„Aukštaitijos partizanų prisiminimai” neliko be atgarsio. Kai pasirodė pirmoji jų dalis (1996), pirmiausia mane pasiekė telefono skambučiai, įvairios nuomonės, išsakytos žodžiu, paskui - ir publikacijos periodikoje. Štai „Lietuvos aide” (1997 01 31 Nr. 21) straipsnyje „Pokaris - ne vien tragiška, bet ir didvyriška epocha” Liudvikas Gadeikis rašė: „Partizanų atsiminimai duoda begalę gatavos medžiagos įvairiausio, net nuotykinio žanro kūriniams, kuriuos skaitytų ir mažas, ir didelis. Juk knygos apie didvyrių žygius nebūtinai turi būti iš senųjų laikų.”
Eugenijus Ignatavičius savo straipsnį „Dienovidyje” (1997 04 04 Nr. 14) pavadino „Krauju rašytas testamentas”. Jo teigimu, tai knyga-staigmena, juk buvo neįtikėtina, kad panašaus pobūdžio kūrinys apskritai kada nors Lietuvoje pasirodys ir kad nors vienas kitas iš tautos atmintyje seniai apraudotų ir palaidotų partizanų galėjo išlikti gyvas iš po čekistinių mėsmalių dantračių. Užvertus paskutinius lapus, lieka gilus padėkos jausmas šios knygos autoriams, kurie po tiekos metų vėl ryžosi sėsti prie stalo ir dar kartą išgyventi nueitą golgotos kelią.
Istorinė atmintis ir liudijimų svarba
Apie šitokios knygos reikalingumą kalbėjo ir Jonas Pošnius „Panevėžio balse” (1997 04 18 Nr. 102): „Istorija ir žmonės turi žinoti viską.” Gavau daug laiškų. Iš Čikagos parašė tarpukario Lietuvoje buvusio Vidaus Reikalų ministro Povilaičio sūnus daktaras Romualdas Povilaitis: „Čia yra atliktas labai didelis darbas, istorinė medžiaga visiems laikams: liūdna, žiauri begalo, bet tai toks tautos likimas.”
Išsivadavimas iš karo: Prancūzijos pokario transformacija I ISTORIJOS SKAIDULĖ | VISAS DOKUMENTINIS FILMAS
Skaudūs kaltinimai, bet kaip juos dabar paneigti, kai tas būrio vadas jau miręs, likę tik jo išsakyti žodžiai... Jeigu tikrai sąžinė švari, belieka turbūt tik pačiam sėsti ir parašyti apie save, apie anuos kruvinus laikus, gal kai ką ir patikslinti, bet taip, kad liktum ramus ir prieš Dievą, ir prieš žmones. Šiose knygose apstu archyvinės medžiagos - išrašų iš KGB ypatingojo archyvo operatyvinių bei baudžiamųjų bylų.
Asmeninė patirtis ir šeimos tragedija
Gimiau 1928 m. Gasparėlių kaime, netoli Bernatonių, Panevėžio rajone. Tėvai turėjo 7 ha žemės. Šeimoje buvome keturi vaikai. Pagrindinis bunkeris pas mus buvo gyvenamajam name po pečiumi. Įėjimas per mūro sienutę, kuri pasistumdavo į vidų ir anga atsidarydavo. Į tą bunkerį ir žinodamas ne taip paprastai pateksi.
| Įvykis | Data |
|---|---|
| Brolio išvykimas į malūną | 1952 02 02 |
| Areštas ir tardymas | 1952 02 27 - 04 11 |
| Išvežimas į lagerį | 1952 07 10 |
Kada mane tardė, aš visą laiką galvojau, kas galėjo išduoti tuos partizanus mūsų namuose. Mintys nedavė ramybės, kad įvyko tokia baisi išdavystė. 1952 m. vasario 27 d. nuėjau pas savo apylinkės pirmininką Šeškų, paprašiau, kad pakinkytų arklį ir vežtų mane į NKVD. Jis dar paklausė: „Ar tu jau galutinai apsisprendei? Juk iš ten, žinok, jau niekada negrįši”.
Išbandymai ir tikėjimas
Pagrindinis mano tardytojas buvo Loginov. Su manimi jis elgėsi gana padoriai: nei jis manęs keikė, nei jis manęs mušė. Panevėžyje mane tardė nuo vasario 27 iki balandžio 11. Teisė trys rusai dabartiniam moterų kalėjime pagal 17-58-la str. 25 metams ir 5 be teisių. Atsėdėjau 2 metus 8 mėnesius.
Baigdamas dar noriu pasakyti, kad pastaraisiais metais jaučiau didelę ne tik moralinę, bet ir materialinę paramą iš buvusių partizanų, jų ryšininkų, rėmėjų, šiaip paprastų žmonių, kurie iš pensijų, iš kuklių santaupų skyrė, kiek galėjo, kad tik nesustotų „Aukštaitijos partizanų prisiminimų” leidyba. Taip norėtųsi pamatyti, sutikti kiekvieną iš jų, pažvelgti į akis, paspausti ranką ir padėkoti už jų gyvenimus, meilę ir narsą.
tags: #dienos #receptas #stanislava #breiviene