Šis straipsnis skirtas atskleisti dramatišką Lietuvos gyventojų tremties į Pietų Sibirą istoriją. Remiantis archyvine medžiaga, tremtinių atsiminimais ir istorikų tyrimais, siekiama atkurti tremties kasdienybę, atskleisti jos žiaurumą ir įamžinti tremtinių atminimą. Trėmimai yra skaudi tema daugeliui Sovietų Sąjungos priespaudą patyrusių tautų. Nuo 1935 metų buvo ištremti tūkstančiai suomių, lenkų, baltarusių, ukrainiečių. Ši istorija įpareigoja saugoti laisvę, demokratiją, žmogaus orumą ir niekada nepamiršti tremtinių kančių.
Tremties pradžia ir priežastys
Lietuvos gyventojų trėmimai į Sibirą prasidėjo Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą 1940 m. Pagrindinis sovietų okupacinės valdžios tikslas buvo sunaikinti Lietuvos suverenumą, gimtąją kalbą, religiją ir patriotizmą. Pirmieji trėmimai buvo nukreipti prieš politinį ir ekonominį elitą, intelektualus, pasiturinčius ūkininkus, valstybės tarnautojus - visus, kurie galėjo kelti grėsmę sovietiniam režimui. Remiantis SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro L. Berijos įsakymu, buvo sudaryti vadinamųjų antisovietinių elementų sąrašai, į kuriuos įtraukta apie 22 500 asmenų.
1941 m. birželio 14-17 d. įvyko masinis trėmimas, kurio metu į Sibirą ir kitas atokias SSRS vietoves buvo išvežta apie 17 600 žmonių. Vyrai buvo atskirti nuo šeimų ir įkalinti lageriuose. Tremtiniai buvo vežami gyvuliniais vagonais antisanitarinėmis sąlygomis, be pakankamai maisto ir medicininės pagalbos. Daugelis mirė kelionėje arba pirmosiomis tremties žiemomis nuo bado, šalčio ir ligų.
Henrikas prisimena tragiškus 1941-uosius, kai vaikų pečius užgulė nesuprantama ir be galo karti nepelnytos bausmės našta, palikusi žymę visam gyvenimui. Jis pasakoja: "Akimirka, kai atėjo išvežti, visam gyvenimui įstrigo į makaulę. Aš gimęs 1928 m., jau buvau didelis, 13 metų ir 6 mokyklos skyrius kaip tik baigęs. Mano tėvukas tuo metu dirbo Telšiuose, vadovavo bankui, o mama ūkininkavo Nerimdaičiuose - maždaug 18 kilometrų nuo Telšių. Vieną rytą žadina mane mama. Pramerkiu akis, o ji apsiverkusi stovi ir sako: renkis, atvažiavo išvežti. Nieko nesuprasdamas jos klausiu: kur išvežti? Matau, kad niekas nieko nežino, bet stovi prie namų mašina, kieme yra kareivių."
Susodino šeimą į kėbulą kareivukai su šautuvais ir išvažiavo. "Mums, vaikams, nebuvo labai baisu, bet mama buvo visiškai praradusi amą, lyg pritrenkta - jai visas gyvenimas per akimirką išslydo iš rankų. Sustojome Telšiuose. Mačiau, kaip tėtį suima, išveda ir sodina į atskirą mašiną, bet jis nei man, nei netoliese buvusiai mamai nei žodžio nepratarė - taip smarkiai buvo susijaudinęs. Vėliau sužinojau, kad jį suėmęs ir jo vadovaujamą banką konfiskavęs karininkas buvo Dušanskis. Tėčio byloje rašoma, kad jo arešto orderis buvo išduotas jau prieš porą dienų, birželio 12 d., kartu su leidimu konfiskuoti jo turtą, bet žinodami, kad bus trėmimas, dar dvi dienas tėčio nejudino, davė pagyventi. Jį ištrėmė į Krasnojarsko Rešiotus. Jam iškart siūlė mirties bausmę, bet ją įvykdė tik 1943 m. vasario 25 d."
Tremties sąlygos ir kasdienybė Sibire
Tremties sąlygos Pietų Sibire buvo itin sunkios. Tremtiniai apgyvendinti barakuose arba žeminėse, dažnai be jokio komforto. Jie buvo priversti dirbti sunkų fizinį darbą miško ruošos, kasybos, žemės ūkio darbuose. Už darbą mokėjo menką atlyginimą, kurio vos užtekdavo išgyventi. Tremtiniai nuolat patyrė nepriteklių, badą, šaltį, ligas. Trūko drabužių, avalynės, vaistų.
