Katalikų tikėjime yra keletas progų, kai šventinama duona ir vanduo, tačiau viena iš labiausiai žinomų ir tradiciškai švenčiamų yra vasario 5-oji - Šv. Agotos diena. Ši diena skirta prisiminti šventąją Agotą, kuri laikoma saugotoja nuo gaisrų, nelaimių ir ligų. Šią dieną bažnyčiose šventinama duona ir vanduo, tikint, kad jie turi apsauginę galią. Ši tradicija siejama su šventosios Agotos gyvenimu ir stebuklais, kurie įvyko po jos mirties.
Šv. Agota: gyvenimas ir kankinystė
Agota (Agatha) buvo jauna mergelė, gyvenusi III amžiuje Katanijos mieste, Sicilijoje, Romos imperatoriaus Decijaus persekiojimų metu. Ji kilusi iš turtingos ir garbingos šeimos, pasižymėjo grožiu ir giliu krikščionišku tikėjimu, buvo pasišventusi Kristui. Legenda pasakoja, kad ši aukštos kilmės mergina nesutiko tekėti už miesto prefekto Kvintijano, kuris buvo ne tik pagonis, bet ir negarbingas žmogus. Agota atmetė prefekto pasiūlymą, nes buvo nusprendusi likti skaisti.
Įpykęs ir tikėdamasis palaužti jaunos merginos ryžtą, jis apkaltino Agotą katalikybės propagavimu, mergaitę suėmė bei įsakė atiduoti ją į viešnamį. Tačiau jos nusiteikimo pakeisti nepavyko. Įsiutęs valdovas liepė ją kankinti, o vėliau paliepė replėmis nugnybti jai krūtis. Įmesta į rūsį, skausme ir kraujuje paskendusi Agota matė viziją, kaip atėjęs šventasis Petras ją paguodė ir išgydė žaizdas. Tikėjimas suteikė jėgų iškęsti visus fizinius skausmus. Galiausiai Kvintijanas įsakė ją sudeginti ant karštų anglių. Krikščionė buvo sudeginta 251 metų vasario 5-ąją, jos egzekucijos dieną įvykus dideliam žemės drebėjimui. Sugriuvus daliai Pretorijaus ir žmonėms patekus po griuvėsiais, kataniečiai išsigando, nes suprato, kad tai Dievo bausmė.
Pagarba kankinei Agotai palaipsniui virto krikščionišku kultu. Šeštajame amžiuje popiežiaus Simacho rūpesčiu Romoje jos garbei buvo pastatydinta bažnyčia. Agota ypač gerbiama savo gimtinėje Katanijoje. Pasakojama, kad per jos mirties metines išsiveržė prie pat miesto esantis Etnos ugnikalnis. Lygiai po metų, 252-ųjų vasario 5-ąją, miestui ėmė grasinti išsiveržęs Etnos ugnikalnis. Tąsyk daugybė krikščionių (o ir pagonių) nuskubėjo prie Agotos kapo, ant kurio gulėjo prieš metus lauže nesudegęs velionės gobtuvas, paėmė jį ir nunešė prie besiveržiančios lavos. Ugnikalnis nurimo ir miestas buvo išgelbėtas. Nuo to laiko Agota pradėta laikyti Katanijos miesto globėja ir saugotoja nuo vulkanų išsiveržimų, žaibo smūgių, ugnies, žemės drebėjimų ir kitų stichinių nelaimių.
Duonos ir vandens šventinimo ištakos
Daugelyje šalių paplito paprotys Agotos dieną šventinti duoną ir vandenį, - kaip priemonę, apsaugančią nuo gaisro ir nelaimių. Be abejo, šis paprotys siejasi su jau minėtu Katanijos išgelbėjimu nuo degančios ugnikalnio lavos. Viduramžiais labiau estetiniais sumetimais nupjautos krūtys buvo pakeistos į du duonos kepaliukus - tai, kas šiandien neatskiriama nuo Šventosios Agotos įvaizdžio.
