Pietų ašigalis - piečiausias Žemės rutulio taškas, esantis Antarktidoje. Tai vieta, kuri ilgą laiką traukė keliautojus ir tyrinėtojus. Šiame straipsnyje aptarsime Pietų ašigalio geografiją, klimato ypatumus, svarbiausius istorinius įvykius ir ekspedicijas, kurios pasiekė šį atšiaurų regioną. Taip pat bus apžvelgiami gyvybės Antarktidoje ypatumai ir šiuolaikiniai tyrimai.
Pietų Ašigalio Geografija ir Klimatas
Pietų ašigalis yra vienas iš dviejų taškų, kuriuose Žemės sukimosi ašis kertasi su planetos paviršiumi. Jis yra Antarktidoje, Poliarinėje plynaukštėje, maždaug 2804 metrų aukštyje virš jūros lygio. Vidutinė metinė temperatūra čia siekia -48,9 °C. Aukščiausia užfiksuota temperatūra yra -14,7 °C, o žemiausia - -74,3 °C. Žiemos metu (nuo kovo iki rugsėjo) Pietų ašigalyje visiškai nešviečia Saulė. Šis žemynas yra pati šalčiausia žemės vieta - vidutinė metinė temperatūra čia -49° C.
Antarktida, kurioje yra Pietų ašigalis, yra penktasis pagal plotą žemynas, užimantis 13 979 000 km² plotą (įskaitant šelfinius ledynus ir prie jų prisišliepusias salas). Žemyną supa Pietų vandenynas, kuris apima Ramiojo, Atlanto ir Indijos vandenynų sektorius. Antarktida nuo Pietų Amerikos yra atskirta 990 km pločio Drake'o sąsiaurio. Atstumas iki Naujosios Zelandijos yra 2000 km, iki Australijos - 3200 km, o iki Afrikos - 4000 km. Krantai daugiausia statūs ledo skardžiai ir šelfiniai ledynai. Didelis Antarktidos pusiasalis ištįsęs link Pietų Amerikos, jame yra šiauriausia Antarktidos vieta - Prime Heado kyšulys (63° 12′ 48′′ pietų platumos).
Pietų Ašigalio Atrastėjų Epocha
XX a. pradžioje prasidėjo tikras arktinių ir antarktinių ekspedicijų bumas. Kai 1820 m. buvo atrastas piečiausias ir paskutinis planetos žemynas - Antarktida, įvairių pasaulio šalių keliautojų svajone tapo pasiekti šioje ledynų sukaustytoje žemėje esantį Pietų ašigalį. Simboliška, tačiau būtent laivo „Belgica“ ekspedicija laikoma pradžia periodo, kuris vadinamas Herojine Antarkties tyrinėjimų epocha (angl. - „Heroic Age of Antarctic Exploration“). Pirmasis žygis Pietų ašigalio link įvyko 1902 m., kai Roberto Folkono Skoto, Ernesto Henrio Šakltono ir Edvardo Adriano Vilsono ekspedicija nuėjo didelį kelią, tačiau dėl sunkių sąlygų ir maisto trūkumo turėjo grįžti.
Roaldo Amundseno Žygis ir Pergalė
Roaldas Amundsenas, Pietų ašigalio atradėjas, gimė 1872 m. laivų savininko šeimoje, gyvenusioje netoli Kristijanos (dabar - Oslas). Būdamas 21-erių, jaunuolis metė medicinos studijas Kristijanos universitete ir įsiprašė jūreiviu į ruonių medžiotojų laivą „Magdalena“. Taip R. Amundsenas pirmą kartą plaukiojo Arkties vandenyse. Po keleto kelionių Roaldas tapo antruoju kapitono padėjėju. Kai neidavo į jūrą, R. Amundsenas raižytose gimtosios šalies vietovėse tobulindavo slidinėjimo įgūdžius.
