Vaivorykštė kaip išskirtinis gamtos reiškinys nuo seno kėlė susidomėjimą ir nuostabą, o kartu ir poreikį suvokti, paaiškinti jos atsiradimą bei prigimtį. Dėl subtilaus spalvų spektro ir jo daromo vizualinio įspūdžio šis fenomenas tapo vienu iš dažniausiai poetizuojamų objektų tiek su mitopoetine pasaulėžiūra susijusioje tradicijoje, tiek šiuolaikinėje kūryboje. Šiame straipsnyje bus pristatyti įdomūs faktai apie vaivorykštę, kurie padės geriau pažinti šį optinį reiškinį.
Vaivorykštės mokslinis paaiškinimas
Vaivorykštės - tai gamtos stebuklai, dažnai pasirodantys po lietaus, kai saulė vėl pradeda šviesti. Tai vienas įspūdingiausių natūralių reginių, žavintis spalvų palete nuo raudonos iki violetinės. Vaivorykštė yra optinis reiškinys, pasireiškiantis spalvotu lankų formavimu.
Vaivorykštės susidarymo procesas
Vaivorykštės susidaro, kai saulės šviesa patenka į lietaus lašus ore. Šviesa lūžta (keičia kryptį) įeidama į lašą, tada atsispindi nuo lašo vidinio paviršiaus ir vėl lūžta, kai išeina iš lašo. Kiekvienas lūžis ir atspindys išskaido šviesos bangas į skirtingas spalvas.
Štai kaip tai vyksta žingsnis po žingsnio:
- Pirmasis lūžis: Kai šviesa patenka į lietaus lašą, ji sulėtėja ir pakeičia kryptį, nes skirtingos šviesos bangos (skirtingos spalvos) turi skirtingą greitį skystyje. Tai panašu į šviesos spindulio, praeinančio pro prizmę, elgesį.
- Vidinis atspindys: Šviesa, pasiekusi lašo vidų, atsimuša nuo jo paviršiaus ir grįžta atgal į lašą. Šis atspindys yra labai svarbus vaivorykštės susidarymui.
- Antras lūžis: Išeinanti šviesa dar kartą lūžta, todėl mes matome šviesą, išskaidytą į spektrą.
Pirmasis vaivorykštės susidarymą paaiškino R. Dekartas 1637 m. Vaivorykštės susidarymą dėl saulės šviesos dispersijos paaiškino I. Niutonas.
Spalvų spektras vaivorykštėje
Tai, ką mes matome kaip vaivorykštę, yra šviesos spektras - skirtingų spalvų šviesos bangos. Saulės šviesa iš tikrųjų yra baltos spalvos, tačiau ją praleidus per lietaus lašus, šviesa suskaidoma į spektrą, kurį sudaro šios spalvos:
- Raudona (ilgiausia bangos ilgis)
- Oranžinė
- Geltona
- Žalia
- Mėlyna
- Indigo
- Violetinė (trumpiausia bangos ilgis)
Kiekviena iš šių spalvų turi skirtingą bangos ilgį, todėl jos išsiskiria ir matomos atskirai. Raudona šviesa turi ilgesnį bangos ilgį, todėl ji lūžta mažiausiai. Tuo tarpu violetinė, turinti trumpesnį bangos ilgį, lūžta labiau nei raudona ir matoma arčiau vaivorykštės vidurio. Spalvų spektras vaivorykštėje rezultatas yra šviesos refrakcijos.
Dvigubos vaivorykštės
Kartais galite matyti ne tik vieną, bet ir dvi ar net tris vaivorykštes viena virš kitos. Tai atsitinka, kai šviesa atspindi kelis kartus vidiniame lašo paviršiuje, o vėliau išeina ir sukuria papildomą vaivorykštę. Dvigubos vaivorykštės dažniausiai yra silpnesnės nei pagrindinė ir turi apverstas spalvas. Tai reiškia, kad antroje vaivorykštėje raudona spalva yra vidinėje pusėje, o violetinė - išorinėje. Dvigubos vaivorykštės susidaro dėl šviesos lūžio ir atspindžio.
Pirmiausia, saulės šviesa patenka į vandens lašelį, kur ji lūžta. Šiame procese pirmoji vaivorykštė matoma ryškesnė, turinti tradicinę spalvų seką: raudona, oranžinė, geltona, mėlyna, indigo ir violetinė. Dvigubos vaivorykštės paprastai matomos po lietaus, kai saulė šviečia.
