Ankstyvą pavasarį, vos tik nutirpus sniegui, Lietuvos soduose, pakelėse ir net miesto skveruose ima vešėti ugniažolė (Chelidonium majus) - aguoninių šeimos žolinis augalas. Liaudyje ji žinoma įvairiais vardais: kemeras, karpažolė, kregždūnžolė, auksinė žolė ar net velnio pienas. Šis augalas nuo seno garsėja ryškiai oranžinėmis sultimis, kuriomis bandyta gydyti įvairias odos problemas, ypač karpas.
Didžioji ugniažolė - gana įprastas patvorių augalas, kurį ne kartą esame išrovę kaip piktžolę daug nesidomėdami, ką čia rauname. Ugniažolė mėgsta netvarką ir dažnai auga ne tik patvoriuose, bet ir šiukšlynuose. Jei beravint išsitepėte ryškiai geltona spalva - ko gero nuskynėte ugniažolę ir ant Jūsų - jos sultys. Tai vienas paprasčiausių būdų ją atpažinti.
Visgi, populiarėjant liaudies medicinai ir fitoterapijai, jau kelerius metus šis augalas vis dažniau aptarinėjamas dėl savo gydomojo poveikio. Dėl šių priežasčių ugniažolė vis dar kelia daug diskusijų - vieni ją giria, kiti saugosi. Nors nuomonės apie šį augalą labai skiriasi, viena aišku - ugniažolės nauda nėra išgalvota. Ji tikra, stipri, bet reikalaujanti atidumo.
Ugniažolės botaninis aprašymas
Norint tinkamai ir saugiai elgtis su bet kokiu augalu, pirmiausia svarbu jį gerai pažinti.
- Šaknys ir šakniastiebis: Ugniažolė turi trumpą, storą, šakotą, oranžiškai rudą šakniastiebį, iš kurio auga daug plonų, gelsvų šaknelių.
- Stiebas: Augalo stiebas yra status, šakotas, tuščiaviduris, dažnai melsvai žalsvos spalvos, padengtas retais, švelniais plaukeliais. Jis gali užaugti nuo 30 iki 80 centimetrų aukščio, kartais net iki vieno metro, priklausomai nuo augimo sąlygų. Perlaužus stiebą, iš jo gausiai sunkiasi ryškiai oranžinės, kartais į geltonumą, pieniškos sultys.
- Lapai: Ugniažolės lapai yra sudėtiniai, plunksniškai suskaldyti, minkšti ir švelnūs. Viršutinė lapų pusė yra ryškiai žalia, o apatinė - melsvai žalia, padengta smulkiais pūkeliais. Lapų kraštai karpyti arba dantyti.
- Žiedai: Ugniažolė žydi nuo gegužės iki pat rudens šalnų, dažniausiai gausiausiai birželio-liepos mėnesiais. Jos žiedai yra nedideli, maždaug 1-2 centimetrų skersmens, susitelkę į skėtiškus žiedynus lapų pažastyse arba stiebų viršūnėse. Kiekvienas žiedas turi keturis ryškiai geltonus, kiaušiniškus vainiklapius, du greitai nukrentančius taurėlapius ir daug kuokelių bei vieną piestelę.
- Vaisiai ir sėklos: Po žydėjimo susiformuoja vaisiai - ilgos, plonos, ankštarėlės pavidalo dėžutės, siekiančios 3-5 centimetrus ilgio. Dėžutėms subrendus, jos atsiveria dviem sąvaromis iš apačios į viršų, išbarstydamos smulkias, juodas, blizgančias sėklas. Kiekviena sėkla turi mėsingą ataugėlę, vadinamą elajosomą, kuri vilioja skruzdėles.
Visos augalo dalys, ypač šviežios, perlaužtos ar pažeistos, išskiria minėtas oranžines sultis. Ugniažolė yra plačiai paplitęs augalas Europoje ir Azijoje, taip pat natūralizuotas Šiaurės Amerikoje. Lietuvoje tai labai dažnas augalas, sutinkamas visoje šalies teritorijoje. Jos gebėjimas augti įvairiose vietose ir lengvai plisti sėklomis bei vegetatyviškai (šakniastiebiais) lemia jos gausumą.
