Prancūzijos kolonijinė imperija, gyvavusi nuo XVII a. iki XX a. septintojo dešimtmečio, paliko ryškų pėdsaką pasaulio istorijoje. Nors Prancūzija vėliau nei Ispanija ar Portugalija pradėjo kolonizuoti užjūrio kraštus, jos įtaka buvo jaučiama įvairiose pasaulio dalyse, įskaitant ir Pietų Ameriką. Šiame straipsnyje panagrinėsime Prancūzijos kolonijų Pietų Amerikoje istoriją, apžvelgsime svarbiausius įvykius, teritorijas ir kultūrinius aspektus.
Prancūzija šiandien yra trečia pagal dydį Europos valstybė (pirmoji - Rusija, antroji - Ukraina). Prancūzijos ekonomika užima trečią vietą ES po Vokietijos ir Jungtinės Karalystės ir yra septinta pasaulyje. Prancūzija iš esmės padalinta į dvi dalis. Pirmoji - vadinamoji metropolija - sudaryta iš Vakarų Europoje esančios žemyninės Prancūzijos ir Korsikos salos. Antroji Prancūzijos dalis yra užjūrio teritorijos. ES priklauso Prancūzijos užjūrio teritorija Gviana, esanti Pietų Amerikoje, ir yra laikoma Europos teritorija, kurioje atsiskaitoma eurais ir balsuojama Europos Parlamento rinkimuose.
Europos kolonizacija Amerikoje prasidėjo XV amžiuje, kai įvairios Europos valstybės ėmė kurti kolonijas Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Ispanija, Portugalija, Anglija, Prancūzija ir Nyderlandai buvo pagrindinės kolonijinės galios, kurios varžėsi dėl įtakos ir teritorijų. Kolonizacija turėjo didžiulį poveikį vietos gyventojams, kultūrai ir ekonomikai. Vergovė taip pat buvo svarbi Europos kolonizacijos dalis. Milijonai afrikiečių buvo atvežti į Ameriką kaip vergai, kad dirbtų plantacijose ir kasyklose.
Prancūzijos Gviana: užjūrio departamentas Pietų Amerikoje
Prancūzijos Gviana (Guyane Française) yra Prancūzijos valda, užjūrio departamentas, įsikūręs Pietų Amerikos šiaurės rytuose, prie Atlanto vandenyno. Ši teritorija užima 83 534 km² plotą ir 2016 m. duomenimis turėjo apie 269 400 gyventojų.
Geografija ir klimatas
Prancūzijos Gvianos krantai yra mažai vingiuoti, o kranto linijos ilgis siekia 378 kilometrus. Pakrantėje driekiasi apie 20 km pločio pelkėta akumuliacinė žemuma, užimanti apie 6% teritorijos. Likusią dalį užima Gvianos plokščiakalnio šiaurės rytinė dalis, kurioje stūkso aukščiausias kalnas - Bellevue de I’Inini (851 metras).
Klimatas subekvatorinis, su vidutine temperatūra tarp 25 ir 28 °C. Per metus iškrinta 2500-4000 mm kritulių. Upės yra slenkstėtos ir dauguma jų teka iš Gvianos plokščiakalnio. Didžiausios upės yra Maroni, Oyapockas, Mana ir Sinamary, visos priklausančios Atlanto vandenyno baseinui. Dirvožemiai daugiausia geležaliuminžemiai, durpžemiai ir salpžemiai. Apie 90% teritorijos dengia drėgnieji atogrąžų miškai.
Gyventojai ir valdymas
Gyventojų sudėtis yra įvairi: 66% juodaodžiai ir mulatai, 12% europiečiai (daugiausia prancūzai), 12% indai, kinai ir indėnai. Apie 80% gyventojų išpažįsta krikščionybę, o oficiali kalba yra prancūzų.
Prancūzijos Gviana turi vietinę įstatymų leidžiamąją valdžią, kurią sudaro 19 narių Generalinė Taryba ir 34 narių Regioninė Taryba. Šiai valdžiai vadovauja Prancūzijos Prezidento paskirtas prefektas. Sostinė ir didžiausias miestas yra Kajenas (Cayenne), kuriame 2016 m. gyveno apie 60 600 žmonių (aglomeracijoje - 118 700). Kiti didesni miestai yra Matoury, Saint-Laurent-du-Maroni ir Kourou.
Ekonomika ir pramonė
Prancūzijos Gvianos ekonomika remiasi boksitų, tantalo ir aukso kasimu, miško kirtimu ir medienos apdirbimu. Maisto pramonė taip pat svarbi, įskaitant cukraus, krevečių konservų, romo ir žuvų apdorojimo gamybą. Šalia Kourou miesto yra Prancūzijos ir Europos kosminių skrydžių centras, kuris sukuria 25% Prancūzijos Gvianos BVP vertės. Žemės ūkyje dirba apie 12% gyventojų, tačiau dirbamoji žemė užima tik 0,3% teritorijos. Auginamos cukranendrės, bananai, citrusiniai augalai, maniokai ir ryžiai. Žvejyba ir turizmas taip pat yra svarbūs ekonomikos sektoriai.
