Vanduo, užimantis apie tris ketvirtadalius Žemės paviršiaus, yra gyvybiškai svarbus išteklius. Vis dėlto, didžioji jo dalis yra sūri arba ledo pavidalo. Apie 70 proc. pasaulio gėlo vandens yra sušalę į ledą Antarktidoje. Maždaug 85 tūkst. km³ vandens prateka pro planetos ežerus ir upes, kurioms, dėl žmonių veiklos, gresia didelis pavojus. Pagal JAV valstybinių institucijų duomenis, iki 2025 m. 52 šalys, kuriose gyvena apie du trečdalius pasaulio populiacijos, susidurs su vandens trūkumo problema. Laimei, visame pasaulyje jau veikia keliolika organizacijų, pasiryžusių išsaugoti upes. Šiame straipsnyje apžvelgsime Pietų Amerikos hidrografiją, didžiausią ir vandeningiausią jos upę - Amazonę, ir kitas svarbias regiono upes, taip pat aptarsime ekologinius iššūkius bei išsaugojimo pastangas.
Pietų Amerika: Žemyno apžvalga ir hidrografija
Pietų Amerika - žemynas Vakarų pusrutulyje, į pietus nuo Šiaurės Amerikos, tarp Atlanto (rytuose) ir Ramiojo (vakaruose) vandenynų. Didesnioji žemyno dalis yra Pietų pusrutulyje. Plotas 17,7 mln. km², su salomis 18,3 mln. km² (apie 12 % Žemės sausumos ploto). Pietų Amerika ketvirtas pagal dydį (po Eurazijos, Afrikos ir Šiaurės Amerikos) žemynas. Krantai mažai vingiuoti, išskyrus fjordais išraižytą vakarinių krantų pietinę dalį. Kranto linijos ilgis apie 28 700 kilometrų.
Paviršiaus vidutinis aukštis 655 m, didžiausias - 6960 m (Aconcaguos kalnas), žemiausia vieta - Valdéso pusiasalyje (-42 metrai). Šiaurės vakarine ir vakarine pakrante driekiasi Andų kalnų sistema, prie kurios iš rytų prisišlieja plačios žemumos - Amazonės žemuma ir La Platos žemuma, - atskirtos plokščiakalnių ir tik siaura dalimi prieinančios prie Atlanto vandenyno. Išilgai Pietų Amerikos šiaurės rytinės pakrantės, tarp Orinoco ir Amazonės žiočių, yra Gvianos žemuma. Tarp Gvianos, Amazonės ir Orinoco žemumų, žemyno šiaurėje, plyti Gvianos plokščiakalnis (aukščiausia viršūnė Neblinos kalnas, 3014 m), rytinėje dalyje, tarp Amazonės ir La Platos žemumų bei Atlanto vandenyno, yra didžiausias Pietų Amerikoje Brazilijos plokščiakalnis (Bandeiros kalnas, 2890 m), susidaręs iš daugelio atskirų masyvų ir gūbrių.
Pietų Amerikos vidaus vandenys ir klimato įtaka
Pietų Amerika - didžiausio paviršinio nuotėkio (ploto vienete) žemynas (Amazonės, Orinoco ir Paranos metinis nuotėkis apie 11 000 km³). Pagrindinė takoskyra yra Andų kalnuose, todėl 85 % Pietų Amerikos paviršiaus priklauso Atlanto baseinui, apie 8 % vidinio nuotėkio sritims, apie 7 % Ramiajam vandenynui. Į Atlantą teka Amazonė, Paraná, Orinoco, São Francisco, Urugvajus, Colorado, Río Negro, į Karibų jūrą - Magdalena. Į Ramųjį vandenyną tekančios Vakarų Andų upės trumpos ir sraunios (Loa 443 km, Bío Bío 383 km, Guayasas 320 kilometrų).
Pietų Amerikos upės pagal mitybą ir hidrografinį režimą yra ekvatorinės (vandeningos ištisus metus), subekvatorinės, tropinės ir subtropinės musoninės (patvinstančios vasarą) ir Andų (maitinamos tirpstančių sniegynų ir ledynų). Plokščiakalniuose upės labai slenkstėtos, daug krioklių. Svarbiausi kriokliai: Ángelio krioklys (aukščiausias pasaulyje - 1054 m), Kaieteuro krioklys, Tres Hermanaso, Yumbillos, Goctos, Iguaçu krioklys. Ežerai daugiausia lagūninės (Maracaibo ežeras, Patoso ežeras, Mirimo ežeras), ledyninės (Buenos Airių ežeras, Nahuel Huapí, Argentino ežeras, Viedmos ežeras) kilmės. Aukščiausiai esančio (3812 m virš jūros lygio) laivuojamo pasaulyje Titicacos ežero kilmė yra natūrali užtvenktinė-nuogriuvinė.