Šiandien lopšelio-darželio vaikai susipažino su Šv. Agotos, Duonos dienos tradicijomis. Klausėsi lietuvių liaudies istorijų ir papročių susijusių su duona - kodėl ji laikoma šventa ir ją reikia gerbti. Minint Šventosios Agotos mirties metines išsiveržė Etnos ugnikalnis, kurio lava vos neužtvindė miesto. Visus išgelbėjęs nuo Agotos kapo nuimtas apsiaustas, kurio balta spalva staiga persimainė į raudoną, o lava sustojusi. Pirmosios didžiulės iškilmės, šiais laikais virtusios vienu didžiausiu ir spalvingiausiu tokio pobūdžio festivaliu ir atlaidais, rengiama Šventosios Agotos mirimo dienos proga - vasario 3-5 dienomis. Ši šventosios kankinės pagerbimo procesija dėl savo unikalumo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Šv. Agatos šventė '26 – Katanija. Išeinant iš Kamerettos ir žiūrint į Duomo aikštę.
Šventintos duonos ir vandens tradicijos Lietuvoje
Lietuvoje šv. Agotos kultas yra ypač įsišaknijęs. Nuo seno šv. Agotos dieną šventinta vadinamoji Agotos duona, kuri paskui saugoma namuose, tikint, kad ji gina nuo gaisro. Vasario 5 d. Lietuvoje minima Šv. Agotos arba Duonos diena - sena tradicija, siejanti religiją, kultūrą ir pagarbą duonai. Ši diena - tai priminimas apie duonos svarbą mūsų protėvių gyvenime, jos simbolinę reikšmę ir apsaugines galias. Dar senaisiais pagonybės laikais, vasario 5-ąją lietuviai garbino namų ugnies deivę ir globėją Gabiją, o kartu, ir kasdieninę duoną. Tuomet, valstiečių namuose būdavo kepami didžiuliai duonos kepalai, iš kurių vėliau išsaugomi gabalėliai visus metus turėjo saugoti nuo blogybių: ir nuo gaisro, ir nuo prasto derliaus ar gyvulių ligų.
Atėjus krikščionybei ši šventė sutapatinta su Šv. Agotos varduvėmis, duona pradėta šventinti bažnyčiose. Tądien mūsų protėvių namuose pasklisdavo kepamos duonos kvapas. Buvo tikima, jog šventinta duona turi stebuklingų galių, apsaugančių nuo gaisro, žaibo ar kitų nelaimių. Per bažnytines apeigas būdavo šventinama ne tik duona, bet ir vanduo bei druska. Šie dalykai kilus gaisrui, saugojo nuo ligų, atkerėdavo nužiūrėtus žmones. Agotos duonai šventinti dažniausiai naudota įprasta naminė duona. Lietuvoje tai tradiciškai buvo ruginė duona, kepama su natūraliu raugu. Nors nėra vieno specifinio „Agotos duonos“ recepto pačiam šventinimui, verta prisiminti tradicinės ruginės duonos kepimo procesą, nes būtent tokia duona dažniausiai ir tapdavo Agotos duona. Jos kepimas pats savaime buvo svarbus, kone ritualinis veiksmas šeimoje.
