Švenčionių aukštuma, iškilusi rytų Lietuvoje, yra unikalus kraštovaizdis, kuriame gamta ir žmogaus veikla harmoningai susipynė. Šis regionas garsėja ne tik vaizdingomis kalvomis, ežerais ir miškais, bet ir turtingu kultūros paveldu. Švenčionių aukštumos reljefas susiformavo paskutiniojo ledynmečio metu, o aukščiausi taškai siekia beveik 300 metrų virš jūros lygio.
Geografinė padėtis ir reljefas
Švenčionių rajonas įsikūręs Lietuvos rytuose, prie Baltarusijos sienos. Rytiniai rajono pakraščiai plyti Aukštaičių aukštumoje, o didžioji dalis - Švenčionių aukštumoje. Švenčionių aukštuma yra ledyno pakraščio darinių akumuliacijos ruožų suformuota aukštuma. Ji susidarė Vilnios ir Žeimenos-Neries vidurupio plaštakų sąlytyje. Aukštumos paviršių formuoja moreniniai masyvai, kuriuos sustūmė ledyno liežuviai. Švenčionių aukštumos vakarinė riba sutampa su Strūnaičio ir Švenčionėlių plynaukštės pakraščiu.
Pats Švenčionių miestas įsikūręs ypatingoje vietoje - giloko (30-40 m) seno sausaslėnio dugne, kuriame tebesrūva menkas, čia pat prasidedantis Kūnos aukštupys. Senslėnio posūkyje yra miesto centras su aikšte, senesnėmis gatvėmis ir pastatais. Aplinkui kyla šlaitai, stūkso aukštumos. Miestas nuo tų šlaitų pasirodo staigiai - iš tolo jo nė iš vienos pusės nematyti.
Krašto aukštumos ir žemumos
Švenčionių rajonas pasižymi ryškiu reljefo kintamumu, kurį žymi aukščiausios kalvos ir giliausios žemumos. Rajono aukščiausia vieta - Girdžiuliškės kalnas, esantis Švenčionių seniūnijoje, iškilęs iki 250 m aukščio virš jūros lygio. Žemiausia rajono vieta yra Žeimenos žemumoje, ties riba su Vilniaus rajonu, siekianti 116 metrų. Saugomoje Sirvėtos regioninio parko teritorijoje taip pat yra žymių aukščio skirtumų: žemiausia parko vieta yra netoli Didžiasalio kaimo - 154,0 m virš jūros lygio, o aukščiausia parko vieta - Nevaišių kalnas, iškilęs 288,9 m virš jūros lygio. Šiame kalvų bangavime nuo seno įsikūrę kaimai bei vienkiemiai, kuriuose žmonės kuria ir puoselėja kultūrą.
| Vieta | Aukštis virš jūros lygio (metrais) | Aprašymas |
|---|---|---|
| Girdžiuliškės kalnas | 250 | Aukščiausia Švenčionių rajono vieta |
| Žeimenos žemuma | 116 | Žemiausia Švenčionių rajono vieta |
| Nevaišių kalnas | 288,9 | Aukščiausia Sirvėtos regioninio parko vieta |
| Didžiasalio apylinkės (Sirvėtos regioninis parkas) | 154,0 | Žemiausia Sirvėtos regioninio parko vieta |
Vandens telkiniai: ežerai ir upės
Ežerų gausa ir ypatumai
Švenčionių rajonas išsiskiria ežerų gausa - rajone tyvuliuoja net 289 ežerai, kurių bendras plotas užima 5 632,1 ha. Tai vienas ežeringiausių rajonų šalyje. Dauguma ežerų yra nedideli: 70 proc. visų ežerų sudaro nedideli, iki 10 ha ploto ežerai (203 ežerai), o 26,7 proc. - nuo 10 iki 100 ha (77 ežerai).
