Išminties ir moralinių pamokymų kupina Biblija nuolat siūlo metaforas, kurios giliai įsišaknija kultūroje ir literatūroje. Viena tokių išraiškingų frazių, nagrinėjančių teisingumo, atpildo ir dvasinio peno temas, yra „Tik akmuo, paduotas duonos vietoj, bus man atpildas skurdus“. Ši biblinė nuoroda, apeliuojanti į tėvo meilę ir Dievo teisingumą, įgauna ypatingą prasmę lietuvių literatūroje, ypač Salomėjos Nėries kūryboje, kur ji tampa išpažinties ir atgailos simboliu.
Biblijos išmintis: duona ir akmuo
Klausimas „Kuris iš jūsų, būdamas tėvas, duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?!“ (Mt 7:9; Lk 11:11) yra kertinis šios frazės suvokimui. Jis pabrėžia Dievo, kaip Tėvo, gerumą ir Jo norą duoti mums tai, kas geriausia, o ne tai, kas bevertis ar žalingas. Lygiai taip pat, „arba prašančiam kiaušinio - duotų skorpioną?“ (Lk 11:12). Šis palyginimas atskleidžia, kad net žemiškieji tėvai siekia duoti geriausia, o juo labiau - dangiškasis Tėvas.
Biblijoje duona dažnai simbolizuoja ne tik fizinį maistą, bet ir dvasinį peną, gyvybę bei Dievo rūpestį. Jėzus pats save vadino „gyvenimo duona“. „Jėzus atsakė: “Aš esu gyvenimo duona!“ (Jn 6:35, 6:48, 6:51). Jis ragino: „Darbuokitės ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!“ (Jn 6:27). Šis raginimas byloja apie tai, kad tikroji prasmė slypi ne materialiniuose dalykuose, o amžinosiose vertybėse. Jėzus aiškiai nurodė: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgo šitos duonos - gyvens per amžius“ (Jn 6:51). Be to, Jis priduria: „Štai duona, nužengusi iš dangaus, - ne taip, kaip jūsų tėvai valgė maną ir mirė“ (Jn 6:58). Tai parodo esminį skirtumą tarp laikinojo maisto ir amžinojo gyvenimo dovana.
Duonos reikšmė Biblijos pasakojimuose
- Mana dykumoje: Izraelitai dykumoje buvo maitinami mana, Dievo duotu maistu iš dangaus. „Tada Viešpats tarė Mozei: “Aš jums duosiu duonos iš dangaus“ (Iš 16:4). „Dievo duotą maistą izraelitai praminė mana“ (Iš 16:31). Kiekvienas kas rytą rinkdavosi, kiek jis galėjo suvalgyti (Iš 16:21).
- Padauginta duona: Jėzus stebuklingai padaugino penkis miežinės duonos kepalus ir dvi žuveles, pamaitindamas tūkstančius žmonių. „Čia yra vienas berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepalus ir dvi žuveles“ (Jn 6:9). „Jėzus tarė: “Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės“ (Jn 6:10). „Visi valgė ir pasisotino“ (Mt 14:20; Mk 6:42; Lk 9:17; Jn 6:11-12). Šis įvykis simbolizuoja Dievo gebėjimą patenkinti tiek fizinius, tiek dvasinius žmogaus poreikius.
- Duona kaip auka ir šventumas: Melchizedekas, Salemo karalius, atnešė duonos ir vyno (Pr 14:18). Elijas pažiūrėjo ir pamatė galvūgalyje paplotį ir indą su vandeniu (1 Kar 19:6). Boozas siūlė Rutai duonos: „Ateik čia, valgyk duonos ir padažyk savo kąsnį vyne“ (Rūt 2:14). Gedeonas sapnavo miežinės duonos kepalą, riedantį į midjaniečių stovyklą (Tėjų 7:13). Karalius Zedekijas įsakė, kad Jeremijui būtų duotas gabalas duonos iš Kepėjų gatvės (Jer 37:21). Taip pat svarbi buvo ir padėtinė duona, kuri buvo nuolat laikoma ant stalo Dievo akivaizdoje. „Tada kunigas davė jam šventos duonos, nes neturėjo kitos, tik padėtinę, kuri buvo paimta iš Viešpaties akivaizdos pakeičiant ją šviežia duona“ (1 Sam 21:6). „Padėtinę duoną nuolat laikysi padėjęs ant stalo mano akivaizdoje“ (Iš 25:30).
- Duona kaip darbo vaisius ir kančia: „Valgysi prakaitu uždirbtą duoną, kol sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas“ (Pr 3:19). Ši eilutė primena apie žmogaus dalį žemėje - darbą ir jo sunkumus. Taip pat „Viešpats maitino jus vargo duona ir girdė priespaudos vandeniu“ (Iz 30:20), nurodant į duoną kaip kančios ir priespaudos simbolį.
