Žmonės dažnai nustemba sužinoję, kad valgomi yra ne tik egzotiškų augalų vaisiai, bet ir jų sėklos, lapai bei stiebai. Nors Lietuvoje ne visus egzotiškus augalus galime auginti lauke, daugelis jų puikiai jaučiasi šiltose oranžerijose ar net namų sąlygomis, o jų vaisius ar sėklas galima panaudoti įvairiems patiekalams, įskaitant ir duonos kepimą.
Vaisiai ir sėklos kaip maisto šaltinis
Daugelis egzotiškų augalų vaisių ir sėklų yra ne tik skanūs, bet ir maistingi. Pavyzdžiui, datulinio finiko vaisiai, tiek švieži, tiek džiovinti, bei jų miltai naudojami įvairiems patiekalams gaminti. Rytuose sakoma, kad moteris turi mokėti pagaminti tiek skirtingų patiekalų iš datulių, kad jie nesikartotų visą mėnesį. Taip pat geros yra ir saldžios šios palmės sultys.
Ne mažiau vertingas yra ir baobabas. Afrikiečiai, ypač Madagaskaro salos gyventojai, iš jo lapų gamina salotas, sriubas, valgo vaisius, o iš sėklų spaudžia aliejų. Išspaudus kamieną, galima prisivarvinti skanių sulčių.
Indinis tamarindas subrandina rudas pupų ankštis, kurių viduje yra saldžiai rūgštus minkštimas. Jis tinka mėsai marinuoti, norint ją suminkštinti, ir kaip prieskonis.
Auginami namuose ir oranžerijose
Kai kuriuos egzotiškus augalus galima auginti ir namuose. Pavyzdžiui, naminis citrinmedis per metus gali duoti 10-20 vaisių, tačiau pirmieji vaisiai pasirodo po 3-5 metų. Augalas mėgsta šviesą, tačiau jam nepatinka tiesioginiai saulės spinduliai.
Apelsinmedžiai, kaip ir citrinmedžiai, nemėgsta tiesioginės saulės šviesos. Abu šiuos augalus vasarą geriau purkšti vandeniu, žiemą - laistyti. Vasarą jiems patinka 25 laipsnių temperatūra, žiemą - apie 16 laipsnių.
Norint auginti figmedį, geriausia tai daryti iš šakelės. Reikia nupjauti šaką, ant kurios matyti bent trys pumpurai, ir pamerkus laukti, kol išdygs šaknys, tada sodinti į žemę. Spalio mėnesį figmedis numeta lapus, bet tai normalu, nes jis keletą mėnesių ilsisi.
Egzotiški vaisiai ir jų panaudojimas
Kinkanai - miniatiūriniai pailgi vaisiai, primenantys citrinų ir mandarinų hibridą. Jų odelė oranžinė, labai glotni ir plona. Saldžiarūgštis minkštimas, kaip ir apelsino, sudarytas iš skiltelių. Valgyti reikia su odele, kuri saldi ir įdomaus išraiškingo skonio. Aštriu peiliu supjausčius griežinėliais, galima drąsiai puošti bet kokį patiekalą ar skaninti gėrimus - ne tik gaiviuosius. Tinka dėti į arbatą. Dera su įvairia mėsa - kiauliena, ėriena, antiena, žuvimi ir jūros gėrybėmis. Juos galima valgyti vienus arba pjaustyti į salotas ar desertus. Jei pavirsime sirupe ar išvirsime uogienę, tiks prie paukštienos, o aplieti šokoladu - desertui. Kepti kinkanai primena imbierus ir gali būti naudojami pikantiškam garnyrui. Kinkanų vaisiuose yra daug angliavandenių, kalio druskų, kalcio, fitoncidų. Kaip ir visuose citrusiniuose, juose randama nemažai vitamino C, karoteno. Kinkanuose esančios bioaktyviosios medžiagos padeda mažinti cholesterolio kiekį kraujyje, lengvina kosulį, gydo grybelines ligas. Vietnamiečiai juos laiko geriausiu vaistu nuo pagirių.
