Romualdas Granauskas - žymus lietuvių prozininkas, dramaturgas ir eseistas, kurio kūryba dažnai nagrinėja kaimo žmonių gyvenimą, glaudžiai susijusį su gamtos ritmu. Jo darbuose atsispindi senojo kaimo nykimas, tradicijų ir vertybių praradimas pokario metais. Granauskas laikomas vienu iš tradiciškiausių rašytojų pagal savo kūrybos tematiką. Šiame straipsnyje išsamiau panagrinėsime vieną iš jo žymiausių kūrinių - novelę „Duonos valgytojai“, taip pat paliesime ir kitus svarbius autoriaus kūrybos aspektus.
Romualdo Granausko gyvenimas ir kūrybinis kelias
Romualdas Granauskas gimė 1939 m. balandžio 18 d. Mažeikiuose. Jo motina - Rozalija Ivanauskaitė, o tėvas Ignas Granauskas buvo eigulys. Prieš karą tėvas tarnavo kariuomenėje, 1940-aisiais išsiskyrė. Karo metais motina ištekėjo už policininko Stanislovo Vaito. Po nesėkmingų bandymų pasitraukti į Vakarus 1944 m. rudenį naujoji šeima apsistojo Skuodo rajono Šauklių kaime netoli Mosėdžio.
Romukas per porą metų baigė Šauklių pradinę. Metus dar skaitė knygas namuose, nes buvo per mažas ir per silpnas klampoti penketą kilometrų į Mosėdžio vidurinę mokyklą. Metai, praleisti šioje mokykloje, buvo lemtingi būsimajam rašytojui. Vyresnėse klasėse lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė mokytojas Alfonsas Šileikis, kuris kiekvieną gabesnį moksleivį skatino kurti. Čia mokytojo ir draugų vertinimui savo eilėraščius ir apsakymus nešė Romualdas Granauskas. Jo moksleiviškų eilėraščių ir apsakymėlių galima rasti 1954-1956 metų žurnaluose „Jaunimo gretos“ ir „Švyturys“, Skuodo, Mažeikių laikraščiuose.
Rašytojui anksti pasireiškė stiprus potraukis muzikai, kuri jam labai daug reiškė jaunystėje ir pasitraukė į antrą planą gal tik dėl sunkios kairės rankos traumos. Prastai sugijęs lūžis atėmė viltį tapti geru smuikininku. Tačiau su tikru muzikantu teko susidurti jau Mosėdyje - tai buvo profesionalus muzikantas Ferdinandas Valantinas. Rašytojas jį prisimena ir ankstyvojoje, ir vėlyvojoje kūryboje. Jis tapo prototipu novelėje „Muzikantai“, apie jį sukasi dramatiški apysakos „Švento Lozoriaus diena“ įvykiai. Matematijos mokytojo Albino Andrijausko dovanotas smuikas tapo jau tikra akademija, kurią baigęs Granauskas ne vienerius metus grojo kaimo vakarėliuose, vestuvėse, krikštynose, laidotuvėse. Rašytojas turėjo absoliučią klausą, mokėjo groti keliomis dešimtimis įvairiausių instrumentų.
1956-ųjų pavasarį jis buvo išmestas iš Mažeikių vidurinės mokyklos 10 klasės už dalyvavimą moksleivių muštynėse. Vėliau Romualdas dirbo Mažeikių spaustuvėje, Skuodo laikraščio „Mūsų žodis“ redakcijoje, Mosėdžio vidurinėje mokykloje, dėstė fiziką ir matematiką, o taip pat buvo radijo korespondentu. 1963 m. pradžioje Skuode vedė Almą Skruibytę. Jaunai šeimai su dviem vaikais vis opesnė darėsi nuosavo būsto problema, todėl įsidarbino Mažeikių kompresorių gamykloje šaltkalviu-remontininku, o 1969 m. - Klaipėdos statybose betonuotoju-dailide. Tačiau kūrybinis nerimas ėmė veržtis į paviršių ir reikalauti išskirtinio dėmesio. Jau Mosėdyje prasidėjo rimtas kūrybinis darbas: naktimis rašomas „Jaučio aukojimas“, anot autoriaus, perrašytas šešis kartus, „Vagos“ leidyklai atiduota pirmoji knyga „Medžių viršūnės“. Tais pat metais ryžtasi įsikurti Vilniuje, nors neturėjo nei darbo, nei būsto. Ir tik 1973 m., jau įstojęs į Rašytojų sąjungą, Granauskas gavo butą Smėlio gatvėje, kur pagaliau apsigyveno visa šeima.
