Ryšys tarp tėvų ir vaikų yra vienas stipriausių ir ilgiausiai trunkančių. Net kai vaikai užauga ir tampa suaugusiaisiais, šis ryšys išlieka svarbus. Tačiau, kai suaugę vaikai, sulaukę 30 metų ar daugiau, vis dar gyvena su tėvais, kyla klausimų apie tokio gyvenimo būdo normalumą ir priežastis. Ar tai tik finansinis patogumas, ar gilesnės priežastys lemia šį pasirinkimą? Šiame straipsnyje panagrinėsime gyvenimo su tėvais po 30 metų aspektus, jo privalumus ir trūkumus, taip pat aptarsime, kaip šis reiškinys keičiasi šiuolaikinėje visuomenėje.
Priežastys, kodėl suaugę žmonės lieka gyventi su tėvais
Yra daug priežasčių, kodėl suaugę žmonės renkasi arba yra priversti gyventi su tėvais. Kai kurios iš jų yra susijusios su finansinėmis problemomis, kitos - su asmeniniais pasirinkimais ar kultūriniais skirtumais.
Finansinės priežastys
Bene dažniausia priežastis, kodėl suaugę vaikai lieka gyventi su tėvais, yra nepalankios finansinės galimybės. Daugelyje šalių, įskaitant Airiją, Ispaniją ir Portugaliją, būsto kainos yra neįtikėtinai aukštos, o nuomos kainos nuolat auga. Jauniems žmonėms sunku susitaupyti pradiniam įnašui arba tiesiog išsinuomoti būstą.
Bankininkai skaičiuoja, kad vienas žmogus su paskola gali įpirkti vos 30 kvadratinių metrų butą sostinėje, Kaune ir Klaipėdoje - apie 33 kvadratinių metrų butą. Ši situacija rodo, kad jaunoms šeimoms, kurios tik pradėjo dirbti, tokia našta yra labai sunkiai pakeliama. Kaimuose gyvenamieji būstai yra nebrangūs, tačiau jaunimas atsižvelgia ir į darbo vietas, socialinę, kultūrinę infrastruktūrą, todėl niekas nenori kurtis labai toli nuo infrastruktūros.
Daugelis absolventų turi dideles studijų paskolas, kurias reikia grąžinti. Gyvenimas su tėvais leidžia jiems sutaupyti pinigų ir greičiau atsikratyti skolų. Baigus studijas dažnai sunku rasti tinkamą darbą, todėl gyvenimas su tėvais suteikia finansinį stabilumą darbo paieškos laikotarpiu.
Būsto įperkamumo rodikliai didžiuosiuose Lietuvos miestuose (su paskola)
| Miestas | Įperkamas buto plotas (kv. m) |
|---|---|
| Vilnius | 30 |
| Kaunas | 33 |
| Klaipėda | 33 |
Asmeninės priežastys
Be finansinių priežasčių, yra ir asmeninių motyvų, kodėl suaugę žmonės lieka gyventi su tėvais. Gyvenimas su tėvais gali būti patogus, nes nereikia rūpintis nuoma, komunaliniais mokesčiais ar maisto gaminimu. Kai kuriems žmonėms svarbu būti šalia savo šeimos ir gauti emocinę paramą. Išsiskyrus su partneriu, grįžimas į tėvų namus gali būti laikinas sprendimas, kol susitvarkys gyvenimas. Taip pat kai kurie žmonės nusprendžia tęsti studijas ir gyventi su tėvais, kad sutaupytų pinigų.
Kultūriniai skirtumai
Gyvenimas su tėvais po 30 metų skirtingose kultūrose vertinamas nevienodai. Pavyzdžiui, Italijoje yra gana įprasta, kad jaunuoliai gyvena su tėvais iki 30-34 metų. Portugalijoje ir Airijoje, dėl ekonominių priežasčių ir būsto krizės, vis daugiau jaunų suaugusiųjų gyvena su tėvais. Lietuvoje toks gyvenimo būdas vis dar gali būti stigmatizuotas, tačiau požiūris keičiasi, nors daugėja vienišų žmonių - nuo 2011 iki 2021 metų tokių žmonių 30-39 metų amžiaus grupėje padaugėjo net 44 procentais.
