Keramika, lydinti žmogų nuo civilizacijos pradžios, įkūnija ne tik praktinius indus, bet ir molines figūrėles, turinčias gilią sakralinę ir mitologinę reikšmę. Tarp šių dirbinių ypatingą vietą užima molio švilpynės - muzikos instrumentai, kurių istorija siekia tūkstantmečius. Šiame straipsnyje panagrinėsime keramikos kiaušinio formos korpuso - molio švilpynės - istoriją, reikšmę ir ypatumus.
Keramikos istorijos pradžia ir molio švilpynių reikšmė
Keramikos istorija apima ne šimtmečius, o tūkstantmečius, moliniai dirbiniai bei indai lydi žmogų nuo pačios civilizacijų vystymosi pradžios. Tą patį galima pasakyti ir apie įvairias molines figūrėles. Senovės tautų supratimu iš molio nulipdytos figūrėlės, molio švilpynės - tai ne tik žaislai. Anaiptol, tokie dirbiniai praėjusiais laikais turėjo gilią sakralinę, mitologinę reikšmę.
Įvairios molio figūrėlės būdavo vertinamos kaip tam tikri talismanai, o molio švilpynėms būdavo priskiriamos magiškos galios. Buvo tikima, jog švilpimu galima apsisaugoti nuo blogio, atbaidyti piktąsias dvasias.
Molio švilpynės - senovės ritualų atributas
Nors tiksli molio švilpukų atsiradimo data nežinoma, neabejojama, kad jie turėjo apeiginę paskirtį ir buvo svarbūs senovės ritualų atributai. Pavyzdžiui, senovės lietuvių ir daugelio kitų tautų protėviai tikėjo, kad tam tikrų ritualinių judesių ir švilpynių skleidžiamo garso pagalba galima paveikti vėją ir prisišaukti lietų. Švilpynės ir jų pūtimo papročiai siejami su pačiomis seniausiomis - medžioklės apeigomis.
Molio švilpynė pasaulio kultūrose ir okarinos istorinės šaknys
Molio švilpynės nėra vien tik lietuvių muzikos instrumentas, jos sutinkamos daugelyje pasaulio šalių ir kultūrų. Literatūroje dažnai sutinkamas molio švilpynės pavadinimas clay ocarina, kur žodį „švilpynė“ atitinka italų kilmės žodis „ocarina“. Šis pavadinimas siejamas su konkrečiu muzikos instrumentu, kurį XIX a. sukūrė ir pavadino „Ocarina“ - „Žąsiuku“ italas Džiuzepė Donatis (Giuseppe Donati).
Pirmąsias „ocarinas“ jis pagamino 1853 metais Budrio mieste, pavertęs paprastesnę, keletą natų grojančią švilpynę žymiai tobulesniu muzikos instrumentu. Visgi ir kitus, panašaus tipo muzikos instrumentus, pasižyminčius tapačiu garso išgavimo principu, taip pat priimta vadinti „ocarina“.
Molio švilpynė arba clay ocarina, kaip muzikos instrumentas, turi labai gilias šaknis. Teigiama, kad pirmieji tokio tipo muzikos instrumentai atsirado jau prieš dvylika tūkstančių metų. Ocarinų, o tiksliau jų pirmtakų, versijos sutinkamos jau Majų ir Actekų kultūrose, taip pat šis muzikos instrumentas užėmė svarbią vietą ilgoje senovės Kinijos muzikos ir šokio istorijoje.
Švilpynės Lietuvoje
Nesvetima švilpynės „daina“ ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės liaudžiai ir didikams. Kronikose minima Gedimino duktė, Kazimiero Didžiojo žmona, Aldona, kuri rengdavo muzikines popietes ir kurią nuolat lydėdavo būgnų, švilpynių ir violų ansambliai. Vytauto Didžiojo dvare buvo nuolatinė kapela, kurioje grojo ir vietiniai, savamoksliai, ir profesionalūs, Jogailos iš Krokuvos siunčiami muzikantai. Kaip teigiama šaltiniuose, Vytauto švilpynininkų ansamblis garsėjo įvairiose Europos šalyse.