Sovietmečio Vilnius nebuvo itin draugiškas neramiam žemaičiui. Ne vieną kartą prievarta, tiesiog iš gatvės, gabentas į psichiatrinę ligoninę, „gydytas“, kad praeitų noras nederamai kalbėti, demonstruoti savo politinį nesąmoningumą. Rašytojas taip ir neprisitaikė, neparašė nė vieno žodžio, palaikančio socializmą. Internetiniame Žemaičių rašytojų puslapyje, kur pateikti Granausko atsakymai žemaičių tarme, užtinkame skaudų prisipažinimą: „Niekur žmogus nesijauti toks vienišas, kaip mieste“. Jo dvasios namai - gimtosios Žemaitijos kalneliai, jos medžiai, jos vandenys, jos sodybos ir svarbiausia - jos žmonių kalba, kurioje užkoduota visa jo genties praeitis.
Romualdas Granauskas - Žemaitės, J. Paukštelio, S. Daukanto ir A. Vaičiulaičio premijų laureatas. 1999 metais gavo LR Vyriausybės meno ir Lietuvių rašytojų sąjungos premijas, tais pačiais metais jam buvo įteiktas Gedimino ordino Karininko kryžius. 2000 metais už apsakymų ir esė rinkinį „Gyvulėlių dainavimas“ pelnė Rašytojų sąjungos premiją. 2002-aisiais už rinktinę „Su peteliške ant lūpų“ rašytojui paskirta nacionalinė premija, 2004 metais už romaną „Duburys“ Granauskas gavo Aukštaičių premiją. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūros premiją gavo 2014 metais. Deja, tų pačių metų spalio 28 dieną netekome mylimo rašytojo.
MVI 1237 Vytautas Rumšas skaito Romualdo Granausko kūrybą Rokiškio Juozo Keliuočio bibliotekoje.
Pagrindinės kūrybos temos ir ypatybės
Granausko kūrybos ašis - praeities ir dabarties priešprieša. Praeitis jo kūriniuose vaizduojama kaip harmoninga ir dvasinga, o dabartis - chaotiška ir bedvasė. Jaunoji karta, atitolusi nuo turtingos praeities, patiria moralinę degradaciją. Romualdas Granauskas daugiausia vaizduoja kaimo žmonių gyvenimą, nenutrūkstamais ryšiais susietą su gamtos ritmu. Žmogaus gyvenimas paklūsta didžiajam būties dėsniui - ateina laikas žmogui pražysti ir laikas mirti. Romualdas Granauskas vaizdavo senojo kaimo irimą, tradicijų, vertybių nykimą pokario metais. Kūrybos epicentre atsiduria kaimas, nes pastoviosios vertybės geriausiai užsikonservavusios valstiečio sąmonėje, per bendruomeninę patirtį išlaikiusioje tautinės kultūros „genetinį kodą“.