Istorinis ugniažolės naudojimas liaudies medicinoje
Ugniažolės naudojimo istorija siekia senovės laikus. Jau antikos gydytojai, tokie kaip Dioskoridas ir Plinijus Vyresnysis, minėjo jos gydomąsias savybes. Nuo giliausios senovės liaudies tradicijos ugniažolę taikė nuo įvairių ligų: kepenų ir tulžies pūslės uždegimų, kaip skausmą malšinančią priemonę, akių ir odos ligoms gydyti. Ugniažolės buvo laikomos vaistu nuo podagros ir kitų sąnarių skausmų. Kartais ji buvo naudojamas kaip tonikas ir širdies funkcijų stimuliatorius. Kai kuriuose kraštuose deginamos žolės dūmais gydė skaudančius dantis.
Lietuvių liaudies medicinoje ugniažolė, arba kemeras, pirmiausia buvo vertinama dėl gebėjimo naikinti karpas. Šviežiomis oranžinėmis sultimis būdavo tepamos karpos kelis kartus per dieną, kol šios išnykdavo. Be karpų gydymo, ugniažolės sultys ar nuovirai buvo naudojami ir kitoms odos problemoms spręsti: egzemai, dedervinėms, žaizdoms, opoms, nuospaudoms gydyti. Kartais jos sultimis bandyta balinti strazdanas ar pigmentines dėmes. Kai kuriuose regionuose ugniažolės preparatai (dažniausiai arbata ar antpilas) būdavo vartojami ir į vidų, siekiant palengvinti virškinimo sutrikimus, kepenų ir tulžies pūslės negalavimus, skatinti virškinimą ar malšinti skausmą.
Ugniažolė apipinta ir įvairiais tikėjimais bei prietarais. Pavyzdžiui, jos lotyniškas pavadinimas Chelidonium kildinamas iš graikų kalbos žodžio „chelidon”, reiškiančio kregždę. Senovės graikai tikėjo, kad kregždės naudoja ugniažolės sultis savo jauniklių apakusioms akims gydyti.
Veterinariniame gydyme ugniažolės nuoviras buvo duodamas karvėms, sergančioms tešmens uždegimu, o esant dermatologinėms ligoms gyvūnai buvo trinami žolės lapais. Lenkiškas ugniažolės pavadinimas „glistnik“ (apvaliųjų kirmėlių žolė) kilęs iš įprasto tradicinio šio augalo vartojimo apvaliosioms kirmėlėms išvaryti. Dėl šios priežasties žolelių nuovirą reikėjo gerti 12 dienų.
Cheminė sudėtis ir moksliniai tyrimai
Ugniažolės paslaptis ir jos poveikis slypi sudėtingoje cheminėje sudėtyje. Visose augalo dalyse, o ypač šaknyse ir šakniastiebiuose bei šviežiose sultyse, randama gausybė biologiškai aktyvių medžiagų, iš kurių svarbiausi yra izochinolino grupės alkaloidai:
- Chelidoninas: Tai pagrindinis ugniažolės alkaloidas, pasižymintis nuskausminamuoju, spazmolitiniu poveikiu, panašiu į papaveriną (randamą opijinėje aguonoje), tačiau silpnesniu.
- Sanguinarinas ir Chelerytrinas: Šie alkaloidai pasižymi stipriu antibakteriniu, priešgrybeliniu ir priešuždegiminiu poveikiu. Tačiau jie taip pat yra toksiški ir gali dirginti odą bei gleivines.
- Berberinas: Šis alkaloidas randamas ir daugelyje kitų augalų (pvz., raugerškyje).
Didžioji ugniažolė turi gana daug alkaloidų, flavanoidų, organinių rūgščių, vitamino C, saponinų ir kt. Būtent šis sudėtingas cheminių junginių kompleksas lemia platų ugniažolės biologinio aktyvumo spektrą, tačiau kartu ir jos toksiškumą.
Šiuolaikinės farmakologijos požiūris
Šiuolaikinė farmakologija susidomėjo šia žole ir daroma išvada, kad tūkstantmečius trukusi Chelidonium istorija liaudies, tradicinėje ir oficialioje medicinoje toli gražu nesibaigia. Mokslininkai pakankamai įsitikinę, kad artimiausiu metu bent dalis jau žinomų ir įrodymais pagrįstų savybių turėtų ir rastų savo vietą oficialiai pripažintuose gydomosiose procedūrose. Dabartinis ugniažolės (C. majus) farmakologinių savybių vertinimas rodo platų spektrą galimos naudos.