Specialistų nuomonės apie ilgą gyvenimą su tėvais
Daugiau apie tai - TV3 žiniose. Pasak santykių ekspertų, anksčiau santykiai buvo reikalingi tam, kad žmonės išgyventų, o kuo toliau, tuo labiau šis poreikis dingsta ir santykiai tampa pasimėgavimu bei tiesiog buvimu kartu. Dabar žmonės labiau domisi psichologija, gilinasi į tai, ar patys yra laimingi ir dėl to neskuba arba nenori įsipareigoti kitam. Jauna ir be konfliktų išaugusi karta dažnai bijo santykiuose patirti nusivylimą, problemas ir skaudinančias emocijas, todėl pasirenka tiesiog ramų ir iššūkių bei rizikų neturintį egzistavimą, užuot rizikavus ir patyrus visą jausmų spektrą.
Psichologas Gediminas Navaitis teigia, kad ilgą laiką su tėvais gyvenantys žmonės paprastai nesiekia karjeros, vengia savarankiškumo ir atsakomybės už save. „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto Lietuvoje vadovė O. Bložienė teigia, kad visame pasaulyje yra pastebima užsitęsusi branda, kuri reiškia, kad finansiškai savarankiški žmonės tampa vis vyresnio amžiaus.
„Šiandien mes kovojam su benamyste, kovojame su tuo, kad 40 metų sulaukęs jaunimas dar gyvena su tėvais. Europos lyderiai skaičiuoja, kad Europoje kas antras jaunuolis nuo 18 iki 35 metų gyvena pas tėvus. Tai yra problema, kurią turime spręsti“, - teigia politikai. Pasak M. Bankininko, jeigu namo statybai paimtų 170 tūkstančių paskolą, tai jam reikėtų sumokėti 360 tūkstančių. Tai yra tikrai didžiuliai pinigai, tai yra dvigubai daugiau negu pati paskola. Šiuolaikinio jaunimo nuomone, tikslingiau yra leisti žmogui pabūti vienam, kad labiau atrastų save ir išsiaiškintų, ko nori iš savęs ir kito žmogaus. Jie labiau renkasi karjerą, laisvalaikį ir malonumus. Ekspertas tvirtina, kad dabar žmonės labiau domisi psichologija, gilinasi į tai, ar patys yra laimingi ir dėl to neskuba arba nenori įsipareigoti kitam.
Šiuolaikinės šeimos susiduria su iššūkiu, kai tėvai, net ir užaugus vaikams, vis dar siekia kontroliuoti jų gyvenimą. Tokie tėvai kišasi į vaikų ir anūkų gyvenimus taip, tarsi jie vis dar būtų paaugliai, nesugebantys priimti sprendimų. Tai pasireiškia kasdieniais skambučiais, nepaliaujamais patarimais dėl vaikų auginimo ar net primygtiniais siūlymais paimti maisto ar daiktų iš tėvų namų. Pasak psichologės Vaidos Platkevičiūtės, tokiu atveju svarbu suprasti, kad tėvai elgiasi automatiškai, neturėdami jokios intencijos skaudinti, o vaikai jaučia pretenziją į savarankiškumą, tuo pačiu stiprią emocinę priklausomybę ir baimę nutraukti tėvų - vaikų ryšį.
Gyvenimo su tėvais privalumai ir trūkumai
Gyvenimas su tėvais po 30 metų turi tiek privalumų, tiek trūkumų. Svarbu atsižvelgti į abu aspektus, kad priimtumėte informuotą sprendimą apie tai, ar toks gyvenimo būdas jums tinka.
Privalumai
- Finansinis stabilumas: Gyvenimas su tėvais leidžia sutaupyti pinigų nuomai, komunaliniams mokesčiams ir maistui.
- Namie ruoštas maistas: Daugelis tėvų mėgsta gaminti maistą savo vaikams, o tai gali būti didelis privalumas.
- Emocinė parama: Buvimas šalia šeimos gali suteikti emocinę paramą ir sumažinti stresą.
- Pagalba namų ruošos darbuose: Tėvai gali padėti su namų ruošos darbais, tokiais kaip skalbimas ir valymas.
- Mažiau atsakomybės: Gyvenant su tėvais, dažnai jaučiama mažiau atsakomybės.