Tačiau yra ir didesnių, tokių kaip Kretuonas (862,5 ha) bei Asveja (539,6 ha). Kretuono ežero ilgis 5 km, pietinėje dalyje ežeras išplatėja iki 2,6 km, vidutinis ežero gylis 5,2 m, o giliausioje vietoje - 10,9 metro. Ežere yra 6 salos - Didžioji, Skuivų, Varonių, Galasalė, Alksnių ir Beržų. Švenčionių rajono ežerų išskirtinis požymis - tyras, skaidrus vanduo, kadangi per Švenčionių rajono aukštumas eina Nemuno ir Dauguvos upių baseinų takoskyra, todėl iš ežerų ištekantys upeliai išplukdo nešvarumus.
Upės ir takoskyra
Pietiniu Švenčionių rajono pakraščiu teka Neris. Iš šiaurės į pietus rajono teritorija teka Neries intakas Žeimena, į kurią įsilieja Lakaja, Peršokšna, Mera, Dubinga ir kiti mažesni upeliai. Visi jie labai skaidrūs ir švarūs, todėl Žeimenoje ir jos intakuose neršia lašišos, upėtakiai, šlakiai ir žiobriai.
Žeimena - ne tik viena švariausių, bet ir viena gražiausių Lietuvos upių. Ištekėjusi iš Žeimenio ežero (2 km į šiaurės rytus nuo Kaltanėnų) beveik visus 82 km teka Švenčionių rajonu pro smėlėtus ir skardingus pušynus, alksniais apaugusias pelkes. Tekėdama daro daug vaizdingų vingių, o aukštupyje įtekėjus Sariai, Merai ir Dubingai - išsitiesia, bet jos vagą puošia nedidelės rėvos ir brastos. Žeimenos vingiai yra vienas mėgstamiausių baidarininkų maršrutų.
Miškų masyvai ir saugomos teritorijos
Švenčionių rajonas išsiskiria ne tik ežerų, bet ir miškų gausa - jie užima 53 proc. (arba 58,7 proc.) rajono teritorijos. Miškingiausia yra vakarinė rajono dalis - ten driekiasi didžiausias Lietuvoje Labanoro girios masyvas. Labanoro girioje tyvuliuoja per 80 ežerų, pušimis apaugusių kalvų papėdėmis vinguriuoja upeliai, auga daug retų augalų. Siekiant išsaugoti šias gamtos vertybes, girioje įsteigti draustiniai ir rezervatai.
Svarbu paminėti, kad Švenčionių rajono teritorijoje yra net 4-ių valstybinės reikšmės parkų dalys - Aukštaitijos nacionalinis parkas, Labanoro, Asvejos ir Sirvėtos regioniniai parkai, kur susitelkę dauguma rajone saugomų gamtos paveldo objektų.
Sirvėtos regioninis parkas
Sirvėtos regioninis parkas yra Daugėliškio ir Stoniūnų didžiulio kalvotojo masyvo, sudarančio iškiliausią Švenčionių aukštumos keterą, pietvakarinėje dalyje. Parko plotas - 8754,66 ha, iš kurių 86% yra Švenčionių rajone, o 14% - Ignalinos rajone. Parkas įsteigtas 1992 metais, siekiant išsaugoti Švenčionių aukštumos moreninės takoskyros kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes.
Parko teritorija priklauso Dauguvos baseinui rytinėje dalyje ir Žeimenos pabaseiniui vakarinėje dalyje. Saugomos teritorijos pietrytinėje dalyje yra Sirvėtos kraštovaizdžio draustinis, o šiaurrytinėje pusėje - Šventos kraštovaizdžio draustiniai.
Gamtos paminklai
Švenčionių krašte yra daug įspūdingų gamtos paminklų, kurie liudija regiono unikalumą ir natūralų grožį. Apie dvidešimt rajone augančių medžių ypač saugomi.
