Duonos padauginimo stebuklas, aprašytas Evangelijose, yra vienas iš svarbiausių įvykių Jėzaus gyvenime, turintis didelę reikšmę krikščionių tikėjimui. Šis stebuklas, kai Jėzus pamaitino didžiulę minią vos keliais duonos kepalėliais ir žuvimis, yra ne tik Dievo galios ženklas, bet ir simbolis Eucharistijos, krikščionių bendruomenės šventės, kurios metu Jėzus aukojasi kaip duona ir vynas. Šiame straipsnyje panagrinėsime duonos padauginimo istoriją, jos interpretacijas ir reikšmę Bažnyčiai bei šiuolaikiniam pasauliui.
Duonos Padauginimo Pasakojimai Evangelijose
Keturi evangelistai - Matas, Morkus, Lukas ir Jonas - aprašo duonos padauginimo stebuklą. Mato ir Morkaus evangelijose yra po du pasakojimus apie duonos padauginimą, o Luko ir Jono evangelijose - po vieną. Nepaisant tam tikrų skirtumų, visuose pasakojimuose pabrėžiama, kad Jėzus, matydamas alkaną minią, pasirūpino jų fiziniu poreikiu.
Jono evangelijoje duonos padauginimo laikas yra susietas su Pascha - žydų Velykomis, primenančiomis išlaisvinimą iš Egipto vergovės. Jono evangelijoje nurodoma Pascha - žydų Velykų laikas - tai sakrali vakarienė, kuria žydai paminėdavo ir švęsdavo išlaisvinimą iš Egipto vergovės. Tačiau Jėzus įsteigia naują vakarienę - nebe Velykų avinėlio, o Dievo avinėlio, kuris išlaisvina iš nuodėmės.
Šv. Jonas duonos padauginimą sieja su Jėzaus pažadu duoti žmonėms kitokios duonos, apie kurią iki šiol dar nebuvo kalbėjęs. Bet jau netrukus duona taps Kristaus kūnu, ir jo sekėjai valgydami šią duoną jungsis su Kristumi. Evangelijoje užrašytas duonos padauginimo stebuklas - tai ne vien Jėzaus dieviškos galios ženklas, bet ir proga prabilti apie kitokią duoną. Duonos padauginimas sukėlė žydų tautos vaikų širdyse įvairių išgyvenimų. Vieni gal prisiminė maną, kurią protėviai valgė dykumoje, kiti džiaugdamiesi tokiu nuostabiu karaliumi ėmė prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos” (Jn 6, 34). Tuo tarpu Jėzus šiuo stebuklu rengė tautą valgyti kitokią duoną, kuri tapo visos Bažnyčios gyvastimi. Evangelistas Jonas pabrėžia, kad tai ne apie paprastus duonos kepaliukus ir žuvis, bet apie krikščionių bendruomenės vaišes - Eucharistiją.
Šitaip mums tampa aišku, kad evangelistas Jonas čia kalba ne apie paprastus duonos kepaliukus ir žuvis. Jis kalba apie krikščionių bendruomenės vaišes - Eucharistiją.
Tik ką pašventintas kunigas sako pirmą pamokslą. Iš jaudulio susipainioja ir sako: koks nuostabus stebuklas - Jėzus 5 tūkstančiais duonos kepaliukų ir 2 tūkstančiais žuvų pavalgydino 5 vyrus. Vienas įžūlokas parapijietis iš bažnyčios garsiai atsiliepia: „Anoks čia stebuklas, ir aš tai galėčiau“. Kitą sekmadienį kunigas nori pasitaisyti ir sako: „Praeitą sekmadienį girdėjome nuostabų Jėzaus stebuklą. Jis 5 duonos kepaliukais ir 2 žuvimis pamaitino 5000 vyrų ir žiūri į praėjusio sekmadienio komentatorių. O šis vėl garsiai sako: „Anoks čia stebuklas, ir aš tai galėčiau“.
Eucharistija: Gyvybės Duona
Po duonos ir žuvų padauginimo Jėzus Kafarnaumo sinagogoje kalbėjo apie ką tik regėtą stebuklą. Jis pasakė: "Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną - gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę". Šie žodžiai atskleidžia Eucharistijos esmę - Dievo meilę žmogui ir kvietimą į gyvą santykį su Juo.
Pirminė Bažnyčia siekė kuo giliau suvokti Eucharistiją. Evangelijose pasikartojantys sakiniai apie Jėzaus veiksmus per Paskutinę vakarienę - Jėzus paėmė duoną; ją laimino ir laužė - primena, kad Dievas nuolat parūpina mums maisto, kurio mums reikia - tai yra Eucharistijos.