Pietų Amerika yra visose klimato juostose, išskyrus poliarinę ir subpoliarinę. Klimatui turi įtakos sezoniškai persislenkantys Pietų Atlanto ir Pietų Ramiojo vandenyno aukšto slėgio centrai subtropinėse platumose ir vandenynų srovės: šaltoji Peru (Ramiajame vandenyne), šiltosios Gvianos ir Brazilijos bei šaltoji Falklando (Atlante). Dėl Andų kalnų išsidėstymo didžiąją (rytinę) Pietų Amerikos dalį veikia Atlanto oro masės, vyrauja ekvatorinė ir musoninė pasatinė cirkuliacijos.
Amazonės žemumos vakarinės dalies ir aplinkinių kalnų bei plokščiakalnių klimatas ekvatorinis žemyninis; metinė vidutinė temperatūra 24-28 °C, per metus iškrinta 4000 mm kritulių. Ekvadoro šiaurės ir Kolumbijos Andų vakariniuose šlaituose klimatas ekvatorinis jūrinis (iki 10 000 mm kritulių per metus). Į šiaurę ir į pietus nuo ekvatorinės juostos (iki 20° pietų platumos) ir Amazonės žemumos rytinėje dalyje yra subekvatorinis musoninis klimatas; būdinga sausos žiemos.
Amazonė: Pietų Amerikos gyvybės arterija ir vandeningiausia pasaulio upė
Amazonės upės baseinas apima teritoriją, prilygstančią kontinentinei JAV daliai, ir pasižymi nepaprasta biologine įvairove. Jau seniai oficialiai pripažįstama, jog ši didžiausia Pietų Amerikos upė yra vandeningiausia pasaulyje. Amazonės srovė yra viena iš didžiausių, pernešanti daugiau vandens nei Misisipė, Nilas ir Jangdzė kartu sudėjus. Amazonės baseinas yra didžiausias palyginus su bet kokia kita upės sistema - 7,18 mln. km².
Pagal naujausius mokslinius duomenis, Amazonės (Río Amazonas) ilgis - 6800 km. Paprastai buvo manoma, kad Amazonės ilgis yra 6448 km, skaičiuojant nuo Maranjono (upės, esančios šiaurės rytuose nuo Limos, Andų kalnuose) ištakų. Tačiau ilgiausia upe visą laiką buvo laikomas Nilas, tekantis šiaurinėje Afrikoje dalyje. Tikslų upės ilgį apskaičiuoti nelengva, nes tai priklauso nuo teisingo ištakų taško pasirinkimo. Nauji Amazonės ilgio duomenys buvo gauti mokslininkams atlikus ekspediciją į Peru. Jos metu pavyko aptikti naujas Amazonės upės ištakas. Mokslininkų, dalyvavusių ekspedicijoje, teigimu, šis taškas yra Peru kalnuose šalies pietuose, o ne šiaurėje, kaip buvo manoma anksčiau. Tiesą sakant, Peru kalnuose yra net ne vienas, o du taškai, kurie gali būti laikomi Amazonės ištakomis. Tad mokslininkams teks apsispręsti, kurį iš jų pasirinkti. Viso pasaulio specialistai jau seniai ginčijasi, kuri pasaulio upė ilgiausia, tad vargu ar brazilų mokslininkų gauti rezultatai įtikins visus oponentus.
Ši teritorija, kurioje auga apie 60 proc. pasaulio atogrąžų miškų, kurių įtaka Pietų ir Šiaurės Amerikos klimatui - nepaprastai svarbi. Šie miškai tęsiasi apie 6 500 km. Nuo pragaištingos žmonių veiklos įtakos juos apsaugojo tik atokumas, nelaimei, ir ji jau patenka į rizikos zoną. Amazonės džiunglėse gyvena daugiau nei 1/3 žinomų gyvūnų rūšių pasaulyje. Amazonės upė turi daugiau nei 1100 intakų. Brazilijos vyriausybė planuoja Amazonės teritorijoje pastatyti apie 60 naujų užtvankų. Šie projektai privers iš savo teritorijų trauktis vietinius žmones, o nacionaliniai parkai bus apsemti vandens. Ši veikla kelia didelį susirūpinimą dėl poveikio biologinei įvairovei ir vietos bendruomenėms.
Kitos svarbios Pietų Amerikos upės
Parana: Antra pagal ilgį ir vandeningumą Pietų Amerikos upė
Parana (port. Rio Paraná, isp. Río Paraná, Paranà) - viena didžiausių Pietų Amerikos upių, tekanti per Braziliją, Paragvajų ir Argentiną. Tai antra pagal ilgį ir vandeningumą upė žemyne. Parana prasideda susiliejus Paranaíbos ir Rio Grandės upėms Brazilijoje. Upės ilgis - 2570 km, tačiau nuo Paranaíbos versmių siekia 3998 km, o kai kuriais duomenimis - net 4380 km. Įskaitant La Platos įlanką, bendras ilgis siekia 4880 kilometrų. Paranos baseino plotas užima įspūdingą 2,6 mln. km² teritoriją.
