Šiandien mes kalbame apie santykius ir apie tai, kas santykius šiek tiek stiprina, bet tuo pačiu kartais ir griauna - apie pavydą. Tai yra labai aktuali tema, ką mes matome iš savo klientų. Pavydas turi dvi pagrindines formas - sąvokas, kuriomis yra apibūdinamas.
Perdėtas ir liguistas pavydas santykiuose gali būti labai žalingas. Įprasta manyti, jog santykiuose pavydas yra neišvengiamas ir pavydėti yra normalu, tačiau patys susidūrę su partnerio pavydu jaučiamės nepelnytai praradę pasitikėjimą, suvaržyti. Jei pavyduliaujame patys, nesijaučiame saugiai, o nuolatinis pavydas mus sekina ir daro nelaimingais. Bet kuriuo atveju, pavydas santykiams tikrai nepadeda.
Pavydas: troškimas, baimė ir destruktyvi jėga
Viena pavydo forma yra troškimas materialinių objektų, tam tikros galios, galbūt pasiekimų, kuriuos turi kažkas kitas. Ir tą pavydą galima dėti greta nepykantos, pykčio, depresijos, polinkio nusikalsti.
Tuo tarpu kita pavydo forma yra pavyduliavimas - kuomet pavydima savo mylimo žmogaus, atsiranda baimė netekti jo meilės, baimė netekti santykių. Psichologai, mokslininkai išskiria, kad galima pavyduliauti ir dėl draugo, gali būti šeimyninis pavyduliavimas, kurį patiria vaikai, konkuruodami dėl tėvų dėmesio. Tačiau didžiausią dalį sudaro ir labiausiai žmones kankina romantiškasis pavyduliavimas. Dėl jo kyla ypatingai daug taip vadinamų dramų, o kraštutiniais atvejais vyksta netgi pasikėsinimai į žmogaus gyvybę.
Žmonės, kurie pavyduliauja, paprastai pavyduliauja ne dėl to, kad yra, ko pavydėti. Yra toks posakis - „pavydus žmogus“ ar „pavydus charakteris“. Toks žmogus randa, dėl ko pavydėti lygioje vietoje.
Pavyduliavimo priežastys ir savivertės klausimai
Dažniausiai žmonės pavydi, nes bijo. Bijo ką nors prarasti arba bijo, kad ko nors neturi ir neturės. Pavydas eina koja kojon su baime. Baimės jausmas, kaip kaltės ir gėdos, labai dažnai ateina iš vaikystės. Jei žmogus jaučia neadekvačią baimę, vadinasi, jis neturi ir pasitikėjimo savimi.
Dažniausiai tai tie vyrai ir moterys, kurie jaučia, kad jų, kaip vyro ar moters, savivertė yra žema. Pavyzdžiui, moteris, kuri jaučiasi negraži, nepatraukli. Nebūtinai taip yra, dažniausiai visai ne, tačiau ji taip jaučiasi. Todėl jai atrodo, kad jei pasirodys konkurentė, jos vyras vienareikšmiškai pasirinks tą kitą moterį. Jai atrodo, kad jį reikia laikyti, jis pats su ja būdamas nesilaikys. Tad kol žmogus savivertės klausimų nepadeda spręsti, tol jam pavydžios mintys lenda į galvą.
Kai kurie žmonės yra pavydūs dėl to, kad jie savinasi savo partnerį. Tarsi jis būtų naminis gyvūnas, kuris kaip šuva turi būti kažkur prie kojos. Kitas dažnas pavyduliavimo taikymas pasitaiko santykių pradžioje, kai poros koketuoja ir bando suprasti, kiek partneriai vienas kitam patinka. Būna netgi noras sukelti tą pavyduliavimą, kad gauti tam tikrus atsakymus į klausimus.