Priešvėžinis aktyvumas
Laboratoriniai tyrimai (in vitro ir su gyvūnais) rodo, kad kai kurie ugniažolės alkaloidai gali slopinti vėžinių ląstelių augimą ir skatinti jų apoptozę (programuotą žūtį). Tyrimai rodo, jog ugniažolės veikliosios medžiagos - etanolio ekstraktai buvo paruošti iš Chelidonium majus - taip pat turi stiprų antiproliferacinį poveikį, ir jie gali būti veiksmingi prieš įvairias žmogaus vėžio ląsteles. Chelidonium majus sukelia žmogaus kiaušidžių vėžio ląstelių apoptozę (mirtį). Tai rodo galimą terapinį Chelidonium majus vaidmenį kovojant su kiaušidžių vėžiu. Mokslininkai ištyrė žmogaus gaubtinės žarnos ląstelių liniją (NCM460) ir aptiko, jog C. majus ekstraktas buvo vienas stipriausių pagal keletą patikrintų parametrų.
Pastaruoju metu didžioji ugniažolė vis plačiau taikoma ir aprašoma kaip pagalbinė vėžio profilaktikos ir gydymo priemonė. Manoma, kad ji padeda pristabdyti piktybinių navikų formavimąsi. Pastebėta, kad didžiosios ugniažolės vaistiniai preparatai, padėdami reguliuoti ląstelės ciklą, skatina vėžinių ląstelių žūtį bei stabdo šių ląstelių proliferaciją. Didžioji ugniažolė ir iš jos gaminami preparatai veikia labai daug įvairiausių navikų (krūties, sarkomą, melanomą, adenokarcinomą ir kt.), tačiau onkologijoje svarbus ne tik šis poveikis. Sergantiesiems ar jau esantiems remisijoje preparatai su šia žole padeda nurimti ir užmigti, taip pat slopina skausmą, gerina virškinimo sistemos darbą, o tai jiems yra ypač svarbu. Tačiau tai dar tik ankstyvosios tyrimų stadijos, ir ugniažolė jokiu būdu negali būti laikoma vėžio gydymo priemone.
Neuroprotekcinis ir priešuždegiminis poveikis
Dar vienas naudingas onkologijoje poveikis - neuroprotekcinis, kurį galima pritaikyti po spindulinio arba chemoterapinio gydymo, atstatant sutrikusią organų/galūnių veiklą. Šios veikliosios medžiagos jai suteikia stiprų priešuždegiminį poveikį. Atliekant ovoalbumino sukeltos astmos modelį, ugniažolės veikliosios medžiagos slopino eozinofilų sukeltą uždegimą. Aktyvumas buvo panašus į deksametazono. Kolageno sukelto artrito ekstraktas, slopino sąnarių pažeidimo progresą, taip pat tirtų su uždegimu susijusių ląstelių ir biocheminių parametrų rinkinį. Vartojant didesnes dozes, per 4 savaites artrito dažnis sumažėjo nuo 100 iki < 40 %.
Galimas ugniažolės vaidmuo gydant COVID-19 simptomus
Keli pranešimai rodo, kad C. majus gali būti naudingas esant COVID-19 sukeltiems simptomams. Įvairaus amžiaus pacientai (mediana 41 metai) buvo gydomi Chelidonium majus 10% tinktūra, po 20-30 lašų tris kartus per dieną 3-12 dienų (mediana 5 dienos). Klinikiniai požymiai buvo vertinami gydymo metu ir mažiausiai 1 savaitę po jo pabaigos. Simptomai daugiausia buvo karščiavimas, nuovargis, kosulys, gerklės skausmas, niežulys, anosmija (uoslės nebuvimas), mieguistumas ir galvos skausmas. Dešimt pacientų sirgo gretutinėmis ligomis, tokiomis kaip hipertenzija, diabetas ir antsvoris. Visiškas arba beveik visiškas klinikinis pagerėjimas pasireiškė per 1-9 gydymo dienas (mediana - 3 dienos). Nepageidaujamų įvykių nebuvo.
Ugniažolių raugas ir kiti preparatai: receptai ir atsargumo priemonės
Nuo senų laikų ugniažolė buvo naudojama dėl savo gydomųjų savybių. Šis augalas turi ryškiai oranžines sultis, kurios pasižymi stipriu poveikiu organizmui. Ugniažolės sultys veikia lokaliai, todėl dažnai naudojamos karpoms ir papilomoms tepti. Taip pat žinoma apie ugniažolės fermentuotų produktų, tokių kaip raugas ar gira, naudojimą. Šie produktai dažnai minimi kaip naudingi žarnynui, imunitetui ir odai. Iš ugniažolės galima spausti sultis ar ruošti fermentuotą girą - svarbu žinoti dozes.