Vaivorykštės stiprumas
Vaivorykštės intensyvumas priklauso nuo įvairių veiksnių:
- Saulės kampas: Jei saulė yra žemai horizonte, vaivorykštė gali būti ryškesnė ir platesnė. Tai paaiškinama tuo, kad šviesa turi ilgesnį kelią keliauti per atmosferą, todėl daugiau šviesos lūžta ir atspindi.
- Lietaus lašų dydis: Didesni lašai dažniausiai sukuria ryškesnes ir aiškesnes vaivorykštes, nes juose šviesa labiau lūžta ir atspindi. Maži lašeliai gali sukelti blankesnę vaivorykštę.
- Orų sąlygos: Esant tinkamai apšvietimo ir lietaus sąlygoms, vaivorykštės gali pasirodyti ryškesnės. Debesuotumas ir oro drėgnumas taip pat gali turėti įtakos vaivorykštės matomumui.
Kodėl vaivorykštės dažnai matomos po lietaus?
Vaivorykštės dažniausiai pasirodo po lietaus, nes ore lieka daugybė mažų vandens lašų, kurie gali išsklaidyti saulės šviesą. Po lietaus dažnai būna saulėta, ir jei saulė žiūri iš už horizonto, ji dažnai šviečia į šiuos lašus, sukurdama vaivorykštę.
Nors vaivorykštės dažniausiai pasirodo po lietaus, jos gali susidaryti ir kitomis sąlygomis, kai šviesa praeina pro mažus vandens lašus ore. Pavyzdžiui, vaivorykštės gali pasirodyti ir prie krioklių, lašų ar purslų, taip pat kai oras yra drėgnas ir šviesa šviečia į juos. Svarbu, kad būtų šviesos šaltinis ir vandens lašeliai ore.
Kaip pasidaryti vaivorykštę namuose?
Nesunku pasidaryti vaivorykštę namuose.
Kiti optiniai reiškiniai, susiję su vandens lašeliais
Vandens lašai yra pagrindinė daugelio optinių reiškinių priežastis, nes jie suteikia šviesai terpę lūžti ir suformuoti optinius reiškinius. Daugelis šių reiškinių yra susiję su balta šviesa, nes ji lūžta per vandenį, išsisklaido į spektrą, todėl susidaro spalvos, dažniausiai susijusios su vaivorykšte. Vis dėlto, ne visi šie reiškiniai yra vaivorykštės.
- Karūna: Tai difrakcijos sukeliamas optinis reiškinys, atsirandantis dėl šviesos bangų savybių. Jas galima pamatyti, kai ploni vandens, dulkių ar žiedadulkių debesys iš dalies uždengia Saulę ar Mėnulį.
- Debesų irizacija (cloud iridescence): Tai dar vienas difrakcijos reiškinys, dažniausiai pastebimas šalia Saulės, tačiau gali pasirodyti ir toli nuo jos. Kai vanduo tampa mažiau vienodas, galite pamatyti šias netaisyklingesnes spalvų juostas.
- Vainikai (glory): Tai dar vienas šviesos lūžio reiškinys, susidarantis priešais Saulę aplink antisolinį (priešpriešinį Saulei) tašką. Paprastai jie susidaro šalia žemės, kai Saulė šviečia ant rūko ar debesų po stebėtoju.
- Halai (aureolės) (halo): Iš šviesos lūžio atmosferos reiškinių halai (aureolės) yra vieni iš labiausiai paplitusių. Labiau retos aureolės gali papuošti dangų su daugeliu subtilių lankų, kuriuos sukuria sudėtingas geometrinis žaismas tarp šviesos ir jos lūžio ledo kristaluose.
- Parhelionai (Saulės šunys): Dar vadinami Saulės šunimi (sundog) arba netikra Saule, yra aureolių rūšis, kurią atmosferoje sukelia saulės šviesos lūžis dėl ledo kristalų. Saulės šunys paprastai atrodo kaip subtiliai spalvotų šviesos dėmių pora, maždaug 22° į kairę ir į dešinę nuo Saulės ir tame pačiame aukštyje virš horizonto kaip ir Saulė.
- Stulpai (pillars): Tai taip pat yra aureolės rūšis, kuri gali susidaryti aplink šviesos šaltinį ir dažniausiai pasirodo saulėtekio ar saulėlydžio metu. Paprastai jie rodo į viršų, bet taip pat gali būti nukreipti žemyn.
- Žalios šviesos blyksnis: Dėl įvairių šviesos iškraipymo efektų, daiktai gali atrodyti kitoje vietoje nei yra iš tikrųjų. Tai yra žalios šviesos blyksnis, Saulės viršutiniam kraštui pasislepiant žemiau horizonto linijos arba iškylant aukščiau jos. Susidaro dėl atmosferinės dispersijos.