Pavydo jausmui yra ir dar viena priežastis - trauminės patirtys vaikystėje. Tarkime, tėtis vieną dukrą mylėjo labiau nei kitą. Tėvo santykis su dukra yra labai glaudžiai susijęs su jos tolesniais santykiais su vyrais. Viskas ateina iš patirčių. Kad ir kaip būtų, 95 proc. ateina iš vaikystės. Pavyzdžiui, jei tam vaikui reikėjo kovoti dėl dėmesio - galbūt tėvai skyrėsi, į šeimą atėjo kita moteris ar vyras su savo vaikais, gal tėvai išgėrinėdavo ir pan. - visos tos trauminės patirtys nežinia kaip susidėlios vaiko galvoje.
Dar viena pavyduliavimo priežastis - žmogus pats norėtų „nueiti į kairę“, bet sau to neleidžia, turi tokių fantazijų ar, galbūt, toks noras yra jo pasąmonėje. Tuomet jam pradeda vaidentis, kad tai kitas - jo partneris - nori „nueiti į kairę“.
Taip pat reikia turėti omenyje, kad kartais žmogus pavydi dėl to, kad jau buvo apgautas. Tai nesusiję su jo kažkokiu keistu charakteriu. Mokslininkai sako, kad tokie, klastą patyrę žmonės nebūna tokiais amžinai.
Pavydo apraiškos ir pasekmės
Pavydas gali būti silpnas arba stiprus, o atskirais atvejais net kyla noras apkartinti gyvenimą žmogui, kuriam pavydite. Jei pavydas yra nevaldomas, jis tampa labai griaunančia emocija. Priveda iki nerimo, panikos priepuolių.
Tas ištisinis kontroliavimas, kai partneriai pervargsta nuo nuolatinių savo partnerio kontroliavimų, skambučių kas penkias minutes, ar nuolatinių žinučių rašymo, klausimų „ką veikei“, „kodėl neatsakai“, užrašų knygelių, elektroninio pašto tikrinimų ir t.t., gali užnuodyti santykius ir jeigu niekas nesiliauja, tai partnerius iš tiesų labai atriboja ir labai apsunkina jų gyvenimus.
Kartais žmonės pavydo jausmą reiškia tarsi visai nekaltai, tačiau įkąsdami kitam. Pavyzdys galėtų būti tokio pobūdžio klausimai: „Kodėl puošiesi? Tai kažkas jau pastebėjo, dėl to dabar čia stengiesi?“.
Normalus ir liguistas pavyduliavimas
Mokslininkai sutaria, kad pavyduliavimas žmonėms yra visiškai normalus ir būdingas reiškinys. Įdomu pastebėti, kad pavyduliavimas yra būdingas ir gyvūnų pasauliui. Ir iš tiesų, pavyduliavimas iki tam tikros ribos gali padėti stiprinti santykius.
Kalbant apie normos ribose esantį pavyduliavimą, tai partneriui leidžiama pačiam išreikšti savo prisirišimą ir savo rūpestį, savo meilę, savo bendrystę ir jis neraginamas nuolatos tai patvirtinti ir įrodinėti. Partneriui suteikiama laisvė, jo jausmai nėra sekami. Jo veikla, buvimo vieta ir bendravimas nesekami ir nestebimi, nes pasitikima partnerio įsipareigojimu. Be to, partneriui leidžiama natūraliai, be jokių klausimų ir aiškinimų, domėtis trokštamos lyties žmonėmis. Šekspyras pavyduliavimą vadino „žaliaake pabaisa“. Taip pat verta prisiminti ir Otelo istoriją. Antikinė literatūra rodo, kad tai būdinga ir moterims ir tam taip pat skirta daug dėmesio.
Ir priešingai, liguistas jausmas yra tuomet, kai iš partnerio reikalaujama nuolatinio patvirtinimo ir įrodymų, kad jis yra prisirišęs, kad jis myli, kad jis įsipareigojęs ir t.t. Jei žmogus jaučia neadekvačią baimę, vadinasi, jis neturi ir pasitikėjimo savimi.