Švilpynių ir fleitų skirtumai
Pagrindinis molinių švilpynių („ocarinų“) skirtumas, lyginant jas su fleitomis ar dūdelėmis, yra toks: fleitos ir dūdelės atviros iš abiejų galų, tuo tarpu švilpynės - tai tam tikras tuščiaviduris uždaras instrumentas su švilpuku. Senovinės švilpynės savo diapazonu mažai primena šiandienines tokių instrumentų versijas. Paprasta, bet todėl ne mažiau mėgstama, švilpyne mūsų protėviai neretai galėdavo išgauti tik vieną toną, tačiau savo veikimo principu ji nedaug skyrėsi nuo vėlyvesnių savo analogų.
Gamybos ypatumai ir technologijos
Lipdant švilpynes tradiciškai buvo imamas tas pats molis, kuris būdavo naudojamas ir kitiems puodžiaus gaminiams žiesti. Meistrai puodžiai, kruopščiai išrinkę iš molio masės visus pašalinius intarpus (akmenukus, šakneles ir pan.), iš gerai išminkyto molio paprastai lipdydavo švilpynes tomis dienomis, kai apdegdavo kitus savo gaminius. Neretai paprastesnių švilpukų lipdymu užsiimdavo ir meistro puodžiaus artimieji - žmona, vaikai, nes jų lipdymui nereikėjo sukti žiedžiamojo rato, kas (ypač jeigu kalbame apie kojinį žiedimo ratą) nebuvo lengvas ir bet kam prieinamas darbas.
Keramika - sunkiai ir ilgai perprantamas amatas, kurio neįvaldysi net per keletą mėnesių, tam reikia metų kruopštaus darbo ir pasišventimo. Tam, kad sukurti gražią, įdomią švilpynę, turinčią skambų „balsą“, reikia ne tik gerai išmanyti molio paruošimo, lipdymo, apdegimo technologijas, bet ir aiškiai suprasti, koks yra pats garso atsiradimo procesas, kitaip tariant, kaip švilpynėje „gimsta daina“. Ne mažiau svarbi ir žmogaus fantazija, jo kūrybiškumas, pasaulio matymas ir sugebėjimas perteikti vaizduotėje iškylančius vaizdus.
Molio pobūdis ir švilpukų koloritas
Teigiama, kad nedidelės figūrėlės geriausiai lipdosi iš „riebaus“ molio, bet dažniausiai šie mieli daikčiukai buvo lipdomi iš meistrui pasiekiamo, „po ranka“ esančio molio. Nuo molio pobūdžio priklauso ir švilpukų koloritas: panaudodami natūralią, tam tikrai vietovei būdingą, molio spalvą meistrai išradingai, meniškai pritaiko ir išgauna bei varijuoja nepastebimai pereinančiais vienas į kitą gelsvais, žalsvais, melsvais tonais.
Formų ir garsų įvairovė
Molio švilpynės būna labai skirtingų pavidalų - pradedant tokiomis, kurios savo forma primena paprastą tuščiavidurį pyragėlį, pasižymintį giliu, akustiniu garsu ir baigiant sudėtingomis plastinėmis kompozicijomis, apjungiančiomis žmonių, gyvūnų, paukščių figūras. Švilpynei dažniausiai būdingas ryškus, skambus garsas, iš jos išgaunami vienas arba keli garso tonai. Švilpynės formą ir garsą apriboja tiktai jos kūrėjo fantazija bei meistriškumas.
Išskirtinis molio švilpynių ar švilpukų bruožas - jų formų įvairovė. Nors dabar galime sutikti naujoviškų metalinių ar net plastikinių švilpynių ir švilpukų, jų veikimo principas išliko toks pat kaip ir senovėje.