Mėnulio vaivorykštė
Saulė nėra vienintelis šviesos šaltinis, galintis sukelti vaivorykštę, tai taip pat gali ir Mėnulis. Mėnulio vaivorykštės yra gerokai retesnės, nes reikia pilnaties, be kitų vaivorykštės susidarymo sąlygų. Jos būna labai silpnos, tačiau galima pamatyti. Fotografas T. Janušonis yra įamžinęs retą Mėnulio vaivorykštę Ukmergės rajone. Jis teigia, kad naktinės vaivorykštės būna tokios blyškios, kad net super pilnatis sukūrė vos įžiūrimą balkšvą lanką. Ilgas išlaikymas fotoaparatu atskleidė ne tik spalvas, bet ir antrą vaivorykštę.
Vaivorykštės pavadinimai ir etimologija lietuvių kalboje
Aptariamas reiškinys galėjo būti įvardijamas ne vien įprastu, bendrinėje kalboje vartojamu žodžiu vaivorykštė, bet ir daugeliu kitų. Vieni jų plačiau žinomi, kiti užfiksuoti tik tam tikrose Lietuvos srityse. Archajinę pasaulėžiūrą atspindinti vaivorykštės kilmės ir esmės samprata, veikiau jos nuotrupos, yra išsaugotos lietuvių pasakojamojoje tautosakoje.
Žodžio "vaivorykštė" kilmė
Kazio Būgos ir Ernsto Fraenkelio nuomone, žodis vaivorykštė skaidytinas šitaip: vaivorykštė; plg. su panašiai sudarytais žodžiais šeimynykštis, bandykštis, vingerykštis, vangarykštė. Vaivor- - tai reduplikuota šaknis (plg. su tokiomis šio žodžio formomis kaip varvorykštė, voverykštis). Ši šaknis kildintina iš *-uer- „sukti, lenkti“. Su ta pačia reduplikuota šaknimi *uer- siejama ir latvių varavīksne (varvīksne, varavīksna, varvīkste, vararīkste ir kt.) „vaivorykštė“ etimologija. Anot K. Karulio, varavīksne < vavarīksne, kur vavar- yra reduplikuota šaknis *uer-.
Tad tiek vaivorykštė, tiek varavīksne, sprendžiant iš jų etimologijos analizės, galėjo turėti ryšį su reikšmėmis „sukti, lenkti“. Vaivorykštės kaip su lenkimu susijusio objekto aiškinimas atrodo motyvuotas ir įtikinamas. Su lanką reiškiančia žodžio šaknimi (indoeuropiečių arqu- „lankas“) siejama ir vaivorykštę žyminčio Narevo baltų žodžio argikas kilmė. Taigi žodis vaivorykštė skaidytinas į sandus vaivor- ir -ykštė, bet ne į vaivo rykštė (pagal liaudies etimologiją).
Kiti vaivorykštės įvardijimai
Konstantinas Karulis, remdamasis tuo, kad latvių kalba neapsiriboja vienu vaivorykštę įvardijančiu žodžiu, spėja, kad ši gamtos realija keletą vardų turėjo dėl tabu, nenorint ištarti tikrojo jos vardo. Vaivorykštės vardo tabuizavimo tendenciją atspindi ir vokiečių tikėjimai. Vietoj žodžio Regenbogen „vaivorykštė“ buvo rekomenduojama šį objektą įvardyti Himmelsring „dangaus žiedas“, nes žodis Regenbogen vaivorykštę veikdavęs magiškai - tai galėję sukelti lietų.
Vaivorykštės įvardijimas orarykšte ar oro rykšte, užfiksuotas sakmėse, taip pat laikytinas liaudiško žodžio traktavimo (įžvelgiant žodyje vaivorykštė sandą rykštė kaip sudurtinio žodžio dėmenį) pasekme.
Kitas populiarus, didžiojoje Lietuvos dalyje, ypač Aukštaitijoje, paplitęs vaivorykštės įvardijimas - Laumės juosta. Viename tautosakos kūrinyje ši gamtos realija pavadinta Laimės juosta, nors tame pat tekste figūruoja ir Laumės juosta. Tai atrodo visiškai natūralu, nes žinoma nemaža faktų, rodančių, kad Laumė ir Laimė, kaip mitinės būtybės, žmonių galėjo būti painiojamos ar tiesiog identifikuojamos. Prie vardų Laumės juosta, Laimės juosta šlietųsi ir Dievo juosta bei Adomo ir Ievos juosta.