Šventintos Agotos duonos ir vandens panaudojimas
Šventinta duona turėjo ypatingą reikšmę ir buvo naudojama įvairiose situacijose, atliekant tam tikrus ritualus:
| Panaudojimo sritis | Tradicinis Agotos duonos/vandens naudojimas |
|---|---|
| Apsauga nuo gaisro | Padėti ant krosnies, kad ugnis „iš namų neišeitų“, tai yra nekiltų gaisras. Įmesti į gaisrą, siekiant, kad ugnis užgestų arba nesiplėstų. Tris kartus apnešti aplink gaisravietę ir padėti toliau nuo pastatų, tikint, kad vėjas pūs į tą pusę. Parsinešta iš maldos namų duonelė laikyta namų palubėje, gabalėlis jos taip pat būdavo įkasamas po namo pamatais. |
| Apsauga nuo stichijų | Laikyti suspaudus rankoje kilus perkūnijai, kad ją atbaidytų. Tikėta, kad Šv. Agota apsaugos namus nuo perkūnijos bei kitų nepageidaujamų atmosferos reiškinių. |
| Ligų gydymas | Suvalgyta Šv. Agotos duona saugo nuo ligų. Drobinis skudurėlis, suvilgytas vandeniu, kuriame mirko šventintos duonos riekelė, gydė odos ir akių ligas. Apkerėtoms, akių ligoms bei kūno žaizdoms gydyti. |
| Žmonių ir gyvūnų nužiūrėjimas | Šv. Agotos duonos pagalba būdavo atkerimi blogosios akies nužiūrėti žmonės ir gyvuliai. Nužiūrėtoms karvėms prie ragų būdavo pririšamas drobinis maišiukas su šventintu duonos gabalėliu. |
| Apsauga kelionėse ir nuo pavojaus | Į kišenę visuomet įsikišama Šv. Agotos duonelės einant į mišką uogauti ar grybauti, juk ji apsauganti nuo gyvačių įgėlimo. Motina, išleisdama sūnų į armiją (ar dar blogiau - į karą), į jo drabužį įsiūdavo pašventintos duonos gabalėlį, kad šis saugotų jos vaiką nuo priešo kulkos. Vykdami į keliones, dažnai įsikišame į turistinį krepšį šventintos duonos, tikėdami, kad ji apsaugos nuo vagysčių ir kitų nelaimių. Šiais laikais žmonės šventintą duonelę nešiojasi piniginėse, vežiojasi mašinose, tikėdamiesi apsisaugoti nuo vagysčių, avarijų ir kt. |
| Derliaus ir gyvulininkystės sėkmė | Linų derliui didinti, bičių spiečiui privilioti. |
Šv. Agotos atvaizdai ir paminklai Lietuvoje
Mūsų tautos dievdirbiai Šventosios Agotos skulptūrėles skaptuodavo labai dažnai, nes anksčiau ši šventoji Lietuvoje buvo labai gerbiama. Retame miestelyje ar kaime nebuvo šv. Agotos skulptūrėlės, kuri paprastai stovėdavo jų pakraštyje, žiūrėdama į priešingą pusę tam, kad išviliotų iš kaimo ar miestelio ugnį. Dažnai šv. Agota stovėdavo ir sodybų koplytėlėse saugodama šeimininko trobesius nuo ugnies nelaimių, neretai jos būdavo laikomos ir trobos viduje. Statydavo jas ir bažnyčių šventoriuose prašant globos ir apsaugos nuo gaisro.
Liaudies skulptūroje įprasta šv. Agotą matyti su duona. Ji vaizduojama viena, stovinti, kartais - ant postamento, dažnai vilkinti kilmingos moters rūbais, vienplaukė arba su gėlių vainiku ar karūna ant galvos, basa. Iki XIV a. Šv. Agotos atributai buvo pergalingos kankinystės simbolis - palmės šakelė ir kryžius, vėliau ji pradėta vaizduoti laikanti ant lėkštės nupjautas krūtis, su žnyplėmis, knyga, skraiste, liepsnojančiu pastatu ar duona.
Šv. Agotos vardu pavadinta Radviliškio apskrityje esančio Vadaktų miestelio bažnyčia. Šių maldos namų didžiajame altoriuje kabo jų globėjos - Šv. Agotos paveikslas. Kasmet čia vyksta ir Šv. Agotos atlaidai, per kuriuos šventinama duona ir vanduo. Žemaičių Kalvarijos Šv. Mergelės Marijos Apsilankymo mažojoje bazilikoje galima pamatyti ir Šv. Agotos kankinės altorių. Jame saugomas nežinomo XVIII dailininko darbas, kuriame kankinė Agota vaizduojama stovinti kalvos peizažo fone, tamsių debesų properšoje, nutviekstoje saulės. Liškiavos Šv. Trejybės bažnyčios šventoriuje iškilęs Šv. Agotos koplytstulpis. Prie Raguvos miestelio, Raguvos-Troškūnų ir Panevėžio-Ukmergės kelių sankryžoje iškilęs maždaug aštuonių metrų šv. Agotos koplytstulpis. Prie šio stulpo pritvirtintoje plokštelėje parašyta: „Šv. Agota, apsaugok mus nuo gaisrų ir visokių nelaimių“. Sovietinė valdžia buvo nugriovusi ir Kaišiadorių rajono Darsūniškio miestelyje stovėjusius Šv. Agotos vartus. Pastatyti jie buvo po 1818 metų gaisro, kurio metu buvo supleškėjęs kone visas miestelis su bažnyčia.