Rašytojas kalba ne tik apie tai, kas nyksta kaime negrįžtamai, bet ir apie tai, kodėl šiuolaikinis žmogus dvasiškai serga, kodėl nejaučia harmonijos su gamtos pasauliu, kodėl daiktai jam tėra tik materijos išraiška, o darbas - priemonė įgyti tuos daiktus. Autentiškai gyvenantys vyresnieji priešinami unifikuotiems, sovietmečio nuskurdintiems savo pačių vaikams. Granausko proza universali tuo, kad jis tiesiai žvelgia į istoriją, į laiko gilumą ir praeities kultūrą. Jo tekstas prisodrintas tropų, pasakotojo raiškai būdingas oracinis tonas, o personažų - natūrali kalbėsena. Pamėgta stilistinė figūra triada (3 vienarūšės sakinio dalys, 3 vienarūšiai sakiniai, trinaris laipsniavimas) formuoja intensyvią sintaksinę konstrukciją, teikiančią emocinės sugestijos. Tekste svarbios visos detalės, žodžiai, gestai, iškalbi net tyla - taip kuriamas visur esantis reikšmių laukas, bylojantis apie Granausko prozos žmogaus turtingą organišką būtį.
Novelės „Duonos valgytojai“ analizė
Novelė „Duonos valgytojai“ (1975) yra labai būdinga Granausko kūrybai, joje atskleidžiama kaimo žmonių ir visos tautos tragedija. Rinkinyje „Duonos valgytojai" dėmesys sutelktas į senosios kartos gyvenimą, kurį autorius vaizduoja kaip nykstančios agrarinės kultūros ritualą. Senoji karta miršta, kartu nusinešdama tradicijas, papročius ir tikėjimą - tai, kas sudarė lietuvio egzistencijos pagrindą. Jaunoji karta atsisako praeities ir pripažįsta kitus idealus, arba, tiksliau, neturi jokių. Tautos moralinė degradacija - tokia yra pagrindinė šio apsakymo problema. Apsakyme rašytojas vaizduoja ne tik kartų konfliktą, bet labai subtiliai, jautriai atskleidžia gražų senųjų gyvenimą, pagrįstą tradicija, tikėjimu, šventumu. Novelė „Duonos valgytojai“ - skaudus ir talpus pasakojimas, iškeliantis ilgaamžę senųjų patirtį, išmintį ir liūdesį, jaunųjų beviltišką egzistavimą bei suritualintos tikrovės pasiilgimą.
Veikėjai ir kartų konfliktas
Kūrinio centre yra keturi veikėjai, atstovaujantys dviem kartoms: senieji Rimkai, kurie yra ramybės, tiesos ir šviesos saugotojai, ir jaunieji - Marytė ir jos žentas, atstovaujantys chaotiškam ir nestabiliam gyvenimui. Novelėje „Duonos valgytojai“ ryškus konfliktas tarp senosios ir jaunosios kartų. Senoji karta kuria būties prasmės iliuziją, augindama rugius ir kepdama duoną, o jaunoji karta gyvena šia akimirka, dirba kasdieninius darbus ir jaučiasi nusivylusi gyvenimu. Senieji sutaria tarpusavyje ir užjaučia vienas kitą, o jaunieji nejaučia nei meilės, nei pasitikėjimo.
Simbolizmas ir ritualai
Senoji Rimkienė išsaugo ryšį su mitologija, o varnas kūrinyje yra nelaimės simbolis. Jaunieji neturi nieko švento, ką galėtų gerbti ir mylėti. Žentas žino tik banalios dainos žodžius. Seniems Rimkams kaimas yra šventa vieta, o Marytė su savo vyru ruošiasi išvykti ir ketina statyti namą netoli Skuodo. Seniems žmonėms kai kurie daiktai, pavyzdžiui, duona ir pienas, turi simbolinę prasmę, o jaunieji to nesupranta. Žentas vertina tik cigaretes ir „rašalą“ ir nesureikšmina duonos kepimo bei valgymo ritualo. Jie mano, kad duonos galima nusipirkti parduotuvėje.
Svarbus novelės epizodas yra vaišės. Rimkų duonos valgymas yra prasmingas ritualas. Stalas, užtiestas rankšluosčiu, primena šventų mišių auką, Dievo stalą. Moterys vilki juodomis bažnytinėmis suknelėmis, tačiau visi „sustojo tokie balti, baltai aptaisyti“. Juoda spalva šiuo atveju reiškia iškilmingumą ir susikaupimą, o susirinkusiųjų siela yra švari ir skaisti. Žento vaišės po ąžuolu yra kontrastas Rimkų vaišėms. Beprasmė žento daina apie ožį dainuojama tik todėl, kad žmogus bijo tylos ir vengia mąstyti.