1896 m., įkvėptas tėvynainio Fridtjofo Nanseno žygių, R. Amundsenas tapo belgų antarktinės ekspedicijos šturmanu laive „Belgica“, kuriam vadovavo kapitonas Adrienas De Gerlache. 1898-ųjų pradžioje laivą prie Antarktidos tyvuliuojančioje Belingshauzeno jūroje beveik vieneriems metams sukaustė ledai. Tai buvo pirmoji antarktiniuose vandenyse praleista R. Amundseno žiema. Keliautojo „antarktinį krikštą“ lydėjo depresija, badas, įgulos narių pamišimai ir poliarinių keliautojų prakeiksmas - skorbutas (vitamino C stokos sukelta liga, pasireiškianti odos ragėjimo sutrikimais ir besiplečiančiu kraujavimu - kraujas išsilieja odoje, raumenyse, vidaus organuose, prasideda dantenų uždegimas). Tačiau R. Amundseno aistros poliarinėms kelionėms visa tai nenumaldė. Norvegas uoliai dėjosi į galvą kiekvieną poliarinėse kelionėse patirtą akimirką ir kaupė neįkainojamą patirtį.
Iš pragaištingos kelionės 1899-aisiais sugrįžęs R. Amundsenas dairėsi į šiaurę. Pasitikėdamas savo jėgomis vadovauti ekspedicijai, jis buvo pasiryžęs laivu įveikti Arkties vandenynu besidriekiantį Šiaurės Vakarų kelią iš Atlanto į Ramųjį vandenyną. Ledinį labirintą Šiaurės Amerikos žemyno šiaurine pakrante nuo Grenlandijos iki Beringo sąsiaurio R. Amundsenas įveikė mažu, arktinėms kelionėms pritaikytu vienstiebiu burlaiviu „Gjøa“. Keliautoją globojo ir finansavo F. Nanseno rėmėjas, Švedijos ir Norvegijos karalius Oskaras. Kelionę su šešių žmonių įgula pradėjęs 1903 m. birželį, Ramųjį vandenyną R. Amundsenas pasiekė 1906-aisiais. Jūrininkus ištisus šimtmečius žudęs Šiaurės Vakarų kelias pagaliau buvo įveiktas. 34-erių R. Amundsenas tapo tautos didvyriu ir vienu iš labiausiai pripažintų pasaulio poliarinių tyrinėtojų.
Amundsenas planavo žygį į šiaurę, tačiau pasiruošimą jam nutraukė žinia, jog šiaurėje jau pabuvojo Robertas Peary‘is. R. Amundsenas tuomet pakeitė ne planus, o kryptį - ėmė ruoštis ekspedicijai į Pietų ašigalį. Pinigus ekspedicijai jis rinko ne tik gimtojoje šalyje, bet ir užsienyje (JAV, Argentinoje), o stokodamas lėšų netgi įkeitė savo namą. Tačiau nerimaudamas, kad rėmėjų ir palaikančiųjų gretų nepraretintų būgštavimai dėl didžiulio atstumo, R. Amundsenas savo ekspedicijos krypties pakeitimą išlaikė paslaptyje. Pradėjus žygį 1910-ųjų birželį, dauguma jo laivo įgulos buvo įsitikinę, jog plaukia dreifuoti į Arktį.
Pirmąją žmonijos istorijoje antarktinę stotį, pavadinimu „Framheim“, R. Amundseno komanda įrengė Banginių įlankoje (angl. - „Bay of Whales“), Rosso šelfiniame ledyne. Prieš išvykdamas į ekspediciją jis sulaukė pasiūlymo naudoti kelionėje šiaurinius elnius, bet nepaklausė, mat buvo tvirtai įsitikinęs, kad nėra patikimesnio varianto nei kinkomi šunys. Pasiekę Antarktida norvegai, kaip ir britai, įsirengė žiemojimo stovyklą su biblioteka (80 knygų) ir sauna. Ekspedicijos dalyviai medžiojo ruonius, jų mėsa buvo gabenama į tarpines stovyklėles numatomame keliautojų vykimo ir grįžimo kelyje. Čia buvo sudėti sausainiai, šokoladas, kondensuotas pienas ir kiti produktai.
Po ištisų mėnesių ruošimosi, sandėlių įrenginėjimo ir kelių nevykusių startų R. Amundsenas su bendražygiais Pietų ašigalio link pajudėjo 1911 m. spalį. 1911 m. rugsėjo 8 d. R. Amundsenas su septyniais bendražygiais leidosi į kelionę, tačiau netrukus temperatūra ėmė kristi iki -56 °C, dėl šalčio slidės ir rogių pašliūžos ėmė tiesiog lipti prie sniego, šunys negalėjo pailsėti, užšalo netgi turėta degtinė. Buvo nuspręsta grįžti atgal į stovyklą.
