Kiškio kopūstai, dar vadinami kiškio dobilais, zuikio rūgštele ar tiesiog rūgštyne, yra gerai žinomas augalas, dažnai aptinkamas Lietuvos miškuose, pamiškėse ir pievose. Kiškio kopūstai, dar žinomi kaip kiškiakopūsčiai (lot. Oxalis acetosella), yra dažnas ir gerai pažįstamas augalas Lietuvos miškuose. Nors pavadinimas susijęs su kopūstais, iš tikrųjų tai yra rūgštynių (Oxalis) genties augalas, pasižymintis malonia rūgštele ir turintis ne tik kulinarinę, bet ir gydomąją vertę. Vaikystėje daugelis ragavo jų rūgštokus lapelius, tačiau ar žinome, kokia jų nauda ir ar jie nėra kenksmingi? Šiame straipsnyje išsamiai apžvelgsime kiškio kopūstus, jų savybes, panaudojimą ir galimą riziką. Kiškio kopūstai (lot. Oxalis acetosella) - tai visiems pažįstamas, gležnas miškų augalas, dažnai pastebimas drėgnuose, pavėsingose Lietuvos miškuose. Dėl savo gaivinančio, rūgštaus skonio šios žolės lapeliai nuo seno vertinami liaudies medicinoje ir virtuvėje. Tačiau kiškio kopūstai dažnai apipinti įvairiais mitais, o apie jų biologines ir gydomąsias savybes žinome ne tiek daug, kiek galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Šiame straipsnyje aptarsime ne tik natūraliai augančius kiškio kopūstus, bet ir kitus šios genties augalus, tinkamus auginti darže ar namuose, jų auginimo ypatumus bei panaudojimo būdus.
Kiškio Kopūstų Botaninis Portretas
Kiškio kopūstis (Oxalis) priklauso kiškiakopūstinių augalų šeimos genčiai. Kiškio kopūstai priklauso rūgtinių (Oxalidaceae) šeimai. Yra žinoma daugiau nei 700 šios genties augalų rūšių. Dauguma jų auga atogrąžų ir paatogrąžių srityse. Lietuvoje savaime auga tik paprastasis kiškiakopūstis (Oxalis acetosella).
Paprastasis kiškiakopūstis (Oxalis acetosella) yra daugiametis žolinis augalas, užaugantis iki 5-15 cm aukščio. Augalas pasiekia apie 5-15 cm aukštį. Tai daugiametis, žolinis, 5-12 cm aukščio augalas. Jis turi šliaužiantį, gumbuotą šakniastiebį, tačiau neturi antžeminio stiebo. Šakniastiebis plonas, šliaužiantis, gumbuotas. Antžeminio stiebo neturi. Jo lapai trilapiai, primenantys dobilų lapus, tačiau šviesesnės žalios spalvos ir turi būdingą rūgštų skonį. Lapai pamatiniai, sudėtiniai, trilapiai. Lapai pamatiniai, trilapiai, panašūs į dobilų lapus. Naktį lapai susiglaudžia ir priglunda prie lapkočio. Naktį lapeliai susiglaudžia ir priglunda prie lapkočio. Naktį susiglaudžia ir priglunda prie lapkočio.
Žiedai smulkūs, balti, su penkiais vainiklapiais, kartais su švelniai rausvomis ar violetinėmis gyslelėmis. Žiedai pavieniai, išaugę ant žiedkočio. Vainikėlis baltas arba rausvai baltas, su raudonomis arba violetinėmis gyslomis ir geltona dėme prie pamato. Žydi pavasarį, balandžio-gegužės mėnesiais. Žydi gegužės-birželio mėnesiais. Žydi nuo balandžio iki birželio mėnesio, tačiau lapai išlieka žali ir gaivūs visą vegetacijos laikotarpį. Kiškiakopūsčio vaisius - atsidarančioji dėžutė. Vaisius - penkiakampė, penkializdė, šviesiai ruda dėžutė. Sėklos rudos, išilgai briaunuotos, su mėsingu apysėkliu. Sėklos subręsta birželio-liepos mėnesiais. Subręsta birželio-liepos mėnesiais.