Jėzus mato žmonių poreikius, sugrąžina jiems jėgas ir kelia vaišes, panašiai kaip aprašyta 23-čioje psalmėje: "Mane Viešpats gano, man nieko nestinga. Jis veda mane, kur vešlios ganyklos žaliuoja, kelia man vaišes…". Priimdami Komuniją, mes vienijamės su Jėzumi ir su bendruomene. Galime pagalvoti apie Kūčių vakarienės ar kitas šeimos vaišes ir kaip tada jautėmės.
Trečias momentas, tai likusių trupinių surinkimas. Išėjimo iš Egipto metu, kai žmonėms baigėsi maistas, Dievas parūpino manos iš dangaus tai dienai ir sakė jos nerinkti daugiau nei reikia, nes negalės pasilaikyti rytojui. Jėzus daro priešingai. Jis liepia mokiniams surinkti trupinius. Ir jie surinko 12 pintinių. Tai Naujojo Testamento patriarchų simbolis, taip pat Eucharistijos.
Duonos padauginimo stebuklas ir Eucharistija turi keletą svarbių reikšmių:
- Dievo rūpestis: Jėzus ne tik skelbia Dievo karalystę, bet ir rūpinasi žmonių fiziniais poreikiais. Jis atliepia jų alkį ir troškulį, parodydamas Dievo meilę ir gailestingumą.
- Eucharistijos pirmavaizdis: Duonos padauginimas yra Eucharistijos pirmavaizdis, primenantis, kad Jėzus yra gyvybės duona, maitinanti mus dvasiniu maistu ir suteikianti amžinąjį gyvenimą.
- Vienybė su Kristumi ir bendruomene: Priimdami Komuniją, mes vienijamės su Jėzumi ir su visais tikinčiaisiais, tapdami viena Bažnyčios šeima.
- Dalijimosi svarba: Jėzus liepia mokiniams surinkti trupinius po duonos padauginimo, parodydamas, kad net mažiausia auka gali būti reikšminga ir kad turime dalintis su tais, kuriems trūksta.
Šokiruojanti Eucharistijos realybė
Žmogaus ir Dievo Bendradarbiavimas
Jėzus padaugina tai, ką žmonės jam pateikia. Evangelijoje skaitome, kaip Andriejus Jėzui pranešė, kad yra vienas berniukas, „kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis”. Jėzus pagausino tai, ką žmonės jam pateikė. Tai rodo, kad Dievas laukia, kol mes jam ką nors duosime, kad jis galėtų parodyti savo malonės stebuklą.
Prisiminkime kitą Jėzaus stebuklą - vyno padauginimą Galilėjos Kanoje. Vynas neatsirado iš nieko: indus reikėjo pripildyti vandens. Kai tai buvo padaryta, Jėzus pasakė: „Dabar semkite ir neškite stalo prievaizdui” (Jn 2, 8). Vanduo čia yra tarsi mūsų žmogiškų pastangų simbolis. Be Dievo palaimos mūsų pastangos panašios į žemėn susigeriantį vandenį. Paveskime savo pastangas Viešpačiui, kad jas palaimintų. Visa išganymo istorija yra Viešpaties gailestingumo darbas, bet mums patiems reikia parodyti gerą valią, savo norą bendrauti su Dievu.
Eucharistinėje aukoje tikintieji atneša aukojimui duoną ir vyną. Tai graži ir prasminga mintis: mes atnešame Viešpačiui, ką turime, ir laukiame, kad tos mūsų dovanos būtų palaimintos, kad priimdami Komuniją gautume sielą stiprinančio maisto.
Ką mes galėtume šiandien Viešpačiui atnešti, kad jis parodytų mums savo malonės stebuklą? Didžiausias mūsų talentas - protas. Bet kokia nelaimė, kai žmogus protą naudoja ne tiesos paieškoms, kūrybai, bet kitiems išnaudoti, vagystėms, plėšikavimams, sukčiavimams. Kaip dažnai žmogus savo protą žaloja įvairiais nuodais. Viešpatie, iš tavęs gavau šią brangią dovaną, savo talentus, savo kūrybinę galią. Nuo kada prasidėjo mano smukimas? Gal tada, kai pritrūkau pinigų degtinei ar narkotikams? Pirma vagystė, pirmasis pasukčiavimas, pirma sąžinės graužatis. Užuot kėlęsis, vėl pasukau nuodėmės keliu. Neseniai skaitėme apie Europoje pasirodžiusias puikiai padirbtas eurų kupiūras. Nustatyta, kad jos pagamintos Lietuvoj. Ak, didvyrių žeme, kada suprasi, kas yra tavo garbė... Tavo protas skirtas tiesai, o ne melui. Kaip greitai susigundai eiti lengviausiu keliu, kad tik patenkintum savo instinktus. Kaip reikia, kad bent dalį savo talentų paskirtum Viešpačiui. Tai, ką mes Viešpačiui padarome, galima vadinti mūsų pasirengimu malonės veikimui.