Išskirtinas vaivorykštės įvardijimas Smakas. Šis vaivorykštės vardas užregistruotas Dzūkijoje (Varėnos, Alytaus, Lazdijų r.), taip pat Prienų, Kaišiadorių, Aukštadvario apylinkėse. Smakas lietuvių žodinėje tradicijoje visų pirma asocijuojasi su stebuklinių pasakų slibinu - chtonine pabaisa, su kuria kaunasi ją sunaikinti siekiantis herojus. Tad žodis smakas lietuvių kalboje turi dvi reikšmes: slibino ir minėtąją vaivorykštės, ir yra skolinys iš lenkų arba baltarusių kalbos. Lietuvių kalboje šis žodis įgijo, kaip minėta, slibino ir vaivorykštės reikšmes.
Lokaliniu vaivorykštės vardo variantu laikytinas Straublys, vartojamas apie Merkinę, už pietrytinių Lietuvos sienų - Lazūnuose, Rodūnioje, Nočioje, Armoniškėse. Straublys, be vaivorykštės reikšmės, turi dar ir snukio, straublio, kaip judriosios dramblio nosies dalies, straubliuko, kaip vabzdžio čiuptuvėlio, reikšmes. Žodis straublys - veiksmažodžio striaubti vedinys. Tai puikiai iliustruoja toks Rodūnioje užrašytas posakis: Straublys striaubia vandenį iš marių. Vadinasi, straublys yra tai, kas striaubia (siurbia) vandenį iš vandens telkinio. Analogiškas veiksmažodžio sudaiktavardėjimo procesas pastebimas ir dar vieno vardo - Triaublė (užrašyta Zarasų apskr.) - atžvilgiu. Triaublė - tai, kas triaubia. „Lietuvių kalbos žodyne“ pažymima, kad triaubti - tai su garsu godžiai gerti, sriaubti, maukti.
Rytų Lietuvoje - apie Salaką, Dusetas, Adutiškį, Gervėčius, Uteną - vaivorykštė gali būti vadinama Drigne, Drigna, Drignu. Be vaivorykštės, žodis drignė gali reikšti šviesų ratą apie mėnulį ar saulę. Drignėtas - tai: 1. su drignėmis apsiūkęs; 2. margas, ryškiai dryžuotas. Vadinasi, drignė - tai, kas marga, dryžuota, spalvinga. Apie Gervėčius, Adutiškį vartojamas vaivorykštę pavadinantis žodis dzigna.
Tautosakoje užfiksuoti ir tokie vaivorykštės vardai kaip Dermės juosta, Malonės juosta, Linksmynė. Šie vaivorykštės vardai - gana retai vartojami ar užrašyti kaip pavieniai faktai. Žodis linksmynė asocijuojasi su rusų радуга, baltarusių вясёлка, ukrainiečių веселка, kurie siejami su žodžiu „linksmas“. Linksmynė nebūdinga ir šnekamajai kalbai.
| Pavadinimas | Regionas / Paplitimas | Papildoma informacija / Asociacijos |
|---|---|---|
| Vaivorykštė | Bendrinė kalba | Iš šaknies *uer- "sukti, lenkti" |
| Orarykštė / Oro rykštė | Sakmės | Liaudiškas žodžio "rykýštė" traktavimas |
| Laumės juosta | Didžioji Lietuvos dalis, ypač Aukštaitija | Labai paplitęs, susijęs su mitine Laume |
| Laimės juosta | Pavieniai užfiksavimai | Painiojama su Laumės juosta |
| Dievo juosta | Pavieniai užfiksavimai | Krikščioniška asociacija |
| Adomo ir Ievos juosta | Pavieniai užfiksavimai | Krikščioniška asociacija |
| Smakas | Dzūkija, Prienų, Kaišiadorių, Aukštadvario apylinkės | Taip pat reiškia slibiną, skolinys iš slavų |
| Straublys | Apie Merkinę, Lazūnuose, Rodūnioje, Nočioje, Armoniškėse | Susijęs su veiksmažodžiu "striaubti" (siurbti vandenį) |
| Triaublė | Zarasų apskritis | Susijęs su veiksmažodžiu "triaubti" (godžiai gerti) |
| Drignė / Drigna / Drignu | Rytų Lietuva (Salakas, Dusetos, Adutiškis, Gervėčiai, Utena) | Taip pat reiškia ratą apie mėnulį/saulę, augalą "durnaropė", "marga, dryžuota" |
| Dzigna | Apie Gervėčius, Adutiškį | |
| Dermės juosta | Retai vartojamas | |
| Malonės juosta | Retai vartojamas | |
| Linksmynė | Tik rašytiniuose šaltiniuose (T. Narbutas, L. A. Jucevičius) | Siejamas su "linksmas", ne šnekamosios kalbos žodis |
Vaivorykštė lietuvių tautosakoje ir mitologijoje
Pažymėtina, kad žodinė kūryba yra išlaikiusi daugiasluoksnį - tiek su mitopoetine, tiek su vėlyvesne pasaulėžiūra turintį ryšį - vaivorykštės įsivaizdavimą. Tad vaivorykštės konceptą sudarantys lygmenys yra nelygiaverčiai laiko požiūriu, tačiau sąlygiškai juos galima sutelkti ir pristatyti kaip tradicinės kultūros duomenų apie šią gamtos realiją bazę, demonstruojančią tą kultūrą formavusios mąstysenos sluoksnius.