Paplitimas
Kiškio kopūstai mėgsta pavėsingas, drėgnas vietas, todėl dažniausiai aptinkami spygliuočių ir mišriuose miškuose, ypač po eglėmis ir pušimis. Kiškio kopūstai auga visoje Lietuvos teritorijoje, dažniausiai ūksminguose spygliuočių miškuose ir krūmynuose. Jie yra labai dažnas augalas mūsų krašte. Kiškio kopūstai labai paplitę visoje Europoje, įskaitant Lietuvą. Jie natūraliai auga drėgnuose, pavėsiuose miškuose - ypač eglynuose, mišriuose, lapuočių šiluose.
Kiškio Kopūstų Rūšys ir Jų Savybės
Nors Lietuvoje savaime auga tik paprastasis kiškiakopūstis, yra ir kitų įdomių šios genties atstovų, auginamų visame pasaulyje. Kiškiakopūsčiai - tai didelė augalų grupė, kuri Lietuvoje, deja, turi tik vieną vietinį šios genties atstovą - paprastąjį kiškiakopūstį (Oxalis acetosella). Ši rūšis sutinkama miškuose, dažniausiai eglynuose, kur vyrauja šiek tiek rūgštesnis dirvožemis.
| Rūšis (lot. pavadinimas) | Aukštis | Žiedų spalva | Naudojimas / Ypatumai | Žiemojimas Lietuvoje |
|---|---|---|---|---|
| Paprastasis kiškiakopūstis (Oxalis acetosella) | 5-15 cm | Balti su rausvomis/violetinėmis gyslelėmis | Valgomi jauni lapeliai; vaistas nuo skorbuto; vitaminų šaltinis; medingas. | Žiemoja |
| Statusis kiškiakopūstis (Oxalis stricta) (Oxalis fontana Bunge) | Nenurodyta | Geltoni (O. fontana), Nenurodyta (O. stricta) | Įkyri piktžolė; invazinė rūšis Europoje. | Nežiemoja (dažnai peržiemoja šakniastiebiai) |
| Valgomasis kiškiakopūstis (Oxalis deppei) | 25-35 cm | Aviečių raudonumo | Dekoratyvinis augalas vazonuose; valgomi lapeliai. | Neatsparus šalčiui (auginamas namuose) |
| Gumbinis kiškiakopūstis (Oxalis tuberosa) | 30-60 cm | Geltonai oranžiniai | Senovinis kultūrinis augalas iš Andų; valgomi lapai, stiebai ir šakniagumbiai (kaip bulvės). | Nežiemoja (auginamas šiltnamiuose) |
| Raudonlapis kiškiakopūstis (Oxalis triangularis) | Nenurodyta | Nenurodyta | Dekoratyvinis augalas vazonuose, gėlynuose; raudoni lapai. | Nežiemoja (šakniastiebiai iškasami) |
| Dirvinis kiškiakopūstis (Oxalis corniculata) | Nenurodyta | Kiek ryškesni | Panašus į statųjį, šliaužiantys stiebai; invazinė rūšis. | Nežiemoja (šakniastiebiai dažnai peržiemoja) |
Valgomasis kiškiakopūstis (Oxalis deppei) yra neatsparus šalčiui, todėl auginamas namuose, vazonuose kaip dekoratyvinis augalas. Užauga iki 25-35 cm aukščio ir žydi aviečių raudonumo spalva. Lapeliai taip pat labai dekoratyvūs: žali su purpuriniu viduriu. Šio kiškio kopūsto lapeliai taip pat valgomi. Gumbinis kiškiakopūstis (Oxalis tuberosa) yra labai senovinis kultūrinis augalas, natūraliai auginamas Andų kalnuose. Užauga iki 30-60 cm aukščio. Gali būti auginami šiltnamiuose, oranžerijose. Nežiemoja. Žydi geltonai oranžiniais stiebais. Lapai ir jauni stiebai valgomi kaip lapinės daržovės, o šakniagumbiai - naudojami maistui panašiai kaip bulvės. Beje, gumbų spalva gali būti geltona, rausva, purpurinė. Pats augalas nėra labai dekoratyvus. Raudonlapis kiškiakopūstis (Oxalis triangularis) auginamas kaip dekoratyvinis augalas vazonuose, gėlynuose, alpinariumuose. Lietuvoje nežiemoja. Po šalnų šakniastiebiai iškasami ir laikomi dėžutėse tarp durpių šaltame rūsyje.