Baltojo ir juodojo pavydo skiriamieji bruožai
Visi žmonės jaučia pavydą, tik kiti gal to taip tiksliai neįvardija. Reikia atskirti tą sveiką - baltą - pavydą ir juodą. Sveikas pavydas yra gerai. Kai kitas žmogus ko nors pasiekia, ką nors įsigyja, o mes svarstome: „kaip aš to norėčiau“, gali tapti įkvėpimu susigalvoti tikslą ir stengtis jį pasiekti. Tokiais atvejais tas baltas pavydas gali būti labai geras jausmas. Kalbant apie poros santykius: tarkime, moteris sveria 100 kg, vyras - 120 kg. Vienas jų numetė svorio, kitas iš pradžių mojo ranka ir sakė, kad visa tai yra nesąmonė. Bet matydamas, kaip antroji pusė ėmė stiebtis, gražintis, puoštis, vis geriau atrodyti, ir kitas užsinorėjo atrodyti ir jaustis geriau, daugiau sulaukti dėmesio. Todėl nuėjo sportuoti, ėmė sveikiau ir mažiau valgyti. Iš tokio pavydo jausmo išėjo taip, kad abu susitvarkė sveikatą ir toliau sau laimingai gyvena.
Juodo pavydo atveju žmogų valdo daiktai. Nė vienas jausmas savaime nėra blogas. Reikia tik išsiaiškinti, kodėl jis kyla. Viskas priklauso nuo to, ką mes į tą jausmą sudedame, kaip jį išreiškiame. Ta išraiška gali būti bloga, o gali ir nebūti, nes yra žmonių, kurie pavydi, bet sugeba tai suvaldyti.
Kaip valdyti pavydą?
Pripažinkite, kad esate pavydi, tuomet pavyks lengviau šį jausmą įveikti. Bene geriausi vaistai nuo pavydo - ne persekioti ir žeminti sutuoktinį, o labiau pamilti save ir ugdyti pasitikėjimą savo jėgomis. Jei pavydas pasiekia objektyviai nesveiką lygmenį, būtina psichoterapeuto pagalba ar net skyrybos.
Jeigu tai žmogui netrukdo gyventi, jis geba palaikyti normalius santykius, problemos kaip ir nėra. Jei žmogui yra noro save paanalizuoti, čia reikėtų pagalvoti apie tai, kiek lyginatės su kitais. Ar ką nors darote dėl savęs, ar dėl to, kad kiti pamatytų. Labai dažnai žmonės kitų sceną lygina su savo užkulisiais. Ir iš to išeina pavydas. Kai lyginate, lyginkite visą paveikslą, o ne vieną aspektą. Galiausiai pamatysite, kad ir nėra ko tam žmogui pavydėti.
Jeigu žmogus suvokia, kad turi tokį jausmą, jam reikėtų pradėti plėsti savo sąmonę - verta apsilankyti pas psichologą, psichoterapeutą, kad drauge pasižiūrėtumėte, dėl ko kyla pavydas. Visiems labai pravartu pasižiūrėti į save ir į savo gyvenimą, kiek jūs patys už jį prisiimate atsakomybės. Apskritai pavydą dažniau jaučia žemo emocinio intelekto žmonės. Kol surasite raktą, kas ir kaip čia, laukia ilgas darbas, tam reikia ir į gilius vidinius procesus įlįsti. Bet jis gali smarkiai sumažėti iki tiek, kad negadintų gyvenimo, santykių.
Gera priemonė nuo pavydo - tai geri santykiai. Svarbu prisiminti, kad pavyduliavimas santykius iš esmės tik blogina dviem būdais. Jei pradėsite kitą žmogų gaudyti, kontroliuoti, tikrinti jo telefoną, skambinėti, klausti, kur ir su kuo jis yra, ką daro, tai faktiškai bus priimama kaip agresyvus kišimasis į privatumą, laisvę ir to tikrai nei vyrai, nei moterys, kuriuos partneriai gaudo, nepriima kaip normalaus dalyko, kaupia nuoskaudas. Taip pat jei pradėsite kitą žmogų riboti, pavyzdžiui, neleisti jam išeiti vienam su draugais, jam kaip tik norėsis į laisvę.