Vidurupyje Parana formuoja Brazilijos-Paragvajaus ir Argentinos-Paragvajaus sienas. Upė teka į pietvakarius ir pietus per Brazilijos plokščiakalnį, o nuo Posadaso miesto - į vakarus per La Platos žemumą. Toliau, nuo Corrienteso, Parana teka į pietus, o žemiau Rosario - į pietryčius. Maždaug nuo Santa Fe upė formuoja vidinę deltą, kurios plotas siekia apie 10 000 km², o ilgis - apie 130 km. Šioje deltoje gausu šakų ir pratakų. Parana minta daugiausia lietaus vandeniu. Upė vandeningiausia sausį-gegužę, o žemupyje - ir birželį. Vidutinis debitas prie Rosario yra 17 500 m³/s, o didžiausias gali siekti 65 000 m³/s. Per metus Parana nuplukdo į vandenyną apie 150 mln. tonų sąnašų.
Parana yra svarbi transporto arterija ir vandens šaltinis regionui. Prie upės įsikūrę dideli miestai ir uostai: Brazilijoje: Três Lagoasas, Guaíra, Foz do Iguaçu. Paragvajuje: Ciudad del Este, Encarnaciónas. Argentinoje: Posadasas, Corientesas, Santa Fe, Paraná, Rosario.
Kitos upės
Be Amazonės ir Paranos, į Atlantą teka ir kitos svarbios Pietų Amerikos upės, tokios kaip Orinoco, São Francisco, Urugvajus, Colorado ir Río Negro, kurios taip pat prisideda prie žemyno hidrografinio tinklo ir regionų vystymosi.
Panamos kanalas, nors ir dirbtinis vandens kelias, yra gyvybiškai svarbus regionui ir pasaulinei prekybai. Jo ilgis - 82 km. Jis jungia Atlanto vandenyną su Ramiuoju vandenynu. Kanalu kasdien praplaukia 13-14 tūkst. laivų, kurių maksimalus ilgis - 366 m, o maksimalus plotis - 48 m.
Pasaulio upių iššūkiai ir išsaugojimo pastangos
Nors straipsnio dėmesys sutelktas į Pietų Ameriką, daugelis upių visame pasaulyje susiduria su panašiais ekologiniais iššūkiais, kaip ir Amazonė.
- Misisipė: Didžiausia Šiaurės Amerikos upė ir jos iššūkiai. Misisipė - didžiausia Šiaurės Amerikos upė - prasideda vakarų Minesotoje ir teka apie 4 000 km į pietus, į Meksikos įlanką. Dėl daugybės šliuzų, užtvankų ir 25 000 km ilgio dambų upė užlieja tik 10 proc. lygumų, kurias užliedavo anksčiau potvynių metu. Audubono draugijos nuomone, dabar upė beveik nebeaprūpina savo deltos naudingomis medžiagomis, liekančiomis po potvynių. Galiausiai, kasmet pranyksta maždaug 300 km² upės deltos žemių. Neseniai vykusios ekologinės katastrofos, tokios kaip naftos išsiliejimas į Golfo įlanką, dar pablogino situaciją.
- Dunojus: Daugiatautiškumo ir ekologinių iššūkių upė. Ji prateka pro tokias šalis kaip Austrija, Vengrija, Serbija, Rumunija ir Ukraina. Dunojaus baseinas apima apie 19 šalių, tad ši upė, ko gero, yra pati daugiatautiškiausia upė pasaulyje. Ji ypatinga dėl nepaprastai turtingos biologinės įvairovės ir ekosistemų, kurias žmonės drastiškai išnaudojo pastaruosius 150 metų. Dėl dambų, užtvankų ir dugno valymo buvo sunaikinta apie 80 proc. pelkynų.
- Mekongas: Pietryčių Azijos ekosistemos širdis. Mekongo upė - sudėtinė Pietryčių Azijos ekosistemos dalis. Upė prasideda Kinijoje, kur ją vadina Lankango upe, po to teka apie 5 000 km per Birmą, Laosą, Tailandą, Kambodžą ir Vietnamą. Jos baseinas yra antras pagal vandens gyvūnijos įvairovę pasaulyje ir aprūpina maistu ir vandeniu daugiau kaip 60 mln. Dėl Kinijoje, ties upės žiotimis, statomų užtvankų daromas neigiamas poveikis toliau esančioms ekosistemoms.