Trūkumai
- Privatumo stoka: Gyvenant su tėvais, gali trūkti privatumo ir asmeninės erdvės.
- Namų taisyklės: Tenka laikytis tėvų namų taisyklių, kurios gali būti erzinančios.
- Sunku susirasti partnerį: Kai kuriems žmonėms gali būti sunku susirasti partnerį, jei jie vis dar gyvena su tėvais.
- Mažiau savarankiškumo: Gyvenant su tėvais, gali būti sunkiau tapti savarankišku ir atsakingu.
- Konfliktai: Gali kilti konfliktų su tėvais dėl skirtingų nuomonių ir gyvenimo būdo.
Santykis su tėvais - mūsų gerovės ir laimės pagrindas
Niekas nepaneigs, kad tėvai ir vaikai yra susiję amžinu ryšiu. Santykis su tėvais veikia mūsų gyvenimą, norime to ar ne. Tėvų pakeisti negalime, o mokyti ar teisti, kaltinti juos - neturime įgaliojimų. Santykis su tėvais - mūsų gerovės, sėkmės visuomenėje ir laimės šeimoje pagrindas. Jūs esate ir liksite vaikas santykyje su savo tėvais. Jūs gimėte iš savo tėvų, tik per juos atėjote į šį pasaulį, ir tai yra didi dovana.
Pasak Žydrūno, pats neinantis į bažnyčią ir Dievu netikintis, sako, kad visi atsakymai yra Biblijoje. „Visos pagrindinės mūsų gyvenimo nuostatos yra sudėtos Biblijoje. Pradėkime nuo tokių paprastų dalykų kaip „mylėk savo tėvą ir motiną kaip save patį“. Nuo čia viskas ir prasideda. Juk būna taip: mes kažkur nemylime savęs, o paskui tą nemeilę automatiškai transliuojame tėvams.“
Kai žmogui sukanka 30 metų, pas jį prasideda didžiulė vidinė revizija, kurios esmė yra tokia: iki 30 metų aš gyvenau kitų gyvenimą - tėvų, visuomenės ir pan. - o paskui pradedi klausti savęs, kas tu esi iš tikrųjų. Tačiau yra tokia mažytė problema: neišspręsti probleminiai santykiai su tėvais ir kita aplinka. Nebūtinai turi važiuoti pas tėvus ir jų atsiprašinėti, bet turi priimti, atleisti sau, koks tu buvai iki šiol. Nuo to atleidimo ir atsiprašymo momento tu gali labai gražiai judėti į priekį ir tada tas minusas, kuris buvo iki 30-ies (probleminiai santykiai) versis į pliusą. Žmogus judėti į priekį gali tik tuomet, kai suvokia savo problemas ir kad visa bėda yra ne tėvuose, o jame pačiame, kada žmogus atsiprašo tėvų arba taiko kitą techniką, kuri leidžia žmogui išsivalyti ar paleisti nuoskaudas. Aplinkos atspindys kaip mechanizmas turėtų sudeginti egoizmą, o egoizmas yra pagrindinė priežastis, dėl kurios, Žydrūno teigimu, turime pretenzijų tėvams.
Kaip kurti darnius santykius gyvenant su tėvais ir atsiskyrimo procesas
Jei nusprendėte gyventi su tėvais, svarbu sukurti darnius santykius, kad visi jaustumėtės patogiai. Svarbiausia - suvokti, kad esame savo tėvų vaikai, ir šis ryšys, nors ir ypatingas, turi keistis, vaikams augant.
Atsiskyrimo svarba
Vaikui vos metus, jis veržiasi eiti visai ne ten, kur yra vedamas už rankytės, ne ten, kur nori tėvai. Jis eina ten, kur jam įdomu, siekia tyrinėti pasaulį. Štai šioje vietoje turime būti sąmoningi. Pirmiausia, žinoma, įsijungia saugojimo instinktas - ir tai svarbu. Sąmoningumas būtų tame, kad nepersistengtume saugodami, kad leistume maksimaliai saugiai tyrinėti, eiti, pažinti, kitaip tariant - čia jau pradedame paleisti vaiką „po milimetrą ar centimetrą“, bet leisti jam pačiam už save atsakyti.