Ugniažolių raugo receptai
Jei nuspręsite pasigaminti ugniažolių raugą namuose, svarbiausia - neskubėti ir laikytis atsargumo priemonių. Štai paprastas receptas:
- Augalų rinkimas: Pasirinkite tinkamą vietą augalams rinkti. Geriausia rinkti šviežius, dar nežydinčius ūglius.
- Paruošimas: Smulkiai supjaustykite žolę ir dėkite į švarų stiklainį.
- Užpylimas: Užpilkite žolę drungnu virintu vandeniu.
- Fermentacija: Stiklainį uždenkite marlės audiniu ir palikite šiltoje vietoje.
- Perkošimas: Po tam tikro laiko (pvz., 28 dienų), perkoškite raugą ir supilkite į butelį. Laikykite šaldytuve.
Kitas receptas (iš "Sveiko maisto šventės"):
- Surinkite pluoštelį ugniažolių ir suriškite, kad neiškiltų į indo paviršių. Pririškite titnago akmenuką.
- Užpilkite 3 litrais vandens, įdėkite stiklinę palmių cukraus ir porą kapsulių pieno bakterijų (jų galima įsigyti vaistinėje).
- Stiklainio neuždengti, tik užrišti marle.
- Kas keletą dienų indą pajudinti.
- Po 28 dienų nusunkti, žoles išimti. Laikyti vėsiai stikliniame inde, užrišus audiniu (neuždarius).
Ugniažolių raugo nauda
Štai kokią naudą gali suteikti ugniažolių raugas:
- Poveikis žarnynui: Ugniažolių raugas palaiko sveiką žarnyno mikroflorą, o tai yra itin svarbu stipriai imuninei sistemai.
- Detoksikacija: Raugas pasižymi detoksikuojančiu poveikiu, padeda valyti organizmą.
- Poveikis kepenims: Teigiama, kad ugniažolių raugas gali turėti teigiamą poveikį kepenims.
- Kova su uždegiminiais procesais: Liaudies medicina teigia, kad ugniažolių raugas padeda organizmui kovoti su uždegiminiais procesais.
Vėgėlė prieš Nausėdą: paslėptoji dienotvarkė per užpakalines duris?
Atsargumo priemonės ir saugus naudojimas
Nors ugniažolės nauda dažnai giriama, negalima pamiršti, kad tai ir nuodingas augalas. Svarbu žinoti: Ugniažolė yra nuodingas augalas! Tai svarbiausia informacija, kurią reikia įsidėmėti. Klasikinės vaistinių augalų knygos šią žolę visada žymi nuodingųjų augalų ženklu. Ir ne šiaip sau. Todėl pirmiausia, šalia naudingųjų jos galių labai norisi paminėti ir nuodingąsias. Būtent todėl žolę rinkti rekomenduojama tik gerai ją pažįstantiems žolininkams, o saugiausia - pirkti vaistinėje parduodamas ir tinkamai paruoštas arbatas ar kitus vaistinius preparatus su jos ekstraktais.
Naudojant ugniažolę ar jos raugą, būtina laikytis šių atsargumo priemonių:
- Kontraindikacijos: Patekus sulčių į akis, gali kilti stiprus uždegimas, skausmas, ašarojimas, regėjimo sutrikimai. Nėščiosios ir krūtimi maitinančios moterys turėtų vengti ugniažolės, nes ji gali stimuliuoti gimdos susitraukimus ir pakenkti vaisiui.
- Vartojimas į vidų: Niekada nevartokite ugniažolės preparatų į vidų savarankiškai, nesiremdami gydytojo rekomendacija. Didžioji ugniažolė gali būti labai veiksminga pradinėse vėžinių susirgimų stadijose ar jau po atlikto gydymo, tačiau labai svarbu, dėl jos stipraus poveikio, prieš vartojant šią vaistažolę ar preparatus su ja pasitarti su gydančiu gydytoju ar fitoteapeutu tam, kad būtų pasiektas maksimaliai naudingas terapijos efektas.
- Rinkimas: Rinkti augalą reikėtų sausu oru, geriausiai žydėjimo metu, mūvint pirštines, kad sultys nepatektų ant odos.
- Naudojimas karpoms gydyti: Naudoti tik šviežias sultis. Perlaužti stiebelį ar lapkotį ir išsisunkančiomis sultimis atsargiai tepti tik pačią karpą. Saugoti, kad sultys nepatektų ant sveikos odos aplink karpą. Tepti 2-3 kartus per dieną. Vengti patekimo į akis ir ant gleivinių. Tai ypač svarbu. Šviežios sultys greitai praranda savo aktyvumą. Ilgalaikiam saugojimui jos netinka.