Šėtono gundymai Jėzui, kai šis pasninkavo keturiasdešimt dienų, buvo susiję su duona. „O Jėzus jam atsakė: “Eik šalin nuo manęs, šėtone!“ (Lk 4:8; Mt 4:10). Tai parodo dvasinės ištikimybės pergalę prieš fizinius poreikius, atmetant žemiškus gundymus ir pasirenkant dvasinę Tiesą. „Žmogaus sūnau, Aš Jeruzalėje sunaikinsiu duonos ramstį“ (Ez 4:16) - šis pranašystės žodis rodo, kaip duonos trūkumas gali būti Dievo teismo ženklas.
Salomėjos Nėries atgailos kelias: akmuo vietoj duonos
Salomėjos Nėries kūryboje frazė „Tik akmuo, paduotas duonos vietoj, bus man atpildas skurdus“ įgyja ypatingą autobiografinę ir moralinę prasmę. Šis eilėraštis „Maironiui“, parašytas 1942 m. Ufoje, žymi poetės atgailos ir atsiprašymo kelio pradžią, atskleisdamas gilią dvasinę krizę ir neviltį.
Antrojoje strofoje lyrinis „aš“ patiria dramatiškus išgyvenimus: neviltį, ilgesį. Suvokiama, kad lyrinis subjektas, gyvenime padaręs tiek gera, tiek bloga, susilauks atpildo, kuris bus per mažas padarytoms nuodėmėms, sukels sielos tuštumą, o laukiama bausmė išsakoma Biblijos žodžiais: „Tik akmuo, paduotas duonos vietoj, / Bus man atpildas skurdus“. Ši eilutė išreiškia gilų poetės apgailestavimą ir nuojautą, kad jos veiksmai, ypač pasirinkus SSRS, o ne Lietuvos pusę, atneš jai skurdų ir nepakankamą atpildą - ne dvasinį peną, o kietą, bevertį akmenį. Jos sielos krizę atskleidžia ir eilutės: „Gena, gena pikto dievo rykštė, - / Atgalion ir atsgręžt neleis“. Nieko nebesitikima iš gyvenimo: „Tik akmuo, paduotas duonos vietoj, / Bus man atpildas skurdus“. Vienintelė viltis: „prie žemės prisiglaust brangios“, „būti tėviškės arimų slieku, mėlyna rugiagėle rugiuos“. Tai rodo begalinę lyrinio subjekto meilę tėvynei, jos ilgesį. Kalbančiajai nieko daugiau nereikia, tik grįžti Lietuvon ir pelnyti tėvynainių atleidimą.
Salomėja Nėris išgyveno begalinį gailestį palikus tėvynę, norą grįžti gimtinėn ir nuojautą, jog dėl padarytos skriaudos Lietuvai (ji buvo delegacijos, vykusios į Maskvą parvežti „Stalino saulės“, narė, parašė prosovietinių poemų) tai bus itin sunku. Vėlyvojoje lyrikoje mezgamas emocinis ryšys su gimtąja žeme. Šioje šviesoje itin svarbus ir eilėraštis „Tolimas sapnas“, parašytas Maskvoje 1943 metų pradžioje, kuriame kalba Jisai iš Galilėjos: „Tebūna jai atleista, / Nes daug jinai mylėjo!“. Tai yra vilties ir atleidimo šviesos spindulys. Poetė ankstesniuose dienoraščio įrašuose jau minėjo akmenis: 1928 m. sapnavo, kad „mane užpuolė žmonių minia ir mėtė akmenim, paskui nuteisė nužudyti, - pasmaugti“. O 1935 m. rašė: „Aš pati atsistojau prie gėdos stulpo - kas be nuodėmės, tegu akmenį į mane meta.“ Tai parodo jos gilų vidinį jausmą būti teisiama ir siekį atgailauti. Grįžtančiojo kelias yra skaudesnis ir tikresnis negu išeinančiojo.
Tragiškas likimas ir atleidimo paieškos
Poetės likimas, jos pasirinkimai ir vidinės kančios yra glaudžiai susiję su šia fraze. „Ne stebėtis, ne teisti, bet suprasti - sunkus ir įpareigojantis atsakomybės akmuo šiais žodžiais dedamas į rankas kiekvieno, kuris leidžiasi į praeities labirintą.“ Tai raginimas pažvelgti į Salomėjos Nėries gyvenimą ir kūrybą su empatija, o ne griežtu pasmerkimu, atsižvelgiant į jos „paskutiniąsias poetės gyvenimo nuostatas“, kurios atskleidžia gilų sielos skausmą ir atgailą.