Laikas bėga greitai ir trejų mažylis jau pasiruošęs į darželį. Čia jau rimtesnis momentas mamai, o gal ir tėčiui - jų brangenybė pusdieniui ar ilgiau bus patikėta kitam žmogui, o neretai visai nemažoje grupėje kitų vaikų. Daug pavojų čia tyko, teks vaikui pačiam savimi pasirūpinti daugelyje situacijų. Vyksta tam tikras atsiskyrimas tarp mamos ir vaiko, kurio sėkmę inicijuoja be jokios abejonės suaugęs žmogus. Kuo tėvai savyje jaus didesnį pasitikėjimą savimi ir vaiku, tuo lengviau šis procesas vystysis iki reikiamos adaptacijos lygio. Dar vienas žingsnis - kelionė į mokyklą.
Tėvų vaidmuo ir atsakomybė
Net jeigu ir labai norisi būti „geriausia drauge“ savo dukrai ar sūnui, taip neturi būti, nes tokiu būdu mes pažeisime savo vaikų asmenines ribas. Tai žalinga. Abiems pusėms. Netgi tuomet, kai mūsų vaikai jau suaugę ir mes bendraujame su jais kaip suaugęs-suaugęs, mes vis tiek niekada nebūsime lygūs, mes visuomet liksime tėvais savo vaikams, o tai reiškia tam tikrą atstumą. Ir juo labiau neturime teisės perkelti savo vaikams atsakomybės už savo savijautą, jausmus, nesėkmes ar bėdas. Neturime su jais tuo dalintis. Privalome su tuo susitaikyti ir elgtis tinkamai, kiek mūsų vaikams metų bebūtų.
Socialinių vaidmenų svarba
Kiekvienas žmogus savo gyvenime kaip kokiam teatre suvaidina mažiausiai kelis vaidmenis: pirmas iš jų - dukra arba sūnus, vėliau gali būti sesuo ar brolis, draugas ar draugė, mylimasis ar mylimoji, vyras arba žmona, tėvas arba mama, be abejo bendradarbis arba viršininkas, mokinys, studentas, kokios nors profesijos atstovas ir t.t. Kaip žinia, santykiuose mes vadovaujamės tam tikrų mūsų prisiimtų socialinių vaidmenų bendrai numatytais (ar savo susikurtais) kriterijais, kaip kokiomis pareigybinėmis instrukcijomis. Socialinis vaidmuo tam tikra prasme nusako, kaip turime elgtis, kad santykiai būtų harmoningi ir tvirti.
Štai sūnus ar dukra jau studentai, o tėvai vis dar laikosi senojo (t. y. nepilnamečio vaiko tėvų) vaidmens ir siekia prisiimti atsakomybę už studento gyvenimą, sprendimus, sveikatą, laimę, ateities planus… Skamba pažįstamai? Juk aiškinimas vienas - mes, tėvai, turime daugiau patirties, geriau žinome, norime, kad būtų geriau, norime apsaugoti ir pan. Vienas labai svarbus momentas: dėl kartų skirtumo (20-25 metų) buvusi patirtis nėra tinkama dėl gerai žinomo ir jaučiamos itin spartaus technologijų vystymosi ir socialinės aplinkos keitimosi. Dauguma tėvų šito neįvertina ir atkakliai siūlo, perša ar net pasinaudodami manipuliacijomis užkrauna savo patirtį jau užaugusiems savo vaikams.
Patarimai, kaip tėvams „paleisti“ suaugusius vaikus
- Raskime sau įdomų užsiėmimą. Praktikuokime sąmoningumą.
- Kvėpuokime. Kai pradedame pokalbį su vaiku, kurio viduje „revoliucija“, fiziškai įkvėpkime.
- Bendraudami su paaugliu prisiminkime pasaką apie Undinėlę. Taip ir paauglystėje - viskas (ir gera ir bloga) yra stipriai ryškiau ir skausminga. Mūsų mylimi žmonės, vaikai, jaučia kitaip nei mes, suaugę. Stipriau.
- Būkime savo vaikams tam tikra prasme „partneriai“: juk jie jau tokiame amžiuje, kai daug ką gali padaryti patys, tačiau dar nesugeba prisiimti pilnos atsakomybės - taigi, mokykime jų to. Savo pavyzdžiu. Jeigu jūsų prašo pagalbos - padėkime.