Gyvenimo sąlygas tremtyje prisimena Steponas Pobedinskas: "Iš pradžių buvo taip: lova - trys sukaltos lentos, paramstytos rąsteliu ir kaladėlėmis. Viskas. Juokaudavom: ką pasikloji? Vatinę striukę. Ką dedi po galva? Vatinę striukę. Kuo užsikloji? Vatine striuke. Tai kelias turi? Tiesa, už pastarąją kas mėnesį reikėdavo mokėti."
Henrikas pasakoja apie darbą plytų gamykloje: "Mus plytų gamykloje įdarbino, 3 kilometrai nuo ligoninės. Taip prie miesto atsidūrėm, o kiti daugiausiai buvo po miškus išskirstyti. Plytų gamykla buvo milžiniška, per sezoną joje pagamindavo iki 7 milijonų plytų. Dirbdavome po 12 valandų be jokių pertraukų. Žiemą - trumpiau, po 8 valandas, bet reikėdavo malkų pasirūpinti, kai miške pusnys iki kaklo. Daugiau jokių užsiėmimų neturėjome. Visa žmogaus fantazija - kad tik kaip nors gauti pavalgyti."
Badas ir ligos
Bado problema buvo visuotinė. Henrikas pasakoja: "Badavome nuo pirmųjų dienų. Nors tris pirmus mėnesius dar buvo galima šiokio tokio maisto nusipirkti parduotuvėje, bet rudenį jau atsirado kortelės - tai reiškė 500 gramų duonos darbininkui per dieną ir nieko daugiau." Aušrelė patvirtina: "Be duonos ir sriubos iš valgyklos daugiau jokio maisto Sibire neturėjome. Kartą valgykloje į puodą įkrito žibalinė lempa. Darbininkams tos sriubos nedavė, bet nutarė išdalinti vaikams."
Vaikai kentėjo ypač smarkiai. Aušrelė prisimena: "Kol ėjau į darželį, ten duodavo po gabaliuką duonos arba kartais sausainį. Tačiau tremtinius vaikus vietiniai reketuodavo kaip kokioj sovietinėj kariuomenėj. Buvo keturi vietiniai berniukai, kurie pačią pirmą dieną visus naujokus primušdavo ir prigrasindavo tylėti. Mes visi, apie 20 vaikų, dažniausiai turėdavome visą maistą jiems atiduoti." Vis dėlto, buvo ir gerų žmonių, kaip ponia Stulginskienė, prezidento Stulginskio žmona, kuri padėjo vaikams. "Bėgdavom su broliu pas ją ir klausdavom: ponia Stulginskiene, ar nereikia jums malkų atnešti? O ji, supratusi, ko mes iš tikrųjų ateinam - ne tik mums lupenas sudėdavo, bet tarp lupenų ir vieną kitą bulvę rasdavome." Bulvės tremtiniams buvo didelė prabanga. Aušrelė prisimena, kad vienąsyk mokykloje, švenčiant naujus metus, kiekvienas vaikas gavo dovanų po bulvę ir po gabalėlį rusiško cukraus.
Mirties atvejų buvo daug. Henrikas pamena: "Plaukia barža upe su šimtais tremtinių ir vis stoja prieplaukose, kur ateina darbdavys susirinkti savo darbininkų. Atvažiuoja, pavyzdžiui, pasiimti 50 žmonių miškui kirsti, o dirbti miške beveik nėra pajėgiančių. Ką gali miške daryti moteris su dviem vaikais? Taip ir buvo: badas pirmiausia palietė pačius mažiausius, kuriems reikalingas mamos pienas, o mamos Sibire - juk vos bepaeinančios." Daugelis mirė kelionėje arba pirmosiomis tremties žiemomis nuo bado, šalčio ir ligų. "Iki 10 metų neliko nė vieno vaiko. Buvo šeimų, kurių mirė trys vaikai, du vaikai. Va čia skausmas buvo begalinis," - pasakojo 86-erių Genovaitė. Henriko mama, sveika moteris, gyvenime gydytojo nemačiusi, taip greitai nusibaigė. Jis mano, kad "tas didžiulis pergyvenimas, kad veža į nežinomybę, ją sugraužė, nes ligos pradėjo kamuoti kone išsyk, o atvykus į Komiją, situacija dar pasunkėjo."
Sibiro albumas. Lietuvių tremtinių nuotraukos Sibire.