Švilpukų konstrukcijos tipai
Pagal savo konstrukciją švilpukus galima suskirstyti į kelias grupes:
- Švilpukai su tuščiavidure vidine ertme (būtent tokie vyrauja baltų ir slavų kultūrose). Pirmuoju atveju pats švilpukas savotiškai formuojamas apie ertmę; kuo vidinė erdvė būna didesnė - tuo išgaunamas garsas yra žemesnis ir atvirkščiai, kuo vidinė erdvė mažesnė, tuo garsas aukštesnis, skambesnis.
- Figūrėlė (ar kompozicija) su prilipdytu švilpuku. Antruoju atveju garso pobūdis nepriklauso nuo pačios figūrėlės dydžio - juk čia švilpukas tiesiog prilipinamas, jis pats sau, taigi ir garsas dažniausiai būna aiškus, skardus.
- Vadinamoji „vandens švilpynė“ (skirtingose šalyse tokios švilpynės, nepriklausomai nuo formos, dažniausiai vadinamos lakštingalomis arba gegutėmis). Kuomet į jas įpilama vandens, jos skleidžia savitą, subtilią, „persiliejančią“ dainą. Vandens švilpynės populiarios daugelyje šalių ir, kaip taisyklė, jų tradicinė forma - tai įvairių tipų miniatiūrinės puodynėlės arba paukščiai.
| Tipas | Garso priklausomybė nuo ertmės | Dažniausios formos / kultūros | Ypatybės |
|---|---|---|---|
| Tuščiavidurė vidinė ertmė | Didesnė ertmė - žemesnis garsas; mažesnė ertmė - aukštesnis garsas | Baltų ir slavų kultūros | Švilpukas formuojamas apie ertmę |
| Figūrėlė su prilipdytu švilpuku | Nepriklauso nuo figūrėlės dydžio | Įvairios gyvūnų, žmonių, paukščių figūros | Švilpukas prilipinamas, garsas aiškus, skardus |
| Vandens švilpynė | Vandens kiekis įtakoja „persiliejančią“ dainą | Miniatiūrinės puodynėlės, paukščiai („lakštingalos“, „gegukės“) | Skleidžia savitą, subtilią dainą įpylus vandens |
Švilpynės Rusijoje: Laimės paukštė „Sirin“
Rusijoje kartu su įprastomis švilpynėmis-antytėmis dažnai lipdoma lemtį nešanti laimės paukštė „Sirin“ (Сирин), kuri dar senovės rankraščiuose bei freskose vaizduojama su moters galva. Tokios nedidelės figūrėlės-švilpukai tradiciškai padengiamos pačiomis ryškiausiomis spalvomis, pavyzdžiui, avietine ar ryškiai žalia.
Ant korpuso-liemens standartiškai išskiriami trys iškilimai, apibrėžiantys kojas bei uodegą. Galva lipdoma žmogaus, su ryškiai išreikšta reljefine nosimi, primenančia paukščio snapą, ant galvos „kokošnikas“ (кокошник) - senovės rusų moters galvos apdangalas, dažnai vėduoklės ar į priekį išlenkto pusmėnulio formos. Tokie švilpukai išmarginami kuo ryškesnėmis spalvomis: mėlyna, juosta ant „kokošniko“, mėlyni apskritimai ant sparnų, kūnas marginamas margaspalviais taškeliais.
Švilpynė - žaislas ir tautinio paveldo dalis
Mūsų dienomis į molio švilpuką neretai žiūrima tiesiog kaip į tam tikrą žaislą, tačiau reikia pažymėti, kad toks požiūris atsirado palyginti neseniai. Taip pat labai svarbu suprasti, jog kai apie molio švilpuką kalbama kaip apie žaislą, tai anaiptol nereiškia, kad, žvelgiant tokiu rakursu, jo - kaip tautinio paveldo dalies - reikšmė ar svarba kaip nors nuvertinama.