Kūrinio kontekstas - biblinis ir mitologinis, nes ryškus duonos aukojimo dievams motyvas, kuris siekia užtikrinti pasėlių derlių, apsaugą namams. Duona ir pienas, imamas iš šulinio, yra aliuzija į duoną ir vyną, aukojamą ant altoriaus. Senųjų veiksmai harmonizuoti, kiekvienas judesys turi prasmę. Duona nešama kaip vaikas: „atneša kepalą kaip vaiką: ant pusiau sulenktos rankos“. Duona kaip motina, kaip žemė yra šventa, verta pagarbos. Kūdikio motyvas - nuoroda į biblinį kontekstą: Dievo sūnus, atėjęs į pasaulį kaip silpnas kūdikis, žmonėms atneša ramybę ir palaimą. Šventinės nuotaikos nenustelbia net mirties nuojauta. Juodos bažnytinės suknelės sustiprina mirties nuojautą. Tačiau ir mirtis nebaisi, apie ją mąstoma be baimės, ramiai, vyrauja šviesi, giedra nuotaika, harmonija.
Vyro ir moters pasaulėjauta bei simbolių galia
Ištrauka pradedama tiesioginės kalbos sakiniu: „Motina, jau renkasi sveteliai!“. Tai senojo Rimkaus kreipimasis į žmoną, kurią jis vadina motina. Tai vienintelis ištraukos sakinys, baigiamas šauktuku: išreiškiamas tyras džiaugsmas, kad jau renkasi svečiai, artėja šventė. Kreipinys „motina“ atveria šio žodžio prasmę: motina - kaip gyvybės davėja, kaip žemė maitintoja. Žodis „motina“ yra šventas. Susitelkimas, ramybė, ateinanti iš pasąmonės, iš tvirto žinojimo, kad taip turi būti, lydi senosios R. Granausko kartos atstovų veiksmus.
Sakinyje, aprašančiame vaišes, į centrą iškeliami daiktai - duona, pienas. Žmogus tarsi užgožiamas, atstumiamas į antrą planą. Iškeliami daiktai jau pasižymi ne fizinėmis, o maginėmis reikšmėmis bei galiomis, jie suriša šiapus ir anapus. Pirmoje sakinio dalyje duona siejama su vyriškąja energija, o antros dalies pradžioje pavartotas daiktavardis pienas virsta moteriškumo simboliu. Taip yra todėl, kad duona - tai ne tik pragyvenimo šaltinis, maistas, stiprinantis fizinį kūną, tenkinantis biologinį poreikį, bet ir simbolinis kultūros vaizdinys, sietinas su sielos stiprybe, ženklinantis peną ir artumą su protėviais, Dievu. Vyro ir moters pasaulėžiūra bei pasaulėjauta, paskirtis mūsų kultūroje atskleidžiama per daiktų simbolizmą. Šios dvi dalys tampa vienuma, kuri rodo skirtumus tarp vyro ir moters, tačiau nepaneigia to, kad jie negali būti atskirti vienas nuo kito, nes gyvenimas prasideda ir yra gyvas iš dviejų: iš moters ir vyro. Iš dviejų sąjungos, santarvės. Tik iš dviejų gali prasidėti gyvybė, o gyvenimas taip prasmingas. Žmogus turi kažkuo dalytis savo egzistencijos vaisiais, ir nesvarbu, ar tai gėris, ar blogis, laimė ar skausmas. Vienas žmogus negali tapti priemone tęstinumui.
