Pasaulis yra audeklas, audžiamas didžiulėmis informacijos, diskusijų, filmų, knygų, gandų, istorijų staklėmis. Šiandien šios staklės dirba aprėpdamos be galo daug - talkinant internetui beveik kiekvienas gali dalyvauti šiame procese, atsakingai ir neatsakingai, su meile ir neapykanta, gėrio ir blogio labui, gyvenimui ir mirčiai. Tai, kaip mąstome apie pasaulį ir - o tai bene svarbiausia - kaip apie jį pasakojame, turi didžiulę reikšmę. Kai pasikeičia šis pasakojimas - pasikeičia pasaulis. Tai, kas įvyksta, bet nebūna papasakota, liaujasi egzistavę ir miršta.
Asmeninio Pasakojimo Iššūkiai ir Galimybės
Mūsų asmeninės istorijos ir patirtys yra kertinis akmuo, formuojantis mūsų supratimą apie būtį. Mano pirmoji sąmoningai išgyventa nuotrauka yra mano mamos nuotrauka, daryta dar prieš man gimstant. Deja, nespalvota, todėl joje nematyti daugelio detalių, iš jų telikę pilki siluetai. Mama sėdi prie seno radijo imtuvo, tokio su žalia akimi ir dviem rankenėlėmis - viena garsui reguliuoti, kita - stotims ieškoti. Šis radijo imtuvas vėliau tapo mano vaikystės draugu ir iš jo sužinojau, kad egzistuoja kosmosas.
Kai būdama kelerių metukų mergaitė žiūrėdavau į nuotrauką, buvau įsitikinusi, kad mama, sukinėdama radijo ratuką, ieškojo manęs. Vaikystėje įsivaizdavau, kad mama žvelgia į laiką. Tas trumpas pokalbis kažkur Vakarų Lenkijos provincijoje 20 amžiaus septinto dešimtmečio pabaigoje, pokalbis tarp mano mamos ir manęs, jos mažo vaiko, įstrigo atmintyje ir suteikė stiprybės užtaisą visam gyvenimui. Nes praplėtė mano esatį toliau nei paprastas materialusis pasaulis ir atsitiktinumas, toliau nei priežastis ir pasekmė, nei tikimybių dėsniai. Tarsi apgyvendino mane ten, kur nėra laiko, saldžioje amžinybės artumoje. Savo vaikišku proteliu suvokiau, kad manęs yra daugiau, nei iki tol įsivaizdavau.
Gyvename daugiabalsių pasakojimų pirmuoju asmeniu realybėje ir iš visur girdime daugiabalsį triukšmą. Nusprendėme, kad šitoks individualizuotas požiūris, „aš“ balsas yra natūraliausias, žmogiškiausias, sąžiningiausias, net jei atsisako platesnės perspektyvos. Pasakoti taip suprantamu pirmuoju asmeniu, vadinasi, austi absoliučiai nepakartojamą raštą, vienintelį tokį, vadinasi, jausti savo kaip individo autonomiškumą, sąmoningai suvokti save ir savo likimą. Vakarų civilizacijos raida iš esmės remiasi šito „aš“ atradimu ir daugiausia juo matuoja tikrovę. Pasakojimas pirmuoju asmeniu, regis, yra vienas iš svarbiausių žmonijos civilizacijos atradimų, jis skaitomas pagarbiai, laikomas patikimu.
Neabejotini yra pasakojimo pirmuoju asmeniu nuopelnai literatūrai ir apskritai žmonių civilizacijai - pasakojimą apie herojų ar dievų pasaulį, kuriam mes neturime valios, jis pavertė mūsų individualia istorija ir perleido sceną žmonėms, tokiems kaip mes. Be to, su tokiais kaip mes lengva susitapatinti, todėl tarp pasakotojo ir skaitytojo arba klausytojo užsimezga empatija paremtas emocinis ryšys. Taigi literatūra virto dalijimosi patirtimis lauku, agora, kur kiekvienas gali apsakyti savo paties likimą arba suteikti balsą savam alter ego. Be to, tai demokratiška erdvė - kiekvienas gali tarti žodį, kiekvienas taip pat gali sukurti savo „balsą, kuris kalba“.
Paraboliniai Pasakojimai ir Komercializacija
Paradoksalu, tačiau daugybė individualizuotų pasakojimų panašu į chorą, sudarytą vien iš solistų - balsai stengiasi vienas kitą perrėkti, konkuruoja dėl dėmesio, atlieka tuos pačius motyvus, galop vienas kitą nustelbdami. Tokia patirtis stebėtinai dažnai nuvilia skaitytoją, nes paaiškėja, kad reikšdamas savąjį „aš“ autorius negarantuoja universalumo. Tai, ko mums trūksta, yra - regis - parabolinis pasakojimas. Mat parabolės herojus yra ne tik konkretus asmuo, įkurdintas tam tikrose istorinėse ir geografinėse aplinkybėse, bet ir gerokai pranoksta šį konkretų asmenį, tapdamas Kiekvienu ir Visur.