Suomiškas receptas Lietuvai: kulinarijos tradicijos
Nors pavydas dažnai siejamas su neigiamomis emocijomis, yra ir teigiamų jo apraiškų, skatinančių mokytis ir tobulėti. Būtent toks „baltasis pavydas“ gali apimti žvelgiant į Suomijos pasiekimus, ypač kulinarijos ir švietimo srityse. Suomiška virtuvė yra įdomus derinys tradicinių patiekalų ir modernių interpretacijų. Ši virtuvė atspindi šalies geografiją, klimato sąlygas ir istoriją. Suomiški patiekalai dažnai gaminami iš vietinių ingredientų, tokių kaip žuvis, mėsa, daržovės ir uogos.
Kareliški pyragaičiai (Karjalanpiirakka)
Rytų Karelija yra ne tik Kalevalos, bet ir šių pyragaičių gimtinė. Šie pyragaičiai gaminami iš ruginės tešlos, kuri kočiojama iki popieriaus plonumo. Populiariausias įdaras yra ryžiai, tačiau nemažai suomių mėgsta ir bulvių arba morkų įdarą. Skaniausi šie pyragaičiai yra šilti, patepti sviesto ir virtų kiaušinių mišiniu.
Suomiškos dešrelės (Makkara)
Kone kiekviena Europos šalis turi savo būdus ir tradicijas, kaip gaminti dešreles.
Keptas sūris (Leipäjuusto)
Leipäjuusto yra tradicinis keptas suomiškas sūris, gaminamas iš pieno (dažniausiai karvių, tačiau galima rasti ir ožkų ar net elnių pieno variacijų). Pienas yra pirmiausia fermentuojamas, o po to iškepamas kaip pyragas. Populiariausias derinys - valgyti šį sūrį su tekšių džemu, tačiau kai kurie suomiai jo deda net į kavą.
Elniena (Poronkäristys)
Elniena yra tradicinis Laplandijos patiekalas, tačiau jis mėgstamas visoje Suomijoje. Plonytės keptos elnienos juostelės dažniausiai patiekiamos su bulvių koše ir bruknėmis, kartais papildomai papjaustomas marinuotas agurkėlis.
Kalakukko
Šie pyragaičiai derina du kiek netradicinius skonius - žuvį ir lašinius. Tai yra tradicinis Ežeryno regiono Rytų Suomijoje patiekalas, bet paieškojus galima rasti ir kitur.
Korvapuusti
Apsidairę Helsinkio centre, tikrai pamatysite ką nors besimėgaujantį šiuo „antausiu“ prie puodelio kavos. Išvertus iš suomių kalbos, šis pavadinimas reiškia „antausį“.
Lašišos sriuba (Lohikeitto)
Lašišos sriuba yra nesenstanti Suomijos klasika. Tai sriuba, kuri yra geniali savo paprastumu, ir ja mėgaujamasi visoje Suomijoje, nepriklausomai nuo metų laiko. Ši sriuba pašildyta dar skanesnė, nei virimo dieną, tad nesibaiminkite, jei liks rytojui!
Lašišos sriubos receptas
Ingredientai:
- Lašiša
- Bulvės
- Morkos
- Svogūnai
- Grietinėlė
- Kvapieji pipirai
- Krapai
- Sviestas
- Porai
- Druska
- Pipirai
- Vanduo
Gaminimas:
- Puode storesniu dugnu (arba keptuvėje) ištirpinkite sviestą ir jame ant silpnos ugnies kepinkite porus.
- Kai porai šiek tiek suminkštės, įmeskite morkas ir bulves, ir toliau kepinkite.
- Atskirame puode užkaiskite 1,25 litro vandens, įberkite druskos, ir sudėkite žuvies odas, uodegą, ašakas. Užvirus sumažinkite ugnį ir virkite apie 10 minučių.
- Nukelkite nuo ugnies, nukoškite, šiek tiek atvėsinkite ir nuimkite nuo kaulų lašišų mėsą, atidėkite į šalį.
