Remiantis tarptautinių žodžių žodynu, „kultas“ reiškia perdėtą ko nors garbinimą, idealizavimą. Taigi kyla klausimas, ar galima maistą sureikšminti per daug, o jei taip, tai kada peržengiama riba? Apžvelkime keletą situacijų, kai žmogus „gyvena tam, kad valgytų“, ir nors dažniausiai mitybos sureikšminimas turi ryškų neigiamą atspalvį, kartais maisto kultas gali būti laikomas net žmonijos pažangos varikliu.
Būtent internetiniame tinklapyje, pasivadinusiame kultūros snobų namais, apibūdinama viena iš žmonių grupių, maistui skirianti didžiulį dėmesį. Maisto snobas pristatomas kaip fanatiko, kliedinčio pamišėlio ir esteto derinys - asmuo, kuris net ir dirbdamas leidyboje ar teisinėje institucijoje avi virėjo klumpes ir yra įsigijęs 8000 dolerių vertės dujinę viryklę su 6 degikliais ir specialiu padėklu, skirtu kepti ant ugnies. Jis pats ruošia patiekalų sudedamąsias dalis, yra baigęs grybų auginimo kursus ir bendraudamas dažnai, lyg netyčia, užsimena apie savo garsiųjų namų gamybos Kalėdinius saldumynus.
Istorinės maisto snobizmo ištakos ir raida
Tinklalapyje pristatomas maisto snobizmas, JAV pastebėtas po Antrojo pasaulinio karo, kai kareiviai namo grįžo pametę galvas dėl prancūzų virtuvės, o prie jų prisidėjo ir išaugęs į Prancūziją vykstančių turistų skaičius. Susiformavo turtinga, prancūzų virtuvės sužavėta vidurinioji klasė, o drauge su ja išpopuliarėjo ir tokie laisvalaikio leidimo būdai, kaip prabangus gaminimas ar ėjimas į restoranus.
1960 metais išleista Julia Child knyga įtikino amerikiečius, kad turint 36 laisvo laiko valandas namuose yra įmanoma paruošti Mousseline de pois-son, Blanche Neige, žuvies putėsius, papuoštus austrėmis ir padengtus drebučiais iš tirštos grietinėlės, žuvies sultinio ir peletrūno. Tuo metu išaugo ir virtuvinės įrangos prekybos imperija. Dėl to amerikiečiai galėjo įsigyti tokių dalykėlių, kuriuos anksčiau reikėdavo vežtis iš užsienio (pavyzdžiui, specialių konditerijos skardų), o „New York Times“ pasirodė pirmieji restoranų reitingai ir apžvalgos.
1970-1980 metais maisto snobų akiratis išsiplėtė už Prancūzijos ribų, apimdamas kitų šalių bei visuomenės grupių virtuves. Tačiau 1993-iaisiais, atsiradus vien maistui skirtam televizijos kanalui bei šimtais išaugus garsių virėjų skaičiui, snobų pranašumui iškilo grėsmė. Informacija, kurią anksčiau žinojo tik jie vieni, daugeliui tapo savaime suprantamas dalykas. Tada pastebima visiškai nauja maisto snobų grupė, besidominti sąžininga prekyba, ūkininkų produkcija bei ekologine pusiausvyra. Norintiesiems nenusileisti ar sugebėti su maisto snobais palaikyti pokalbį, yra siūlomas specialus maisto snobo žodynas.
Svarbiausi gastronomijos istorijos etapai
Šioje lentelėje pateikiami esminiai įvykiai, turėję įtakos maisto kultūros ir snobizmo formavimuisi:
| Metai / Laikotarpis | Įvykis arba reiškinys |
|---|---|
| Po II pasaulinio karo | JAV kareivių susižavėjimas prancūzų virtuve ir turistų antplūdis į Prancūziją. |
| 1960 m. | Julia Child knygos pasirodymas, išpopuliarinęs sudėtingą naminį gaminimą. |
| 1970-1980 m. | Restoranų reitingų atsiradimas ir virtuvės akiračio plėtra už Prancūzijos ribų. |
| 1993 m. | Maistui skirto televizijos kanalo startas, prieinamos informacijos bumas. |
| 2014 m. | Lietuvoje, Kaune, duris atveria restoranas „Uoksas“, orientuotas į kūrybinę virtuvę. |
| 2018-2019 m. | Projektas „Snobas“ Kauno verslo centre „Arka“. |
Gastronominė kultūra Lietuvoje: nuo „Uokso“ iki „Snobo“
Lietuvoje maisto kultūra taip pat patyrė didelius pokyčius. Šefas Artūras Naidenko pastebi, kad sovietinis obščepitas paliko gilų pėdsaką, restoranų kultūra tiesiog nesivystė. Tai buvo užšalęs laikas. 90-aisiais atėjo laisvė, bet kiekvienas dirbo kaip mokėjo. Realesni pokyčiai įvyko po 2000-ųjų - daugiau keliavom, parsiveždavom idėjų, prasidėjo pirmieji bandymai eksperimentuoti, ieškoti savito balso.