Deja, ne kartą jaučiamės visiški vargšai. Ką galėtume savo Viešpačiui pasiūlyti? Paguodai prisiminkime, kad visuomet turime itin gerų mainų galimybę. Sena legenda pasakoja, kaip šv. Jeronimas, 25 metus gyvenęs Jėzaus užgimimo grotoje, kartą sulaukė netikėto svečio. Jį aplankė kūdikėlis Jėzus. Kai šventasis susirūpinęs klausė, ką galėtų jam padovanoti, Jėzus atsakė: „Atiduok man savo nuodėmes”. Štai mums visiems vertingas patarimas. Bet kaip jas atiduoti? Vasarą važiuojame į kitas bažnyčias, dalyvaujame atlaidų šventėse. Labai malonu tokiomis progomis susitikti su pažįstamais. Bažnyčių klausyklose matome sėdinčius kunigus. Tačiau mums net neateina į galvą mintis stoti prie klausyklos, suskaičiuoti savo nuodėmes, išpažinti jas svetimam, gal net visai nepažįstamam kunigui. Bet pagalvok, ką už tai gautum! Po išpažinties tu artinsies prie altoriaus, priimsi didžiąją šv. Mišių dovaną, susivienysi su didžiuoju savo širdies draugu, kuris stebi tavo kreivus žingsnius ir laukia šio susitikimo. Atgaila ir Komunija - štai dvi mūsų tikėjimo kolonos.
Veiksmas vyksta JAV. Vienas vaikinas, vardu Paulius prieš Kalėdas iš savo labai turtingo brolio gavo dovanų naujutėlaitį 5-tos serijos BMW su visais privalumais, kokie tik įmanomi. Gavęs tokią dovaną Paulius važinėja po miestelį, lanko draugus ir klausosi komplimentų, ir didžiuojasi. Dažniausiai jis girdi: „Dieve, kokia puiki mašina ir aš tokios norėčiau“. Arba: „Dieve, koks geras brolis ir aš tokio norėčiau“. O štai vienas berniukas didelėmis akimis apžiūri automobilį ir klausia: „Pauliau ar tikrai brolis tau padovanojo šitą mašina?“. Šis atsako: „Tikrai“. Vaikas vėl klausia: „Štai taip ėmė ir padovanojo ir tu visai neprimokėjai?“. Padovanojo visiškai - atsako Paulius. Man atrodo šitas anekdotas iliustruoja šiandienos evangeliją.
Nuolankumo ir Pasitikėjimo Svarba
Anuo metu Jėzus atvyko prie Galilėjos ežero. Jis užkopė ant kalno ir atsisėdo. Prie jo susirinko didžiulė minia, kuri atsigabeno su savimi raišų, luošų, aklų, nebylių ir daugel kitokių. Žmonės suguldė juos prie Jėzaus kojų, o jis pagydė juos. Minia stebėjosi, matydama nebylius kalbančius, luošius pasveikstančius, raišius tiesiai vaikščiojančius ir akluosius reginčius. Susišaukęs mokinius, Jėzus tarė: „Gaila man minios, nes jau tris dienas žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Jis liepė žmonėms susėsti ant žemės. Tada paėmė septynis duonos kepaliukus ir žuvis, sukalbėjo padėkos maldą, laužė ir davė mokiniams, o mokiniai žmonėms. Visi valgė ir pasisotino. „Kristus parodo, kad Jo gailestingumas pranoksta mūsų stoką: mes duodame tai, kas maža, o Jis grąžina tai, kas pripildo visus.“
Evangelistas toliau pasakoja, kad Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Jis lipa į viršų, Jo tikslas yra pakelti žmonių širdis, nuvesti juos į dangų. Jis atsisėda, tai reiškia, Jis moko iš aukštybių. Jis atsisėda su mokiniais, tai reiškia, kad Jo apaštalai taip pat moko to, ką iš Jo girdėjo. Evangelijoje pastebima, kad artėjo žydų šventė Velykos. Po metų per šią šventę mūsų Viešpats paaukos save ant kryžiaus, o dieną prieš tai Jis įsteigs Eucharistijos sakramentą. Jėzus kreipiasi į Pilypą klausdamas, iš kur jie gaus duonos tokiai miniai pamaitinti. Evangelistas pažymi, kad mūsų Viešpats mėgino Pilypą, nes pats žinojo, ką darys. Kaip pradžioje mūsų Viešpats pakvietė apaštalus Juo sekti, paskui Jo vardu pamokslauti, taip dabar jis kviečia apaštalus dalyvauti pamaitinant minią. Taip tarsi buvo išpranašauta, kad jie taip pat dalyvaus Kristaus aukos aukojime.