- Į puodą su apkepintais porais ir bulvėmis su morkomis supilkite nukoštą sultinį, suberkite pusę kiekio krapų. Virkite apie 10 minučių, arba tol, kol bulvės suminkštės.
- Į puodą sudėkite lašišos gabalėlius, supilkite grietinėlę, suberkite kvapiuosius pipirus ir kaitinkite ant silpnos ugnies kelias minutes, tik kol lašiša bus išvirusi. Pasūdykite, pagardinkite pipirais ir suberkite likusius krapus.
Suomiški blynai orkaitėje (Pannukkau)
Suomiškas blynas, dar žinomas kaip Pannukkau, yra skanus ir paprastas desertas, kuris lengvai paruošiamas orkaitėje. Tai tikras suomiško kulinarinio paveldo perlas, kuris leidžia mėgautis tradiciniais skoniais ir tuo pačiu užtrukti mažai laiko gaminant. Šis blynas turi švelnią tekstūrą ir malonų skonį, todėl puikiai tinka tiek pusryčiams, tiek vakarienei su mėgstamais pagardais.
Pannukkau receptas
Ingredientai:
- Sviestas: 4 šaukšteliai
- Kiaušiniai: 4
- Cukrus: 30 gramų
- Pienas: 500 mililitrų
- Miltai: 150 gramų
- Druska: žiupsnelis
Gaminimas:
- Įkaitinkite orkaitę iki 180 laipsnių temperatūros.
- Į kepimo indą dėkite sviestą ir įdėkite indą į orkaitę, kad sviestas ištirptų.
- Dubenyje išmaišykite kiaušinius, cukrų, pieną, miltus ir druską. Viską gerai išplakite.
- Supilkite masę į kepimo indą ir dėkite į orkaitę kepti maždaug 25 minutėms, kol blynas pagels.
- Patiekite su mėgstamais pagardais, tokiais kaip uogos, džemas ar plakta grietinėle.
Varškės pyragas su uogomis
Šis pyragas puikiai tinka prie suomiškos virtuvės tradicijų, pasižyminčių paprastumu ir vietinių ingredientų naudojimu.
Varškės pyrago su uogomis receptas
Ingredientai:
- 75 gramai cukraus
- 50 gramų migdolų (malti)
- 4 vienetai kiaušinių
- 120 gramų kvietinių miltų
- 100 gramų varškės
- 100 gramų sviesto
- 200 gramų grietinės (20%)
- 1 vienetas vanilinio cukraus
- 200 gramų uogų
Gaminimas:
- Sumaišyti miltus, išlydytą sviestą, varškę ir žiupsnelį druskos. Į gautą masę įmušti vieną kiaušinį ir gerai išmaišyti.
- Kepimo formą aplipdyti gauta tešla, subadyti šakute ir įdėti į šaldymo kamerą pusei valandos.
- Padaryti įdarą pyragui: gerai sumaišyti grietinę, 3 trynius, cukrų ir vanilinį cukrų.
- Ištraukti formą, supilti įdarą, suberti uogas. Jei uogos rūgščios, sumaišyti jas su cukrumi.
- Įkaitinti orkaitę iki 180 laipsnių. Kepti apie valandą.
Kitų šalių įtaka Suomijos virtuvei
Suomijos virtuvė patyrė įvairių šalių įtaką, praturtinusią jos skonius ir patiekalus.
Norvegiškos virtuvės įtaka
Nors straipsnio tema yra suomiški patiekalai, verta paminėti ir kaimyninės Norvegijos virtuvės įtaką. Norvegų racione labai daug avienos, žvėrienos patiekalų. Populiarūs patiekalai: Gravet laks - marinuota lašiša, Karbonader - mėsos maltinukai, Lapskaus - sultinys ir mėsa su daržovėmis, Flesk og duppe - kiaulienos lašiniai, kepti orkaitėje. Gudbrandsdalsost - ožkos sūris. Šis sūris gaminamas iš ožkų ir karvių pieno, jas maišant. Jis yra karamelinės spalvos ir karamelės skonio, kuris atsiranda dėl specifinio gamybos būdo.