Spalio 20 d. buvo surengtas antrasis R. Amundseno ekspedicijos bandymas pasiekti Pietų ašigalį, šį kartą - sėkmingas. Į šią kelionę leidosi penki norvegai su ketveriomis rogėmis ir 52 šunimis. Keliaudami savojo tikslo link, žygeiviai atrado Axelio Heibergo ledyną, kuris jiems atvėrė kelią į poliarinį plokščiakalnį bei, žinoma, į Pietų ašigalį. Ekspedicijos sėkmę nulėmė tai, kad jos nariai puikiai šliuožė slidėmis ir naudojosi šunų kinkiniais. Pakeliui keliautojai statė vėliavas, piramides iš sniego, kad rastų kelią atgal. Pakeliui buvo nušauta per 20 šunų, jie užkasti sniege kaip maisto atsargos. Kelionėje pirmyn, o ypač - atgal, norvegai maistui naudojo ir šunų mėsą, taip pat šuniena maitino kitus šunis.
Lygiai prieš šimtą metų, 1911 m. gruodžio 14 d., 39-erių metų norvegų tyrinėtojo Roaldo Amundseno vadovaujama geografinė ekspedicija, sudaryta iš penkių vyrų, pirmą kartą žmonijos istorijoje pasiekė Pietų ašigalį. Galiausiai R. Amundsenas ir jo draugai pasiekė Pietų ašigalį ir iškėlė jame Norvegijos vėliavą. Tiksli ašigalio vieta buvo nustatyta turimais astronominiais ir geodeziniais prietaisais, o kad būtų išvengta galimos paklaidos, slidėmis išmaišyta ir 8-9 kilometrų atstumu nuo šios vietos esanti teritorija. R. Amundsenas čia pastatė palapinę, joje paliko šiek tiek atsargų, lentelę su data, kada pasiektas Pietų ašigalis, ir laiškus savo šalies karaliui bei R. Skotui.
R. Amundseno grupė saugiai grįžo į savo bazę. Jie judėjo greitai ir sėkmingai - pakeliui palikti ženklai leido orientuotis vietovėje, o paliktų maisto atsargų pakako. Pasiekę bazinę stovyklą, keliautojai netrukus sėdo į laivą „Fram“ ir pasuko namo.
Pavojingos lenktynės dėl Pietų ašigalio – Elizabeth Leane
Roberto Falcono Scotto Tragedija
Norvegų ekspedicija beveik penkiomis savaitėmis aplenkė tuo pat metu Pietų ašigalio siekusią britų komandą „Terra Nova Expedition“, kuriai vadovavo Robertas Falconas Scottas. Britų ekspedicijos vadovas R. Skotas (1868-1912) nusprendė naudoti kombinuotą keliavimo būdą. Pirmiausia buvo kliaunamasi žmonėmis, tačiau neatsisakyta ir kitų transportavimo būdų. Nors arkliai jau R. Šakltono ekspedicijoje užsirekomendavo nepakankamai patikimai, vėl buvo nuspręsta įsigyti Mandžiūrijos, taip pat Sibiro arklių. Kita transportavimo priemonė buvo motorinės rogės, tačiau Antarktidoje rogės ėmė gesti, o labiausiai Arkties išbandymų neatlaikė jų transmisijos. Trečioji transportavimo priemonė buvo kinkomieji šunys.
1910 m. birželio 1 d. R. Skotas ir jo bičiuliai laivu „Terra Nova“ išplaukė iš Londono. Pakeliui Antarktidos link „Terra Nova“ pateko į didžiulę audrą, per kurią neteko vieno šuns, dviejų arklių, dalies anglių ir skystojo kuro atsargų, dėžės spirito butelių. Galiausiai, peržiemoję ir Pietų pusrutulyje sulaukę pavasario, 1911 m. lapkričio 1 d. R. Skotas ir jo bendražygiai nuo Roso salos leidosi į pietus trimis grupėmis. Viena judėjo šunų kinkiniais (joje buvo pats R. Skotas), antra - arkliais, trečia - motorinėmis rogėmis. Pastarųjų grupių užduotis buvo pagalbinė - nugabenti krovinius kuo arčiau ašigalio ir įrengti tarpines stovyklėles su maisto ir kitomis atsargomis. Galiausiai R. Skotas ir keturi bendraminčiai atsisveikino su kitais ekspedicijos dalyviais ir patraukė Pietų ašigalio link.
