Vilniaus Verkių Kalvarijos švenčia 350-tąjį gimtadienį. Šis kryžiaus kelias, vadinamas Kalvarijomis, 1669 m. birželio 9 d. pašventino Vilniaus vyskupas Aleksandras Sapiega. Pagrindiniai šventės renginiai vyko šį savaitgalį Vilniaus Kalvarijose, švenčiant Sekminių atlaidus.
Vilniaus Kalvarijos - tai Jėzaus Kristaus kančios kelias, kurį sudaro tam tikras skaičius Kryžiaus kelio stočių arba vietų, įrengtų lauko koplyčiose su paveikslais ar skulptūromis. Kalvarijos dažniausiai įrengiamos kalvotoje vietovėje, primenančioje Jeruzalės kraštovaizdį.
Verkių Kalvarijų įkūrimas ir istorinė raida
Verkių valdos nuo Lietuvos krikšto ir Vilniaus vyskupystės įkūrimo pradžios priklausė Vilniaus vyskupams, kurie šioje vietoje įrengė dvarą - vasaros rezidenciją. XVII a. viduryje, vyskupas Jurgis Bialozoras (1622-1665) sumanė įsteigti Kristaus kančios kelio stotis, kaip padėkos Viešpačiui ženklą už pergalę prieš rusų kariuomenę Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos kare (1654-1667). 1662 m. Verkių apylinkių kalneliai buvo pervadinti Golgotos, Siono ir Alyvų kalno vardais, o Baltupio upeliui suteiktas Kedrono vardas.
Pirmosios Kalvarijos Lietuvoje įsteigtos 1639 metais Žemaičių Kalvarijoje. Toliau sekė Vilniaus Verkių Kalvarijos 1669 metais, Beržore 1759 metais, Vepriuose 1846 metais ir nebaigtos statyti Rokiškyje 1864 metais. Vilniaus Verkių Kalvarijos įkurtos XVII a. paminėti pagaliau pasibaigusį Tvaną (rusų ir švedų armijų antpuolius). Statybos truko apie 7 metus.
Vilniaus Kalvarijos iškilmingai pašventintos 1669 m. birželio 9 d. per Sekmines. Visoms Vilniaus bažnyčioms skambinant varpais, Vilniaus vyskupas Aleksandras Sapiega prie Paskutinės vakarienės stoties tarė žodį susirinkusiems maldininkams ir pats vedė juos Kryžiaus keliu, barstydamas iš Jeruzalės atvežtą žemę, sustiprinančią simbolinį Kalvarijų ryšį su Šventąja Žeme. Pirmoji medinė bažnyčia bei dalis koplyčių pastatytos iki 1669 m.
Vilniaus vyskupo Aleksandro Sapiegos iniciatyva prižiūrėti Verkių Kalvariją ir globoti piligrimus 1668 m. buvo pavesta Vilniaus Šventosios Dvasios konvento dominikonams. Po metų Kalvarijų ansamblis visiškai perduotas dominikonų ordino žinion.
1675 m. Vilniaus vyskupiją administravęs Mikalojus Steponas Pacas neaiškiomis aplinkybėmis perdavė jas iš Varšuvos atvykusiems dominikonams observantams, priklausiusiems Šv. Liudviko Bertrando kongregacijai. Tais pačiais metais visas Kalvarijų kompleksas sudegė, todėl Verkiuose įsikūrę naujieji šeimininkai ėmėsi jį atstatyti. Buvo pradėta statyti pirmoji mūrinė Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia (baigta iki 1700 m.) ir vienuolynas.
1755 m. popiežiaus nuncijaus Mikalojaus Serros nutarimu Kalvarijos buvo grąžintos dominikonams observantams. Vadovaujami tėvo Faustino Bočkovskio, dominikonai ėmėsi perstatyti bažnyčią ir plėsti vienuolyną. Didžiausi šventovės fundatoriai buvo Oršos iždininkas Mykolas Piotrovskis ir jo žmona Kristina. 1772 m. vyskupas Tomas Zenkavičius konsekravo Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią ir 20 koplyčių.
Didesnių nuostolių padarė prancūzų armija, 1812 m. užėmusi Šv. Kryžiaus Atradimo ir Švč. Trejybės bažnyčias su vienuolynais ir įrengusi juose kareivines, karo ligoninę ir arklides. Po prancūzų armijos invazijos bažnyčia buvo bene labiausiai nuniokota Vilniaus krašte. Po napoleonmečio 1814-1816 m. Švč. Trejybės bažnyčia ir trinitorių vienuolynas buvo restauruoti. Restauruotos visos koplyčios, o vienuolyno pastatas 1817 m. buvo visiškai atstatytas. 1842 m. caro valdžia nusavino didžiąją dalį fundacinių Verkių vienuolyno žemių.