- Priminkime sau, kad tai mūsų mylimi žmonės - netgi tuomet, kai jie nereaguoja į mūsų prašymus, guli su telefonu rankoje ir žiūri į lubas. Tai sunku, bet juk mes - suaugę, o ne jie. O jeigu dar prisimintume, kai patys buvome įsimylėję - tuomet tas meilės objektas atrodo tobulas ką jis bedarytų. Šiek tiek tokių jausmų pajuskime savo vaikams - abiem pusėms bus lengviau bendrauti, nes santykiuose atsiras meilės.
- Pasakokime savo vaikams apie save. Netgi jeigu mums atrodo, kad jų tai nedomina. Na, bent jau keletą sakinių kas dieną: kaip praėjo mūsų diena, kas nepasisekė, o ką planuojame daryti kitaip. Trumpai. Ir neverta klausinėti paauglio apie jo dieną, nes dažniausiai jis jau bus papasakojęs apie tai tam, kam norėjo. Tačiau, jausdamas, kad mes atviraujame, žinos, kad gali būti išklausytas.
- Mėginkime pažinti savo vaikus kaip naujas asmenybes, o ne mūsų kopijas. Jeigu iki 12 metų vaikas nesusidomėjo mūsų hobiu, tai mums belieka stebėti, kokį jam patinkantį užsiėmimą jis susirado. Ir galbūt pamėginti su juo tą sritį atrasti sau. Kodėl gi ne? Jeigu norime būti šalia.
Kaip atsiriboti ir paleisti savo suaugusį vaiką (4 esminiai žingsniai)
Nedarnių šeimų problemos ir pririšimo būdai
Šeimai, ypač nedarniai, sunku užaugusį vaiką „paleisti“ ir sukurti palankų užnugarį, nes iki šiol vaikas atlikdavo tam tikras funkcijas šeimoje. Pavyzdžiui, jis tapo tarpininku tarp savo konfliktuojančių tėvų. Arba tapo „mamos draugu“ ar „tėčio drauge“ - vaikas užėmė tam tikrą funkcinę nišą. Jei jis išeina iš šeimos, jo funkcijų niekas neperima. Tada šeimos sistema tampa nestabili, tėvai pradeda kategoriškai prieštarauti, kad vaikas atsiskirtų nuo šeimos, nes jiems reikia, kad jis savo funkcijas vykdytų kaip ir anksčiau. Tokioje šeimoje tėvams jokie vaiko draugai nepatinka, išorinė aplinka atrodo grėsminga, o pavojai sveikatai ir gyvybei slypi už kiekvieno kampo. Neretai vaikui įteigiamas bendras gyvenimo pavojingumas, visiškai neleidžiama būti savarankišku. Tėvai nieku gyvu nepripažins, kad jie vaiko nepaleidžia dėl to, jog patys nebeturi vienas kitam ką pasakyti, o šeima yra išsikvėpusi. Yra įvairių vaikų pririšimo būdų. Visada galima pasakyti: „Tu niekam nereikalinga išskyrus mane, niekas tavęs nemylės taip kaip aš, nes tavo bjaurus charakteris“ arba ką nors panašaus. Visų tokių pranešimų vaikui potekstė: „Tu nesugebėsi išgyventi toli nuo savo šeimos“.
Šeimos gyvenimo ciklo etapai ir vidurinio amžiaus krizė
Dažnai šeimos gyvenimo ciklo šeštosios stadijos eiga sutampa su tėvų viduriniojo amžiaus krize, o tai dar labiau pablogina situaciją. Tėvai pasiekė tokį amžių, kai turi atsakyti sau į klausimus: Kodėl jie gyvena vienas su kitu? Ar susiklostė jiems gyvenimas taip, kaip jie to norėjo? Ar užsiima jie tuo, kas suteikia jiems džiaugsmo? Ar pasiekė jie socialinės gerovės ir aukštos gyvenimo kokybės? Jei to nėra, tai vyras ir žmona turi sau paaiškinti - kodėl? Kartais patogu dėl nesusiklosčiusio šeiminio gyvenimo pasiteisinti vaiko elgesio ar fizinės sveikatos sutrikimais. Nepadariau karjeros, nes auginau „sunkų“ ar ligotą vaiką, jis blogai mokėsi arba buvo nesuvaldomas. Dabar negaliu užsiimti tuo, ko man norėtųsi, nes mano vaikas „sunkaus“ amžiaus. Jei ši, šeštoji, stadija praeina sėkmingai, vyksta vaikų atsiskyrimas nuo tėvų antruoju pokyčių lygiu: tarp jų keičiasi tarpusavio santykiai, o ne tik fizinis atstumas. Tėvai ir vaikai gali palaikyti artimus santykius, mylėti vieni kitus visą gyvenimą, bet tai - ne santykiai tarp mažo vaiko ir tėvų, o dviejų suaugusiųjų žmonių santykiai be emocinės priklausomybės. Jeigu to neįvyksta, tada atsiskyrimas būna dalinis, nepilnas.
