Korėjos karas, trukęs nuo 1950 m. birželio iki 1953 m. liepos, buvo vienas iš pirmųjų ir reikšmingiausių Šaltojo karo konfliktų. Jis atskleidė gilią ideologinę priešpriešą tarp komunistinio Rytų bloko ir kapitalistinių Vakarų valstybių. Šis karas ne tik pakeitė Korėjos pusiasalio likimą, bet ir tapo pamoka visam pasauliui apie tai, kaip greitai regioniniai konfliktai gali pavirsti globaliomis grėsmėmis. Per trejus metus trukusius mūšius žuvo milijonai žmonių, o šalis buvo suniokota, tačiau nei viena pusė nelaimėjo - Korėjos pusiasalis liko padalytas iki šiol.
Korėjos padalijimas ir politinė priešprieša po Antrojo pasaulinio karo
1945 m. rugpjūčio 15 d. Japonijai pasidavus Antrajame pasauliniame kare, Korėja, iki tol buvusi Japonijos kolonija, atgavo nepriklausomybę. Tačiau sąjungininkai nusprendė, kad su Korėja turi elgtis kaip su Japonijos sudedamąja dalimi. Dar prieš karo pabaigą buvo aptariamas būsimos laisvos Korėjos likimas. Nepaisant to, Korėja nesugebėjo sudaryti savo modernios valdžios ir priimti politinės sistemos prieš imperialistinės Japonijos okupaciją, o tai buvo didžiausia Korėjos silpnybė. Įsiveržus Sovietų Sąjungos armijai buvo nesunku įsteigti komunistinę valdžią. JAV pasiūlė padalinti Korėjos pusiasalį ties 38-ąja lygiagrete, taip sustabdant Sovietų Sąjungos frontą. Tokiu būdu susiformavo dvi Korėjos: šiaurinė, okupuota Sovietų Sąjungos, ir pietinė, okupuota JAV.
JAV, Anglijos ir SSRS vadovai susitiko Maskvoje ir sutarė suformuoti JAV ir SSRS Jungtinę komisiją, kuri per 5 metus turėjo įkurti Korėjoje politinę sistemą. Ši sutartis buvo neigiamai priimta gyventojų abiejose Korėjos pusėse. 1947 m. lapkritį, pagal JAV pageidavimą, Jungtinės Tautos priėmė nutarimą surengti demokratinius rinkimus Pietų Korėjoje ir oficialiai įkurti valstybę su nepriklausoma valdžia. Pietų Korėjos teritorijoje buvo susitelkę apie 2/3 gyventojų, todėl buvo manoma, kad vien Pietų Korėja turi teisę demokratiškai nuspręsti abiejų šalių likimą. 1948 m. Pietuose buvo priimta demokratinė konstitucija ir įkurta Korėjos respublika. Vos keliais mėnesiais vėliau Šiaurės Korėjoje buvo priimta konstitucija ir patvirtintas Korėjos Demokratinės Liaudies Respublikos įkūrimas. Abi šalys skelbėsi, jog joms priklauso visas Korėjos pusiasalis, tačiau atskirai įkurtos skirtingos politinės sistemos tik dar labiau atskyrė ir priešino tautą.
1948 m. susikūrusių dviejų Korėjos valstybių (Korėjos Respublikos ir Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos) santykiai dėl kitokio požiūrio į šalies suvienijimą vis blogėjo. Šiaurės Korėja, SSRS remiama, ryžosi užimti Pietų Korėją.
Invazija į Pietų Korėją ir Jungtinių Tautų įsitraukimas
1950 m. birželio 25 d. Šiaurės Korėja paleido pirmuosius artilerijos šūvius į Pietų Korėjos teritoriją. Šiaurės Korėjos komunistų partija telkė dideles pastangas užimti Pietų Korėjos sostinę, Seulą, nes tikėjosi, kad likusi Korėjos dalis bus kur kas lengviau palaužta. Staigus Šiaurės Korėjos įsiveržimas buvo netikėtas JAV, JT ir pačios Korėjos Respublikos kariuomenei, kuri karui nebuvo pasirengusi, nes JAV, nenorėdamos didinti įtampos Korėjos pusiasalyje, jos gynybinio pajėgumo nestiprino.