Jos rinkinys „Prie didelio kelio“, kurį ji pati sudarė iš 1941-1944 m. parašytų eilėraščių, yra tarsi jos testamentas, tikroji valia. Jame „eina grėsmės, nevilties gija, lyg būsimų tragedijų nuojauta“. Nėra „nei tarybų Lietuvos, nei apskritai tarybiškumo sąvokos. Tik begalinė širdgėla, įlydyta į skaidriausią žodžio kristalą.“ Tai leidžia suprasti jos vidinę kovą ir tikrąsias nuotaikas tuo sunkiu laikotarpiu. Poetė teisė save rūsčiai ir skaudžiai. Mūsų pareiga, kad prieš Tėvynės teismą ji galėtų atsistoti ne apiplėšta, išdraskyta, o susigrąžinusi tai, kas yra jos. Pirmiausia autentiško pavidalo rinkinį „Prie didelio kelio“, kad poetės valia šviestų ne tik iš eilėraščio, bet ir iš jo vietos, iš sąskambių tarp pavadinimų, skyrių, epigrafų, iš nenusakomos nuotaikos.
Biblinių motyvų interpretacijos lietuvių literatūroje
Lietuvių literatūra, būdama glaudžiai susijusi su kultūriniais ir istoriniais kontekstais, dažnai remiasi Biblijos motyvais, simboliais bei interpretacijomis. Ši sąveika yra ypač ryški, kai nagrinėjama, kaip rašytojai perkuria biblinius siužetus, pritaikydami juos savoms idėjoms, laikmečio problemoms ar asmeninėms patirtims. Nuo seniausių laikų požiūris į moterį ir moters vaidmenį visuomenėje kito. Nenuostabu, kad ir lietuvių literatūroje atskleistas įvairialypis moters paveikslas. Kenčiančios ir nusižeminusios kalbančiosios vaizdavimas ypač ryškus neoromantikės S. Nėries (1904-1945) rinkinyje „Prie didelio kelio“, kuriame kalbančioji, pasirinkusi SSRS, o ne Lietuvos pusę, ilgisi namų ir trokšta grįžti į gimtinę bei tikisi, kad jai bus atleista.
Modernistas Antanas Škėma romane „Balta drobulė“ vaizduoja jautrią, išsilavinusią moterį, kuri yra kūrėjo įkvėpimo šaltinis, o neoromantikė Salomėja Nėris rinkinyje „Prie didelio kelio“ atskleidžia skaudžią kalbančiosios dalią, palikus tėviškę. Sovietinės okupacijos metais Biblija tapo ne tik religiniu, bet ir politiniu simboliu. Daugelis rašytojų, tokių kaip Antanas Škėma, Balys Sruoga, Bronius Krivickas, V. Krėvė-Mickevičius, ir Justinas Marcinkevičius, savo kūryboje naudojo biblinius motyvus kaip rezistencijos priemonę, išreikšdami pasipriešinimą režimui ir primindami apie amžinąsias vertybes. Atgimimo laikotarpiu ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje Biblijos motyvai ir interpretacijos išlieka aktualūs, tačiau įgauna naujų kontekstų ir prasmių.
Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją (Hbr 4:12), ir tai atsispindi literatūroje, kuri kyla iš tautos dvasios. Mes gerai suvokiame, kaip svarbu kiek galima greičiau ir daugiau išspausdinti tremtinių, kalinių kūrinių ir memuarų. Bet turint reikia dar ir suprasti, o supratus kažką daryti. Ar gerai suprantame ką tik pacituotų eilėraščių moralines nuostatas - atleis gera Tėvynė, atleis tėviškė, nes nė vienam neužkirstas kelias grįžti. Iš šių rezistencinės poezijos moralinių nuostatų suvokiame, kaip giliai į lietuvio pasaulėjautą yra įaugusios krikščionybės normos - ir palaidūnas sūnus visada turi galimybę sugrįžti į tėvo namus, tikėtis atleidimo.
Krikščioniškos vertybės ir atleidimas yra giliai įsišakniję lietuvių kultūroje. Tai parodo eilutės iš „Paklydusiam broliui“ (Lidija): „Maldauk, atleis gera Tėvynė - / Sūnus vėl tikras būsi Jos“ (1950); ir iškalbingesnis eilėraštis „Lietuva ir sūnus palaidūnas“ (Aušrė):
Plaka lietūs akmenėlį,
Plaka dirvos molį.
Grįžk pastogėn, sūnaitėli,
Grįžki, komjaunuoli.
Takeliu sugrįžk pro kryžių,
Nuodėmę aplaistęs,
Kaip Kudirka tąkart grįžo...
Tėviškė atleis tau. (1953)
Šis plakamas lietaus akmenėlis, tas takelis pro kryžių lietuviška, atpažįstama. Akmenėlis gali būti sąsaja ir su Salomėja Nėrim. Tai rodo nuolatinį atleidimo ir sugrįžimo motyvą, kuris yra esminis tiek Biblijoje, tiek lietuvių literatūroje.