„Ištuštėjusio lizdo“ sindromas ir ryšio palaikymas
Vaikams susituokus ir gyvenant atskirai, prasideda septintasis etapas, simetriškas antrajam: vaikus užauginę sutuoktiniai kartu diados stadijoje. Dažnai tai vadinama ištuštėjusio lizdo sindromu. Vyrui ir žmonai reikia kažkuo pakeisti niekam nebereikalingas tėviškas funkcijas. Nors suaugę nebeprivalome tėvams atsiskaityti už savo veiksmus, tačiau turime jaustis už tuos veiksmus atsakingi ir rūpintis savo tėvais („Gerbk tėvą ir motiną“ sako penktasis Dievo įsakymas). Branginkime savo artimuosius - tai mūsų šaknys, tai mūsų stiprybė ir tradicijos. Kitais žodžiais tariant, kad ir koks kreivas atrodytų mums mūsų giminės medis, neskubėkime kirsti šakos, ant kurios patys ir sėdime. Palaikydami ryšius su savo tėvais, leidžiame vaikams artimiau pažinti senelius, o ir patys galime išvysti savo tėvus visai kitokioje šviesoje. Laiminga ar nelabai buvo mūsų vaikystė, geri ir taikūs ar įtempti santykiai su tėvais - šiandien tai ne tiek svarbu. Mes lyg kokie vaisiai kybome ant to paties giminės medžio šakų. Mūsų gyslomis teka vienas kraujas. Mus sieja bendri prisiminimai. Taigi, visiškai natūralu, kad norime dalyvauti ir dabartiniame vienas kito gyvenime: rūpintis vieni kitais, dalytis rūpesčiais ir džiaugsmais, pridengti vieni kitų silpnybes ir išryškinti stipriąsias puses. Tačiau... kad ir kaip nemalonu pripažinti, tokiu būdu tik darome savo vaikams (ir sau) „meškos paslaugą“.
„Meškos paslauga“ ir drugelio analogija
Kartą kokone atsirado nedidelis plyšelis ir pro šalį ėjęs žmogus jį pastebėjęs ištisas valandas stovėjo ir žiūrėjo, kaip per šį mažą plyšelį stengiasi ištrūkti drugelis. Praėjo nemažai laiko ir atrodė, kad drugelis jau visai netekęs jėgų, o plyšelis vis dar buvo toks pat nedidelis. Tada žmogus nusprendė padėti drugeliui. Jis išsitraukė sulankstomą peiliuką ir perpjovė kokoną. Žmogus toliau stebėjo, galvodamas, kad tuoj-tuoj drugelio sparnai išsities ir sustiprės, ir jis pats nuskris. Visą likusį gyventi laiką drugelis vilko žeme savo silpną kūnelį, savo taip ir neišskleistus sparnelius. Ir visa tai nutiko tik todėl, kad žmogus, ketindamas jam padėti, nesuprato, kad pastangos, kurių reikėjo drugeliui išlįsti pro menką kokono plyšelį, būtinos tam, kad skysčiai iš jo kūno patektų į sparnelius ir drugelis sugebėtų skraidyti. Kartais būtent pastangos mums reikalingos gyvenime. Jei mums būtų leista gyventi nepatiriant sunkumų, mes būtume nuskriausti. Mes nebūtume tokie stiprūs, kokie esame dabar.