- Lino verdenė: šaltinis, iš kurio per sekundę į Sėtikio ežerą išteka apie 6 litrai vandens, o per parą - 500 kubinių metrų vandens. Duburys, iš kurio veržiasi vanduo, yra 20-45 cm gylio. Kadangi šaltinis yra aukščiau nei Sėtikio ežero paviršius, susidaro krioklys. Kito tokio šaltinio, iš kurio vienu metu trykštų toks didelis kiekis vandens, Lietuvoje nėra.
- Gražusis kadagys: įspūdingas Aukštaitijos nacionaliniame parke Obelų Rago kaime, netoli Žeimenų ežero, augantis kadagys. Net trylika kamienų turinčio kadagio aukštis - apie 12 metrų.
- Ožkų akmuo: Labanoro regioniniame parke, 3 km į rytus nuo Labanoro miestelio, pūpso Ožkų akmuo. Akmens ilgis 4 m, aukštis 3,5 m, plotis 1,8 metro. Kiek akmens dar žemėje - nežinoma.
Kultūros paveldas ir Švenčionių miesto istorija
Švenčionių kraštas nuo seno buvo Nalšios žemės širdis. XIII a. metraščiuose minima istorinė aukštaičių genties žemė Nalšia, kuri kartu su kitomis aukštaičių genties žemėmis (Deltuvos, Upytės ir kitomis) sudarė Lietuvos kunigaikštystę, kuri buvo dabartinės Lietuvos užuomazga. Manoma, kad jau XIII a. Švenčionys galėjo būti valsčiaus centras. Pagal senumą miestas apytikriai toks kaip ir Vilnius. Jo atsiradimas siejamas su legenda. Esą čia buvusi senovės baltų nalšėnų ar lietuvių šventvietė: vieni mano, kad tai giria, kiti - kad kalnas, ežeras.
Sirvėtos regioniniame parke yra 67 kaimai, kurių kiekvienas turi savo kultūros tradicijų ir papročių, tačiau visus juos jungia Aukštaitijos regionui būdingi papročiai ir tradicijos. Žmonių ryšys su gyvenama aplinka atsiskleidžia buityje: statinių architektūra, kiemų struktūra, medžiagos, naudojamos statyboje ar iš kurių kuriami kasdieniai buities rakandai. Kiekvieno kaimo bendruomenė turėdavo kaimo kryžių, kuris buvo laikomas sargu ir globėju nuo visų galimų nelaimių. Dabar Sirvėtos regioniniame parke priskaičiuojama daugiau kaip 40 kaimo kryžių.
Švenčionyse galima aplankyti Nalšios muziejų, kuriame sukaupta daugiau kaip 52 tūkstančiai eksponatų, pasakojančių krašto istoriją. Mieste taip pat stovi įspūdingos išorės Visų Šventųjų bažnyčia (pastatyta 1898 metais) ir Švc. Trejybės cerkvė (pastatyta tais pačiais metais). Mieste dar yra medinė sentikių Dievo Motinos Žengimo Dangun cerkvė. Krašte yra daug unikalių bažnyčių: Labanoro bažnyčia su išlikusia sena varpine, Stirnių akmeninė bažnyčia, Kaltanėnų raudonų plytų bažnyčia ir Palūšės medinė bažnyčia. Iš tarpukario išlikusios medinės vienkiemių sodybos ir nedidelių kaimelių trobos su didžiuliais klojimais, paupių ir paežerių pirtelės.
Ldk Vytauto Didžiojo laikais Švenčionyse buvo kunigaikščio dvaras. XV a. Švenčionyse ir jo apylinkėse Vytautas įkurdino totorius, kurių palikuonys buvo sumanūs amatininkai, todėl miestas buvo vienas iš viduramžių amatų centrų. 1414 m. Vytautas pastatydino Švenčionių bažnyčią. 1486 m. Švenčionys jau vadinami miesteliu. 1800 m. Švenčionys gavo miesto teises. 1812 m. liepos mėnesį prancūzmečiu pro miestą pravažiavo Napoleonas Bonapartas su savo kariuomene. 1831 m. sukilimo metu miestą buvo užėmę sukilėliai, 1831 m. balandžio 11 d. įvyko Švenčionių kautynės tarp sukilėlių ir Rusijos kariuomenės. Miesto vardas minimas Levo Tolstojaus romane „Karas ir taika“.