Visuotinė literatūros rinkos komercializacija paskatino skaldyti ją pagal sritis - nuo tol vyksta tokios ar anokios literatūros mugės ir festivaliai, visiškai atskirai, formuodami klientūrą iš skaitytojų, kurie apsiriboja detektyvais, fantasy arba science-fiction. Tokia situacija yra ypatinga, nes tai, kas turėjo viso labo pagelbėti knygininkams ir bibliotekininkams sutvarkyti lentynose išleidžiamų knygų gausą, o skaitytojams padėti susigaudyti didžiulėje pasiūloje, tapo abstrakčiomis kategorijomis, į kurias jau ne tik įmetami gatavi kūriniai, bet pagal kurias ima rašyti ir patys rašytojai. Žanrinė literatūra primena pyragaičių formelę, kurioje kepami labai panašūs rezultatai, jų nuspėjamumas yra laikomas dorybe, jų banalumas - laimėjimu. Visuomet intuityviai priešinausi tokiai tvarkai, nes jis apriboja rašytojo laisvę, bodisi eksperimentais ir ribų peržengimu - viena svarbiausių kūrybos savybių. Gera knyga neprivalo įrodinėti savo žanrinės priklausomybės.
Serijiniai Pasakojimai ir Jų Poveikis
Šiandien jaučiame didelį pasitenkinimą matydami, kaip gimsta naujas būdas pasakoti apie pasaulį - kino serialas, kurio slapta užduotis yra sukelti mums transą. Žinoma, toks pasakojimo būdas jau egzistavo mituose ir homeriniuose pasakojimuose, o Heraklis, Achilas ar Odisėjas - tai, be abejonės, pirmieji serialų herojai. Tačiau niekada anksčiau jis nebuvo užvaldęs tiek erdvės ir nedarė tokio didelio poveikio kolektyvinei vaizduotei. Pirmieji du 21 amžiaus dešimtmečiai neabejotinai priklauso serialams.
Serialas šiandienine forma ne tik praplėtė mūsų dalyvavimą pasakojime laiko prasme, generuodamas įvairų jo tempą, atsišakojimus ir aspektus, tačiau ir įvedė savo naują tvarką. Kadangi daugeliu atveju jo uždavinys yra kuo ilgiau išlaikyti žiūrovo dėmesį - serialinis pasakojimas daugina siužeto linijas, taip neįtikėtinai supinkliodamas jas tarpusavyje, kad kartais nebelieka kitos išeities, kaip tik griebtis seno, kadaise operos sukompromituoto, naracinio triuko: „deus ex machina“. Kuriant vis naujas serijas neretai pakeičiama visa personažų psichologija ad hoc, kad geriau tiktų prie naujų siužeto vingių.
Potencialaus tęsinio poreikis sukuria būtinybę palikti atviras pabaigas ir neleidžia pasiekti to paslaptingojo katarsio, kuomet išgyvenama vidinė permaina, išsipildymas, kuomet žiūrovas jaučia pasitenkinimą, jog dalyvavo pasakojimo akte. Kai viskas taip komplikuojama, nebaigiama, kai nuolat atidėliojamas laukiamas prizas, katarsis, tuomet atsiranda priklausomybė, žiūrovas hipnotizuojamas. Fabula interrupta, sugalvota labai seniai ir žinoma iš Šeherezados pasakų, serialuose sugrįžo su trenksmu, pakeisdama mūsų jautrį ir darydama keisčiausią psichologinį poveikį, atitraukdama mus nuo mūsų gyvenimo ir hipnotizuodama tarsi nesveikas gardėsis. Serialas taip pat atitinka naują, ištęstą, padriką pasaulio ritmą, jo chaotišką komunikaciją, jo nepastovumą ir nestabilumą. Šis pasakojimo būdas šiandien bene kūrybingiausiai ieško naujos formos.
Žinios ir Informacija Skaitmeniniame Amžiuje
Mūsų protėviai tikėjo, kad žinios ne tik atneš žmonėms laimę, gerovę, sveikatą ir turtus, bet ir sukurs lygią ir teisingą visuomenę. Janas Amosas Komenskis, didis 17 a. pedagogas, nukalė terminą „pansofija“, juo perteikdamas idėją apie galimą omniscenciją, universalią žiniją, apimsiančią visą įmanomą pažinimą. Tai taip pat, ir visų pirma, buvo svajonė apie tai, kad žinios gali būti pasiekiamos kiekvienam. Argi galėdamas laisvai gauti informacijos apie pasaulį beraštis valstietis netapsiąs individu, gebančiu apmąstyti save ir pasaulį? Atsiradus internetui, atrodė, kad šias idėjas pagaliau bus galima puikiai įgyvendinti.