Tėvo ir motinos atmetimas: įtaka gyvenimui
Madinga ieškoti savo problemų šaknų tėvų auklėjime. Tačiau svarbu suprasti, kad neišspręsti probleminiai santykiai su tėvais gali trukdyti asmeniniam tobulėjimui ir laimei.
Tėvo atmetimas
Pasak psichologo Andrejaus Želvetro, jeigu jūs paskelbėte atvirą karą savo tėvui, tai pakenkėte savo vyriškumui. Tada jums tenka skaityti psichologines knygas, lankytis seminaruose, ieškant prarastos jėgos. Jūs nejaučiate savo vyriškumo kaip tik todėl, kad turite problemų su tėvu. Net jeigu tėvas miręs, jis vis tiek simboliškai gyvena jūsų viduje. Ten, kur nieko neįsileidžiate ir kur patys retai pažvelgiate.
Nė vienas vyras nebus laimingas, kol nesupras savo tėvo. Kodėl esant sunkumų finansinėje srityje reikia atsiprašyti būtent tėvo? Todėl, sako Žydrūnas, kad pasirūpinimas namais, maistu, medžiotojo instinktas vis tiek yra vyriškas reikalas ir tai yra priskiriama vyriškai energijai. Nuo tėčio potencialo priklauso tai, kiek vaikas gali paimti. Kuo didesnė pretenzija iš vaiko tėvui dėl to, kiek jis paima, tuo labiau vaikas atmeta tai, ką gali duoti tėvas iš savo energetinės pusės. Vaikas, išmokęs priimti tėvą ir pagauti tuos du kiškius, jis jau turi potencialą sugalvoti, kaip dar ir lapę pagauti ir pan. Taip pat tėtis, sako Žydrūnas, yra ir pirmas vyras pasaulyje, kurį mato vaikas. Todėl jeigu užaugusi mergina turi pretenzijų savo tėvui, ji darnių santykių sukurti negali.
Dauguma vyrų vengia bendrauti su savo tėvais. Mažai kas tikisi gerų dialogų. Ir vis tiek pabandykite atkurti kontaktus su tėvu. Nutaikykite progą, kai liksite vieni, be moterų, ir paprašykite papasakoti apie savo gyvenimą. Kai suprasite, kodėl tėvas elgėsi vienaip ar kitaip, pradėsite jį gerbti. Pažinę ir supratę jį, automatiškai pradėsite suprasti baltas dėmes savyje. Jūsų tėvas - tai jūsų šaknys. Jis turi raktą nuo jūsų vyriškumo. Tik ėmę gerbti tėvą, pradėsite gerbti vyrą savyje.
Santykiai su mama
Susitvarkius santykius su mama, atsiprašius jos ir atleidus sau pačiai, veidoskaitos specialisto teigimu, žmogaus socialinis pasaulis, ryšiai su žmonėmis turi plėstis pakankamai ryškiai. „Mūsų pažinčių gylis, socialiniai ryšiai, žmonių atsidavimas mums priklauso nuo mūsų santykių su mama“, - kalba Ž. Sadauskas. Tad veidoskaitininkas sako, kad tiems, kurie turi puikius santykius su mama, socialiniame pasaulyje sekasi nuostabiai.
Psichologės Vaidos Platkevičiūtės patarimai
Kaip bendrauti su savo tėvais, kad nesijaustumėte kalti dėl to, kad norite gyventi savo gyvenimą? O gal tiksliau, kaip išgyventi tėvų nepasitikėjimą, padėti jiems nusiraminti, priimant savo vaikų savarankiškumą ir kitokius pasirinkimus? Psichologės nuomone, ši tema plati ir jos sprendimas yra ganėtinai nelengva asmens ir santykio transformacija.