1832 m. Švč. Trejybės bažnyčia ir trinitorių vienuolynas buvo uždaryti. 1850 m. uždarytas ir Verkių dominikonų vienuolynas, vienuoliai iškelti į Trakų vienuolyną, bažnyčia perduota pasauliečiams kunigams, vienuolynas tapo klebonija. Uždarius vienuolyną, Kalvarijų lankymo tradicija nenutrūko.
Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia: architektūra ir freskos
Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia yra Verkių Kalvarijų ansamblio centras, simbolinis Golgotos kalnas. Tai vėlyvojo baroko stiliaus šventovė, išpuošta freskomis, atspindinčiomis svarbius krikščioniškus siužetus. Šv. Kryžiaus Atradimo, dažnai vadinama Kalvarijų bažnyčia, yra vėlyvojo baroko stiliaus kryžminio plano dviejų bokštų trinavė bažnyčia (bazilika). Religinį ansamblį sudaro bažnyčia, stovinti beveik viduryje, aukščiausioje vietoje, taip pat vienuolyno pastatas ir koplyčios.
Bažnyčios freskos
Įspūdingiausios išlikusios ir restauruotos pagrindinės navos skliautą puošiančios freskos, kurios atspindi tris temas:
- Šv. Kryžiaus istorija: Jungia tris figūrines kompozicijas, išdėstytas pagal išilginę ašį nuo presbiterijos iki prienavio.
- Švč. Jėzaus Širdies garbinimas: Ši scena nutapyta bažnyčios apsidės skliaute. Švč. Širdies garbinimas - freska, nutapyta Presbiterijos skliaute virš didžiojo altoriaus. Švč. Jėzaus Širdies kultas, kaip ypatinga Kristaus garbinimo forma, susiformavo XVIII a. vokiečių mistikų aplinkoje, kilo iš jų apmąstymų apie Jėzaus Širdį kaip dieviškos meilės simbolį.
- Kristaus gyvenimo epizodai: Liunetėse tapyti Kristaus gyvenimo epizodai, kurie atlieka didžiųjų scenų „komentarų“ funkciją ir papildo šv. Kryžiaus istorijos epizodų prasmes. Pavaizduotos scenos: Kalno pamokslas, Jericho neregiai, Lozoriaus prikėlimas, Kristus ir nusidėjėlė, Prekiautojų išvarymas iš šventyklos, Vakarienė fariziejaus Simono namuose, Šventosios moterys prie kapo.
Taip pat bažnyčioje galima pamatyti šias freskas:
- Konstantino Didžiojo pergalė: freska, nutapyta pirmame skliaute centrinėje navoje nuo didžiojo altoriaus. Šios scenos siužetas 312 m. įvykęs mūšis tarp imperatoriaus Konstantino didžiojo ir Maksencijaus.
- Šv. Kryžiaus atradimas: freska, nutapyta antrame skliaute centrinėje navoje nuo didžiojo altoriaus. Scenoje vaizduojama šv. Elena, garbinanti stebuklingą šv.
- Šv. Kryžiaus išaukštinimas: paskutinė centrinės navos skliautų scena. Figūrinės kompozicijos ašį sudaro asmenys, padėję iš naujo atrasti kryžių krikščionių pasauliui: šv. Elena, Jeruzalės vyskupas Makarijus, ant šventovės laiptų klūpo Konstantinas.
Didįjį altorių puošia Nukryžiuotojo figūra, nesudegusi nė per XVII a. gaisrą.
Paskutinės vakarienės stotis ir jos istorija
Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelio pirmoji stotis - Paskutinė vakarienė. Vilniaus Kalvarijas sudaro 2 dalys: 20 pirmųjų stočių žymi Jėzaus Kristaus kelią nuo Paskutinės vakarienės namų iki ketvirtųjų Jeruzalės miesto vartų, kitos 15 stočių - Kryžiaus kelią nuo Poncijaus Piloto rūmų iki Kalvarijos kalno.
Koplytėlę „Paskutinės vakarienės“ stočiai fundavo Apolonija, Marijona ir Jonas Mikučioniai iš Samantonių kaimo.
Paskutinės vakarienės datos mįslė
Remdamasis Evangelijomis, taip pat istoriniais ir astronominiais duomenimis, C. Humphreysas mėgino tiksliai nustatyti, kodėl ir kada Jėzus paskutinį kartą prieš savo mirtį susirinko vakarieniauti su savo mokiniais. Tyrinėtojus ilgą laiką glumino Šventajame Rašte pastebėtas neatitikimas. Evangelijose pagal Matą, Morkų ir Luką sakoma, kad Paskutinė vakarienė vyko žydams pradedant švęsti Paschą (Neraugintos duonos šventę). Tuo tarpu Evangelijoje pagal Joną teigiama, jog tai vyko Paschos išvakarėse.
