Hermanas Kochas (gim. 1953) - žymus Nyderlandų humoristinių televizijos laidų („Jiskefet“) kūrėjas, aktorius ir rašytojas. Tarptautinį pripažinimą pelnė romanu „Vakarienė“, išverstu į daugiau nei 40 kalbų ir ekranizuotu skirtingose šalyse. 2009-aisiais pasirodžiusi „Vakarienė“ išgarsino autorių visame pasaulyje. Romane subtiliai ardomas civilizuotumo fasadas, nagrinėjami sudėtingi psichologiniai portretai ir moralinės dilemos. Hermanas Kochas laviruoja tarp žanrų: tai ir trileris, ir psichologinis romanas, ir satyra vienu metu.
Apie autorių ir jo kūrybos braižą
Hermanas Kochas (gim. 1953) žymus Nyderlandų humoristinių televizijos laidų („Jiskefet") kūrėjas, aktorius ir rašytojas. Nuo 1985 metų jis publikuoja literatūros kūrinius. Debiutavo romanu „Gelbėk mus, Marija Montaneli“. Jo tekstams būdinga psichologinė įtampa, juodasis humoras, subtili ironija ir aštri visuomenės kritika. Pats autorius yra sakęs, kad literatūra neturi auklėti - ji turi kelti klausimus ir palikti skaitytoją su nerimu.
„Vakarienė“: siužeto vingiai ir paslaptys
Dvi sutuoktinių poros susitinka pavakarieniauti prabangiame restorane. Puikus vasaros vakaras Amsterdame. Ragaudami gardžius patiekalus jie mandagiai šnekučiuojasi apie kasdienius dalykus. Iš pirmo žvilgsnio - tai tik vakarienė prabangiame restorane. Mandagūs pokalbiai, lėkštė po lėkštės, taurė po taurės. Tačiau po tuščiais, nerūpestingais žodžiais slypi baisi paslaptis, galinti sugriauti jiems gyvenimą. Sulig kiekvienu nauju patiekalu peiliai tarsi aštrėja. Tačiau po stalo tekstile ir išmoktomis manieromis slypi tai, kas nepatogu, sunku ištarti, beveik nepakeliama.
Vakarienei pasiekus kulinarinę kulminaciją, pagaliau prabylama apie paslaptį. Pagrindinis pasakotojas - vieno iš jaunuolių tėvas, jaunesnysis brolis Polas. Jis su žmona ir brolio šeima susitinka vakarienės prabangiame restorane. Seržas ir Polas - broliai. Vienas galimai greitai taps ministru pirmininku. Antrasis istorijos mokytojas. Buvęs. Vyresnėlis gan žinomas ir daug pasiekęs žmogus, bet jaunėlio akimis žiūrint - bukagalvis kaimietis.
Nuo vidurio knygos pagaliau pradėjo aiškėti, kas čia per istorija ir kur tai veda. Apie ką istorija? Apie sūnaus žiaurų nusikaltimą ir tėvų reakciją į tai. Pasakotojas - jaunesnysis brolis, kuris su žmona ir brolio šeima susitinka vakarienės prabangiame restorane. Klerė ir aš. Klerė, Mišelis ir aš. Mes kartu saugojome paslaptį. Paslaptį, kurios prieš tai neturėjome. Tiesa, visi trys saugojome ne po vienodą paslaptį, bet gal to nė nereikia. Nereikia visko apie vienas kitą žinoti.
Visą vakarienę matome Polo - vieno iš ketverto - akimis. Jis, vakarienės metu karts nuo karto grįždamas į praeitį, pateikia visokių detalių, kurios sukelia daugybę klausimų ir išlaiko intrigą. Pasakojimas vingiuoja, karts nuo karto grįždamas į praeitį, užsimindamas apie kažką, kas galbūt bus svarbu tik ateityje, palikdamas neužbaigtų minčių, spėlionių. Knyga, kviečianti susimąstyti, ką obuolys pasako apie obelį ir ar tiesa, kad obuolys nuo obels netoli rieda.
Moralinės dilemos ir visuomenės kritika
Klausimas - kiek toli tėvai gali eiti dėl savo vaiko? - čia manau nelabai tinka, nes ši šeima nėra standartinė šeima. Jie yra „kitokie“, tad automatiškai jų požiūris kitoks nei mūsų paprastų mirtingųjų. Ši istorija kelia daugiau klausimų apie sprendimų priėmimą ir ilgalaikes to pasekmes. Ar tėvų meilė - besąlygiška, ar vis dėlto savanaudiška? Ar egzistuoja riba, kurios net ir šeima neturėtų peržengti?
Diskusijoje nuolat grįžta klausimas: kas labiau šokiruoja - pats nusikaltimas ar suaugusiųjų reakcija į jį? Romanas subtiliai ardo civilizuotumo fasadą. Kiek plonas yra moralės sluoksnis, jei jį taip lengva perbraukti baime ar instinktu saugoti savus? Diskusijoje taip pat išryškėjo visuomenės veidmainystės tema. Ar romanas labiau apie šeimą, ar apie viduriniosios klasės saviapgaulę? Ar politiko personažas - tik žmogus, ar simbolis?