Kultūrinės tapatybės išsaugojimas ir praradimas
Nepaisant sunkių sąlygų, tremtiniai stengėsi išsaugoti savo žmogiškumą, palaikyti vieni kitus, puoselėti lietuvišką kultūrą ir tradicijas. Slapta švęsdavo religines šventes, dainuodavo lietuviškas dainas, pasakodavo istorijas apie Lietuvą. Tačiau ne visada tai buvo saugu. Juozas Berneckas prisimena, kai kartą keturi lietuviai užtraukė lietuvišką dainą, tai juos visus vėliau ištrėmė į lagerį 10-iai metų.
Dalis šeimų tremtyje išlaikė viltį sugrįžti į gimtinę ir slapta puoselėjo savo tapatybę. Šie tėvai pasakojo vaikams apie gimtuosius namus, papročius, minėjo religines šventes. Tačiau yra ir kita istorijos pusė - tremtiniai, kurie prarado ar buvo priversti prarasti savo kultūrinį identitetą. Sibiro miestuose galima rasti daug šeimų, nieko nežinančių apie savo proprosenelių kilmę. Šiose šeimose nebuvo kalbama apie tremtį, tėvai nepasakojo vaikams apie gimtąjį kraštą.
Tokia yra ir Tatjanos, Juozo žmonos, istorija: tik iš kelių miglotų vaikystės atsiminimų ji numano, iš kur kilo jos seneliai, ir tik emigravusi į Lietuvą ji sužinojo daugiau detalių apie vykusius masinius trėmimus. Tatjana gimė šešių vaikų šeimoje Kanskoje ir buvo auginta kaip Sibiro rusė. Niekas jai nekalbėjo apie tremtį, nepasakojo, iš kur kilo jos seneliai. Tačiau tėvai anksti ją nusiuntė gyventi kartu su savo senele Olga šalia buvusiame name.
Kanske Tatjana lankė mokyklą, kurioje, kaip ir visi, mokėsi apie Sovietų Sąjungos didybę ir kapitalistinių Vakarų valstybių atsilikimą. Kanske buvo įprasta gyventi tarp įvairių tautybių žmonių. Kaip pasakoja Tatjana, pažįstami vokiečiai stereotipiškai pasižymėjo tvarka namuose, rusai fabrikų valdininkai naudojosi prabangos prekėmis iš parduotuvių, o daugelis kinų prekiavo turguje ir valydavo tualetų talpas.
Trėmimų bangos ir mastai
Po Antrojo pasaulinio karo, 1948-1949 m., įsibėgėjus antrajai sovietų okupacijai, trėmimai atsinaujino. Šįkart buvo tremiami ūkininkai, valstiečiai, religingi žmonės. Siekta likviduoti buožiją kaip klasę, taip pat nutraukti karinės mobilizacijos boikotą ir užgniaužti nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo siekius. Šios represijos buvo nukreiptos ne į pavienių žmonių, o į šeimų naikinimą. Sunaikinus ištisas šeimas, turėjo išnykti ir dešimtmečiais kaupta jų patirtis, visuomeninė-kultūrinė įtaka.
Iš viso per sovietų okupaciją iš Lietuvos buvo ištremta apie 150 tūkst. žmonių, nemažai jų žuvo tremtyje. 1944-1953 m. suimta ir kalinta Lietuvoje ir SSSR lageriuose 135 tūkst. 522 žmonės.
Pagrindinės trėmimų operacijos ir mastai
| Laikotarpis / Operacija | Ištremtųjų skaičius | Pastabos |
|---|---|---|
| 1941 m. birželio 14-18 d. | 18 228 | Pirmasis masinis trėmimas, išvežti į lagerius. |
| 1945-1947 m. | 10 423 | Trėmimai po Antrojo pasaulinio karo. |
| 1948 m. gegužės 22-23 d. („Vesna“) | apie 40 000 (oficialiai 42 384) | Nukreipta prieš ūkininkus ir valstiečius. |
| 1949 m. kovo 25-28 d. („Priboj“) | 28 981 (oficialiai 34 403) | Didelė trėmimo operacija. |
| 1950-1953 m. | 25 522 | Paskutinės trėmimų bangos. |
| Viso į tremtinių sąrašus (1941-1953) | 155 796 | Iš jų ištremta daugiau kaip 132 000. |
Grįžimas į Lietuvą ir tremties padariniai
Po Stalino mirties 1953 m. tremtiniams pradėta leisti grįžti į Lietuvą. Tačiau grįžimas buvo sunkus. Tremtiniams buvo draudžiama apsigyventi savo namuose, neregistruodavo, diskriminuodavo įdarbinant ir studijuojant. Kaip pasakoja VDU Socialinio darbo katedros vedėja docentė Rasa Naujanienė ir Roberta Antanavičienė atlikusiame tyrime dalyvavusios moterys, grįžimas buvo „vargai, kuriuos teko vargti grįžus“.
