Tauragės mėsos perdirbimo istorija - tai pasakojimas apie pramonės šakos raidą, atspindintis Lietuvos valstybės virsmus. Nuo mažų skerdyklų XIX amžiuje iki modernių fabrikų tarpukario Lietuvoje, sovietinės planinės ekonomikos iššūkių ir galiausiai nepriklausomybės atkūrimo bei naujų rinkų paieškų, Tauragės mėsos pramonė patyrė ne vieną transformaciją.
Šiame straipsnyje panagrinėsime Tauragės mėsos perdirbimo pramonės raidą, ypatingą dėmesį skirdami svarbiausiems etapams ir įvykiams.
Pramonės Užuomazgos ir Tarpukario Modernizacija
Lietuvos mėsos pramonės ištakos siekia XIX amžių, kai miestuose pradėjo kurtis mažos skerdyklos, dešrinės ir mėsos gaminių rūkyklos. Tačiau tikras proveržis įvyko tarpukario Lietuvoje, atkūrus nepriklausomybę. Šalis siekė atkurti per Pirmąjį pasaulinį karą sugriautas įmones ir plėtoti vietinę pramonę.
Vienas svarbiausių žingsnių modernizuojant mėsos pramonę buvo akcinės bendrovės „Maistas“ įkūrimas. Ši bendrovė 1923 metais įkūrė keletą modernių mėsos fabrikų su šaldytuvais, konservų ir dešrų cechais Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose ir Tauragėje. Bendrovės „Maistas“ skerdykla ir mėsos perdirbimo fabrikas - vienas iš ryškiausių Tauragės modernėjimo ženklų tarpukario metais.
„Maisto“ fabriko atsiradimas Tauragėje
Tai, kad fabrikas iškilo Tauragėje, buvo „Maisto“ bendrovės regioninio planavimo rezultatas. Vyriausybė skatino ir rėmė bekono paruošimą, kadangi tai buvo viena svarbiausių Lietuvos eksporto prekių. Dėl to 1930 m. buvo nuspręsta modernizuoti bekono paruošimą, priartinti jį prie ūkininkų ir penkiuose regionuose įrenti po modernų „daniško tipo“ bekono fabriką. Kauno ir Klaipėdos įmonės buvo modernizuotos, o Šiauliuose, Panevėžyje ir Tauragėje 1931-1932 m. vyko naujų fabrikų statybos.
Nors kiaulių skerdykla buvo skirta „Maisto“ fabriko reikmėms, dėl sprendimo statyti šį objektą diskutavo ir tauragiškiai. 1930 m. gruodžio 22 d. Tauragės Žemės ūkio tarybos posėdyje buvo išreikšta nuomonė, kad „būtina susirūpinti, kad Tauragės mieste būtų pastatyta moderniška gyvuliams skerdykla.“ Tauragės apskrityje tuo metu buvo uždauginama apie „38-40 tūkst. kiaulių eksportui.“ Tai buvo gerokai mažiau, nei naujojo fabriko techninės galimybės. Statant skerdyklą buvo numatyta, kad čia „bus galima skersti iki 4000 kiaulių per savaitę“, taigi, per metus apie 200 tūkst. kiaulių. Kiaulės skerdyklai buvo perkamos ne tik vietoje, bet ir „vežamos traukiniais iš kitų supirkinėjimo punktų.“ Nors fabriko veikimo pradžioje teko atleisti dalį darbininkų, nusistovėjus gamybos procesui per pirmus du metus buvo paskersta apie 240 tūkst. kiaulių, iš kurių beveik 220 tūkst. buvo eksportuota.
Statyba ir modernumas
Skerdyklos statyba pradėta 1931 m. statybos sezone. Prie statybų dirbo „apie 150 žmonių.“ Skerdyklai vieta pasirinkta dėl gero susisiekimo, prie geležinkelio. Tačiau čia pat būta kapinių. „Kasant pamatus apie 1 metrą gylio randama žmonių kaulų. Spėjama, kad tai kokio nors karo pėdsakai.“ Būta ir kitų problemų: „esantiems netoli fabriko, tikra bėda. Kai pučia pietų vakarų vėjas, tai tauragiškiai turi užsiimti nosis.“ Nepaisant minėtų kontroversijų, skerdykla atitiko modernaus fabriko reikalavimus.
Fabrike buvo įrengta elektros stotis, iš kurios vėliau tiekta elektra ir Tauragės miestui. Į skerdyklą buvo investuota apie 3,5 milijono litų. 1935 m. prie skerdyklos buvo pastatytas garinis malūnas. Kaip vieną iš svarbių Lietuvos tarpukario pramonės objektų, fabriką yra detaliai tyrinėjusi architektūros istorikė Marija Drėmaitė.
Pavyko išsiaiškinti, kad „Tauragės fabriką įrengė Estijos mašinų gamybos įmonė Maschinenfabrik Franz Krull (dalyvaujant įmonės atstovams inžinieriams Drittel ir Erick Kasaak). Pastatų projektus rengė „Maisto“ inžinierius Antanas Breimeris, Pranas Markūnas ir kt. Statyba rūpinosi bendrovė „Mūras“ (savininkas R. Polovinskas) ir rangovai I. Stungevičius su P. Urbonu (jie taip pat statė Šiaulių fabriką).“
1932 m. fabrike pastatyta skerdykla prie geležinkelio, greta - kiaulidė, prie gatvės - krautuvė, kontrolės būdelė, fabriko kieme - kontora, tvartas, sandėlis. Skerdyklos pastate buvo įrengti visi fabriko cechai, pastatytos dešrų dirbtuvės ir rūkykla, antrame aukšte įrengtos veterinarijos priežiūros patalpos, darbininkų valgykla ir persirengimo kambariai su dušais. Pastatuose buvo įrengta kanalizacija, vanduo tiekiamas iš greta įrengto tvenkinio ir 198 m. gylio artezinio šulinio.