Šiaurės Korėjos kariuomenė turėjo geresnę karinę įrangą nei Pietų, nes Kinija ir Sovietų Sąjunga naująją sąjungininkę rėmė tankais, sunkiaja artilerija ir tūkstančiais patyrusių karo veteranų. Dėl šios priežasties Seulas sugebėjo gintis vos dvi dienas, kol buvo užimtas. Tuometinis JAV prezidentas Haris Trumenas (Harry S. Truman) reagavo iškart, suteikdamas leidimą tuometiniam JAV oro pajėgų generolui D. Makarturui (Douglas MacArthur) naudoti karinę jėgą prieš agresorių. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, gavusi Korėjos Respublikos prašymą, paragino organizacijos nares padėti jai atremti agresiją. 1950 m. birželio 27 d. prezidentas H. S. Trumanas įsakė JAV karinėms pajėgoms paremti Korėjos Respubliką. Karinių jėgų padėti jai atsiuntė ir kitos Jungtinių Tautų narės. Jungtinių karinių pajėgų vadu buvo paskirtas amerikiečių generolas D. MacArthuras.
Iki to laiko Šiaurės Korėjos kariuomenė užėmė didžiąją Pietų Korėjos dalį (ir Seulą). Jungtinių Tautų karinės pajėgos jos puolimą sustabdė prie Pusano miesto (Korėjos Respublikos pietuose). Tačiau tuo metu atvyko pakankamai JAV pastiprinimo, kad galėtų sulaikyti frontą nuo tolesnio judėjimo į pietus, todėl karas kurį laiką neprogresavo.
Kinijos įsikišimas ir karo eiga
1950 m. rugsėjo 15 d. Jungtinių Tautų karinės pajėgos išsilaipino Inčchone ir, grasindamos išeiti į Šiaurės Korėjos karinių pajėgų užnugarį, privertė jas trauktis iš Pietų Korėjos. Nors Šiaurės Korėja buvo įspėta Kinijos ir Sovietų Sąjungos apie tokią galimą ataką, ji buvo susitelkusi į pozicijos išlaikymą Busano perimetre. Dėl šios priežasties Pietų Korėjos ir JAV pajėgos nesunkiai atsikovojo Seulą ir sukėlė chaosą Šiaurės Korėjos pajėgose, kurios iki rugsėjo pabaigos jau buvo beveik visiškoje suirutėje. Jeigu JAV būtų nusprendusios palikti viską kaip buvo prieš prasidedant karui, galėjo jį nutraukti šiuo momentu, nes jis pareikalavo virš 100 000 pietų korėjiečių gyvybių, buvo sugriauta valstybės infrastruktūra, o Šiaurės Korėjos pajėgos palaužtos. Tačiau Pietų Korėjos ir JAV generolai nusprendė galutinai įveikti komunistinę Šiaurės Korėją, be to, atsirado Korėjos suvienijimo viltis, nes atrodė, kad nedaug trūko iki pergalės.
Kita vertus, JT palaikė tik gynimosi nuo Šiaurės Korėjos idėją, nes bijojo karo išsiplėtimo rizikos, dėl galimo tiesioginio SSRS ir Kinijos įsiterpimo tolesnėje karo raidoje. Jau rugsėjo 30-ą dieną Pietų Korėjos pajėgos kirto 38-ąją lygiagretę, o spalio 7-ą dieną buvo išduotas neaiškiai formuluotas JT leidimas visoms jų pajėgoms kirsti nustatytą ribą vieningos valdžios Korėjoje įvedimo tikslais. Maždaug tomis dienomis Kinija pareiškė, kad netoleruos JAV kariuomenės savo pasienyje. Tačiau jau spalio 20-ąją dieną jungtinė Pietų Korėjos pusę palaikanti kariuomenė žygiavo per didžiąją Šiaurės Korėjos dalį, o tuometinis Korėjos respublikos prezidentas I Sungmanas (Lee Seungman) triumfavo Šiaurės Korėjos sostinėje Pchenjane.