Aldona pasakoja: "Veržėmės į Lietuvą. Kai grįžau, man buvo taip pat sunku, kaip ir išvažiavus. Niekam nereikalingas, kur nueisi, pažiūri į dokumentą, pamato, kad grįžai iš Rusijos ir viskas - tu niekam tikęs žmogus." Į gimtinę grįžusiai moteriai buvo skaudus vietinių požiūris: esą "jūs ten ramiai miegojot, o pas mus banditai visokie ateidavo." Liudmila piktinasi: "Kiti pasakė, kad mes labai turtingi parvažiavom, nes ten labai gerai uždirbom. Ir dabar iki pat šiol man tai prikiša." Aldona taip pat prisiminė momentą, kai po 11 nesimatymo metų nepažino tėčio. Tai jai įstrigo kaip itin skaudus gyvenimo įvykis.
Bandymų pabėgti pasekmės
Aušrelė ir Henrikas Vilkai patyrė kelias tremties ir grįžimo bangas. Aušrelė pasakoja: "1947 m., kai man buvo 12 metų, su keliomis mergaitėmis pabėgome iš Sibiro. Tais metais buvo užėjęs toks vajus - bėgom visi, kas galėjom. Daug ką sugaudavo ir atgal sugrąžindavo, o pilnamečiams dar ir lagerio už pabėgimą pridėdavo." Grįžus į Lietuvą, ją Šiluvoje priglaudė buvusi mamos bendradarbė mokytoja Berzinienė. Už pagalbą Berzinienę vėliau atleido iš darbo. Aušrelė prisimena, kad partizanų vadas Jonas Žemaitis - jos dėdė, dėl jo ir ji buvo sekama, ir ją priglaudusi mokytoja.
Henrikas taip pat pabėgo iš Sibiro 1947 m. ir kai atvažiavo į Lietuvą, pasijuto niekam nereikalingas, visi norėjo kaip nors jį sau nuo sprando nustumti. "Bijojo. Pernakvoti vieną naktį dar leisdavo, bet dvi jau buvau nepageidaujamas." Henrikas sugebėjo įstoti į Telšių dailiųjų amatų mokyklą. Tačiau neilgam. "Jau buvo 1949-ieji, kai vieną rytą, besiruošiant į mokyklą, įėjo į kambarį mano globėja Berzinienė ir pasakė: Aušryte, pas tave atėjo stribas su šautuvu." Aušrelė, baigusi mokslus vienais penketais, buvo vėl atstumta iš mokyklos, kai per komisiją paklausė apie tėvų palaidojimo vietą. "Ir prasideda riksmai: o, tai čia mums tokių tik ir betrūksta. Von iš čia!"
Henrikas, kaip ir Aušrelė bei daugelis kitų lietuvių tremtinių, 1947-aisiais pabėgo į Lietuvą, bet ten po kurio laiko buvo sugautas ir vėl ištremtas. Už pabėgimą Henrikui dar teko 3 metus kalėti griežto režimo lageryje, o po to konvojus jį pristatė į tą pačią vietą, iš kurios buvo pabėgęs. Tremtyje susipažinę ir laimingai į Lietuvą sugrįžę Aušrelė ir Henrikas Vilkai Kaune gyvena jau beveik 50 metų. Pasakodami savo istoriją jie labai mandagiai vienas kitą papildo ir vis pagiria, nusišypso vienas kitam. "Sibire visi lietuviai tremtiniai meilę kitų tautybių žmonėms laikė negarbinga," - sako Aušrelė, tačiau jie patys yra meilės ir vilties liudijimas.
Tremties psichologinės ir fizinės traumos
Pokalbių su moterimis analizė atskleidė tremtyje patirtas tiek fizines, tiek psichologines traumas. Moterys išgyveno ne tik šaltį, alkį, ligas, smurtą, bet ir artimųjų netektis, nuolatinę grėsmę sveikatai bei gyvybei, nerimą, neviltį. Būnant tremtyje neviltis užplūsdavo ne tik nuo sunkių darbų, palaikymo nebuvimo, bet ir netekčių, kurias matydavo aplinkui. VDU mokslininkės padarė išvadą, kad tremtyje patirtas fizines ir psichologines kančias išgyventi padėjo tikėjimas Dievu, šalia buvę artimi žmonės. Tiems, kurie tremtyje neturėjo artimųjų, padėjo pokalbiai su tokiais pat tremtiniais kaip jie.