1912 m. sausio 17 d. R. Skotas su trimis bendražygiais atvyko į ašigalį, tačiau rado savo konkurentų stovyklavietę, palapinę ir plazdančią Norvegijos vėliavą. Nusiminę britai pasuko atgal. Kelyje juos persekiojo ne tik liūdnos mintys, bet ir nesėkmės. Du keliautojai įkrito į prarają leduose, vienas patyrė rimtą galvos traumą. Kitam poliarininkui smarkiai susižeidė kojas. Labai pablogėjo orų sąlygos, todėl ekspedicijos dalyviai buvo ilgam įkalinti vienoje iš tarpinių stovyklų. Jie kentėjo nuo nušalimų, bado ir galiausiai mirė. Tik po aštuonių mėnesių rasta beveik visai užpustyta jų palapinė. R. Skotas dienoraštyje buvo įrašęs: „Dėl Dievo, neapleiskite mūsų artimųjų.“ Keliautojai palaidoti Antarktidoje. Ant paminklo užrašyti žodžiai: „Kovoti ir ieškoti, rasti ir nepasiduoti.“
Deja, R. Amundseno sėkmę gerokai pritemdė herojinė konkurento R. Scotto ekspedicijos žūtis. Nors dėl R. Amundseno sumanymo įslaptinti savo ekspedicijos tikslą jis buvo kritikuojamas, nūdienos geografijos istorikai norvego ekspediciją ir pasiekimą visiškai reabilitavo, o abiejų Pietų poliaus atradėjų - R. Amundseno ir R. Scotto - garbei, jų pavardėmis pavadinta visai greta Pietų ašigalio pastatyta nuolatinė mokslinių tyrimų stotis.
Kiti Svarbūs Įvykiai Pietų Ašigalyje
- 1929 m. lapkričio 29 d. Richardas Byrdas (Jungtinės Amerikos Valstijos) perskrido Pietų ašigalį lėktuvu.
- 1957 m. Pietų ašigalyje įsteigta Amundseno-Scotto stotis (Jungtinės Amerikos Valstijos).
- 1980 m. gruodžio 4 d. Pietų ašigalį kirto britų Transglobalinė ekspedicija (1979-82 m. laivais, automobiliais ir sniegaeigiais keliavo aplink Pasaulį palei Grinvičio dienovidinį).
- 1989 m. sausio 17 d. ašigalį sausuma (slidėmis) pasiekė pirmosios moterys - Victoria Murden ir Shirley Metz (Jungtinės Amerikos Valstijos).
- 1989 m. gruodžio 11 d. - tarptautinė ekspedicija Trans-Antarctica (1989-90 m. per 220 d.).
Pietų Magnetinis Polius
Pietų magnetinis polius yra taškas Žemės pietų pusrutulyje, kuriame magnetinio lauko linijos yra nukreiptos statmenai Žemės paviršiui. Skirtingai nuo geografinio Pietų ašigalio, magnetinis polius nėra fiksuotas ir nuolat keičia savo padėtį.
Gyvybė Antarktidoje: Flora ir Fauna
Didesnėje Antarktidos dalyje nėra augalijos ir gyvūnijos. Ši aplinka ekstremaliausia ir sudėtingiausia bet kokio organizmo išgyvenimui, tačiau ir šiame kontinente galima aptikti gyvybės, kuri prisitaikė prie šių atšiaurių klimato sąlygų. Zooplanktonas (krilis, medūzos, žuvų lervos, lervinės jūrų žvaigždžių formos, šeriuotieji kirminai, anemonai, moliuskai ir kt.) minta fitoplanktonu. Tuo tarpu zooplanktonas yra maisto šaltinis žuvims ir galvakojams moliuskams, kurių Antarktikos vandenyse yra labai daug. Kalmarai būna nuo 15 cm. (Brachioteuthis) iki 4 m.
Paukščiai
Pingvinai - paukščiai prisitaikę prie jūrinio gyvenimo. Jų tankios plunksnos visiškai nepraleidžia vandens, o storas riebalų sluoksnis apsaugo nuo šalčio. Didžiausios pingvinų kolonijos gyvena Antarktidos pakrantėse ir netoli esančiose salose.
