nustatyta, kad šiuolaikinių kupranugarinių bendras protėvis prieš 40 milijonų metų gyveno Šiaurės Amerikoje. Kupranugariniai nuo seno naudojami kaip transporto priemonės, nešuliniai gyvuliai, vilnos, pieno ir mėsos šaltinis. Jie vaidino svarbų vaidmenį prekybos keliuose, pavyzdžiui, Didžiajame Šilko kelyje, ir padėjo žmonėms prisitaikyti prie gyvenimo atšiauriose dykumų ir kalnų sąlygose.
Senovėje laminius aukodavo per religines apeigas. Pavyzdžiui, čiribajai Peru pietuose paaukotas lamas ir alpakas užkasdavo po savo namų grindimis. Istorikai tvirtina, jog šimtas specialiai užaugintų baltųjų lamų kiekvieną mėnulio mėnesį būdavo atnašaujama Vajaka Patoje, centrinėje Kusko aikštėje, ir kiek mažiau saulės dievui per Inti Rami šventę. Inkų imperijos laikais vikunijas saugojo įstatymai. Buvo įsteigta šių gyvulių kirpimo šventė, vadinama chaccu (tariama čaku), o jų vilnos drabužius turėjo teisę dėvėti tik karališkosios šeimos nariai. Svarbi šventės dalis - laukinių vikunijų gaudymas didžiuliais piltuvo formos tinklais, kurių angos skersmuo siekia 300 metrų.
Daug šimtmečių prieš išrandant šaldytuvą inkai laminių mėsą šaltai sudžiovindavo ir taip išlaikydavo. Toks konservavimo būdas čia labai parankus, nes Anduose vyrauja žema temperatūra ir žemas oro slėgis. Kur nėra malkų, kūrenama sausu laminių mėšlu. Kadangi laukiniai laminiai savo teritorijų ribas žymi išmatų krūvomis, tokį kurą nesunku surinkti.
Šiandien pasaulyje priskaičiuojama apie 20 milijonų kupranugarių, iš kurių didžioji dalis gyvena Afrikoje. Turtinguose arabų kraštuose vienkupriai vertinami ne mažiau nei klajoklių gentyse. Bedujinai vadina jį Ata Allach - dieviškoji dovana. Įvairiose arabų kalbų tarmėse jam apibūdinti priskaičiuojama net 160 sinonimų, o kupranugario simbolis reiškia kantrybę, ištvermę ir gerovę.
Kupranugarinių laikymas Lietuvoje ir kur juos pamatyti
Įdomu, ar Lietuvoje galima laikyti kupranugarius? Taip, kupranugaris - tai naminis gyvūnas, kurio pirkimo ir pardavimo, laikymo nekontroliuoja laukinę gyvūniją ir jos naudojimą reglamentuojantys dokumentai. Dvikupriai yra labai atsparūs šalčiui, nereiklūs maistui, jiems reikalinga tik minimali priežiūra. Europoje juos laiko dėl pramogos ar malonumo. Veislinis patinas gali kainuoti 10-15 tūkstančių eurų, o jauną vienmetį kupranugarį galima įsigyti ir už 1000 eurų.
Lietuvoje yra nemažai vietų, kur galima susipažinti su įvairiais gyvūnais, įskaitant ir Pietų Amerikos kupranugarinius, tokius kaip alpakos ir lamos. Štai keletas gyvūnų ūkių ir parkų, kuriuos verta aplankyti:
- Tuomų ūkis (augina avytes, ožkytes, alpakas, ponius, triušiukus, antis, kalakutus bei vištas).
- Vokės Vingio Alpakos (galima susipažinti su alpakomis Vilniuje).
- Zoopark (daugiau kaip 80 rūšių gyvūnų).
- Alpakų pieva (alpakos).
- Alpakų ūkis (alpakos).
- Ūkelis Sudervės kaime (alpakos, skirtas negalią turintiems vaikams).
- Mini zoo prie Vilnius-Kaunas autostrados (lamos ir danieliai).
- Unikalus Greitis ūkis (avys, alpakos, poniai, avių ganymo edukacijos).
- Barborlaukio dvaras (triušiukai ir alpakos, edukacijos).
- Alpakų ūkis Jonavoje (alpakos).
- Ožkyčių ūkis Kupriuose (ožkytės, alpakos, triušiukai, edukacijos).
- Lietuvos zoologijos sodas.
tags: #pietu #amerikos #kupranugaris