VDU Socialinio darbo katedros profesorė Nijolė Večkienė prisiminė savo gimimo aplinkybes - nors ji nebuvo ištremta, jos gimimą nulėmė tremties baimė. "Kai prieš 65 metus prasidėjo trėmimai, mano mama manęs laukėsi. Vieną vėlyvą vakarą kaimynas, toks tvirtas vyras, atėjo kažko pasakyti ir pradėjo stipriai belsti į duris. Mama išsigando manydama, kad atėjo jos išvežti - paprastai tremdavo naktį. Jai prasidėjo pirmalaikis gimdymas, situacija buvo sudėtinga, vežė į Kauną, gimiau porą mėnesių anksčiau," - sako 1948 m. gegužės 31-ąją pasaulį išvydusi N. Večkienė. Profesorė pasakojo po daugelio metų skaičiusi knygą apie potrauminius randus ir reiškinius. "Tada supratau, kad gilaus nerimo jausmas, kurį sunkiai nešiojausi paauglystėje, buvo tarsi paveldėtas."
Grįžimas ir naujo gyvenimo kūrimas
Juozo šeima ilgą laiką ieškojo būdų sugrįžti gyventi į Lietuvą, ieškojo namų, kuriuos galėtų įsigyti, nes sodyba Kuršiuose buvo atiduota kitiems žmonėms. Nors Kuršiuose liko gyventi teta, pas kurią kartais buvo galima apsilankyti, tačiau ji turėjo savo šeimą, tad negalėjo priimti dar vienos. Po ilgų metų ieškojimo Juozo šeimai pasisekė: apie 1974 metus jie susitarė apsikeisti butais su Aukštaitijoje gyvenusia moterimi, kuri sutiko persikelti į Kanską dėl jame gyvenančios sesers. Šeima pagaliau sugrįžo į Lietuvą. Nors jie neatgavo senųjų namų ir sunkiai kabinosi į naują gyvenimą kitame Lietuvos krašte, tačiau visi dirbo ir susikūrė namus iš naujo. Kurį laiką net aštuoni žmonės glaudėsi dviejų kambarių bute.
Į Lietuvą Juozas kartu atsivežė ir neseniai pilnametystės sulaukusią žmoną Tatjaną. Jai buvo sunku priprasti prie drėgno klimato ir naujos kalbos. Tatjanai buvo sunku prikapti ir dėl kalbos. Atvykusi į Lietuvą ji jautė gėdą nemokėdama lietuvių kalbos. Tad net ir nuolat dirbdama, sirgdama ir jauna susilaukusi vaiko, ji su žodynu rankose išmoko taisyklingai kalbėti lietuviškai. Jos manymu, mokėti šalies kalbą yra kiekvieno gyventojo pareiga. Ilgainiui ji netgi šiek tiek primiršo rusų kalbą. Ji švenčia lietuviškas ir katalikiškas šventes, gamina lietuviškus patiekalus.
Nepaisant patirtų sunkumų, tremtiniai išsaugojo meilę Lietuvai ir tikėjimą jos ateitimi. Jie aktyviai dalyvavo Atgimimo sąjūdyje, siekė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Tremties pamokos ir atminimo įamžinimas
Lietuvos gyventojų tremtis į Pietų Sibirą - tai skaudi istorijos pamoka, kuri primena apie totalitarinių režimų žiaurumą, žmogaus teisių pažeidimus, tautos netektis. Siaubingos trėmimų akimirkos visam gyvenimui įsirėžė į žmonių sąmonę, paliko gilius randus jų širdyse. Netikėtai dešimtys tūkstančių lietuvių iš gimtojo krašto pateko į tolimas, mažai žmonių gyvenamas vietas. Čia buvo visiškai kita - kartais nuostabiai graži, bet atšiauri supanti gamta, svetima aplinka, kitos kultūros ir mentaliteto žmonės su savo kalba ir papročiais.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tremtinių atminimas buvo įamžintas. Pastatyti paminklai, įkurti muziejai, išleistos knygos ir filmai, skirti tremties istorijai. Lietuvos nacionalinis muziejus saugo ir eksponuoja tremties relikvijas, dokumentus, fotografijas. Tremties istorija - tai ne tik praeities skaudulys, bet ir įkvėpimas ateičiai.
tags: #tremtiniai #pietu #sibire