Kochas ironizuoja subtiliai, be tiesioginių pamokymų. Jo juokas - tamsus, beveik nejaukus. „Vakarienė“ nėra detektyvas tradicine prasme. Čia svarbu ne tiek tai, kas įvyko, kiek tai, kas vyksta skaitytojo viduje, kai apie tai sužinoma. Tai knyga, kuri nepasiūlo saugaus atsakymo ir neleidžia patogiai atsitraukti. Ji lėtai, beveik nepastebimai, priartina prie ribos, kur moralė ima svyruoti.
Skaitytojų patirtis ir kritikų atgarsiai
Šią knygą laikiau lentynoje keletą metų ir nuolat šmėžavo nuojauta, kad man ji patiks. Ne autoriaus šlovė, ne leidykla, ne rekomendacijos…. Geriausiai knygas parenka paprasčiausia nuojauta. Tiesiog juste jaučiau, kad bus kažkas ypatingo. Įtrauks ir intriguos. Labai patiko. Siužeto išdėstymas tikrai kaip kokiame prestižiniame restorane: užkandžiai, karštasis patiekalas, kava, desertas. Digestyvas… Ir, žinoma, žinoma, arbatpinigiai. Labai įtraukia. Tikrai neįmanoma padėti į šalį. Ir nors pati istorijos esmė jau kažkur matyta ir girdėta, susižavėjimas knyga niekur nedingsta. Šio olandų rašytojo pavardė ankščiau nereiškė nieko. Dabar gi ją mintyse apibrėžiu storu raudonu markeriu. Verta dėmesio.
Ypatingą diskusijų aštrumą sukėlė pasakotojas. Pirmojo asmens pasakojimas sukuria pavojingą artumą - skaitytojas tarsi sėdi prie to paties stalo, girdi tas pačias mintis, pamažu ima matyti pasaulį veikėjo akimis. Ar įmanoma teisinti tai, kas iš pradžių atrodė nepateisinama? Pats Polas (jaunesnysis) save laikantis gero skonio ir tono žinovu, bet iš tiesų begalo varginantis ir iki nuobodulio smulkmeniškas žmogus (tas iki kiekvienos smulkmenos apibūdintas restoranas nuo padavėjų iki tualeto interjero). Įkyri restorano prabanga ir nuolat į maistą lendantis mažasis administratoriaus pirštelis, rodos, nuolat bando paties skaitytojo kantrybę - kas gyvenime tėra erzinanti smulkmena, o kas nuo stalo verčiantis pakilti užribis?
Stiprus, emociškai įtaigus romanas. Kaip ir žada kitų vertintojų rekomendacijos, pasakojimas šiurpus. Visgi perskaičius kurį laiką kabo mintyse tokia tamsi ir klampi idėja, kad „nelaimingos šeimos /…/ niekaip negali apsieiti pačios.“
Kritikų vertinimai:
- „Perskaičius šį įtraukiantį romaną, joks apsilankymas restorane nebebus įprastas.“ (De Volkskrant)
- „Kaip toli galima eiti, siekiant apsaugoti savo vaiką?“ (Vrij Nederland)
- „Kandus, ciniškas ir kupinas toksiško humoro.“ (Washington Post)
- „Trikdančiai geras... Psichologiškai turtingas... Greito tempo... Absoliučiai įtikimas.“ (USA Today)
- „Kalbą Kochas vartoja tarsi stetoskopą - mes girdime kiekvieną jo veikėjų širdies dūžį, jaučiame jų pavydą, meilę, baimę, neapykantą... Skalpelio aštrumo proza, anatomiškai tiksliai romane atkuriami mūsų tamsiausi instinktai.“ (The Guardian)
- „Priverčia skaitytoją žiopčioti gaudant orą.“ (Il Giornale)
Knygos „Vakarienė“ apdovanojimai ir pasiekimai:
Romanas „Vakarienė“ išverstas į daugybę kalbų ir pelnė tarptautinį pripažinimą.
| Pasiekimas / Apdovanojimas | Metai | Pastabos |
|---|---|---|
| Išverstas į daugiau nei 40 kalbų | Pasaulinis populiarumas | |
| Ekranizuotas skirtingose šalyse | Pagal romaną Nyderlanduose sukurta spektaklių ir filmas „Vakarienė“ (rež. Menno Meyjes) | |
| The New York Times bestselerių sąrašas | Ilgas savaites nesitraukė iš sąrašo | |
| Nyderlandų „Metų knygos“ titulas | 2009 | |
| Publikos premija (NS Publieksprijs) | 2009 |
Tad jau kaip turbūt supratote, knyga manęs nesužavėjo. Buvo minčių ne kartą ją mesti, bet nenorėjau pripažinti, jog knygą, kurią laikiau lentynose daugiau nei kelis metus, mane taip nuvylė. Tad perskaičiau. Patiko? Nelabai. Kitas skaitytojas pažintį su H. Koch kūryba galėjo pradėti nuo „Vasarnamis su baseinu“. Visgi skaitymo netęsiau, grąžinau knygą ir nebesukau galvos.