Tailandietiškos virtuvės įtaka
Suomijoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, populiarėja tailandietiška virtuvė. Aštrus maistas ir egzotiški skoniai pritraukia vis daugiau gerbėjų. Tailando virtuvėje susipina daug įvairių skonių: žuvies padažo, austrių padažo, daug citrinų sulčių, daug cukraus. Tai gali padėti sukurti kompleksišką patiekalą.
Suomijos švietimo sistema: Pavyzdys Lietuvai
Lietuvoje nuolat diskutuojama apie švietimo sistemos tobulinimą, o Suomija dažnai minima kaip pavyzdys. Suomijos švietimo sistema pasižymi holistiniu požiūriu į ugdymą, akcentuojant mokinio parengimą gyvenimui, o ne tik standartų atitikimą. Šioje šalyje kategoriškai pasisakoma prieš ugdymo standartizavimą ir testus, leidžiant pedagogams išsaugoti platų požiūrį į švietimo tikslus.
Pagrindiniai Suomijos švietimo sistemos principai
Viena iš pagrindinių Suomijos švietimo sistemos savybių - individualizuotas ugdymas. Šalys, tokios kaip Suomija, stengiasi pereiti prie individualaus santykio su vaiku, keisdamos dėstymo metodus ir sutelkdamos reikalingus pedagoginius resursus. Tai reiškia, kad mokykla orientuojasi į kiekvieną mokinį, atsižvelgiant į jo individualius poreikius ir mokymosi stilių. Suomijoje propaguojamas atsakomybės pasidalijimas dėl visų mokykloje besimokančių vaikų. Mokytojai retai kada būna vieni klasėje - jiems padeda asistentai ir socialiniai pedagogai. Be to, Suomijoje pereinama prie integruoto ugdymo, kai mokytojai ir kitų sričių specialistai dirba kartu, kad perteiktų integruotą įvairių sričių turinį.
Suomijos švietimo sistema remiasi didžiuliu tarpusavio pasitikėjimu. Mokytojais ir ugdytojais pasitiki tėvai, vadovas bei valstybė. Ugdytojai ir mokytojai jaučia labai didelę atsakomybę už savo darbą, vertina ir tobulina savo profesionalumą. Jiems palikta metodinė laisvė, mokyklų audito nėra. Kūrybiškumas labai skatinamas, nes taip gimsta tolimesnės idėjos tobulesnio švietimo kūrimui ir vaikų gerovei.
Suomiai jau seniai suprato, kad sausų faktų „kalimas“ išmokimo procese nėra efektyvus. Šioje šalyje jau seniai taikomas patirtinio mokymo modelis - suprantama, kad informacija yra geriau įsimenama ir ilgiau išlieka atmintyje, jeigu jos apdorojimui skiriame daugiau laiko. Svarbiausi patirtinio mokymo elementai yra: klausti, stebėtis, paaiškinti, ieškoti naujos informacijos, diskutuoti bei vertinti informaciją su aplinkiniais. Svarbiausias uždavinys yra išmokyti vaiką į situacijas ir problemas žvelgti tyrėjo akimis bei laikytis pagrindinių tyrinėjimo ir pažinimo taisyklių.
Nuo problemų Suomijoje taip pat stengiamasi ne bėgti, o jas spręsti. Ši šalis viena pirmųjų prabilo apie psichologo svarbą ikimokykliniame amžiuje, nes vis daugiau asmenybės ir socialinio bendravimo problemų ima ryškėti būtent šiame amžiuje. Nepaisant to, kad iki šiol ugdyti vaikus sekasi puikiai, suomiai nestovi vietoje. Jau kitąmet čia įsigalios nauja švietimo programa. Esminis tikslas: dar geriau derinti augimą ir išmokimą ugdymo įstaigose bei tobulinti mokymosi aplinką.
Suomijos ir Lietuvos švietimo sistemų skirtumai
Daug klaidų švietimo srityje Lietuva padarė dėl to, kad visuomet vadovavosi ekonominiu požiūriu. Daugelis sprendimų buvo pagrįsti ne tiek ugdymo, tiek taupymo tikslais. Be to, Lietuvos švietimą veikia globalios įtakos, dėl kurių nukrypstama nuo to tako, kuriuo turėtume eiti.