Nauda ir Maistinė Vertė
Paprastieji kiškiakopūsčiai priskiriami prie valgomų augalų. Augalo žieduose bei lapuose gausu vitaminų C ir K, karotino, organinių rūgščių. Kiškio kopūstai - tai visiems pažįstamas, gležnas miškų augalas, dažnai pastebimas drėgnuose, pavėsingose Lietuvos miškuose. Kiškio kopūstų lapuose gausu vitaminų C ir K, karotino, organinių rūgščių. Jie gali būti puikus vitaminų šaltinis pavasarį, kol dar trūksta kitų žalumynų. Kiškio kopūstai turtingi:
- Vitaminu C: Stiprina imuninę sistemą.
- Kaliu: Būtinas normaliai širdies veiklai.
- Geležimi: Svarbi kraujodaros procesams.
- Organinės rūgštys: Suteikia rūgštų skonį ir skatina virškinimą.
Kiškio kopūstuose gausu oksalo rūgšties, kuri suteikia jiems gaivų, rūgštoką skonį. Flavonoidų ir polifenolių: Pasižymi antioksidacinėmis savybėmis, padeda kovoti su laisvaisiais radikalais. Šios medžiagos pasižymi antioksidacinėmis savybėmis.
Nauda sveikatai
Dėl šių medžiagų kiškio kopūstai gali padėti:
- Stiprinti imunitetą
- Gerinti virškinimą
- Mažinti uždegiminius procesus ir lėtinių ligų riziką
KOPŪSTŲ NAUDA – 13 įspūdingų kopūstų naudos sveikatai!
Kiškio Kopūstų Panaudojimas
Kiškio kopūstai daugelyje Europos šalių vartojami kaip gaivus prieskoninis ar maistinis augalas. Lietuvoje lapeliai dažniausiai skinami ir valgomi žali - tiesiog miške, kelionės ar žygio metu. Jais galima pagardinti salotas, sumaišyti su varške, naudoti kaip puošmeną dešroms, mėsos užkandžiams.
Kulinarijoje
Jauni kiškio kopūstų lapeliai yra valgomi. Jie tinka kaip salotos, sriuboms gardinti. Kiškio kopūstai puikiai tinka salotoms, ypač pavasarį. Jie gali būti naudojami sriuboms pagardinti, suteikiant joms rūgštų skonį. Tai puiki alternatyva įprastai rūgštynių sriubai. Iš kiškio kopūstų galima gaminti gaivius gėrimus. Kaukazo tautos iš lapų, pertrintų su cukrumi, gamina troškulį malšinantį gėrimą. Smulkinti kiškio kopūstai gali būti naudojami kaip garnyras prie mėsos ar žuvies patiekalų. Galima naudoti kaip ingredientą padažams.