Kembridžo universiteto profesorius Colinas Humphreysas įsitikinęs, kad ši klaida įsivėlė kaitaliojant kalendorius. Mokslininkas taip pat tvirtina, jog ši jo išvada dar labiau pagrindžia pasiūlymą nustatyti pastovią Velykų datą. C. Humphreysas savo naujoje knygoje „Paskutinės vakarienės paslaptis“ (The Mystery Of The Last Supper) daro išvadą, kad Jėzus ir jo apaštalai Matas, Morkus ir Lukas veikiausiai naudojo kitokį kalendorių negu apaštalas Jonas.
„Kad ir ką galvotumėte apie Bibiliją, faktas, jog žydai niekada nesupaniotų Paschos vakarienės su kokia nors kita, todėl šiuo atveju prieštaravimą tarp Evangelijų iš tikrųjų sunku suprasti“, - nurodė C. Humphreysas. „Daug Biblijos tyrėjų sako, jos šiuo atžvilgiu Evangelijomis visiškai negalima pasitikėti. Tačiau jeigu vienu metu naudojame mokslą ir Evangelijas, iš tikrųjų galime įrodyti, kad nėra jokio prieštaravimo“, - pridūrė jis.
Pagal C. Humphreysą teoriją, Jėzus laikėsi senojo žydų kalendoriaus, o ne oficialaus naujo Mėnulio kalendoriaus, kuris labiau paplito maždaug tuo metu, kai buvo nukryžiuotas Jėzus ir tebenaudojamas iki mūsų dienų. Jeigu ši teorija teisinga, Paschos vakarienė ir Jėzaus paskutinė vakarienė vyko trečiadienį. Be to, tai paaiškintų, kodėl labai daug įvykių suspėjo įvykti nuo Paskutinės vakarienės iki nukryžiavimo.
Po Paskutinės vakarienės Jėzaus suėmimas, tardymas ir atskiri teismai iš tikrųjų vyko ne vieną naktį, o per ilgesnį laikotarpį. C. Humphreysas mano, kad pagal šiuolaikinį Saulės kalendorių Velykų data galėtų būti pastovi, o ne kilnojama. Remiantis prielaida, kad nukryžiavimas vyko balandžio 3 dieną, Velykos galėtų būti švenčiamos balandžio 5 dieną.
Nauji atradimai restauruojant bažnyčią
Restauruojant bei konservuojant Vilniaus Kalvarijų komplekso Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios interjero sienų tapybą, restauratoriai (UAB „Opus Optimum“) pranešė apie atradimą, su kuriuo šių metų balandį buvo supažindinta Restauravimo taryba. Surasta ankstesnė, nei iki šiol žinota, vėlyvojo baroko tapyba. Tai leidžia spėti, kad ir pati bažnyčia buvo pastatyta anksčiau, nei manoma, - Kultūros vertybių registre (unikalus kodas - 1038) šios bažnyčios pastatymo metai nurodomi 1755-1772.
Tapybos restauratorė Indrė Valkiūnienė, pristačiusi atliekamus darbus, papasakojo apie atrastus nežinomus autentiškus tapybos epizodus, kurie atsivėrė valant presbiterijos sienas. Tapyba ant sienų rasta po labai kietu XIX a. tinko sluoksniu. Prieš užtrinant tinku, ši tapyba tuo metu jau buvo uždažyta, o dedant tinką, sienos dar paskustos, todėl tapybos sluoksnis pažeistas.
Pasak I. Valkiūnienės, tiksliai nuspėti tapybos siužetą, iki galo jos neatidengus, neįmanoma. Pirminės tapybos kompozicijos yra didelio formato, jas sudaro figūriniai paveikslai, sudėtingi rėmimai ir gana laisvai tapyti nekartojami dekoro elementai. Visa tapyba, išskyrus lango dekorą, rasta pirmame sluoksnyje.
Restauravimo tarybos nuomone, atrasta tapyba yra reikšminga, ją būtina išsaugoti, todėl reikia parengti šiuo metu įgyvendinamos konservavimo, restauravimo darbų programos papildymą, atidengti rastą tapybą, išsiaiškinti jos kompoziciją ir siužetą, nustatyti išlikusios tapybos apimtį ir spręsti, kaip rasta tapyba turi būti eksponuojama.
Dalies bažnyčios sienų jau restauruota bei konservuota XVIII a. sienų tapyba, jau galima pasigrožėti pirminėmis vėlyvojo baroko spalvomis bei restauruotomis dekoro detalėmis. Atkuriant interjero dažymo spalvas siekiama visur atkurti pirmines XVIII a. Vėlyvojo baroko stiliaus sienų tapyba bažnyčia išpuošta 1772-1773 m.