Egzaminų ir vertinimo sistema
Lietuvoje atsirado visuotiniai standartizuoti egzaminai, kurių metu stengiamasi visus pamatuoti pagal vienodą matą. Ši sistema suvaidino labai svarbų vaidmenį kovojant su korupcija aukštosiose mokyklose, tačiau dabar tokių egzaminų poreikio praktiškai visai nėra. Reikėtų siekti tikrinti moksleivių žinias be egzaminų arba keisti jų pobūdį ir įvesti kaupiamojo vertinimo sistemą. Ši sistema suvaidino labai svarbų vaidmenį, kai buvo įdiegta. Tuomet tikslas buvo įvardytas kaip kova su korupcija aukštosiose mokyklose, norėta suvienodinti sąlygas moksleiviams skirtingose mokyklose, siekta teisingiau organizuoti stojimo į aukštąsias procesą. Tačiau dabar šie tikslai yra įgyvendinti ir tokių egzaminų poreikio praktiškai visai nėra.
Suomijoje, kalbėdami apie savo šalies švietimo sistemą, suomiai pirmiausia pabrėžia, kad svarbiausia yra lygybė, o ne aukšti vertinimo balai. Sukurta tokia švietimo sistema, kurioje į kiekvieno mokinio poreikius yra atsižvelgiama. Konkurencijos nei tarp vaikų, nei tarp pačių mokytojų nėra. Mokyklose testai ir įvertinimai parodo, kaip vaikas supranta dalyką ir kur reikėtų padirbėti, kad mokinys informaciją įsisavintų maksimaliai. Konkurencijos dėl aukštesnio įvertinimo nėra, nes tai tiesiog neturi jokios prasmės. Ir iš viso - pradinėje mokykloje (iki 6 klasės) pažymių neskubama rašyti. Kiekviena mokykla gali pati nuspręsti, kelintoje klasėje pradės mokinių vertinimą. Konkursų ir olimpiadų taip pat nėra.
Mokytojų profesionalumas ir darbo sąlygos
Artimiausiu metu labai reikėtų susitelkti ir į mokytojų profesionalumo lygio kėlimą. Suomija pasiekė, kad mokiniai vienodai gerai gali mokytis bet kurioje mokykloje, daug dėmesio kreipiant į mokytojų profesionalumą. Lietuvoje, organizuojant egzaminus, nepaprastai daug energijos sutelkiama į slaptumo išlaikymą.
Pradedančių mokytojų atlyginimai yra nepaprastai maži, jie praktiškai gauna minimalią algą, o darbas - labai sunkus. Pirmąjį darbo metais mokytojai turi įdėti daug pastangų pasiruošti pamokoms, jie dirba kone paromis. „Žirklės“ tarp patyrusių ir naujų mokytojų yra tokios didelės, kad atlyginimai skiriasi vos ne dvigubai.
Mokyklos stengiasi įvairiais būdais padėti tiems jauniems mokytojams, kurie atvyksta. Kartais naujiems specialistams surandamas būstas, kur jie galėtų apsistoti, apmokamos ir transporto iš namų iki mokyklos išlaidos. Mažesniuose miesteliuose mokytojams taip pat dažniausiai leidžiama nemokamai naudotis ir sporto sale, kitomis pramogų erdvėmis. Naujiems specialistams sudaromos galimybės organizuoti popamokinę veiklą, tarkime, vesti būrelius, imtis naujų projektų, klasės auklėtojo darbo ar net padirbėti papildomai kitose pareigose.