Liaudies medicinoje ir arbata
Istoriškai kiškio kopūstai buvo itin vertinami kaip priemonė nuo skorbuto, kurį sukelia vitamino C trūkumas. Buvo manoma, kad jie padeda esant kepenų, šlapimo pūslės, inkstų ligoms, veiksmingi nuo karščiavimo, virškinimo sutrikimų, šlapimo takų uždegimų. Iš šviežių lapų ruošiama arbata. Kiškio kopūstų arbata - tai ne tik gaivus ir malonaus skonio gėrimas, bet ir natūralus vitaminų bei mineralų šaltinis. Joje gausu vitamino C, kuris stiprina imuninę sistemą ir padeda kovoti su peršalimo ligomis. Taip pat randama vitamino A, kalio, kalcio, magnio ir geležies. Dėl sudėtyje esančios oksalo rūgšties, arbata pasižymi švelniu rūgštinančiu poveikiu, kuris gali padėti virškinimui ir skatinti apetitą. Tradicinėje medicinoje kiškio kopūstų arbata buvo naudojama įvairiems negalavimams gydyti. Ji buvo geriama nuo karščiavimo, peršalimo, virškinimo sutrikimų, inkstų ir šlapimo takų ligų. Taip pat buvo tikima, kad ji gali padėti esant skorbutui (vitamino C trūkumui). Šiuolaikiniai tyrimai iš dalies patvirtina kai kurias iš šių tradicinių naudojimo būdų, tačiau reikėtų nepamiršti, kad kiškio kopūstų arbata nėra vaistas ir neturėtų būti vartojama kaip pagrindinė gydymo priemonė.
Kiškio Kopūstų Arbatos Paruošimo Būdai
Yra keletas būdų, kaip paruošti kiškio kopūstų arbatą. Štai keli populiariausi:
- Šviežių lapų užpilas: Saujelę šviežių kiškio kopūstų lapų nuplaukite, sudėkite į puodelį ir užpilkite verdančiu vandeniu. Palaikykite 5-10 minutes, nukoškite ir mėgaukitės. Galima paskaninti medumi ar citrina.
- Džiovintų lapų arbata: 1-2 arbatinius šaukštelius džiovintų kiškio kopūstų lapų užpilkite stikline verdančio vandens. Palaikykite 10-15 minutes, nukoškite.
- Šaltasis užpilas: Saujelę šviežių arba džiovintų kiškio kopūstų lapų užpilkite šaltu vandeniu ir palikite per naktį šaldytuve. Ryte nukoškite ir gerkite. Šis būdas leidžia išsaugoti daugiau vitaminų ir mineralų.
- Arbata su kitomis žolelėmis: Kiškio kopūstus galima derinti su kitomis vaistažolėmis, pavyzdžiui, mėtomis, čiobreliais, ramunėlėmis ar liepžiedžiais. Tai suteiks arbatai įvairesnių skonių ir sustiprins jos poveikį.
Renkantis kiškio kopūstus arbatai, svarbu rinktis švarias, neužterštas vietas, toliau nuo kelių ir pramoninių zonų. Geriausia rinkti jaunus, šviežius lapelius, kol augalas dar nežydi. Augalas yra medingas.
Receptai su Kiškio Kopūstais
Kiškio Kopūstų Sriuba
Tai puiki alternatyva įprastai rūgštynių sriubai. Skonis labai panašus. Šios salotos - tai pilna lėkštė žalios spalvos ir vitaminų.
Ingredientai:
- Bulvės
- Morkos
- Miežinės kruopos
- Sultinys
- Druska
- Pipirai
- Kiškio kopūstai
- Virtas kiaušinis (nebūtinai)
Gaminimas:
- Bulves ir morkas nuskusti, gerai nuplauti. Bulves ir morkas nuskusti, supjaustyti kubeliais arba sutarkuoti.
- Bulves supjaustyti kubeliais, o morką sutarkuoti stambia tarka arba supjaustyti pusžiedžiais.
- Į puodą dėti bulves, morką, berti miežines kruopas, užpilti sultiniu ir pagardinti druska bei pipirais. Į puodą dėti bulves, morką, kruopas, užpilti sultiniu, pagardinti druska ir pipirais.
- Virti ant nedidelės ugnies apie 15 min. Arba kol suminkštės kruopos. Virti apie 15 min. arba kol suminkštės kruopos.
- Kiškio kopūstus nuplauti ir suberti į baigiančią virti sriubą.
- Įpjaustyti virto kiaušinio.