- Jangdzė: Kinijos ilgiausia upė ir užtvankų poveikis. Jangdzės upė apie 2 400 km teka per Kiniją ir yra ilgiausia šios šalies upė bei trečia pagal ilgį upė pasaulyje. Upės vandenys - hidroelektrinėse gaminamos energijos šaltinis, be to, šioje upėje yra iškasta daugiausiai pasaulyje diskusijų sukėlusi užtvanka. Užtvanka buvo pradėta statyti 1995 m. Trijų tarpeklių damboje, dėl to apie 1,2 mln. žmonių turėjo palikti gyvenamąsias vietas ir buvo užlieta šimtai kasyklų, gamyklų ir sąvartynų. Tuomet Jangdzė buvo nepaprastai užteršta ir išplukdė tonas atliekų, kurios sukėlė eilę nuošliaužų ir grėsmę Kinijos žuvininkystės ūkiui. Oficialiai Kinija pripažino šias problemas tik 2011 m.
- Nilas: Ilgiausia pasaulio upė ir jos iššūkiai Afrikoje. Afrikos upė Nilas - ilgiausia pasaulyje. Jos ilgis - apie 6 400 km. Nilas teka per Šiaurės Rytų Afriką, Egiptą ir galiausiai įteka į Viduržemio jūrą. Ugandoje, Etiopijoje ir Sudane planuojama statyti net keletą užtvankų hidroelektrinėms.
- Kongas: Vandeningiausia upė ir turizmo poveikis. Kongas - viena vandeningiausių upių pasaulyje. Manoma, kad ja prateka apie 500 000 m³ vandens per sekundę. Nors daugumoje vietų upę teršia urbanistinės atliekos ir dirvos erozija, turizmo daroma žala - ne ką mažesnė, mat Kongas - pagrindinė Afrikos navigacijos sistema. Demokratinei Kongo Respublikai buvo pasiūlyta statyti Didžiųjų Inga krioklių užtvanką su didžiausia pasaulyje hidroelektrine.
- Provo: Upės atkūrimo projektas Jutoje. Šeštajame ir septintajame XX a. dešimtmečiuose didelė dalis viduriniosios Provo upės buvo užtvenkta ir ištiesinta, dėl to išnyko didelė dalis pelkynų, pakrantės miškų ir gyvūnijos bei augmenijos arealų. 1999 m. Jutoje buvo pradėtas vykdyti Provo upės gelbėjimo projektas, kurio tikslas atstatyti kai kurių upės dalių pirminę būklę.
Visa laimė, kad dabar jau veikia daugybė organizacijų, susibūrusių vardan upių išsaugojimo, kurios rengia įvairias akcijas šiam tikslui pasiekti. Jų pastangos yra skirtos ne tik biologinės įvairovės išsaugojimui, bet ir tvariam vandens išteklių naudojimui regione.
Pasaulio didžiausių upių palyginimas
Štai keletas didžiausių pasaulio upių, siekiant pabrėžti Amazonės mastą:
| Upė | Regionas | Ilgis (km) | Baseino plotas (mln. km²) | Vidutinis debitas (m³/s) |
|---|---|---|---|---|
| Amazonė | Pietų Amerika | 6800 | 7.18 | 209 000 |
| Parana | Pietų Amerika | 3998 (nuo Paranaíbos) | 2.6 | 17 500 |
| Nilas | Afrika | ~6400 | ~3.3 | ~2800 |
| Jangdzė | Azija | ~6300 (šaltinyje 2400 km, bet tai tik dalis) | ~1.8 | ~31 900 |
| Misisipė | Šiaurės Amerika | ~4000 | ~3.2 | ~16 700 |
| Kongas | Afrika | ~4700 | ~4.0 | ~41 000 (šaltinyje 500 000 m³/s, bet tai tikėtina srautas per sekundę, o ne vidutinis debitas) |
Pastaba: Ilgio ir debito duomenys gali skirtis priklausomai nuo matavimo metodikos ir šaltinio. Debitas 500 000 m³/s Kongo upei nurodytas originaliame tekste yra didžiausias galimas srautas per sekundę, o ne vidutinis metinis debitas.
Išsaugojimo patarimai ir asmeninis indėlis
Kiekvienas iš mūsų galime prisidėti prie upių išsaugojimo. Štai keletas patarimų:
- Taupykite vandenį kasdieniame gyvenime.
- Rinkitės produktus, pagamintus tvariu būdu, kurie mažina vandens taršą ir išnaudojimą.
- Palaikykite vietines ir tarptautines organizacijas, kurios dirba upių ir vandens išteklių apsaugos srityje.
- Informuokite save ir kitus apie vandens problemas bei galimus sprendimus.
- Dalyvaukite bendruomenės iniciatyvose, skirtose upių valymui ir atkūrimui.
tags: #pietu #amerikos #vandeningiausia #upe