- Gentoo (Pygoscelis papua) (gyvena salose)
- Adelės (Pygoscelis adeliae) (Antarktidos pakrantėje) pingvinai Antarktidoje apsigyvena pavasarį.
- Migruojantys pingvinai macaroni (Eudyptes chrysolophus) ir uolalaipiai (Eudyptes chrysocome) gyvena salose.
- Karališkieji pingvinai (Aptenodytes patagonicus) taip pat gyvena salose, didelėmis kolonijomis.
- Imperatoriškieji pingvinai (Aptenodytes forsteri) gyvena kolonijomis ant ledo lyčių, netoli Antarktidos pakrantės.
Albatrosai - didžiausi iš jūrinių paukščių. Išskleistų sparnų ilgis siekia iki 3 m., svoris viršija 12 kg. Gyvena gana ilgai - apie 60 metų, bet dėl mažo reproduktyvumo baigia išnykti. Ieškodami maisto albatrosai nuskrenda milžiniškus atstumus - iki 10000 km. per 10-20 dienų. Žuvėdros plėšikės (Catharacta maccormicki) plačiai paplitusios Antarktidoje.
Jūros Žinduoliai
Pakrantėse ir salose aptinkami banginiai ir ruoniai. Banginiai skirstomi į dvi grupes - dantytieji ir ūsuotieji. Aptinkami ir dviejų tipų ruoniai: tikrieji ir kailiniai (Arctocephalus gazella), kurie prilyginami jūrų liūtams. Pagrindinis ruonių maistas yra žuvis. Storas ruonių poodinis sluoksnis veikia kaip maisto atsargų ir šilumos šaltinis.
Augalija
Didžioji Antarktidos dalis padengta ledo ir sniego sluoksniu ir tik 1% sausumos yra galimybė augti augalams. Nėra jokių medžių ar krūmų, o tik dvi žydinčių augalų rūšys - Antarktidos plaukinė žolė (Deschampsia antarktica) ir Antarktidos perlinė jonažolė (Colobanthus quitensis). Taip pat apie 100 samanų rūšių, 25 rūšių kerpsamanių, 300-400 rūšių kerpių ir 20 rūšių makrogrybų.
Amundseno-Scotto Stotis ir Išgyvenimo Iššūkiai
Kol Lietuvą kepina karščiai, kitoje pasaulio pusėje - pats žiemos vidurys. Pietų ašigalyje saulė nusileido dar kovo 20 dieną, o kitąkart pakils tik rugpjūtį. Atšiauriausiame pasaulio taške, kur spaudžia daugiau nei 70 laipsnių šaltis, net ir žiemą dirba mokslininkai. Paskutinis lėktuvas Amundseno-Scotto mokslinių tyrimų stotį paliko kartu su pasitraukusia dienos šviesa ir įprastai negrįžta iki spalio. Iki tol apsupti pūgų, vėjo, šalčio, ledo, sniego ir nakties čia žiemoja 48 žmonės. Jie prižiūri stotį, stebi atmosferą ir tyrinėja kosmosą teleskopais. Tačiau jų jau liko tik 46. Du iš jų sunegalavo ir, regis, taip stipriai, kad stotį valdantis JAV Nacionalinis mokslo fondas nusprendė pasiųsti lėktuvą, kuris paslaptinguosius ligonius parskraidintų namo. Tokio tipo gelbėjimo operacijos ypač retos: nuo 1957 metų į Pietų ašigalio tyrimų stotį lėktuvai žiemą skrido tik dukart.
Atšiauriau už Kosmosą
Vasarą lėktuvai į tyrimų stotį ir iš jos kursuoja dažnai. Bet žiemą, kai Pietų ašigalio gyventojų skaičius sumažėja keturgubai, čia pasilieka tik ištvermingiausi ir sveikiausi. Mat iš čia ištrūkti galima tik išskirtiniu atveju. Tris žiemas Amundseno-Scotto stotyje praleidusi vadovė Katy Jensen prisimena, kad Pietų ašigalyje liekantys žmonės kasdien stengiasi būti atsargesni nei namuose: „Rūpinamės vieni kitais. Jeigu kas nors nutiktų, jokios pagalbos nesulauktume.“ Stotyje lieka ir gydytojas, kuris prižiūri mokslininkus, jeigu juos ištiktų nedideli sveikatos sutrikimai. Tačiau kai negalavimai tokie rimti, kad be operacinės ar specialių prietaisų išsiversti neįmanoma, pradedama svarstyti apie kelionę namo bet kokia kaina. Blogiausia, kai suserga pats gydytojas, kurio niekas negali pakeisti.