Užsienio prekyba
Prancūzijos Gviana vykdo prekybą su įvairiomis šalimis. Pagrindiniai eksporto ir importo produktai bei prekybos partneriai pateikiami žemiau:
| Aspektas | Detalės |
|---|---|
| Pagrindiniai eksporto produktai | Jūrų produktai (apie 75% eksporto vertės), auksas, mediena, romas |
| Importuojamos prekės | Grūdai, mėsa, degalai, chemijos pramonės produktai, mašinos ir įrenginiai |
| Pagrindiniai prekybos partneriai | Prancūzija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Italija, Vokietija |
Prancūzijos Gviana: paaiškinta
Prancūzijos Gvianos istorija
Prancūzijos Gvianos istorija prasidėjo 1498 m., kai ją atrado Kristupas Kolumbas. Pirmieji prancūzų kolonistai apsigyveno šioje teritorijoje 1604 m., ir kraštas tapo Prancūzijos kolonija. XVII a. antroje pusėje - XIX a. pradžioje dėl Prancūzijos Gvianos su Prancūzija kovojo Didžioji Britanija ir Olandija. 1817 m. Prancūzijos Gviana galutinai atiteko Prancūzijai.
XVII a. pabaigoje įkurtos pirmosios plantacijos, kuriose naudotas iš Afrikos įvežtų juodaodžių vergų darbas. 1848 m., panaikinus vergovę, kolonijinė valdžia pradėjo skatinti imigraciją iš kitų Lotynų Amerikos kraštų (ypač Prancūzijos Antilų salų), verbavo darbininkus Indijoje ir Kinijoje. 1855 m. radus aukso, į Prancūzijos Gvianą plūstelėjo imigrantų ir iš Vakarų Europos. Nuo 1946 m. Prancūzijos Gviana tapo užjūrio departamentu. XX a. septintajame dešimtmetyje, dėl artumo prie pusiaujo, pastatytas Prancūzijos kosmodromas, kurio aptarnavimas tapo svarbiu vietos gyventojų pajamų šaltiniu.
Platesnis Prancūzijos kolonijinės imperijos kontekstas Amerikoje
Nors Prancūzijos Gviana yra vienintelė Prancūzijos valda žemyninėje Pietų Amerikoje, Prancūzija turėjo ir tebeturi kitų teritorijų Amerikos regione. Antilų salyne, Atlanto vandenyne esančios salos: Gvadalupė, Martinika, Sen Martinas, Šv. yra taip pat Prancūzijos užjūrio teritorijos. Šiaurės Amerikos atradėju laikomas K. Kolumbas, atradęs 1492 10 12 Bahamų salyno San Salvadoro salą, po to Antilų salas. 16-17 a. daugiausia valdų turėjo Ispanija, Prancūzija (Naujoji Prancūzija) ir Anglija. Tapusiose nepriklausomomis JAV prasidėjo sparčios ekonominės plėtros ir teritorinės ekspansijos laikotarpis: 1803 iš Prancūzijos nusipirko Luizianą (JAV teritorija padvigubėjo).
Prancūzijos kolonijinė imperija istoriškai buvo antra didžiausia po Britų imperijos. Didžiausio klestėjimo laikais prancūzai valdė didžiąją dalį Šiaurės ir Vakarų Afrikos, Siriją, Madagaskarą, Vietnamą ir dar daugelį užjūrio teritorijų.
Prancūzijos kolonijinė politika ir dekolonizacija
Simone Weil (1909-1943), prancūzų filosofė, viena iš ryškiausių XX a. asmenybių, 1942-1943 m. dirbdama Laisvosios Prancūzijos judėjimo biure Londone, per kelis mėnesius parašė neįtikėtinai daug tekstų, tarp kurių buvo ir šis. Nežinia, ar jos apmąstymai apie dekolonizaciją padarė įtaką atsakingiems asmenims, bet aišku, kad prancūzų kolonijų ateitis rūpėjo ne tik jai. Prancūzijos kolonijos rėmė generolą Charles’į de Gaulle’į, kaip Laisvosios Prancūzijos komiteto (vėliau vadinto Prancūzijos laikinąja vyriausybe) vadovą. Galutinis jo politikos tikslas buvo išlaisvinti Hitlerio okupuotą Prancūziją, bet kartu reikėjo peržiūrėti principus, kuriais rėmėsi Prancūzijos imperija.