Būtent tada, kai atrodė, kad Korėja bus suvienyta, įsiterpė Kinijos pajėgos. Kinijos viduje buvo prieštaravimo dėl galimybės tiesiogiai susiremti su JAV, bet Kinijos lyderis Mao Dzedungas (Mao Zedong) to nepaisė. Todėl netrukus jungtines JT pajėgas pasitiko daugiau nei milijonas kinų karių bei sovietų lėktuvai. Nuo to momento generolas D. Makarturas šį karą pavadino „visiškai nauju karu“, nes jis galutinai perėjo į tarptautinį lygmenį. Speiguotą žiemą, kuriai buvo nepasiruošusi, JT armija, patirdama tokį didelį pasipriešinimą, turėjo trauktis atgal į pietus. Besitraukdama, patyrusi daug aukų ir nuostolių, Pietų Korėja vėl prarado Seulą komunistams 1951 m. sausį.
10 26 Jungtinių Tautų karinės pajėgos kai kuriose vietose pasiekė Kinijos pasienį. Šiaurės Korėjos karinės pajėgos buvo sumuštos. Kinija jai padėti pasiuntė savo karines pajėgas. 11 26 Šiaurės Korėja ir Kinija pradėjo kontrpuolimą, vėl užėmė Seulą ir pasislinko apie 100 km piečiau 38‑osios lygiagretės (siena tarp abiejų Korėjos valstybių iki karo). 1951 01 frontas stabilizavosi. 1951 pradžioje Jungtinių Tautų karinės pajėgos pamažu vėl atstūmė Kinijos ir Šiaurės Korėjos karinius junginius šiauriau 38‑osios lygiagretės.
Paliaubos, susitarimas ir karo pasekmės
Jau 1951 m. pradžioje pamačiusi, kad karas nebeprogresuoja, JAV pradėjo siūlyti Kinijai paliaubas. Tačiau dėl pastovių susirėmimų paliaubos nebuvo pasiektos. Situacija nesikeitė iki pat Stalino mirties 1953 m. kovą ir paaštrėjusios situacijos Kinijos viduje, dėl kurios ir Mao Dzedungas pakeitė strategiją Korėjos atžvilgiu. 1953 m. birželį Sovietų Sąjungai taip pat pasiūlius paliaubas prasidėjo rimtos derybos.
JAV vyriausybė, nenorėdama toliau plėsti konflikto (Jungtinių Tautų karinių pajėgų puolimas iki Kinijos sienos būtų sukėlęs tiesioginį Kinijos įsikišimą į karą), įsakė sustabdyti puolimą. D. MacArthuras savavališkai įsakė tęsti puolimą, t. p. pradėti oro antpuolius prieš Kinijos karines bazes Mandžiūrijoje. 1951 m. 04 11 JAV vyriausybė atleido D. MacArthurą iš pareigų.
Nepaisant įnirtingos Pietų Korėjos opozicijos, 1953 m. liepos 27 d. Panmundžiome (Panmunjom) buvo pasirašyta paliaubų sutartis (taikos sutartis ir 21 a. pradžioje dar nepasirašyta). JT, Kinijos ir Šiaurės Korėjos sutarimu, ties paskutine fronto linija buvo sukurta keturių kilometrų pločio demilitarizuota zona (DMZ). Nors Pietų Korėja dėl paliaubų buvo nusiteikusi priešiškai, galiausiai sutiko su nutarimais ir 1954 m. spalį pasirašė abipusę gynybos sutartį su JAV.