Kiškio Kopūstų Salotos
Ingredientai:
- 100 g kiškio kopūstų
- 50 g jaunų kiaulpienės lapelių arba žiedų
- 1 vidutinio dydžio agurkas
- Saujelė svogūno laiškų
- Žiupsnis druskos ir pipirų
- 1 v. š. aliejaus
Gaminimas:
- Visus ingredientus nuplauti ir susmulkinti.
- Sumaišyti ir pagardinti aliejumi, druska ir pipirais.
Atsargumo Priemonės ir Vartojimo Rizika
Nors kiškio kopūstai gali būti puikus vitaminų šaltinis, ypač pavasarį, kol dar trūksta kitų žalumynų, svarbu atsiminti, kad juose yra oksalo rūgšties. Visos šių augalų dalys yra valgomos, tačiau verta nepamiršti, kad kiškiakopūsčiai taip pat turi oksalo rūgšties, stabdančios kalcio įsisavinimą. Todėl jų negalima vartoti dideliais kiekiais. Kiškio kopūstai kaupia oksalo rūgštį, todėl jų negalima vartoti dideliais kiekiais. Pagrindinė kiškio kopūstų vartojimo rizika - didelis oksalo rūgšties kiekis. Ši medžiaga organizme gali jungtis su kalciu ir sudaryti netirpius junginius, kurie nusėda inkstuose, sukeldami inkstų akmenligę. Nors daugeliui žmonių šis augalas yra visiškai saugus, minėta oksalo rūgštis gali sukelti problemų turintiems inkstų sutrikimų. Taip pat, per didelis kiekis maišomas su kitomis rūgštinėmis daržovėmis (pvz., rūgštynėmis) padidina naštą inkstams. Nemaišykite jų į salotas su kitais šios medžiagos turinčiais augalais - špinatais, rabarbarais, rūgštynėmis. Gydomaisiais tikslais negalima vartoti ilgiau nei 5 dienas. Svarbu! Gydomaisiais tikslais negalima vartoti ilgiau nei 5 dienas. Nėščioms ir krūtimi maitinančioms moterims prieš vartojant kiškio kopūstų arbatą, rekomenduojama pasitarti su gydytoju.
Svarbu:
- Kiškio kopūstus vartoti saikingai.
- Nevartoti ilgiau nei 5 dienas iš eilės gydomaisiais tikslais.
- Jei turite inkstų problemų ar kitų sveikatos sutrikimų, prieš vartodami kiškio kopūstus pasitarkite su gydytoju.
Kiškio Kopūstų Istorija ir Tautosaka
Kiškio kopūstai minimi įvairių tautų folklore ir mitologijoje. Kai kuriose kultūrose jie buvo laikomi laimės ir sėkmės simboliu, kitose - siejami su miško dvasiomis ir fėjomis. Kas gi vaikystėje nėra ragavęs rūgščiųjų kiškio kopūstų? Tai viena didesnių atrakcijų miške, ypač kol dar nebūdavo sunokusių uogų: mėlynių, aviečių ar žemuogių. Ir niekas tuomet nesukdavo sau galvos: naudingi kiškio kopūstai ar kenksmingi? O kaip yra iš tikrųjų?
Kiškio Kopūstų Auginimo Ypatumai
Nors paprastasis kiškio kopūstis dažniausiai auga natūraliai miškuose, kitas rūšis galima sėkmingai auginti ir darže ar namuose. Kiškio kopūstai geriausiai auga vidutinio klimato sąlygomis, reikalauja vidutinio šilumos kiekio ir gali toleruoti lengvą šaltį.
Dirvožemio Paruošimas
Svarbiausias faktorius, nuo kurio priklauso kultūrinių augalų būklė - tai derlingas dirvožemis, t.y. jo sugebėjimas aprūpinti augalus maitinamosiomis medžiagomis, drėgme ir oru. Natūralaus derlingumo lygis labai retai būna pakankamas kultūrinių augalų auginimui ir su metais krenta, nes pasodinti augalai - vaismedžiai, krūmai, daržovės, gėlės, žolė ir net visur esančios piktžolės sugeria dirvoje esančias maitinamąsias medžiagas.