Pilypas, matydamas didžiulę minią, negali net įsivaizduoti, kiek maisto reikės pamaitinti tokiai daugybei žmonių, nes jam dar trūksta pasitikėjimo mūsų Viešpačiu. Štai kodėl evangelistas prideda, kad Jėzus klausė jį bandydamas. Kitas apaštalas, šventojo Petro brolis Andriejus, apdovanotas didesniu tikėjimu, mūsų Viešpačiui praneša kai ką radęs, bet to neužtenka. Jis tarsi netiesiogiai prašo Jėzaus ką nors padaryti su tuo, ką jis rado. Tai didžiulė pamoka mums, brangūs tikintieji. Pernelyg dažnai mes nustojame vilties dėl egocentriškų motyvų. Pernelyg dažnai mes melsdamiesi netiesiogiai sakome „tai neįmanoma“, kaip Pilypas, galvojantis tik apie sunkumus ir nė nedrįstantis paprašyti mūsų Viešpaties ką nors daryti. Pernelyg dažnai mes pasiduodame puikybės jausmui ir nesiimame nieko, kas mums parodytų, jog mums reikia kito pagalbos. Mums atrodo lengviau skųstis ir burbėti. Mums atrodo lengviau paprasčiausiai nieko nedaryti ir viską palikti taip, kaip yra, nes mes neturime drąsos ir pasitikėjimo pasiūlyti mūsų Viešpačiui menkiausių savo pastangų. Panašiai kaip Pilypas, mes taip užsiėmę materialiais reikalais bei rūpesčiais, kad nepaisome mūsų Viešpaties reikalavimų.
Mūsų Viešpats paima tai, ką apaštalas Andriejus jam pasiūlo, ir pamaitina didžiulę minią. Jis perkeičia paprastus materialius dalykus, paversdamas juos tuo, kas gali pakeistų mūsų gyvenimą. Istorijos bėgyje mūsų Viešpats ne kartą darė tokius stebuklus, atsiliepdamas į savo mokinių tikėjimą. Tradicijos gyvavimas yra stebuklas. Prisiminkite Šventojo Pijaus Dešimtojo brolijos pradžią, kai šeši jaunuoliai kreipėsi į įšėjusį į pensiją arkivyskupą, prašydami jo įkurti seminariją. Arkivyskupą, kuris jau buvo užbaigęs savo karjerą, kuris neturėjo nei pinigų, nei įtakos, nieko, iškyrus Romos hierarchų panieką. Šis projektas atrodė neįmanomas, tačiau jis tapo klestinčiu religiniu ordinu, mokančiu tikėjimo ir teikiančiu sakramentus daugiau nei šešiasdešimtyje šalių. Neįmanoma paaiškinti jo egzistavimo vien tik žmogiškomis pastangomis. Drįstu sakyti, jūs esate liudininkai stebuklo, kai pamaitinami tūkstančiai. Ir visa tai tik todėl, kad arkivyskupas Lefebras turėjo pasitikėjimo tęsti tai, ką Bažnyčia visuomet darė. Kaip ir šventasis Andriejus, jis paprasčiausiai pasiūlė mūsų Viešpačiui tą truputį, kurį turėjo, tai, ką jis pats buvo gavęs.
Neturime nieko bijoti, brangūs tikintieji. Bažnyčia gyvuos toliau nepaisydama visko. Mums paprasčiausiai reikia drąsos paprašyti mūsų Viešpaties padaryti stebuklą, kurį Jis daug kartų yra padaręs. Mes paprasčiausiai turime Jam parodyti, ką reikia padaryti, ir pasiūlyti jam tą truputį, kurį mes turime. Mes paprasčiausiai turime Jam parodyti sielas, kurias reikia išgelbėti ir už kurias Jis mirė ant kryžiaus. Vienintelė tikra bėda yra ta, kad mes nepakankamai prašome, kad neturime pasitikėjimo. Mes verčiau skundžiamės, užuot ką nors darę. Užuot paklusę mūsų Viešpačiui, mes komplikuojame savo gyvenimą, mėgindami vykdyti savo valią, stengdamiesi visko centru padaryti save ir savo menkus rūpesčius.