Jūsų ir tėvų ryšys yra vaiko ir tėvo. Jame tėvai visuomet pretenduos į geriau žinančiųjų, išmanančiųjų, turinčiųjų pasirūpinti savo vaikais vaidmenį. Tuo tarpu vaikai jaučia pretenziją į savarankiškumą, tuo pačiu stiprią emocinę priklausomybę ir baimę nutraukti tėvų - vaikų ryšį. Bet koks bandymas parodyti save vaikams sužadina kaltės jausmą, baimę, kad jie taip įskaudins tėvus. O tėvai puikiai geba panaudoti savo „nelaimingumo“, „nuskriaustumo“ išgyvenimą, kad išsaugotų savo valdžią. Svarbu žinoti, kad nei vienas, nei kitas vaidmuo nėra sąmoningas pasirinkimas. Tiek jūs, tiek tėvai elgiasi automatiškai, neturėdami jokios intencijos skaudinti vienas kitą. Ir didžiausias darbas, kurį verta nuveikti norint įgyti tėvų pasitikėjimą, pereiti į suaugusio ir suaugusio santykį. Buvimas suaugusiu santykyje su tėvais reiškia pajautimą, jog tėvų nuomonė yra svarbi, tačiau ji nebesukelia stiprių savęs nuvertinimo ir kaltės jausmų.
Susitikę su tėvais ir klausydami jų patarimų ar paauklėjimų, mes neretai išgyvename tai, kas mus skaudindavo, kai buvome vaikai ir ko mes nebenorime daugiau patirti. Taigi vienas iš santykių pakeitimo žingsnių yra priėmimas, kad jaučiame nuoskaudas dėl praeities tėvų elgesio, kurį atpažįstame ir dabar. Kad tos nuoskaudos nebebūtų tokios ryškios ir jautrios turime atleisti. Atleisti padeda tėvų pamatymas ne kaip tėvų, o kaip suaugusiųjų. Kaip tai padaryti? Labai pagelbėja faktinė informacija apie jų gyvenimą: kaip jie augo, kokie buvo jų tėvai, kaip skynėsi kelią į savarankiškumą, kaip kūrė šeimas ir auklėjo vaikus. Jūsų tėvai yra žmonės, kurie gyvena savo gyvenimą ne tik kaip tėvų. Ir jų elgesys, kurį jus patiriate, turi daugybę emocinių priežasčių, kurių negalite pamatyti būdami tėvo - vaiko ryšyje.
Kitas papildantis žingsnis santykių keitimo link yra pokalbis su tėvais. Jei norite būti gerbiami ir priimami, labai verta kalbėti apie tai, kaip jaučiatės, ir įvardinti kitų žmonių jausmus, jei juos matote. Tai yra efektyviau nei išgirdus priekaištą ar pamokymą kentėti, gintis ar kitaip išgyventi savo nepasitenkinimą. Kalbėti svarbu nekaltinant ar kaip nors kitaip nemenkinant savo tėvų pastangų, kad ir nepavykusių. Svarbu tiesiog leisti žinoti apie savo jausmus. Pavyzdžiui: „Kai jūs sakote, kuo turėčiau maitinti savo vaiką, aš jaučiuosi blogai. Aš taip pat išgyvenu rūpestį dėl jo nevalgymo ir liesumo, dėl to jūsų priminimas mane labai liūdina.“ Arba: „Aš labai rūpinuosi savo vaikais, bet jūsų pastabos mane verčia jaustis bloga mama.“
Labai tikėtina, kad jūsų tėvai, sakydami pastabas, taip pat turi visai kitokias užmačias. Tarkime „gal jums reikia morkų?“ gali reikšti - „aš vis dar noriu kaip nors jumis rūpintis? Rūpestis jumis mano gyvenimą daro prasmingu. Nesijaučiu gyvenanti man patinkantį gyvenimą, dėl to labai noriu prisidėti bent prie jūsų gėrio.“ Žinoma, jūsų mama gali niekada to sąmoningai nesuvokti, bet jos rūpestis ir pastabos ją daro vertinga. Tėvus mes privalome gerbti, tačiau priimti, kad esame jau užaugę ir galime gyventi ir be jų. Tai sumažina baimę jiems neįtikti, nuliūdinti. Jei esate santykyje, sunkūs jausmai yra neišvengiami. Neišvengiamas ir atsiskyrimas, per kurį galite įgyti pagarbą ir sau. Dar vienas statiškas dalykas, kurio negalėsite apeiti, tai žinia, jog jūsų tėvai nepradės elgtis kitaip nei yra įpratę, nes jiems tai suteikia prasmę, jėgą ir galią. Vadinasi, pokyčiai gali vykti tiek, kiek keisitės jūs ir per tai keisite savo buvimo su gimdytojais būdą.