Dievo sandora po tvanio
Kai baigia lyt, tai atsirunda Dievo juosta. Jos vienas galas vienam ažeri, kitas - kitam. Legenda apie pasaulinį tvaną į lietuvių tautosaką atėjo iš krikščionybės - Senojo Testamento. Plačiai žinomoje legendoje pasakojama, kaip Dievas, užsirūstinęs ant žmonių už blogus jų darbus, liepė vieninteliam teisiam vyrui Nojui pastatyti didelį laivą, į jį paimti savo šeimą ir visų gyvų padarų po patiną ir patelę. Keturiasdešimt dienų ir naktų pliaupė lietus. Vanduo apsėmė visą žemę. Kai jis pradėjo slūgti, Nojaus laivas sustojo Ararato kalnuose. Vandeniui nusekus, Nojaus pasiųstas balandis grįžo nuo kranto su alyvmedžio lapu snape. Tada Nojus, Dievo palieptas, atidarė laivo vartus ir išleido visus gyvūnus, kad jie veistųsi ir daugintųsi. Ši legenda sakmėse pateikiama sutrumpinta - tik jos fragmentai, epizodai, liaudies pasakojimuose pagrindžiantys, komentuojantys vaivorykštės kilmę. Dievas (ir iš konteksto dažniausiai būna aišku, kad tai krikščioniškasis Dievas) pristatomas kaip vaivorykštės - tam tikro ženklo, turinčio spalvotos juostos pavidalą, siuntėjas. Štai daromi stebuklai ir visų tautų akyse bus lankas debesyse, kaip sandoros ženklas.
Laumės ir vaivorykštė
Kitas mitinis personažas, su kuriuo vaivorykštės vaizdinio santykis itin glaudus, yra Laumė. Jau buvo minėta, kad vaivorykštė neretai vadinama Laumės juosta. Laumės juosta yra vienas būdingų vaivorykštės, dangaus skliaute regimo efemeriško optinio reiškinio - įvairiaspalvės juostos - pavadinimas. Šis posakis, kiek romantizuotas ir plačiai vartojamas ne tik dangaus fenomenams, bet ir kitų sferų dalykams pavadinti, atrodo jau kiek banalokas. Tačiau gilinantis į jo kilmę, ištakas, vartojimo pradžią bei paplitimo baltų žemėse ir už jų ribų arealą, paaiškėja, kad vaivorykštės, kaip moteriškos mitinės būtybės ar jos atributo, samprata pasaulyje yra plačiai paplitusi, pradedant rytų, vidurio ir pietų Europa, baigiant pietvakarių Azija.
Vaivorykštės įvardijimas Laumės juosta vartojamas didžiojoje Lietuvos dalyje, ypač Aukštaitijoje. Latgalijoje, rytiniame Latvijos areale, besiribojančiame su Lietuva, vaivorykštė gali būti vadinama analogiškai: Laumes josta. Pasitaiko atvejų, jog lietuvių vaivorykštė pavadinama tiesiog laume: Laumė vandenį traukia. Vadinasi, Laumės juosta / Laumes josta - plačiame rytų baltų plote paplitęs vaivorykštės vardas, jau tai byloja jo gana seną kilmę. Vaivorykštę pavadinantis posakis Laumės juosta buvo žinomas jau XVII a. Jį užfikavo Frydrichas Pretorijus Vyresnysis vokiečių-lietuvių kalbų žodyne. Vėliau Laumės juosta rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėta XVIII a. Pilypo Ruigio ir Gotfrydo Ostermejerio.
Pati Laumė / Lauma, lietuvių, latvių ir prūsų būdinga mitinė figūra, žinoma kaip moteriška būtybė su didelėmis krūtimis ir ilgais palaidais plaukais, yra susijusi su visomis pasaulio sferomis (dangumi, antžemine dalimi ir požemiu), gali būti jų tarpininkė, jungti tas zonas arba buvoti tai vienoje jų, tai kitoje.