- Dirvožemio rūgštingumas: Daugumai augalų reikia neutralaus arba rūgščios dirvos (pH 6,5-7,5). Rūgštinėje dirvoje paprastai rasite vėdrynų, asiūklių, trauklapių, kiškio kopūstų. Sumažinti dirvožemio rūgštingumą padeda kalkės, dolomito miltai. Šios medžiagos į dirvą barstomos kartą per 4-5 metus.
- Trąšos: Dekoratyviniai medžiai ir krūmai tręšiami organinėmis ir mineralinėmis trąšomis užauga dvigubai didesni. Mėšlas turi visus pagrindinius augalams reikalingus elementus - azotą, fosforą, kalį, be to, su mėšlu įterpiama daug organinės medžiagos, kuri gerina dirvos struktūrą. Tik negalima tręšti šviežiu mėšlu. Naudingas yra pūdinys (kompostas), kurį sudaro įvairi supuvusi organinė medžiaga: medžių lapai, šakos, žolės, durpės, mėšlas. Dekoratyviniai medžiai ir krūmai tręšiami ir durpėmis. Jos pirma turi būti išvėdintos, sumaišytos su mėšlu, kalkėmis, pelenais, tik tada įterptos į dirvą.
Dirvožemio Savybės
Nuo dirvožemio fizinių savybių priklauso, kiek jame susikaupia augalams reikalingų maisto medžiagų ir ar jiems užtenka vandens bei oro. Dirvožemis susideda iš mineralinių, organinių ir organinių-mineralinių medžiagų.
Sėjos ir Priežiūros Aspektai
- Sėklų sėja: Pirmiausia pasėkite kiškio kopūstų sėklas į daigynus.
- Daigų priežiūra: Kai daigai pasiekia apie 10 cm aukštį, juos galima persodinti į lauko lysves.
- Laistymas: Užtikrinkite, kad dirvožemis būtų nuolat drėgnas, ypač auginimo sezono metu.
- Kenkėjų kontrolė: Didelę žalą gali padaryti grambuoliai, todėl augalus reikia stebėti.
Derliaus Nuėmimas ir Laikymas
Kiškio kopūstų derlius paprastai nuimamas vasaros pabaigoje arba rudens pradžioje, kai lapai yra tvirti ir dideli.
Laukiniai Augalai: Alternatyva Daržovėms?
Laukiniai augalai turi labai daug pačių įvariausių vitaminų, mineralų, mikroelementų, kurių neturi daržovės, auginamos tik tam, kad būtų didesnės ir gražesnės. Palyginus parduotuvines daržoves su laukiniais augalais, paaiškėtų, kad pats geriausias dalykas daržovėse yra vanduo. Laukiniai augalai ilgai augo tam tikrose vietose, prisitaikė prie vietinių sąlygų, sudarė simbiotinius ryšius su vietine mikroflora. Mes irgi esame taip prisitaikę prie gimtinės, kurioje gimėme ir augome, todėl ir mūsų kraštų laukiniai augalai yra mums svarbiausias maistas ir vaistas. Tačiau, ar miške ir laukuose yra tikrų alternatyvų įprastiems, namų ar pramoninėmis sąlygomis užaugintiems augalams ir daržovėms? Įprastus salotų ar špinatų lapus galima keisti dilgėlių, garšvų, kiaulpienių, žliūgių, balandų, liepų ar kitų laukinių žalumynų lapais. Šparagus gali atstoti apynių, gauromečių, asiūklių ūgliai. Varnalėšos, kiaulpienės, pūtelio šaknis gali pakeisti šaknines daržoves. Kepintos trūkažolių, kiaulpienių, varnalėšų šaknys - puikus kavos pakaitalas. O prieskoninių augalų gamtoje nors vežimu vežk - laukiniai čiobreliai, raudonėliai, žvaginės, čiužučių sėklos, aguonos, laukinių morkų lapeliai, šaknys, sėklos, kmynai ir barščiai, kartenės, tuopos ir ąžuolai - viskas tinka maistui gardinti.
Ką Dar Galima Dėti Į Duoną?