Verkių Kalvarijos šiandien ir piligrimystės tradicijos
Šiandien Verkių Kalvarijos yra svarbus piligrimystės centras, pritraukiantis tikinčiuosius iš Lietuvos ir kitų šalių. Nuo seno tikintieji lankydavo šventąsias vietas, bet tai buvo brangu, nelengva ir nesaugu, todėl Europos vietovėse, kur reljefas priminė Jeruzalę, imta kurti šventojo miesto kopijas-Naująsias Jeruzales, kad piligrimai galėtų aplankyti netolimas Kalvarijas. Kalvarijos ypatingai aktyviai steigėsi XVI a. pab. katalikybei pergyvenus reformaciją.
Verkių Kalvarijos - Kryžiaus kelias, tiksliai atkartoja Jeruzalės Kryžiaus kelio scenarijų, atstumus tarp stočių, kitus parametrus. Negalintys nuvykti į Jeruzalę Didžiojo penktadienio dvasią gali pajusti ir Vilniaus Kalvarijose, kur siekta kuo tiksliau atkartoti Jėzaus laikų Jeruzalės topografiją ir netgi orientaciją pasaulio šalių atžvilgiu. Teigiama, jog Vilniaus Kalvarijose bendras kelio ilgis, atstumai tarp stočių žingsniais ir netgi pėdomis atitinka Šventosios žemės realijas.
Kryžiaus kelias užima 7 kilometrus labai gražioje gamtoje. Nepriklausomybės laikais buvo naujai atkurtos sovietmečiu sunaikintos (išsprogdintos) koplyčios ir vartai. Atstatymui prireikė 12 metų, ir dabar turime 20 koplyčią (16 mūrinių), 7 medinius ir 1 mūrinius vartus, tiltą su medine koplytėle per upelį. 2002 metais Kalvarijas pašventino Vilniaus Arkivyskupas A.J. Bačkys.
Kryžiaus kelio stotys
20 pirmųjų stočių žymi Suėmimo kelią (nuo „Paskutinės vakarienės kambario“ iki „Ketvirtųjų Senojo miesto vartų“), likusios 15 stočių - Kryžiaus kelią (nuo „Piloto rotušės“ iki „Golgotos kalno“).
Kryžiaus kelio stočių skaičius gali siekti 47. Tačiau populiariausia 14 stočių forma ir tvarka, nusistovėjusi XVII a. pirmoje pusėje Ispanijoje.
Štai keletas iš Verkių Kalvarijų Kryžiaus kelio stočių:
| Stotis | Pavadinimas |
|---|---|
| 1 | Pas Sopulingąją Dievo Motiną |
| 2 | Prie Alyvų kalno |
| 3 | Alyvų darželyje arba Viešpats Jėzus meldžiasi Alyvų kalne |
| 4 | Jėzų suima |
| 6 | Pirmieji vandens vartai arba Prie įvedamų miesto vartų Jėzų palieka mokiniai |
| 9 | Pas Kajafą |
| 10 | Jėzus kalėjime |
| 13 | Pirmą kartą pas Pilotą |
| 22 | Jėzus ima savo kryžių |
| 26 | Veronika nušluosto Jėzui veidą |
| 34 | Jėzaus kapas |
Sekminės Verkių Kalvarijose
Labiausiai Kryžiaus kelias atgydavo per Sekmines - čia susirinkdavo keliolika tūkstančių tikinčiųjų. Sekmadienį tikintieji iš visos Lietuvos kviečiami į šventę Kalvarijų pievoje - iškilmingas šv. Mišias, koncertą ir iškylą. Švęsti Sekminių į Vilniaus Kalvarijas kitomis dienomis renkasi šeimos, jaunimas, kunigai ir vienuoliai.
Birželio 9 d., sekmadienį, pagrindinę iškilmių dieną, 13 val. po atviru dangumi šalia bažnyčios Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas aukos iškilmingas šv. Mišias, jų metu bus teikiamas Sutvirtinimo sakramentas (Mišias tiesiogiai transliuos LRT Plius kanalas). Iškart po Mišių visi žmonės kviečiami į iškylą Kalvarijų pievoje. Organizatoriai kviečia atsinešti pledus ir lauknešėlius, bendrauti ir klausyti dueto „Baltos Varnos“ koncerto.
Lankymo patarimai
Nuo viešojo transporto susisiekimo stotelės "Baltupiai" reikia susirasti kelio nuorodą "Pušyno kelias" ir ja sekti. Taigi, kol kas pradžioje paklysti nėra šansų. Stenduose su žemėlapiu/planu raudonas taškas žymi 'esate čia' vietą, o stendai bus pastatyti ir kitose vietose.
Einant Kalvarijas apmąstoma Jėzaus Kristaus kančia, kalbamos tam tikros maldos ir giedamos giesmės. Tai daugiau dvasinis ir/ar sportinis ėjimas. Kraštas apsaugotas mediniais rėmais.
tags: #verkiu #kalvarijos #paskutine #vakariene