Pasifloros (marakujos) kilusios iš Pietų Amerikos atogrąžų. Vaisiuose daug vitaminų A, B, C bei mineralinių medžiagų - fosforo, geležies, natrio. Ypač daug kalcio: 100 g šių vaisių jo yra net 360 mg. Todėl smaguriaudami šiais vaisiais sustiprinsime stuburą, išvengsime osteoporozės. Pasifloros mažina karštį ir normalizuoja žarnyno veiklą, net padeda greičiau užmigti. Teigiama, kad jos sustiprina vaistų nuo depresijos poveikį. Prinokusių pasiflorų spalva - nuo raudonos, tamsios purpurinės iki geltonos. Jos apvalios, o skonis gaivinantis, saldus ir kiek rūgštokas. Neprinokusius vaisius galime pažinoti iš lygaus ir kietoko paviršiaus, o prinokusių odelė būna tarsi išraižyta gilių rievių. Viduje - sėklytės, turinčios specifinį aromatą. Pasifloros valgomos šviežios, naudojamos padažams, desertams. Vaisiaus minkštimas sultingas ir kvapus. Jo dedama į ledus, putėsius, kremus, kuriems suteikia savotišką skonį ir nudažo geltonai oranžine spalva. Iš minkštimo gaminamos sultys, įvairūs gėrimai, želė, verdamas džemai. Iš sėklų spaudžiamas aliejus. Produktai, kurių sudėtyje yra Passiflora incarnata, plačiai vartojami visoje Europoje nuo nemigos, padidėjusio dirglumo, nervingumo, padažnėjusio širdies plakimo, sustiprėjusio prakaitavimo bei priešklimakteriniu ir klimakteriniu laikotarpiu.
Karambolos - pailgi, iki 10-12 cm ilgio, keturių arba penkių briaunų formos vaisiai. Odelė žalsva arba rausva, plona, su vaškiniu apnašu, valgoma. Minkštimas žalsvas, skaidrus, su keliomis valgomomis sėklelėmis, saldžiarūgštis, primena kai kurių rūšių obuolius, šiek tiek ananasus ir kivius, sultingas. Vaisiuose yra kalcio, magnio, geležies, vitaminų A ir C. Dažniausiai valgomi švieži vaisiai. Juos gana ilgai galima laikyti kambario temperatūroje. Auginamos rūgščios ir saldžios karambolos, o kai kurie jų augintojai iš jų gamina skanų vyną. Gaminamos ir sultys, džemai, želė, karambolos cukruojamos ir džiovinamos. Itin nuostabiai papuošia taures su gėrimais. Taip pat jomis galima dekoruoti kepinius, želė tortus, desertus.
Rambutanai - plaukuoti ar net dygliuoti, šiek tiek primenantys jūros ežiuką, tik raudoną ar oranžinį. Jie slyvos dydžio, kieta odele, kuri gana gausiai plaušuota. Šviežių vaisių plaušeliai būna purpuriniai arba oranžiniai, žaliais galiukais. Ilgiau laikytų vaisių plaušeliai paruduoja. Rambutano medis žaliuoja visus metus ir laikomas populiariausiu vaismedžiu visoje Pietų Azijoje. Gamtoje užauga 8-10 m aukščio. Rambutanai yra artimi ličių giminaičiai, abiejų minkštimai sunkiai atskiriami - panašūs į drebučius, su kauliuku viduryje, yra gaivaus, švelnaus salsvai rūgštoko skonio. Kai kurių rūšių labai saldūs, o kai kurių - itin rūgštūs. Rambutanai ne tokie aromatingi kaip ličiai. Turi daug vitamino C, kalio, azoto, magnio, kalcio, fosforo, geležies. Manoma, kad šis vaisius puikiai valo organizmą. Gardėsiu laikomi spraginti rambutanų kauliukai, kurie kituose šaltiniuose įvardijami kaip nevalgomi. Prieš vartojant rambutanus patariama atšaldyti. Dedami į jogurtą, ledus, nekeptus vaisinius tortus, kitus desertus, cukruojami. Taip pat tinka prie kinų virtuvės ir mėsos patiekalų.