Weil teigė, kad Prancūzijoje niekada nebuvo kolonijų doktrinos, ir jos negalėjo būti. Ji įvardijo kelias pagundas, kurios temdė požiūrį į kolonijinę politiką. Pirmoji - tai patriotizmas, skatinantis teikti pirmenybę ne teisingumui, o savo šaliai, arba daryti prielaidą, kad niekada, jokiomis aplinkybėmis, nedera rinktis vieno ar kito. Jeigu tėvynė - šventas reikalas, turime pripažinti, kad mes atėmėme tėvynę iš kai kurių tautų. Antra pagunda - kreiptis į kompetentingus asmenis, t. y. kolonistus, kurie, anot Weil, yra problemos dalis ir kurių nuomonė nėra nešališka. Kolonistų kompetencija ne tik ydinga, bet ir labai fragmentiška. Trečia pagunda - krikščioniška, tačiau Kristus nėra sakęs, kad tuos, kurie skelbia gerąją naujieną, turi lydėti karo laivai, nors ir iš tolo. Prancūzų kolonizacija iš tiesų neatsiejama, viena vertus, nuo krikščionybės įtakos, kita vertus, nuo 1789 m. revoliucijos idėjų poveikio.
Weil pabrėžė, kad negalima sakyti, jog kolonizacija - prancūzų tradicijos dalis. Tai procesas, kuris vyko toli nuo prancūzų tautos gyvenimo. Ji taip pat tvirtino, kad jėga, kuria remiasi kolonijinė imperija, - tai karo laivynas. Didžiausia klaida, kurią šiuo metu galėtų padaryti Laisvoji Prancūzija, būtų, progai pasitaikius, siekti išsaugoti šią pretenziją kaip neginčijamą Amerikos akyse. Filosofė teigė, kad hitlerizmo esmė ta, kad Vokietija taiko Europos žemynui kolonijų užkariavimo ir valdymo metodus. Tokią pat žalą, kokią mums padaryti nesėkmingai mėgino Vokietija, mes padarėme kitiems. Kovoje su Vokietija mes galime rinktis tik baimėtis priešo dvasios, metodų, ambicijų, o ne asmens ar tautos. Lemiamas įrodymas būtų remti kiekvieną sprendimą, bent iš dalies užtikrinantį laisvę tiems, iš kurių ją atėmėme.
Dekolonizacijos procesas
XX a. viduryje Prancūzijos Imperija subyrėjo. Buvusios kolonijos pasuko savo keliais, tačiau ne viena jų paskendo skurde ir karuose. Tenykščiai žmonės - jau kaip imigrantai - užplūdo Prancūziją. Alžyras ir kitos Prancūzijos Afrikos kolonijos nepriklausomybę atgavo tik Penktosios respublikos laikais, kai prezidentu 1959 m. Pokario laikotarpiu visą pasaulį apėmęs dekolonizacijos procesas pasiekė ir Šiaurės Ameriką.
Nelabai skausmingai šis procesas vyko britų kolonijose, o Prancūzija nerodė didelio noro paleisti savo kolonijas. Šaliai reikėjo vėl susigrąžinti didžiosios valstybės vardą, o kolonijos buvo svarbios Prancūzijos ekonomikai. Prancūzija kariavo kruviną karą, norėdama išlaikyti savo kolonijas Indokinijoje ir Šiaurės Afrikoje. Iki 1970 m. beveik visos kolonijos buvo gavusios nepriklausomybę.
Prancūzų kalbos įtaka ir kultūrinis palikimas
Dėl Prancūzijos kolonijinės praeities daugelis Afrikos tautų moka prancūzų kalbą. Įdomu tai, kad prancūziškai kalbančių žmonių Afrikoje yra daugiau nei Europoje. Prancūzų pėdsaką paliko ir Amerikoje - prancūzų kalba yra viena iš oficialių Kanados kalbų. Beje, anglų kalba tarptautine ir įtakingiausia tapo palyginti neseniai - tik XX amžiuje, sustiprėjus JAV įtakai. Iki tol šimtmečius tarptautinės kalbos vaidmenį atliko prancūzų kalba. Sunku patikėti, tačiau XIX a. net rusų ar turkų aristokratai tarpusavyje kalbėdavosi prancūziškai.
Pietų Amerikos legendos ir neatrasti miestai
Be istorinių faktų, Pietų Amerika taip pat apipinta legendomis apie prarastus miestus ir neatrastus lobius. Viena iš tokių legendų yra apie Paititi - senovės inkų miestą, tariamai buvusį į rytus nuo Andų kalnų. Vienas iš tokių ieškotojų buvo pulkininkas Persis Fosetas (Percy Fawcett), anglų keliautojas ir kartografas. 1906-1925 m. jis rengė ekspedicijas Pietų Amerikoje, kartografuodamas Brazilijos ir Bolivijos pasienio teritorijas.
Vėlesnių ekspedicijų metu Fosetas sužinojo apie pirmykščių indėnų civilizacijų pėdsakus Amazonės džiunglėse. 1920 m. jis aptiko nežinomo portugalų keliautojo dienoraštį, kuriame aprašomas giliai Brazilijos džiunglėse esantis miestas, apjuostas didelėmis akmeninėmis sienomis. Fosetas pavadino šį miestą "Z" ir pasiryžo jį surasti. 1925 m. Fosetas su sūnumi ir draugu dingo be pėdsakų Amazonės džiunglėse. Nors buvo surengta daugybė paieškos ekspedicijų, jų likimas liko nežinomas.
tags: #prancuzijos #kolonija #pietu #amerikoje