Į tešlas galima dėti džiovintų dilgėlių, garšvų ir kitų žalumynų lapų miltelių. Vietoje miltų tinka lazdynų ir alksnių žirginėliai, sutrūnijusi ąžuolo mediena, žievių miltai.
Invazinės ir Svetimžemės Rūšys tarp Kiškiakopūsčių
Vykstant intensyviems augalų mainams ir pastaraisiais šimtmečiais vis plačiau ir daugiau jiems keliaujant iš vienos pasaulio šalies į kitą, kai kurių kelionės be bilieto tapo gana įprastu reiškiniu. Tarp jų ir svetimžemiai augalais - vienmetė šiušelė, jau pripažinta invazine, ir dirvinis bei statusis kiškiakopūsčiai. Kone kiekvieno sodininko darže jau galima sutikti augalų rūšių, kurių senesnių kartų žmonės nespėjo pamatyti. Šiuo metu Lietuvoje aptinkama apie 700 svetimžemių, išplitusių įvairiose buveinėse: pievose, miškuose, paupiuose ir t. t. Palyginimui galima pasakyti, kad mūsų šalyje aptinkama šiek tiek daugiau nei 1 300 vietinių floros atstovų. Rūpestingai prižiūrimuose soduose ir daržuose šios rūšys neįsitvirtina, tačiau kartais randa prieglobstį apleistose sodų vietose ar teritorijose, besiribojančiose su namų ūkiais. Ne vienas pažįsta ir statųjį kiškiakopūstį (Oxalis stricta), taip pat gana dažnai aptinkamą daržuose, kapinių aplinkoje, gėlynuose. Nors jo įtaka vietiniams augalams dar nėra ištirta, tai įkyri piktžolė, kurią išnaikinti nėra lengva. Statusis kiškiakopūstis natūraliai paplitęs Šiaurės Amerikoje, tuo tarpu visoje Europoje laikomas svetimžeme rūšimi. Pagrindinė savybė, dėl kurios ši rūšis laikoma žalinga, - gebėjimas išplisti per labai trumpą laiką. Dirvinis kiškiakopūstis (Oxalis corniculata) panašus į statųjį kiškiakopūstį, tačiau šiam būdingi šliaužiantys stiebai ir kiek ryškesni žiedai. Lietuvoje šie svetimžemiai augalai pradėjo plisti jau prieš keletą dešimtmečių. Nors daug kur literatūroje minima, kad tai vienmečiai augalai, palankiomis žiemomis jų šakniastiebiai puikiai peržiemoja, o kitais metais išauga nauji ūgliai ir pradeda žydėti anksčiau. Nors Lietuvoje kiškiakopūsčiai ne naujokai, šiuo metu atkeliauja daug įvairių dekoratyvinių augalų kurių dirvožemyje gausu dirvinio kiškiakopūsčio sėklų. Vis dėlto piečiau esančiose Europos šalyje ožinis kiškiakopūstis (Oxalis pes-caprae) pridaro daug nuostolių. Tai iš Pietų Afrikos Respublikos kilusi rūšis, kuri šiuo metu jau išplitusi Viduržemio jūros regiono šalyse ir visiškai nustelbia vietines žolinių augalų rūšis. Labai svarbu sodininkams ir daržininkams atsakingai rūpintis išmetamomis žaliosiomis atliekomis, kurios yra dar vienas svetimžemių augalų šaltinis. Šiuo metu stebimas labai spartus vijoklinio augalo, penkialapio vynvyčio (Parthenocissus quinquefolia) plitimas. Pagrindinis jo platintojas - žmogus, išpilantis nukarpytas augalo dalis miškuose. Daugelis puikiai pažįsta keletą invazinių augalų, tokių kaip Sosnovskio barštis (Heracleum sosnowskyi), gausialapis lubinas (Lupinus polyphyllus) ar kanadinė rykštenė (Solidago canadensis). Jie žinomi, nes labai plačiai pasklido po Lietuvą ir kai kur užima didžiulius plotus.