Ličiai - šiek tiek didesni už lazdynų riešutus ir mažesni už slyvas ovalūs vaisiai. Raudoni, žvynuota žievele ir nevalgomu branduoliu - rudu kauliuku. Minkštimas apie jį skaidrus. Švelniai saldžiarūgščiai, gaivūs, pikantiški, šiek tiek primena muskatą. Kinijoje juos valgo jau 2 tūkstančius metų. Vaisiai susitelkę į kekes, todėl juos dar vadina vynuogėmis kietame apvalkale. Pas mus jie paprastai parduodami ne kekėmis. Manoma, kad ličiai kilę iš Kinijos ir Pietryčių Azijos. Dabar auginami Indijoje, Izraelyje, Tailande, Pietų Afrikoje, iš kur jie daugiausiai eksportuojami į Europą. Vaisiai pradedami rinkti vos pradėję nokti, nes ant medžio jie greitai pernoksta ir tampa neskanūs. Kambario temperatūroje jie pradeda gesti jau po 2-3 dienų. Dažniausiai valgomi švieži, prieš vartojimą patartina atšaldyti. Šie vaisiai pagardina vaisių ir daržovių salotas. Tinka su ananasais, kiviais, bananais, apelsinais. Ličių galima dėti į jogurtus, ledus, nekeptus vaisinius tortus, patiekti su plakta grietinėle. Kinų virtuvėje jie derinami su mėsos valgiais. Galima išmėginti ir su paukštienos bei žuvies patiekalais. Ten, kur ličiai auga, iš jų gaminamas ir vynas bei sultys, jie konservuojami, verdamas kompotai ir sirupai. Rytų medicina mini, kad ličiuose esančios veikliosios medžiagos stimuliuoja inkstų ir kepenų, valančių kraują, darbą. Sergantiesiems tuberkulioze, astma, bronchitu ličiuose esančios medžiagos palengvina kvėpavimą. Taip pat manoma, kad ličiai padeda normalizuoti cukraus kiekį kraujyje sergant diabetu ar hipoglikemija. Jie dar mažina ir kraujo spaudimą: pakanka suvalgyti per dieną 10 vaisiukų, kad pagerėtų savijauta. Japonijos mokslininkai nustatė, kad ličiai degina riebalus.
Mangostaninė garcinija priskiriama skaniausių pasaulio vaisių dešimtukui. Garcinijos yra maždaug mandarino dydžio, tamsiai violetinės, o prie kotelio mėsingų lapelių vainikėlis. Valgomoji skanioji dalis yra viduje, pasislėpusi po stora oda. Vidus panašus į nuluptą mandariną, tik baltos spalvos. Mangostanas vienas iš nedaugelio medžių, kuriems nereikia priemonių, apsaugančių nuo kenkėjų ir ligų. Vaisiuose daug vitaminų C ir E bei aktyvių elementų, vadinamų ksantonais, kurie yra vienas stipriausių gamtoje egzistuojančių antioksidantų, be to, stimuliuoja endokrininę sistemą ir širdies veiklą. Lapų ir žievės nuoviras gelbsti nuo dizenterijos, viduriavimo ir karščiavimo. Dėl mangostaninės garcinijos sultyse esančių ksantonų organizmo pH natūraliai padidėja ir pagerina ląstelių gebėjimą įsisavinti deguonį.