Restoranų gyvenimas visada eina savo vaga. „Uoksui“ šią vasarą bus vienuolika metų. Po skaudžiai pasibaigusio projekto „Snobas“ (2018-2019 m. komanda buvo atidariusi restoraną „Snobas“ - jis veikė Kauno verslo centre „Arka“) komanda suprato, kad reikia dirbti kitaip. Be dienos pietų, be brunchų. Tik esmė. Virtuvė kaip kūrybos aikštelė reikalauja balso, o Kauno publika - konservatyvi. Pradžioj, kai dirbo Vilniaus gatvėje, teatralai sakydavo: „Pagarba, kad taip drąsiai varot, Kaune tai sudėtinga.“
Lietuviškas, tautinis motyvas virtuvėje atsirado kaip atsakas į madą. Kai Danija iššauna su „New Nordic Cuisine“, mes irgi paklausėm savęs: kodėl darom kažkokias sepijų pastas? Kodėl ne savi produktai? Šefas pabrėžia: „Aš augau fanatiku, moralistu ir snobu“, - apie savo vaikystę sakė didysis pasaulio pediatras Bendžaminas Spokas, tačiau šie bruožai gali pasireikšti ir virtuvėje. Restauracijoje visur vis tiek svarbiausia žmonės. Restoranas - ne tik maistas. Tai potyris. Nuo to, kaip tave pasitinka, kokia muzika groja, iki to, kaip tau įpila vandens.
Tamsioji pusė: ortoreksija ir maisto sureikšminimas
Kenčiantieji nuo įvairių valgymo susirgimų taip pat vienaip ar kitaip sureikšmina maistą. Tačiau didžiausią kultą iš jo daro vadinamieji ortoreksikai. Atrodytų, tikslas maitintis tik sveikai (pavyzdžiui, rinktis vien natūralius, vietinės kilmės ir tinkamai paruoštus produktus) turėtų būti giriamas ir skatinamas, tačiau per didelis dėmesys maistui gali būti pripažintas ortoreksijos ligos požymiu.
Štai vienas pavyzdys: siekdamas maitintis kuo sveikiau, asmuo liovėsi valgyti daržoves, išrautas ar nuskintas ilgiau nei 15 minučių, kiekvieną kąsnį kramtydavo 50 kartų, visada valgydavo ramioje aplinkoje ir tik tol, kol užpildydavo pusę skrandžio tūrio. Po kurio laiko pasirinktas mitybos būdas atskyrė jį nuo daugelio socialinių susiėjimų, kurių metu būdavo ragaujami ne tokie „teisingi“ patiekalai. Be to, jis jau nesugebėdavo palaikyti pokalbio, negalvodamas apie valgį - tai tapo problema. Maistas jam buvo tapęs vienintele ir pagrindine būties prasme.
Maisto snobizmas populiariojoje kultūroje: filmas „Meniu“
Ši tema neaplenkia ir kino ekranų. Kino studija „Searchlight Pictures“ pristatė naują būsimos tamsios siaubo komedijos „Meniu“ (angl. „The Menu“) anonsą, kuris žiūrovus kviečia papietauti pragariškame restorane. Taileris yra visiškas maisto snobas ir nekantrauja paragauti kiekvieno virtuvės šefo Slowik paruošto delikateso savo ypatingiems svečiams.
Šefas Slowik, garsenybė, žinoma kaip „istorijų pasakotojas“, o ne tik maisto gamintojas, iš pradžių dvylikai svečių patiekia tik kąsnelius, kad suviliotų gomurį, tačiau vėlesni patiekalai bus daug labiau psichologiniai. Režisieriaus Mark Mylod siaubo komedija „Meniu“ gali būti tiesiog fantastinis filmas visiems, kurie kada nors dirbo restorane ar susidūrė su kraštutiniu maisto sureikšminimu.