Kitos šventinimo dienos
Nors duona ir vanduo pirmiausia šventinami Šv. Agotos dieną, Katalikų Bažnyčia turi ir kitų dienų, skirtų tam tikrų daiktų šventinimui, susijusiam su apsauga ir tikėjimu.
Grabnyčios
Vasario 2-ąją minimos Grabnyčios - Jėzaus paaukojimo Dievui šventė. Pagal žydų įstatymą, pagimdžiusi moteris keturiasdešimt dienų negalėjo artintis prie šventyklos, o keturiasdešimtąją turėjo atlikti apsivalymą ir paaukoti nustatytą auką. Šią dieną prisimenamas Marijos apsivalymas ir Jėzaus susitikimas su seneliu Simeonu. Mišių metu kunigai pašventina žvakes, kurias tikintieji parsineša į namus ir, esant reikalui, uždega prie mirštančio žmogaus, taip pat per šermenis ar mirties metines. Grabnyčia arba grauduline vadinamą žvakę senoliai uždegdavo savo namuose ir artinantis audrai arba perkūnijai, nes buvo tikima, kad tai apsaugos nuo galimos nelaimės.
Šv. Blažiejaus diena
Vasario 3-iąją maldomis pagerbiamas šv. Blažiejus. Bažnyčiose aukojamos šventosios mišios ir atliekama speciali liturginė apeiga, apsauganti nuo kaklo ir gerklės ligų. Sakramentalija atliekama kiekvienam norinčiajam, paliečiant jo kaklą dviem sukryžiuotomis žvakėmis. Tokiu būdu prašoma šv. Blažiejaus užtarimo bei apsaugos. Ši tradicija siejama su vyskupo ir kankinio atliktu stebuklu, kuomet išgelbėjo berniuką, kuriam gerklėje buvo įstrigusi ašaka.
Šiuolaikinis požiūris ir Bažnyčios pozicija
Šiandien labiau pasikliaujame priešgaisrinėmis priemonėmis ir ne vienas mano, kad pašventinta duona labiau tiko tais laikais, kai kitokių apsisaugojimo nuo gaisro priemonių žmonės neturėjo. Galbūt. Bažnyčia nei vieno neverčia, o tik leidžia naudotis tokiais pašventintais, palaimintais daiktais, kaip šv. Agotos duona. Tačiau nurodo, kad tokios liaudiško maldingumo formos nėra svetimos krikščioniui. Juk „kiekvienas palaiminimas - tai Dievo pašlovinimas ir malda, kuria prašoma Jo dovanų“ (KBK 1671). Svarbu pabrėžti, kad nei Grabnyčių, nei šv. Blažiejaus žvakės, nei šv. Agotos duona nėra magijos įrankiai - nereikia iš šių ženklų tikėtis ypatingos magiškos pagalbos ir besąlygiškos apsaugos.
Pietų Amerikos vyskupai yra gražiai pasisakę apie liaudišką religingumą ir jo reikšmę: „Liaudiškas religingumas iš esmės sukaupia vertybes, kuriomis krikščioniška išmintis atsiliepia į svarbiausius gyvenimo klausimus. Sveika katalikiška liaudies nuovoka sugeba sinkretiškai aprėpti gyvenimą; ji kūrybiškai susieja kas dieviška ir kas žmogiška, Kristų ir Mariją, dvasią ir kūną, bendruomenę ir jos institucijas, asmenį ir visuomenę, tikėjimą ir tėvynę, protą ir jausmus. Ta išmintis taip pat yra liaudies nuovokumo pagrindas, evangelinė nuojauta, padedanti spontaniškai suvokti, kada Bažnyčioje pirmiausia tarnaujama Evangelijai ir kada ji nebetenka savo turinio bei esti užgožiama kitų interesų.“
tags: #kada #sventinama #duona #ir #vanduo