Anonų gentis yra plati, jai priklauso virš 160 rūšių medžių ir krūmų. Archeologai yra atradę anonos sėklų, kurias žmonės augino dar 1000 m. prieš Kristų. Peruvinė anona (Annona cherimola) dažniausiai parduodama mūsų prekybos centruose. Vaisiai būna obuolio dydžio, su žalia ir kiek gumbuota odele. Šios anonos vaisius savo forma primena artišoką, o skonis - kažkas tarp banano, ananaso ir kriaušės. Minkštimas baltas arba gelsvas, kreminės konsistencijos ir su juodomis sėklelėmis viduje. Angliškai ši anona vadinama custard-apple, t.y. „saldus kreminis“ arba „grietininis obuolys“. Dygliuotoji anona (A. muricata) - vaisiai su neaštriais, bet su dygliukais, taip pat ir gumbuoti. Vaisius iš pradžių būna žalias, o prinokęs - gelsvai žalias, pailgos formos. Jo skonis kiek rūgštesnis nei peruvinės anonos, daugeliui primena mangus, braškes ir ananasus viename, pagardintus cinamonu. Akytoji anona (A. reticulata) - vaisiai gali būti apvalios, suploto rutulio, netaisyklingos ar širdies formos, odelė lygi, nedygliuota. Sunokę vaisiai būna rudi arba rusvai žalios spalvos. Minkštimas saldžiarūgštis, malonaus skonio ir kvapo, daugeliui primena desertinį kremą, pagamintą iš grietinėlės ir kiaušinių. Žvynuotoji anona (A. squamosa) - jos vaisius ypač išraiškingai gumbuotas, tarsi padengtas storais žvynais. Minkštimas kaip ir visų anonų gelsvai baltas, kremiškas, saldus ir kvapnus. Iš visų paminėtų anonų vaisių gaminami įvairūs desertai, arbatos, sirupai, gaivieji ir alkoholiniai gėrimai. Bet vaisiai skaniausi tuomet, kai valgomi švieži, tik jie turi būti visiškai sunokę, nes nesunokusių vaisių minkštimas sprangus ir primena pušų sakus.
Duonos kepimui tinkamos sėklos
Nors straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama vaisiams, kai kurie augalai, pavyzdžiui, dagišius, gali būti auginami ir maistui, o jų sėklos tinka duonos kepimui. Dagišiaus sėklos turi apie 36-37 proc. proteinų, virš 38 proc. riebalų, virš 5 proc. pelenų. Toks maistingumas leidžia jas naudoti kaip maisto šaltinį. Žmonės su atsargumu ragauja jaunus dagišiaus lapus ir sėklas, pakepintas, sugrūstas į miltus, įmaišo į kepamą duoną ir etninius patiekalus.
Kaip parduotuvėje išsirinkti vaisius ir daržoves?
Valgomojo kaštainio riešutai yra labai maistingi ir saldūs. Jų sudėtyje krakmolas sudaro 38- 80 % , riebalai tik apie 1%, baltymai (didelės biologinės vertės) - iki 5 %. Vaisiuose yra vitaminų E, C, B1, B2, B3, pantoteno rūgšties, piridoksino ir folio rūgšties. Nuo seniausių laikų kaštainių riešutai buvo džiovinami ir malami miltai, kurie plačiai naudojami maisto pramonėje. Kaštainių miltai yra geras fenolio junginių, mineralų ir vitaminų šaltinis. Italai iš kaštainių miltų kepa saldžius blynus, o vaisius naudoja makaronų patiekaluose, įdaruose, mėsos troškiniuose, desertuose. Kaštainius galima valgyti žalius, bet paprastai Europoje jie skrudinami ant ugnies arba kitaip kepami.
Dumplūnės (Physalis) - tai bukinių šeimos augalai, panašūs į pomidorus. Vaisius - geltonos spalvos uoga, auginama gražios oranžinės plėvelės apvalkale. Šis apvalkalas nuodingas, todėl dumplūnių vaisiai vartojami be taurelių. Valgomųjų dumplūnių vaisiai ir vartojami kaip pomidorai. Sunokę jų vaisiai dedama į sriubas, salotas, iš jų gaminamos tyrės, konservai su morkomis, vaisiai marinuojami ir rauginami. Žemuoginių dumplūnių minkštimas sultingas, geltonas arba oranžinis, skonis gaivus, primena žemuoges arba ananasus. Saldžios ir sultingos uogos su žemuogių ar ananasų aromatu vartojamos šviežios, iš jų verdamos uogienės, džemai, drebučiai, jų dedama į pyragus, kisielius, kompotą, taip pat yra džiovinamos.