Laumę su vaivorykšte suartina visų pirma tai, kad jos abi turi ryšį su vandenimis. Vaivorykšte vanduo traukiamas iš žemėje tyvuliuojančių telkinių į dangų, ten jis įgyja lietaus pavidalą ir vėl grįžta į žemę. Vaivorykštė tai yra Laumės juosta, kurią Laumė pratęsia į upes, ežerus ir traukia vandenį debesin, sudarydama lietų. Pati Laumės prigimtis daugiausia yra susijusi su vandenimis: sakmėse dažna jos buvimo vieta - prie vandens. Čia ji skalbia, daužo kultuve skalbinius, maudosi, šukuojasi. Skalbimas - ypač būdinga Laumei.
Vieną kartą laumės skalbė baltinius, jų buvo visokių spalvų. Jos visus baltinius išdėjo ant pievos pažiūrėt. Tuo tarpu viena laumė liepė jiems pakilti aukštyn, ir tie baltiniai ant dangaus sudarė gražią, įvairių spalvų juostą. Todėl ją pavadino laumės juosta, arba vaivorykšte. Tad vaivorykštė yra laumių-skalbėjų veiklos padarinys.
Kita laumių veiklos sritis, su kuria siejama vaivorykštės kilmė, - audimas. Laumės lietuvių tautosakoje neretai vaizduojamos kaip verpėjos, audėjos. Aiškinant vaivorykštės kilmę pasakojama, kad laumių išaustos juostos, panašiai kaip kad anksčiau aptartame tekste laumių išskalbti skalbiniai, pakyla į dangų: Vieną kartą laumės audė juostas ir iškėlusios žiūrėjo, katros gražesnė. Ir štai pamatė, kad trečiosios laumės juosta pakilo ant dangaus. Ten ir dabar pasiliko. Žmonės sakydavo, kad laumės ausdavo laumės juostas, kurios ant dangaus matydavos. Vaivorykštės ir audinio ryšys užfiksuotas ne tik lietuvių, bet ir kai kuriose kitose mitologinėse tradicijose. Sakykim, viena indėnų gentis tikėjo, kad vaivorykštė - tai audeklas, išaustas milžiniško voro, kuris nori pagauti saulę.
Vaivorykštė gali būti ir Laumės atributas, jos aprangos dalis arba įrankis, kuriuo atliekami tam tikri veiksmai. Danguje ji gali atsirasti iš Laumės pamestos ar tiesiog jos turimos juostos: Vaivorykštė yr laumės juosta, su katra laumė galinti prie savęs pritraukti žmogų, gyvulį ar ką kita. Vaivorykštė atsirado šitaip. Sako, laumę vijęs raganius. Laumė bėgdama pametus sava joust, tai kai pa letaus, ir pasimata juosta. Laumė senovėje nešiojo tokią juostą, bet kartą ji ją pametė ir atskridę paukščiai prisiuvo ją prie dangaus. Lietui lyjant ji ir dabar dar matosi, o žmonės ją vadina laumės juosta.
Išskirtinas tautosakos tekstas, kuriame kalbama apie Laumę ir jos juostą - vaivorykštę, yra pateiktas Liudviko Adomo Jucevičiaus: Laumė tai buvusi stebuklingo gražumo deivė, ji gyvenusi debesyse. Ką ji globojusi - apie tai žmonių kalbos nieko nepasako. O jos istorija buvusi tokia: sėdėdama savo deimantinėje krasėje, pamačiusi kartą vieną dailų vaikiną ant žemės ir, išskleidusi savo juostą (vaivorykštę), nusileidusi pas jį. To pasimatymo vaisius buvęs toks, jog dievaitė pagimdžiusi sūnų, vardu Meilų. Sūnų tą auklėjusi viena žiniuonė Vilijos pakrantėje. Motina tris kartus dienoje nužengdavusi iš dangaus ir penėdavusi jį savo krūtimis; šitaip trukę keletą mėnesių, kol vyriausiasis dievas susekęs, kame Laumė laikanti paslėpusi savo ir žemės vyro meilės vaisių, o tada stvėręs jį už kojų ir bloškęs virš pačių aukščiausių debesų ir tenai, sietyne, davęs jam žvaigždžių tarpe vietą. Pačiai dievaitei jis nupjovęs krūtis ir, sukapojęs į smulkius gabalėlius, išsėjęs jas po visą žemę. Todėl tad mūsų liaudis akmenėlius, žinomus mineralogijoje belemnitų ar perkūno strėlių vardu, vadina Laumės papais. Vaivorykštę prūsai ir žemaičiai taip pat vadina Laumės juosta.
