Anais laikais, kaip ir dabar, Europoje buvo du katalikiški pakraščiai - Lietuvos didžioji kunigaikštystė rytuose ir Portugalijos karalystė vakaruose. Portugalai raižė po visus pasaulio vandenynus laivais, lietuviai sukūrė bekraštę sausumos valstybę nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Šis kontrastas tarp jūros ir sausumos, tarp nuotykių ir sėslumo, slepia ne vieną įstabią istoriją, o viena iš jų - apie lietuvį Jaunutį, kuris ne tik pasiekė tolimąją Portugaliją, bet ir grįžo, atveždamas su savimi egzotiškų skonių ir tradicijų, tapusių neatsiejama Lietuvos kulinarinio paveldo dalimi.
Jaunučio kelionė į nežinią
Gi Vilniuje, prie Aušros vartų tuomet gyveno pavainikis budelio sūnus Jaunutis. Nebuvo tai mylimas vaikas - mat budelio meilužė iškeliavo pas aukščiausiąjį duodama gyvybę vaikui. Ujo budelis Jaunutį ir šis daug vargo matė, apie geresnį gyvenimą svajojo. Sykį neapsikentęs, kai tėvas liepė jam penkis pakaruoklius per naktį už miesto sienos palaidoti, šoko Jaunutis paslapčia į pravažiuojantį pirklio vežimą ir pasileido į platųjį pasaulį. Bėgo jis kuo toliau nuo Lietuvos, kad baisioji budelio ranka nepasiektų.
Po metų Jaunutis atsidūrė ant Portugalijos kranto, toliau gi, žemės nebuvo, tik vanduo tyvuliavo. Apstulbo vaiko akys tokias marias pamačiusios, bet nusižiūrėjo jis laivą, kuris ilgai kelionei buvo ruošiamas. Nutaikęs akimirką, čiupo Jaunutis maišą miltų, užsimetė ant peties ir įsmuko laivan jūreiviu apsimetęs.
Kulinarinių paslapčių atradimas tolimose jūrose
Jaunučio jūreivio karjera prasidėjo netikėtai. Sykį miegantį Jaunutį užpuolė triumo žiurkės. Vaikas nejučia suriko - taip jį portugalų jūreiviai surado. Kapitonas baisiai įtūžo ir jau buvo pasirengęs lietuvį rykliams sušerti, bet kažkuo krito į akį Jaunutis kokui Negorui. Kelerius metus laivas skrodė vandenynų bangas, pasiekė net Makao. Krovėsi į triumus brangiausius prieskonius, šilkus ir perlus. Kelionės metu Jaunutis ne tik išgyveno daugybę nuotykių, bet ir atrado savyje kulinarinį talentą.
Jaunutis per tą laiką išmoko portugalų kalbos ir tapo geresniu virėju nei jo mokytojas Negoras. Ypač jam sekėsi burti skonius portugališkame puode, kataplana vadinamame. Šis unikalus varinis puodas, leidžiantis troškinti maistą su minimaliu skysčio kiekiu, atvėrė Jaunučiui naujas kulinarines galimybes ir padėjo sukurti nepakartojamus skonius.
Kataplana | Portugališkas žuvų troškinys iš Algarvės
Portugalijos skoniai Vilniuje
Grįžo laivas į Portugaliją. Sėkmingai pardavęs prekes kapitonas nepagailėjo dalies pelno Jaunučiui. Šis tapo turtingas, vedė portugalę Beneditą, susilaukė vaikų, buvo visų gerbiamas ir mylimas. Tačiau, nepaisant sėkmės ir laimingo gyvenimo, Jaunučio širdyje kirbėjo ilgesys.
Tik gniuždė Jaunutį ilgesio liga. Taip jam norėjosi grįžti į Vilnių, pamatyti siauras jo gatveles, kad vieną dieną susirinko Jaunutis visus vaikus, sukrovė mantą į vežimą, ant viršaus užmetė kataplaną ir pasileido į varginančią kelionę Lietuvon. Grįžęs Jaunutis prie Aušros vartų nusipirko taverną ir gardžiais kvapais priviliojo visą miesto aukštuomenę.
Vilniečiai ir miesto svečiai iš lūpų į lūpas skleidė gandą apie stebuklingą puodą iš Portugalijos ir net po visą Lietuvos didžiąją kunigaikštystę paplito posakis - gardus it kataplanoje viręs. Net pats karalius buvo pas Jaunutį užsukęs, kataplanos skonybių ragavo. Gandas apie Jaunutį pasklido po visą šalį, o etmonas jam ir pravardę prilipdė - Portugalas. Niekas daugiau jo kitaip ir nebevadino. Taip portugališki skoniai, atvežti Jaunučio, tapo žinomi ir mėgstami visoje Lietuvoje.
„Galo do Porto" simbolis ir receptų išsaugojimas
O geriausiu Portugalo draugu tapo gretimo vienuolyno abatas Pranciškus. Daug vakarų jie kartu praleido prie vyno taurės - Jaunutis pasakojo apie jūras marias, keistus žmones salose, kuriuos jis matė ir dalinosi valgių gamybos paslaptimis. Kaip Jaunučio ir jo patirčių simbolį, bei galbūt net „Galo do Porto" (Porto gaidžio) įkvėpimo ženklą, jis įteikė Pranciškui ypatingą dovaną.
Ir dovaną iš Portugalijos įteikė - tradicinį molinį gaidelį. Šis gaidelis, šiandien žinomas kaip garsusis Barcelos gaidys (Galo de Barcelos), tapo Portugalijos simboliu, įkūnijančiu teisingumą, tikėjimą ir sėkmę. Grįžęs namo Pranciškus visa tai užsirašydavo ir dar savo šeimininkei Onai zakristijoje papasakodavo. Taip Jaunučio nuotykių ir kulinarinių atradimų istorija buvo perduodama iš kartos į kartą, išsaugant brangius receptus ir prisiminimus.
Iš naujo atrasti skoniai šiuolaikinėje virtuvėje
Bėgo metai, Lietuvos didžioji kunigaikštystė neišlaikė istorijos audrų, kartu su valstybe užmarštin nugrimzdo ir Portugalo taverna. Tačiau Jaunučio palikimas nebuvo pamirštas amžinai.
Sykį mūsų laikais į vokiečių restoraną „BUnte GAns" pipirų pasiskolinti užsuko kaimynystėje gyvenanti senutė. Pauostė jų ką tik grūstų ir sušnekėjo tyliai - ot šitie tai į kataplaną tiktų... Nugirdo šį žodį restorano savininkas Valeikų Arvydas. O pasirodo - senutė besanti Onutės proproproproanūkė. Šis netikėtas susitikimas tapo raktu į praeitį ir atvėrė duris į nepaprastą kulinarinį paveldą.
Ir padovanojo ji Arvydui visus išsaugotus portugališkus receptus. Ir geram žmogui pridėjo kadaise Jaunučio Pranciškui molinį gaidį dovanotą. Taip, po šimtmečių, Jaunučio „Galo do Porto" įkvėpti skoniai ir kataplanos paslaptys vėl atgimė, leidžiančios šiuolaikinei visuomenei mėgautis istoriniais patiekalais ir prisiliesti prie turtingos Lietuvos ir Portugalijos kulinarinės sąsajos.