Po Švenčionių mūšio miestą užėmė lenkai. 1920-1939 m. miestas priklausė Lenkijai, tada atiteko Baltarusijos SSR, o 1940 m. rugpjūčio 3 d. grįžo Lietuvai. 1933 m. spalio 20 d. prie miesto prijungtas Ligumy (Podligumy) viensėdis. 1941-1943 m. čia buvo getas. 1942 m. gegužės 19-20 d. Švenčionių žudynių metu nužudyta apie 400 vietos gyventojų. Švenčionių miestą garsina „Švenčionių vaistažolių fabrikas“, įkurtas 1883 m., 1928 m. Pokario metais apylinkėse veikė Vytauto apygardos, Tigro partizanų rinktinės Lietuvos partizanai.
Švenčionių rajone yra dar du panašaus dydžio pagal gyventojų skaičių ir ekonomiką miestai - Švenčionėliai ir Pabradė. Todėl dėl savo nuošalios padėties, nelabai palankių gamtinių sąlygų ir konkurencijos su minėtais dviem rajono miestais, Švenčionys neišaugo į stambesnį pramonės centrą.
Turizmas ir rekreacija Švenčionių krašte
Švenčionių kraštas garsėja savo nepaprastai gražia gamta - kalvomis ir kalvelėmis, žaliuojančiais miškais, mėlynuojančiais ežerais, srauniomis upėmis. Rajono teritorijoje yra Aukštaitijos nacionalinio parko bei Asvejos, Labanoro ir Sirvėtos regioninių parkų didžiosios dalys, kur susitelkę dauguma rajone saugomų gamtos paveldo objektų. Sirvėtos regioniniame parke rengiamos turistinės pažintinės ekskursijos įvairiais maršrutais, aplankant kultūros paveldo bei gamtos objektus, istorines vietas, grožintis kalvotu kraštovaizdžiu ir stebint natūralią gamtą.
Norintiems aktyviai praleisti laisvalaikį čia yra geros sąlygos sportuoti gamtoje, pasivažinėti dviračiais, žvejoti, pasimaudyti, stovyklauti, o žiemą - slidinėti slidėmis. Parke yra pažintinis pėsčiųjų takas, du dviračių maršrutai: „Dauguvos-Nemuno takoskyros dviračių takas“ (9 km) ir „Mažasis šeimos dviračių takas” (3 km). Taip pat yra dvi stovyklavietės (Beržuvio ir Bėlaičio) ir aštuonios poilsiavietės (prie Bėlio, Beržuvio, Miškinio, Ilgio ir Mergežerio ežerų, bei Šventos poilsiavietė).
Žeimena yra viena švariausių ir gražiausių Lietuvos upių, tinkama baidarių žygiams. Labanore įsikūręs pilotų klubas „Omega“ siūlo įspūdingą Švenčionių krašto girių ir ežerų labirinto apžvalgą iš paukščio skrydžio. Motorizuota skraidykle pakilus į 100 metrų aukštį, jau atsiveria 40 kilometrų ploto horizonto panorama. Maksimalus skraidyklės greitis - 100 km/h, minimalus - 42 km/h, skridimo aukštis - 300 metrų. Be nusileidimo galima skristi 2,5 valandos.
Kulinarinis paveldas
Švenčionių kraštas gali pasiūlyti ir unikalių kulinarinių patirčių. Labanoro girios gėrybės atgyja Europos kulinarinio paveldo tinklui priklausančiame viešbutyje-restorane „Labanoras“. Čia galima paragauti baravykų salotų, voveraičių sriubos, raugtų grybų su bulvėmis, omleto su voveraitėmis ar kepto upėtakio su voveraičių padažu.
tags: #svencionys #aukstis #virs #juros #lygio