Tiesa, kai kurie autoriai abejoja šio kūrinio autentiškumu. Tokia kritiška pozicija buvo išreikšta Meilės Lukšienės ir Zenono Slaviūno L. A. Jucevičiaus „Raštų“ (1959) komentaruose. Juose konstatuojama, kad analogiško padavimo apie Laumę lietuvių tautosakoje nerasta. Jono Vaiškūno nuomone, toks teksto autentiškumo vertinimas yra hiperkritiškas ir nėra pakankamai pagrįstas. Kvestionuojant šio naratyvo autentiškumo problemą tenka pripažinti, kad jame yra autorinių elementų. Kūrinys galėjo būti papildytas paties L. A. Jucevičiaus sugalvotomis detalėmis gana laisvai jį atpasakojant ir tokiu būdu pateikiant iš dalies liaudišką, iš dalies autorinę pasakojimo versiją. Vis dėlto šio siužeto pagrindiniai semantinės struktūros komponentai ir tam tikri jų santykiai yra paliudyti kitų lietuvių žodinės kūrybos naratyvų. Tai: Laumės ir vaivorykštės ryšys, Laumės ir „žemės vaikino“ meilės, Laumės kūdikio motyvai, Laumės ir „vyriausiojo dievo“ (reikia manyti, Perkūno) artimas santykis. Tad šio siužeto sudėtinės dalys gal ir ne visos yra autentiškos, bet jo semantinės struktūros branduolys yra susijęs su lietuvių mitologine tradicija. Be to, svarbu pažymėti, kad aptariamo teksto folklorinį pamatą paliudija rastas dar vienas panašaus turinio padavimas.
Apie Laumakius, kurie minimi B. Buračo pateiktame padavimo variante, yra žinomas ir kito siužeto tipo padavimas. Jame pasakojama apie Kipšo meilę Laumei ir kaip jis lankydavęs ją Laumakiuose. Tad Laumakiai siejami su Laume ir Kipšu ne vieno folklorinio naratyvo. Tai patvirtina B. Buračo, o iš dalies ir L. A. Jucevičiaus užrašytų padavimų tikrumą. L. A. Jucevičiaus variante kalbama apie Laumės ir „žemės vaikino“, B. Buračo tekste - apie Laumės ir chtoninės būtybės Kipšo meilės ryšius. Vadinasi, juosta (vaivorykštė), nuleista iš padebesių žemyn, abiejuose aptartuose siužetuose atlieka tarpininkės funkciją tarp dangiškosios ir žemiškosios sferų.
Vaivorykštės simbolika pasaulio kultūrose
Vaivorykštė yra turtinga simbolika, atspindinti įvairius kultūrinius ir mitologinius aspektus. Vaivorykštė dažnai minimas mitologijoje ir folklore. Daugelis pasaulio kraštų mituose ar folklore viena iš vaivorykštės manifestacijos formų galėjo būti moteriška dievybė.
Panaši vaivorykštės prasmė - kaip tilto, sujungiančio mylimuosius ir skirtingas mitinio pasaulio sferas, aptinkama rusų liaudies kūryboje. Pasakojama apie gražuolę caraitę, debesų nimfą (matyt, atstovaujančią dangui), kuri įsimyli viliotoją vardu Zmej Gorynič (gyvatė paprastai siejama su žemės ir požeminiu lygmeniu). Tačiau jie negali susitikti, kadangi yra skiriami plačios ugnies upės. Tada caraitė gauna stebuklingą rankšluostį, meta jį - tą pat minutę rankšluostis tampa gražiu aukštu tiltu (vaivorykšte) per upę. Beje, pati siužetinė šio naratyvo schema artima L. A. Jucevičiaus pateikto padavimo semantinei struktūrai.
Egiptiečių mitologijoje deivė Nut, dangaus skliauto įasmeninimas, buvo įsivaizduojama kaip vaivorykštė, kuri, išsigaubusi lanku liesdavusi Žemę savo rankų ir kojų galiukais. Su Laume bei jos juosta gali būti palyginta ir senovės graikų deivė Iris, kuri buvo tapatinama su vaivorykšte. Vaivorykštė Iris jungė Žemę ir Dangų, dievus ir žmones. Be to, jos misija buvo perduoti žmonėms dievų žinias, jų nurodymus ir patarimus. Tad mediacinė vaivorykštės funkcija - žmonijos jungimas su Dangaus ir dieviškomis galiomis - yra akivaizdus. Graikijos jūreiviai Iris laikė gero oro globėja, iš Vakarų kilusia Vėjo nuotaka, meilės dievo Eroto motina. Gėlė Iris taip pat pavadinta todėl, kad jos plati gamtoje randama spalvų gama primena vaivorykštės spalvas.