Būtent taip nutiko 2001 metais, kai praėjus pusantro mėnesio nuo to, kai stotį paliko paskutinis lėktuvas, sunegalavo medikas Ronas Shemenski. Gydytojas pajuto pilvo skausmus ir pradėjo be atvangos vemti. Specialistas suprato, kad kenčia nuo kasos uždegimo, bet tikėjosi, jog pats galės išsigydyti. „Esame įstrigę vietoje, kuri yra sunkiau pasiekiama nei Tarptautinė kosminė stotis, todėl privalome kapstytis savo jėgomis“, - vėliau pripažino gydytojas. Tačiau JAV Nacionalinis mokslo fondas, pasikonsultavęs su kitais medikais, nusprendė: egzistuoja 50 procentų tikimybė, kad R. Shemenski neišgyvens likusių šešių mėnesių, kol pagerėjus orams vėl atvyks lėktuvai. Be to, nuspręsta nerizikuoti ir kitų 49 stotyje likusių žmonių gyvybe. Mat netekę vienintelio gydytojo mokslininkai taip pat galėjo pradėti kristi kaip musės. „Viskas vyko kaip kariuomenėje: gavau įsakymą išskristi, todėl paklusau“, - prisimena R. Shemenski. Tiesa, gydytojas ir pats neblogai pasirūpino savo sveikata, nes gelbėtojai teigė jį radę jau begyjantį. Kelionė atgal medikui paliko didelį įspūdį. „Iš pradžių, kol skrendi visiškoje tamsoje, net atrodo, kad esi sustingęs vietoje. Tačiau tada horizonte pasirodo plonytė rausva juosta - saulėtekis. Gražu žiūrėti, kaip ta juosta pamažu storėja, lyg sakydama: viskas bus gerai, nes jūs keliaujate tinkama kryptimi“, - šypsojosi R. Shemenski.
Gydytoją išgelbėję pilotai Seanas Loutittas ir Markas Cary pavojingą kelionę pakartojo ir po dvejų metų, kai stotyje buvusiam aplinkosaugos specialistui Barry McCue išsivystė rimta tulžies pūslės infekcija. Anot R. Shemenski, matyt, kad ir dabar Pietų ašigalyje įstrigusių asmenų būklė yra tokia rimta, jeigu mokslininkai nusprendė, jog evakuacija yra geriausia išeitis. Mat vasarą lėktuvai pasiunčiami ir dėl paprastesnių priežasčių - pavyzdžiui, dėl muštynių kalėdinio vakarėlio metu, po kurių du mokslininkai apsikumščiavo ir vienas jų susižeidė žandikaulį. O poliarinės žiemos gūdumoje dėl smulkmenų nerizikuojama. Tad Nacionalinis mokslo fondas svarstė, ką daryti, net pusantros paros, tačiau galų gale birželio 14 dieną sutiko pasiųsti lėktuvą. Žinių apie nelaimėlius vis dar nedaug. Nacionalinio mokslo fondo poliarinių programų vadovė Kelly Faulkner pranešė, kad mažiausiai vienam sezoniniam JAV aviacijos ir gynybos kompanijos „Lockheed Martin“ darbuotojui reikalinga medicininė priežiūra, kurios jam negalima suteikti stotyje.
Gelbėja Galingi Lėktuvai
Tad praėjusį antradienį iš Kalgario miesto Kanadoje pakilo du lėktuvai „Twin Otter“, kurių laukė ilga kelionė į priešingą Žemės rutulio pusę. Stabtelėję Čilėje, kur laukė geresnių orų, orlaiviai atvyko į Adelaidės salą, kuri stūkso greta Antarktidos pusiasalio - link Pietų Amerikos ištįsusio smaigalio. Vienas „Twin Otter“ liko čia, o kitas leidosi į dar 2,4 tūkst. kilometrų kelionę. Jeigu jam būtų nepavykę pasiekti ašigalio, paskui jį būtų išskridęs ir antrasis lėktuvėlis. Kiekviename jų skrido po du pilotus, inžinierių ir gydytoją. „Keistas jausmas sėdėti vieninteliame orlaivyje virš viso žemyno. Jei iškiltų problemų, reikėtų išsisukti pačiam“, - svarstė „Twin Otter“ 2001 metais skraidinęs S. Loutittas.