Taigi, mano brangūs tikintieji, atminkime pamokas, kurias mums siūlo šiandienos evangelija. Užuot skundęsi tuo, ko mums trūksta, ką nors pasiūlykime mūsų Viešpačiui. Žinoma, to, ką Jam pasiūlysime, niekada neužteks, kaip neužteko kelių duonos kepalėlių miniai pamaitinti. Tačiau jų užteko, kad Jis padarytų stebuklą. Mažų mažiausiai mes galime Jam pasiūlyti savo širdis, kad Jis savo malone galėtų jas perkeisti ir mes įgytume tokio pasitikėjimo ir drąsos, kokios turėjo Švenčiausioji Mergelė ir kokios ji nori mums visiems mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje, kuriam garbė ir šlovė per amžius.
Šiuolaikiniai Iššūkiai ir Eucharistijos Reikšmė
Šiandien, XXI amžiuje, daugybė žmonių vis dar kenčia nuo bado. Monsinjoras pabrėžia, kad tai didelis iššūkis ir kaltinimas. Žemė pajėgi išmaitinti visus, tačiau neteisingas išteklių paskirstymas lemia, kad tūkstančiai žmonių žūsta iš bado. Tai raginimas mums visiems pasidalyti duona su tais, kurie jos neturi, ir siekti teisingesnio gėrybių paskirstymo pasaulyje.
Evangelijoje minima, kad duonos padauginimas įvyko prie Galilėjos ežero, vietovėje, kuri šiandien vadinama Tabgha. Deja, 2015 metais bažnyčia buvo padegta ir gaisras padarė didelių nuostolių. Užpuolimą įvykdė radikalūs žydų ortodoksai, kurie panieka žvelgia į kitas religijas. Šis įvykis parodo, kad net ir šiais laikais religinė neapykanta gali sukelti smurtą ir sunaikinti kultūros paveldą.
Vroclavo tarptautinio Eucharistinio kongreso tema buvo laisvė. Laisvė turi ypatingą skonį po totalitarinės vergovės metų. Tikrai laisvei reikia tvarkos, kuri kuriama darbu. Kiekvienas iš mūsų nuolat iš naujo turi imtis šio darbo. Apaštalas rašo: „iš meilės tarnaukite vieni kitiems“ (Gal 5, 13). Eucharistija kuria ryšius tarp žmonių. Šiandienos evangelijoje mūsų Viešpats stebuklingai pamaitina penkių tūkstančių žmonių minią. Šis stebuklingas pamaitinimas yra tik ženklas ir simbolis to, ką mūsų Viešpats daro kiekvieną dieną per Šventąsias Mišias.
Penki Bažnyčios Įsakymai ir Krikščioniškos Pareigos
Šio sekmadienio Evangelija kalba apie duonos padauginimą. Šis stebuklas įvyko todėl, kad vienas berniukas turėjo penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Viešpats padaugino tai, ką žmogus atnešė. Penki duonos kepalėliai. Šiandien prisiminkime penkis Bažnyčios įsakymus. Tebūna tai mūsų penki krikščioniškų pareigų kepalėliai. Atiduokime juos Viešpačiui. Kas Dievo, tebūna Dievui.
- Pirmasis Bažnyčios įsakymas - šventes švęsk! Šiuo metu Bažnyčioje yra tik keturios privalomos šventės: Kalėdos, Naujieji metai, Žolinė, Visi šventieji. Tai nedidelis kepalėlis.
- Antrasis Bažnyčios įsakymas - sekmadieniais ir šventadieniais dalyvauk šventosiose Mišiose! Šis duonos kepalėlis ypač vertingas: dalyvaudami Mišiose ir jose priimdami išganymo duoną „laimime amžinos garbės laidą”.
- Trečias - pasninkus pasninkauk. Šito reikalauja ne tiktai Bažnyčia, bet viso pasaulio gydytojai.
- Ketvirtas - velykinė Komunija. Telieka paklausti, ar dėl to visų sąžinės ramios.
- Penktasis - savo Bažnyčią pagal išgales paremk. Štai penki mūsų krikščioniškų pareigų kepalėliai.
tags: #pirmasis #duonos #padauginimas