Deja, išsipildžiusios svajonės dažnai mus nuvilia. Negana to, internetas, visiškai nekritiškai paklūstantis rinkos procesams ir atiduotas žaidėjams-monopolininkams, manipuliuoja gigantiškais duomenų kiekiais, išnaudodamas juos visai ne „pansofiškai“ - kad žinios būtų plačiai prieinamos, o priešingai, pasitelkdamas juos pirmiausia naudotojų elgsenai programuoti, kaip sužinojome po „Cambridge Analytica“ skandalo. Užuot išgirdę pasaulio harmoniją, girdime garsų kakofoniją, įkyrų triukšmą, kuriame desperatiškai mėginame nugirsti kokią tylutėlę melodiją, bent silpniausią ritmą.
Politologų tyrimai, deja, irgi neigia Jano Amoso Komenskio intuityvų įsitikinimą, kad juo daugiau žinių apie pasaulį galima įgyti, tuo labiau politikai vadovaujasi protu ir priima racionalius sprendimus. Panašu, kad toli gražu tai nėra toks paprastas reikalas. Fake news’ų ir fakeup’ų kategorija verčia iš naujo klausti, kas yra fikcija. Skaitytojus, kurie nuolat mulkinami, dezinformuojami ar vedžiojami už nosies, palengva apninka specifinė neurotine idiosinkrazija. Nuo tada, kai melas tapo pavojingu masinio naikinimo ginklu (net jei tebesąs primityvus įrankis), fikcija prarado skaitytojų pasitikėjimą. Manau, kad toks skaitytojų domesys rodo civilizacijos atžangą. Tai reiškia, kad sutriko mūsų gebėjimas daugiapusiškai (konkrečiai, istoriškai, tačiau ir simboliškai, ir mitologiškai) dalyvauti įvykių grandinėje, vadinamoje mūsų gyvenimu.
Įvykiai, Patirtis ir Mito Svarba
Gyvenimas kuriamas iš įvykių, tačiau tik tuomet, kai gebame juos interpretuoti, bandyti suprasti ir suteikti jiems prasmę, jie virsta patirtimi. Įvykiai yra faktai, tačiau patirtis yra kai kas nenusakomai kita. Būtent ji, o ne įvykiai, yra mūsų gyvenimo materija. Patirtis yra interpretacijos apdorotas ir atmintyje išsaugotas faktas. Ji taip pat remiasi tam tikru, mūsų prote esančiu pagrindu, gilia reikšmių struktūra, ant kurios gebame išskleisti savo gyvenimą ir nuodugniai jį tyrinėti. Tikiu, kad tokios struktūros vaidmenį atlieka mitas.
Visiems žinoma, kad mitas niekada nebuvo tikras faktas, tačiau jis visuomet veikia - ne tik per antikinių herojų nuotykius, šiandien jis prasismelkia ir į pasaulį užkariavusius, labai populiarius šiuolaikinio kino pasakojimus, kompiuterinius žaidimus, literatūrą. Niekada pernelyg nesižavėjau paprasta klasifikacija į fiction ir non-fiction, nebent pripažintume, kad tai tik deklaratyvus ir sąlyginis skyrimas. Daugybės fikcijos apbrėžimų jūroje man labiausiai patinka ta, kuri yra seniausia ir priskiriama Aristoteliui.
Mane taip pat įtikina rašytojo ir eseisto Edwardo Morgano Forsterio pasiūlytas būdas atskirti faktą nuo fabulos, nuo grožinio pasakojimo. Jis rašė, kad kai sakome:
| Faktas | Fikcija |
|---|---|
| Mirė vyras, o paskui mirė žmona | Mirė vyras, o paskui iš sielvarto mirė žmona |
Literatūros Ateitis ir Percepcijos Pokyčiai
Gali vis dėlto būti, kad romanas ir literatūra apskritai tampa kažkuo marginaliu palyginti su kitais pasakojimo būdais. Kad vaizdas ir naujosios betarpiškos patyrimo sklaidos formos - kinas, fotografija, virtual reality ir augmented reality - įgis didesnį svorį ir taps rimta alternatyva tradiciniam skaitymui. Skaitymas yra gana sudėtingas psichologinis percepcijos procesas. Bendrais bruožais jis toks: iš pradžių giliausiai paslėptas turinys yra konceptualizuojamas ir verbalizuojamas, paverčiamas ženklais ir simboliais, o paskui vėl „atkoduojamas“ iš kalbos į patirtį. Tai reikalauja tam tikros intelektualinės kompetencijos.
Patirties perdavimo ir dalijimosi ja būdai žmonijos istorijoje nuėjo ilgą kelią: nuo sakytinio, žmogaus atmintimi pasikliaujančio gyvo žodžio iki Gutenbergo revoliucijos, kai pasakojimą tapo įmanoma plačiai paskleisti rašto pavidalu ir šitaip įamžinti bei užkoduoti, taip pat dauginti nepakitusį. Didžiausias šios permainos laimėjimas buvo akimirka, kai mąstymą kaip tokį sutapatinome su raštu.
tags: #viktorija #ivanova #skleriaus #vistos #ir #kiausiniai