Reikalingos kompetencijos ir ugdymo filosofija
XXI a. jaunuoliui reikalingos visai kitokios kompetencijos nei ugdomos dabar. Lietuviams reikia būti daugiau empatiškiems, siekti suprasti kitus, žmonijos skirtumus, reikalinga išmokti sugyventi tarpusavyje. Į mokymosi procesą turėtų būti įtraukiamos kompleksinės užduotys, kurios padėtų moksleiviams atskleisti savo nuomonę ir įsitraukti į diskusiją. Svarbiausia šiuo metu turėtų būti susitarti dėl ugdymo filosofijos (vertybinio pagrindo) ir jos pagrindu formuojamų ugdymo tikslų. Dera permąstyti pamokos (kaip formos) ir metodų (kaip priemonių ugdymo tikslams siekti) naudojimo tikslingumą. Švietimo paslaugos tiekėjai ir gavėjai.
Mokytojai Suomijoje ieško ir taiko skirtingus metodus pagal kiekvieno poreikius, o ne bando visus vienodai ruošti egzaminams. Suomiško švietimo tikslas nėra bendrų standartų taikymas visiems vienodai ir čia net nebandoma kiekvieno vaiko pritraukti iki tų pačių standartų. Svarbiausia yra vaiko unikalumas. Kiekvienas yra gabus, tik tą gabumą reikia pažadinti. To ir siekiama mokyklose.
Įžvalgos iš praktikos: E. Bogvilaitės patirtis Suomijoje
Lietuvoje politikos mokslus baigusi E. Bogvilaitė, dabar dirbanti vaikų darželio auklėtoja Suomijoje, dalijasi savo įžvalgomis. Ji pastebėjo labai pozityvų ir draugišką požiūrį. Pajuto didelį pasitikėjimą iš tėvų, darbdavio ir kolegų. Puikiai išauklėti ir mandagūs vaikai, kurių žingeidumas ir nuoširdumas bei paklusnumas pradžioje tikrai stebino. Mane sužavėjo ugdymo metodų gausa ir laisvė juos taikyti praktikoje.
Jos teigimu, vos pradėjus dirbti iš karto išryškėjo du esminiai skirtumai tarp suomiškos ir lietuviškos švietimo sistemų - pasitikėjimas bei metodinė ir kūrybinė laisvė. Suomijoje visi visais pasitiki tiek profesionalumo, tiek ir žmogiškumo srityse. Ugdytojai ir mokytojai jaučia labai didelę atsakomybę už savo darbą, vertina ir tobulina savo profesionalumą.
Savo ruožtu Suomijoje mokytojai taiko labai inovatyvius ugdymo metodus. Pavyzdžiui, su augančia agresija tarp vaikų ir paauglių, kurios pasekmė yra ne tik žiaurūs patyčių atvejai, bet ir susišaudymai mokyklose, Suomijoje imta kovoti dar ikimokykliniame amžiuje. „Papilio“ programos tikslas - mokyti vaikus bendrauti tarpusavyje ir išreikšti emocijas bei taip didinti agresijos ir įvairių priklausomybių prevenciją. Mokslininkai vieningai pritaria, kad programą būtina pradėti taikyti jau ikimokykliniame amžiuje. Programoje akcentuojama, kad kontaktas su vaiku turi vykti jo akių lygmenyje, ir kūnas atsuktas į vaiko pusę.
Svarbu ir tai, kad patirtimi grįsto mokymosi negalima apriboti griežtais rėmais ir taisyklėmis. Viskas turi vykti tarsi savaime su dideliu pažinimo džiaugsmu, be jokių nusivylimų ir neigiamų emocijų. Be to, ir lavinamosioms priemonėms čia netaupoma, o klasė be interaktyviosios lentos - tikra retenybė. Didžiąja dalimi mokyklinių priemonių pasirūpina mokykla.
Įdomu ir tai, kad, nepaisant blogų orų, vaikai skatinami laisvą laiką leisti lauke. Pradinėse mokyklose pertraukų metu visi vaikai skuba į kiemą, kur galima paspardyti kamuolį, pasisupti sūpynėse ar tiesiog stebėti sraiges. Negana to, visi mokiniai gauna nemokamus pietus. Mitybos įpročiais rūpinamasi, atsižvelgiama į kiekvieno specialius poreikius, netgi vegetarinę alternatyvą.