Korėjos karas buvo tragiškas įvykis ir Šiaurės ir Pietų Korėjoms. Bandymai suvienyti Korėją nepasiteisino ir pasekmės buvo tik tragiškos ir destruktyvios. Vien Pietų korėjoje žuvusių ar sunkiai sužeistų, Šiaurės Korėjos pagrobtų ar dingusiu be žinios karininkų ir civilių buvo apie 1,3 milijono. Dėl karo maždaug 1 000 000 vaikų tapo našlaičiais ir apie 600 000 moterų liko našlėmis. Sostinė Seulas buvo smarkiai suniokota, sugriauta pusė valstybės industrinės infrastruktūros bei trečdalis gyvenamųjų pastatų. Šiaurės Korėjoje iš viso suskaičiuota apie 1,5 mln. civilių ir karininkų aukų, taip pat dauguma šalies industrijos sunaikinta, o sostinė Pchenjanas sulygintas su žeme.
Korėjos karas buvo vienas didžiausių 20 a. karų po Antrojo pasaulinio karo; per jį žuvo apie 40 000 Jungtinių Tautų karių (apie 37 000 - JAV) ir apie 0,5 mln. Kinijos karių; žuvo arba dingo be žinios daugiau kaip 2 mln. korėjiečių (dauguma civilių).
Korėjos karo paaiškinimas žemėlapiuose: priežastys, laiko juosta ir ilgalaikis poveikis
Žmogiškoji karo kaina ir jo istorinė reikšmė
Buvo manoma, kad Korėjos padalinimas bus išspręstas karu, tačiau, praėjus keliems dešimtmečiams po Korėjos karo, abi šalys tapo visiškai skirtingos ir vis dar išlieka padalintos. Korėjos nutraukė visus diplomatinius santykius, karas oficialiai niekada nesibaigė, todėl įtampa tarp jų tebesilaiko.
Šiaurės Korėja, pasirinkusi komunistinį raidos kelią, šiandien yra tikras pasaulio bendruomenės galvos skausmas. Neturtinga šalis visą dėmesį skiria karinių pajėgų plėtrai ir, tikėtina, turi branduolinį ginklą. Tuo pat metu dauguma šalies gyventojų gyvena skurdžiai ir gali tik pasvajoti apie tokią gyvenimo kokybę, kokia gali džiaugtis demokratiją ir laisvąją rinką pasirinkusios Pietų Korėjos žmonės. Iki šiol Šiaurės Korėja vykdo raketų ir branduolinio ginklo kūrimo programas, o Pietų Korėjos ekonomika klesti, tokie jos prekių ženklai kaip „Samsung“, „Hyundai“, „Kia“ yra puikiai žinomi visame pasaulyje.
Pietų Korėjos istorija formaliai prasideda 1948 m. Per šį laikotarpį šalies politika pasižymėjo besikeičiančiais demokratiniais ir autokratiniais režimais. Atsižvelgiant į Konstitucijos pakeitimus, šalies istorija neretai dalinama į respublikas, pradedant 1948 m. pirmąja ir baigiant dabartine šeštąja. Pirmosios respublikos valdymas pradiniu laikotarpiu buvo demokratinis, tačiau palaipsniui peraugo į autokratinį. Antroji buvo demokratiška, tačiau nepraėjus nei metams buvo nuversta įvykdžius karinį perversmą. Trečioji, Ketvirtoji ir Penktoji respublika buvo teoriškai demokratinės, tačiau daugelio vertinamos kaip karinio režimo tąsa.
1951 m. liepą Šiaurės Korėja ir Pietų Korėja pradėjo derybas, kurios truko dvejus metus. 1953 m. liepos 27 d. buvo pasirašyta paliaubų sutartis.
tags: #pietu #ir #siaures #korejos #konfliktas