- Galimas toksiškumas kepenims: Nesaikingas ir netaisyklingas ugniažolės vartojimas gali sukelti žalą organizmui, labiausiai nukenčia žmogaus kepenys. Vis dėlto, atsisakyti ugniažolės dėl jos hepatotoksiškumo nerekomenduojama.
- Sąveika su vaistais: Ugniažolė gali sąveikauti su vaistais, ypač veikiančiais kepenis.
- Dozavimas: Laikykitės saiko ir neperlenkite lazdos. Pradėkite nuo mažų dozių ir stebėkite savo kūno reakciją.
- Individualus jautrumas: Jei pastebėjote bet kokius nepageidaujamus simptomus, nutraukite raugo vartojimą.
| Ugniažolės raugo aspektas | Nauda | Atsargumo priemonės |
|---|---|---|
| Poveikis žarnynui | Palaiko sveiką mikroflorą, stiprina imunitetą | Vengti didelių dozių |
| Detoksikacija | Padeda valyti organizmą | - |
| Poveikis kepenims | Gali turėti teigiamą poveikį | Nesaikingas vartojimas gali pakenkti kepenims |
| Kova su uždegimais | Padeda organizmui kovoti su uždegiminiais procesais | - |
| Bendrosios | - | Nuodingas augalas, netinka nėščioms/žindančioms, gali sąveikauti su vaistais, būtinas atsargumas esant individualiam jautrumui |
Specializuoti ugniažolės preparatai
Siekiant panaudoti geriausias ugniažolės savybes, kartu su Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Fitoterapijos laboratorija sukurtas saugus fitoterapinis preparatas, skirtas onkologiniams ligoniams mitybos reguliavimui, susilpnėjus ląsteliniam imunitetui, po chirurginio, chemoterapinio, spindulinio gydymo, siekiant pagerinti onkologinių ligonių gyvenimo kokybę, esant skrandžio, žarnyno, kepenų, tulžies pūslės latakų, kvėpavimo takų spazmams, uždegimams. Preparate ugniažolė įvilkta į kietąją tabletę, kuri ištirpsta plonajame žarnyne, t. y. ten, kur nėra rūgščių, ir taip išsaugomos jos savybės. Preparato rekomenduojama gerti ryte ir vakare, kad visada būtų užtikrintas tam tikras ugniažolės kiekis kraujyje.
Ugniažolių raugas muilo gamybai
Kai kurie žmonės naudoja ugniažolių raugą muilo gamybai. Tokiu atveju raugas gali būti naudojamas vietoj vandens. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad ugniažolių raugas gali suteikti muilui tamsią spalvą. Svarbu žinoti, kad naudojant raugą vietoj vandens, gali reikėti šiek tiek padidinti šarmo kiekį arba sumažinti pariebinimą, nes raugas yra rūgštus. Kosmetikai galima naudoti įvairių žolių, jų mišinių raugus, ne virtuvės atliekų.
Ugniažolė sode: piktžolė ar naudingas augalas?
Daugeliui sodininkų ugniažolė yra įkyri piktžolė, kurią sunku išnaikinti dėl jos gyvybingumo ir lengvo plitimo. Ji greitai užima laisvus plotus, stelbdama kitus kultūrinius augalus. Norint ją kontroliuoti, reikia reguliariai ravėti, stengiantis pašalinti visą šakniastiebį, nes iš jo likučių augalas gali vėl atželti.
Kita vertus, kai kurie ekologinės sodininkystės šalininkai ugniažolę vertina kaip bioindikatorių - jos buvimas rodo azotu turtingą dirvą. Taip pat manoma, kad jos kvapas gali atbaidyti kai kuriuos kenkėjus. Profesorius K. sausais ugniažolių milteliais galima naikinti amarus ir skydamarius. Vieniems - piktžolė, kurią norisi kuo greičiau išrauti iš daržo. Kitiems - vaistas nuo visko, pradedant karpomis, baigiant virškinimo problemomis ar odos ligomis. Retas augalas sukelia tiek prieštaringų reakcijų kaip ugniažolė. Vieni džiaugiasi, kad ji savaime auga sode, o kiti vos tik pastebėję ją tarp lysvių - naikina be gailesčio. Vis dėlto, jei žinai, ką darai, ugniažolės nauda gali būti tikrai įspūdinga.
tags: #ugniazoles #raugas #pirkti