Šio tipo lėktuvai - vieninteliai, galintys žiemą pasiekti pirmųjų Pietų ašigalį pasiekusių tyrinėtojų Roaldo Amundseno ir Roberto Falcono Scotto vardu pavadintą stotį. Mat daugumos orlaivių degalai sušąla net ir 30 laipsnių aukštesnėje temperatūroje nei Pietų ašigalio žiemos vidurkis. O „Twin Otter“ varikliai veikia net 75 laipsnių šaltyje, o vietoj ratų jie turi slides, nes pilotams reikia leistis ant ledo. Be to, didžioji dalis skrydžio virš Antarktidos žiemą vyksta visiškoje tamsoje, tik prie Pietų ašigalio juos pasitinka stoties gyventojų užkurti laužai, žymintys įsivaizduojamą nusileidimo taką. „Skrydis trunka maždaug 10 valandų, o degalų bake užtenka 12-13 valandų skrydžiui. Visą laiką reikia stebėti orus, tačiau kai pasieki tam tikrą tašką, apsisukti nebegalima. Būtina pasiekti ašigalį“, - pasakojo S. Loutittas. Tiesa, kelionė ne visada baigiasi laimingai. Prieš trejus metus Italijos mokslininkams kurą gabenęs „Twin Otter“ sudužo atsitrenkęs į vieno aukščiausių Antarktidos kalnų šlaitą. Žuvo trys kanadiečiai, tačiau nelaimės priežastis taip ir nebuvo išsiaiškinta.
Laukdami Gydosi Patys
Tiesa, kartais lėktuvams atvykti tiesiog neįmanoma, tad Pietų ašigalyje įstrigusiems mokslininkams nelieka nieko kito, kaip tik pasirūpinti savimi. Antai 1999 metais Amundseno-Scotto stotyje gydytoja dirbusi Jerri Nielsen pati sau diagnozavo krūties vėžį, tačiau dėl prastų orų niekas jos negalėjo išskraidinti į tikrą ligoninę dar šešis mėnesius. Tad specialistė per tą laiką sugebėjo pati sau atlikti biopsiją - chirurginiu būdu išpjauti audinio gabalėlį tyrimams. Vėliau krovininis lėktuvas atskraidino būtinų reikmenų ir medikamentų chemoterapijai. Pirmasis pavasario lėktuvas į stotį buvo išsiųstas keliomis savaitėmis anksčiau, kad J. Nielsen būtų kuo greičiau sugrąžinta į JAV. Po dvylikos metų į panašią situaciją pateko ir insultą stotyje patyrusi amerikietė Renee Nicole Douceur. Rugpjūtį ji paprašė, kad į Pietų ašigalį jos pasiimti atvyktų lėktuvas, tačiau gelbėtojai atsisakė, nes dėl prastų orų kelionė būtų buvusi pernelyg pavojinga, o ir inžinierės būklė nebuvo tokia sunki. „Aš tikėjausi, kad Nacionalinis mokslo fondas pasirūpins visais, kuriuos išsiunčia į Antarktidą, ir nedarys staigių sprendimų. Tačiau suprantu, koks pavojus būtų iškilęs orlaivio įgulai“, - pripažino į Naująją Zelandiją galiausiai parskraidinta R. N. Douceur. JAV Nacionalinis mokslo fondas šiemet vėl sprendė tą pačią problemą - ar rizikuoti tolima ir pavojinga kelione. „Tai sudėtingas procesas“, - aiškino poliarinių programų vadovė K. Faulkner.
Antarktidos Tyrimai ir Ekologiniai Ypatumai
Dabar keletas valstybių turi įsirengusios Antarktidoje tyrinėjimo stotis. Jos tiria tikrąjį Antarktidos reljefą, klimatą, žemės sandarą. Nustatyta, kad po ledynais yra naftos ir kitų naudingųjų iškasenų, bet Antarktidos sutartis draudžia jas išgauti.