Ištraukoje matome gamtinį laiką - vasarą: „ližė pastatyta į kampą iki kitos vasaros“. Dienos laikas nėra apibrėžtas: „dar yra daug laiko“. Senieji laiko neskaičiuoja laikrodžiais, paprasčiausiai jis yra jaučiamas, niekur neskubama. Ryškus ėjimo motyvas - jaučiama slinktis. Rimkų „sveteliai“ eina palengva, lėtai, neskubėdami, o ir nepajėgdami skubėti, tačiau eina į tikslą - „tiesiai į vartus“. Vartai - riba, skirianti du pasaulius. Erdvė sava, artima: namai, kiemas, vartai, keliukas. Siaura kanalo, keliuko erdvė tampa uždara - svečiai pasiekia Rimkų namus, kuriuose vyrauja ypatinga nuotaika, tvyro šventumo jausmas. Viskas stovi savo vietose, tvarkinga, švaru: duona minkytuvyje, ližė pastatyta į kampą. Ližė naudojama tik vieną kartą metuose ypatinga proga - kepant duoną. Senųjų Rimkų namai yra lyg šventovė, kurioje bus aukojama duona. Namai „perkvipę jos kvapu“, pripildyti duonos aromato - lyg smilkalų, kylančių į dangų. Ruošiamasi aukai, duonos valgymui - aukojimui.
Kiti Romualdo Granausko kūriniai
Nors „Duonos valgytojai“ yra itin ryškus kūrinys, Granausko kūrybos paveldas kur kas platesnis. Jis tęsia realizmo idėjas šiuolaikinėje lietuvių literatūroje, nagrinėdamas esminius žmogaus egzistencijos klausimus. Žymiausi Granausko kūriniai yra „Gyvenimas po klevu“, „Bružas“ ir „Jaučio aukojimas“.
- „Medžių viršūnės“ (1969): pirmoji knyga, sudaryta iš apsakymų, su kuria rašytojas debiutavo literatūroje.
- „Jaučio aukojimas“ (1975): brandžiausia apysaka, pasižyminti gamtos, istorijos ir mitologijos sinteze, rekonstruojanti archajišką metą (pagonybės saulėlydį Kurše), prabylanti iš baltiškojo substrato ateinančiais vaizdiniais. Iškilmingos aukojimo apeigos ir žiauri bausmė už senojo tikėjimo praktiką sudaro apysakos fabulą. Trys apysakos dalis atitinka trys labai ilgi sakiniai, sudarantys tris siužeto atšakas (iki šiol nepakartotas atradimas lietuvių prozoje).
- „Bružas“ (1987): novelių apysakoje įdėmiai įsižiūrima į pasitraukiančios kartos žmogų, naikinamą žemdirbio dvasinį pasaulį.
- „Gyvenimas po klevu“ (1988): apysaka, įžiebusi polemiką, atliepusi viešumo ir tiesos alkį, ženklinanti atgimstančią lietuvių prozą. Tai trumpos apimties apysaka, kurioje pasakojama Kairienės kelionė iš sodybos į gyvenvietę ir atgal. Magiškas klevo ir senutės ryšys yra augalo ir žmogaus paralelizmo originalus variantas.
- „Gyvulėlių dainavimas“ (1998): apsakymų knyga, kurioje septyni kūriniai iš dešimties parašyti prieš trisdešimt metų. Apsakymų tekstą paįvairina padavimo, sakmės, pasakos elementai, drąsiai kryžminami su kasdienėmis aplinkybėmis.
- „Su peteliške ant lūpų“ (2000): rinktinė, vaizduojanti kaimiškos gyvensenos modelį, padedanti autoriui kalbėti apie svarbiausius egzistencinius dalykus - meilę, vienatvę, būties tuštumą, mirtį, tautos istorijos lūžius, sovietinio režimo destruktyvumą, agrarinės sanklodos žlugimą.
- „Duburys“ (2003): romanas, kuriame klasikinė meninė kalba aprėpia visą svarbiausiojo personažo gyvenimą. Čia viskas taip tikra ir paprasta, kad jaudinantis pasakojimas auga tarsi savaime.
tags: #r #granauskas #duonos #valgytojai #vikipedija