Modernus buvo ir skerdyklos darbo procesas, kurio aprašymą galime aptikti spaudoje. „Pilietis, atvežęs kiaulę, iš vežimo iškelia prie svarstyklių. Čia pasveriama, apžiūrimas tinkamumas, ir, jei tinka, į ausį įsega numerį, ir kiaulė varoma į kiaulides. Kiaulidėse laikoma 4-6 dienas. Čia jos pailsi, išsilygina mėsa. Jas šeria miežiais, sėlenomis. Kiaulidės šildomos, oras vėdinamas ventiliatoriais. Paskui kiaulės varomos į skerdimo kambarį.“
Ekonominis poveikis Tauragei
Tokio mastelio pramonės objekto atsiradimas miestui buvo svarbus ekonominis impulsas. Visų pirma tai buvo svarbiausias miestelio darbdavys.
| Darbo pozicija | Valandinis atlygis (centais/litais) | Darbo valandos |
|---|---|---|
| Fabriko darbininkas | 60 ct. - 1 lt. 20 ct. | Nežinoma |
| Mūrininkas (statęs fabriką) | 40 ct. | 12 valandų |
Fabriko darbininkai, uždirbdami per valandą nuo 60 ct. iki 1 lt. 20 ct., turėjo padorią algą, kuri buvo kone dvigubai didesnė, nei, tarkim, fabriką stačiusių mūrininkų, kurie gaudavo po 40 centų ir dirbdavo 12 valandų. Tiesa, „Maisto“ atsiradimas sumenkino smulkių mėsos prekybininkų poreikį, „kurių didelė dalis negalėdami konkuruoti turėjo ieškoti kito pragyvenimo šaltinio.“
Kodėl Latvija, Lietuva ir Estija yra daug svarbesnės, nei manote!
Tauragės Mėsos Kombinatas Sovietmečiu: Planinė Ekonomika ir Iššūkiai
SSRS okupavus Lietuvą, 1940 metais buvo nacionalizuotos 902 įmonės, įskaitant ir mėsos perdirbimo įmones. Po Antrojo pasaulinio karo atstatytos per karą apgriautos mėsos pramonės įmonės, pastatyta naujų.
Sovietmečiu Tauragės mėsos kombinatas, kaip ir kiti septyni mėsos kombinatai Lietuvoje, veikė planinės ekonomikos sąlygomis. Kombinatas turėjo vykdyti nustatytus gamybos planus, tiekti produkciją Lietuvos rinkos fondui, Rytprūsiams ir SSSR, taip pat kariuomenei. Tačiau planinė ekonomika susidūrė su daugybe iššūkių.
Žaliavų trūkumas ir korupcija
Vienas didžiausių iššūkių buvo žaliavų, kitaip sakant, galvijų, paukščių, trūkumas. Zagotskotai (gyvulių paruošų kontoros) ne visada pristatydavo tiek gyvulių, kiek buvo suplanuota. Be to, sovietinė sistema skatino korupciją ir „kombinavimą“, t. y. vagystes. Tauragės mėsos kombinate, kaip ir kitose įmonėse, „kombinavo visi - nuo sargo iki direktoriaus“. Darbininkai vogdavo kilogramais, o skyrių vedėjai ir direktorius - šimtais kilogramų.
Štai vienas pavyzdys iš Tauragės mėsos kombinato. Dešrų cecho vedėjas Juozas Tampauskas, padidindamas drėgmės kiekį dešrose, galėjo uždirbti didelius pinigus. Tačiau vienas jis to padaryti negalėjo. Jam reikėjo susitarti su laborantu, kuris tikrindavo dešras, ir su kitais darbuotojais. Toks „kombinavimas“ dažnai baigdavosi suėmimais ir teismais.
Vienu atveju Tauragės mėsos kombinato direktorius Vilius Lasis, dešrų skyriaus vedėjas Tampauskas, sandėlio vedėjas Gulbinas, dešrų meisterė Galina Sivolapova ir veterinarijos gydytojas buvo nuteisti už didelio masto „biznį“ su Tilžės mėsos ir pieno realizavimo kontora. Nepaisant šių iššūkių, Tauragės mėsos kombinatas sovietmečiu buvo svarbi pramonės įmonė, gaminusi dešras, rūkytus gaminius ir mėsą.
Nepriklausomybės Atkūrimas ir Nauji Iššūkiai
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Tauragės mėsos kombinatas, kaip ir kitos įmonės, susidūrė su naujais iššūkiais. Planinės ekonomikos žlugimas, rinkos pokyčiai ir privatizacija lėmė sudėtingą pereinamąjį laikotarpį. Dėl šių priežasčių mėsos pramoninė gamyba 1995 metais, palyginti su 1990 metais, sumažėjo 4,6 karto. Šis laikotarpis pažymėjo naujų rinkos sąlygų paieškas ir prisitaikymą prie laisvosios rinkos ekonomikos iššūkių.
tags: #taurage #mesos #perdirbimas