Nepastebima Gyvybė po Ledu
500 m gylyje po Antarktidos ledo paviršiumi mokslininkai aptiko ertmę, kurioje gyvuoja unikali ekosistema. Tai iki šiol neregėtas poledinis darinys, esantis po Antarktidos ledynu. Gyvybės tvirtumas ir atkaklumas tokiomis ekstremaliomis sąlygomis - stulbina. Tyrėjai šį slaptą ir tamsų pasaulį ištraukė į dienos šviesą - jame knibždėte knibžda nesuskaičiuojama galybė miniatiūrinių būtybių. Buvo aptiktos 77 skirtingos kirmėlių rūšys - tikras įvairiausių būtybių gausybės ragas. Kita biologų komanda kilometro gylyje po Antarktidos ledo sluoksniu rado pinčių. Šis atradimas lyginamas su atogrąžų miško lopinėlio aptikimu vidury Sacharos dykumos.
Meteoritų Paieška
Nors meteoritai krinta visame pasaulyje, dėl išskirtinės aplinkos ir unikalių procesų aptikti juos snieguotame Antarktidos kraštovaizdyje yra lengviau. Jie ledynuose kaupėsi tūkstančius metų ir išliko dėl šalto klimato.
Klimato Kaita ir Ozono Sluoksnis
Mokslininkai, tiriantys klimato kaitos poveikį Antarktidos pingvinų populiacijoms, pateikė netikėtą išvadą - kai kurios jų rūšys dėl nykstančio jūros ledo mažėja, o kitos dėl kylančios temperatūros auga. Šiemet žemyne fiksuota aukščiausia kada nors registruota temperatūra - 18,3 °C šilumos. Virš Antarktidos regiono ozono sluoksnis itin suplonėjęs - būtent čia yra vadinamoji ozono skylė. Čia ji yra beveik tris kartus didesnė nei JAV sausumos plotas. Poliariniai sūkuriai formuojasi viduriniuose ir viršutiniuose troposferos ir stratosferos sluoksniuose. Jie supa polius ir yra dalis vadinamojo poliarinio fronto - klimato ribos tarp poliarinės srities oro masių ir šalia esančių šiltesnių regionų. Antarktidos poliarinis sūkurys yra daug stipresnis ir ilgiau išlieka nei Arkties.
Šiaurės ir Pietų Ašigalių Palyginimas
Du ašigaliai, Šiaurės ir Pietų, yra skirtingose planetos pusėse ir pasižymi skirtingais bruožais. Arktis (arba Arktika) iš esmės yra užšalęs vandenynas, o Antarktida yra žemynas, sudarytas iš pamatinės uolienos ir įvairių sausumos darinių, tokių kaip kalnai, slėniai ir ežerai. Jie visi apsupti vandenyno. Antarktidos žemynas yra vienintelė vieta Žemėje, nepriklausanti jokiai valstybei. Kol kas čia nerasta jokių vietinių žmonių pėdsakų, o Arktyje iki šiol gyvena vietiniai - eskimai. Pietų ašigalis yra daug šaltesnis ir labiau vėjuotas, palyginti su Šiaurės ašigaliu. Iš tiesų Antarktidoje temperatūra yra tokia žema, kad kai kuriose jos dalyse niekada neištirpsta sniegas. Piečiausiame žemyne, Antarktidoje, yra apie 90 % viso žemėje esančio ledo, tai sudaro apie ¾ pasaulio gėlo vandens atsargų. Dėl šio fakto būta siūlymų atkirsti didelius gabalus ledo ir juos naudoti vandens trūkumui sausringose teritorijose mažinti.
Nemo Taškas: Toliausia Vieta Nuo Sausumos
Įsivaizduokite, kad staiga prieš jus iššoka mitinė būtybė ir per akimirką perkelia jus į atokiausią planetos tašką - Nemo taškas, žymintis tolimiausią atstumą, kurį galima nusigauti nuo sausumos. Jis yra Ramiajame vandenyne, tarp Antarktidos, Pietų Amerikos ir Tasmanijos (koordinatės - 48°52.6′ pietų platumos ir 123°23.6′ vakarų ilgumos). Nuo artimiausių salų Nemo taškas yra nutolęs net per 2 688 km. Dėl šio taško geografinės padėties valstybių atžvilgiu, laivai čia praplaukia itin retai. Būtent į Nemo tašką dažnai nukreipiami į Žemę sugrįžtantys erdvėlaiviai ir palydovai.
tags: #pietu #asigalio #pradinis #dienovidinis