Bulgarai vaivorykštę galėjo vadinti Samodivos juostos vardu. Ši mitinė būtybė savo pobūdžiu yra artima vadinamosioms pietų slavų rusalijoms. Rusalijos ir rusalkos savo funkcijomis yra neabejotinas laumių atitikmuo. Beje, slavai iš viso vaivorykštei įvardyti dažnai naudodavo daiktavardį пайас / пойас ‘juosta’, pridėdami prie jo mitinio veikėjo vardą: bltr. божы пайас ‘dievo juosta’, ukr. божий пойас ‘dievo juosta’, пойас Божойi матери ‘Dievo motinos juosta’, bulg. божи пойас ‘dievo juosta’, бабин пойас ‘bobos juosta’. Matyt, vaivorykštės kaip mitinio personažo juostos, ypač moteriškos būtybės atributo, vaizdinys yra buvęs gana archajiškas, tik vėliau jis transformavosi, įgydamas jau kitą, kartais ir su krikščionybe susijusį vardą. Ši tendencija pasireiškė ir lietuvių tradicijoje. Šalia Laumės juostos atsirado tokių vaivorykštės vardų kaip kad Adomo ir Ievos juosta, Dermės juosta, Malonės juosta.
Serbai tikėjo vaivorykštę esant tiltu mirusiųjų sieloms, kuriuo jos einančios į anapusinį pasaulį - rojų. Panašūs tikėjimai žinomi ir rusams. Tambovo rusai sako: „Радуга - это дорога к Богу“ ‘Vaivorykštė - tai kelias Dievo link’. Tarpininku tarp mitinio pasaulio sferų buvo šiaurės germanų vaivorykštė Bivrostas, kuris kaip tiltas jungė Asgardą, dievų gyvenamąją vietą, su Midgardu, tai yra pasaulio viduriu, žmonių apgyventa žeme. Vaivorykštė Bivrostas kilo į dangų ir ten baigdavosi. Kasdien asai (šiaurės germanų dievai, susiję su karu ir valdžia) jodavo per šį tiltą į savo susirinkimų vietą prie Urd šaltinio. Kaip liudija vėlyvesni germanų mitologijos šaltiniai, Švabijoje tikėta, kad vaivorykštė yra tiltas tarp Žemės ir Dangaus, kuriuo nulipa angelai. Vienoje vaikų dainelėje apie vaivorykštę sakoma, kad ja nusileidžia Dievas.
Vadinasi, vaivorykštės sąsają su mitinėmis būtybėmis, ypač moteriškomis, ir jos tarpininkavimo funkciją tarp pasaulio sferų - Žemės ir Dangaus - ar jų atstovų (žemės gyventojų ir dievų ar mirusiųjų sielų) liudija daugelis tradicijų, tarp jų ir tikrai archajiškų. Baltų žodiniame palikime vaivorykštė taip pat turėjo ryšį su moteriška mitine esybe - lietuvių bei latvių mitine figūra Laume / Lauma ir galėjusi būti jungtimi, nelyginant tiltu, kuriuo ši būtybė nusileisdavusi iš Dangaus ant Žemės. Matai, jas [vaivorykštes] abu galai siekia dungaus ir žemės kraštus. Kai vanduo pradėjo slūgt, ji [vaivorykštė] apjuosė visą pasaulį.
Vaivorykštės prasmė šiuolaikinėje kultūroje ir mene
Vaivorykštės motyvas dažnai naudojamas mene ir kultūroje kaip sugyvenimo ir lygybės simbolis. Kristinos Inčiūraitės kūryboje vaivorykštė siejama su dieviškąja sandora, taika tarp skirtingų galios pozicijų. Taip pat vaivorykštės simbolį pasirenka LGBT judėjimai, siekiantys panašių, tik pasaulietinio konteksto tikslų.
Vaivorykštė yra lengvas, savo formomis, spalvomis, lūžiu. Vaivorykštė atspindi pasaulį per akis, spalvų pasaulį ir nepaliestą gamtą. Taip gimsta vaivorykštė - magiškas optinis ir meteorologinis reiškinys, kuris, saulei kertant vandens lašus, išskiria šviesą ir taip sukuria spalvingą tiltą, jungiantį dangų ir žemę. Senovės airių legenda byloja, kad ten, kur baigiasi vaivorykštė, yra aukso pilnas katilas. Legenda taip pat pasakoja, kad jo sargyboje yra gnomas, kad nenusipelnęs asmuo nepasisavintų lobio.
tags: #vaivorykste #virs #laukymes