Žaislas - liaudiškas ir gyvenimiškas - viena iš ryškiausių masinės kultūros išraiškos formų. Kartu su samprata apie gyvenimą, darbą, kūrybą iš kartos į kartą perduodamos ir žaislų, tame tarpe molio švilpukų, gamybos tradicijos.
Švilpynės dainos prasmė
Švilpynė savo skambiąja daina pasakoja apie tautos keramikos tradicijas, apie šimtmečiais kruopščiai puoselėto ir po šiai dienai gyvo amato prasmę. Švilpukai-žaisliukai artimi folklorui, jie atspindi nacionalinio liaudies meno ypatumus, o jų veikimo principas leidžia kurti įvairiausias formų, kurių prototipai sutinkami žmogų supančioje aplinkoje, gamtoje, variacijas.
Švilpukų gamyba ir prekyba
Nors archeologai kasinėdami randa molio švilpukų liekanų kartu su kitomis senovinių indų iškasenomis, visgi žaislų ir švilpukų lipdymas nebuvo pagrindinis amatas. Neretai meistras puodžius, pavargęs nuo pagrindinio darbo, tiesiog palies molio gabalą bei ims ir nulipdys ką nors tokio - kokį niekutį, žaisliuką-švilpuką vaikų ar savo pramogai.
Molio švilpynės bei švilpukai tik laikui bėgant tapo atskiru pardavimo objektu. Juos, jau didesniais kiekiais, (neretai šaltais žiemos vakarais), imta ruošti specialiai įvairioms mugėms. Štai tada, žvelgiant į margaspalves anteles, lakštingalas, gaidelius, žirgelius ar kitokius žvėriukus-švilpukus, jau buvo galima išskirti savitą atskiro meistro lipdymo, apdailos techniką, stilių, dekoravimo būdą ir mėgstamas formas.
Švilpukai - puodžių reklamos priemonė
Švilpukai plačiai paplitę po visą pasaulį. Jie visuomet lydėjo puodžiaus amatą - o puodininkyste užsiėmė visos pasaulio kultūros. Linksmą dainelę skleidžiantį švilpuką galėjo nulipdyti kiekvienas puodžius, net jeigu žaisliukų, švilpukų gamyba ir nebuvo pagrindinė kryptis vietinėje puodininkystės tradicijoje.
Linksmas, skvarbus skambesys ir muzikinės trelės aidėjo įvairiose šventėse, nuolat skambėjo judriose kaimų mugėse: iškart tapdavo aišku, į kurią pusę eiti, norint įsigyti pūstais šonais, margais raštais dekoruotą ąsotį ar kasdieninėje buityje nepamainomą pilvotą molinę puodynę bei glazūra padailintą alaus bokalą. Taigi švilpukai pasitarnaudavo puodžiams reklamuojant savo produkciją, priviliojant pirkėjus.
Švilpynės - tautinio paveldo reprezentacija
Moliniai švilpukai kaip liaudies amatą, tautines tradicijas reprezentuojantys kūriniai labai vertinami Baltijos šalyse. Šie mažieji giesmininkai populiarūs turistų tarpe, jie labai dažnai (vietoje taip pat mėgstamų, tačiau paskutiniais metais stipriai pabrangusių gintaro dirbinių) vežami kaip suvenyrai į užsienį.
Švilpynės įvertinimas ES Taryboje
2015 metais Latvijai pirmininkaujant ES Tarybai, molio švilpynės grožį ir svarbą viešai įvertino ir mūsų kaimynė. Kartu su vyrams dovanojamais šilkiniais kaklaraiščiais ir moterims dovanojamomis lininėmis skaromis-šalikais visiems prezidentūros svečiams buvo padovanoti 22 tūkstančiai į žavią dėžutę supakuotų molinių paukštelių-švilpynių su meistrų kontaktais ir komentarais.
tags: #puciamasis #muzikos #instrumentas #turi #keramini #kiausinio