Frazeologizmas „Žmogus gyvas ne vien duona“ giliai įsišaknijęs lietuvių kultūroje ir mintyje, apimdamas kur kas daugiau nei vien materialinį aprūpinimą. Jis kviečia apmąstyti žmogaus egzistencijos esmę, dvasinio tobulėjimo, maldos, apsimarinimo ir meilės svarbą. Ši idėja, išplaukianti iš Šventojo Rašto gelmių, atsispindi ne tik religinėse įžvalgose, bet ir tautosakoje, vaikų auklėjime ir asmenybės formavime nuo pat mažens. Nuo biblinių pasakojimų apie gyvybės duoną iki vaikiškų dainelių, pamokančių apie darbo vertę ir gamtos pagarbą, šis principas veda mus link visapusiškesnio, dvasiškai turtingesnio gyvenimo supratimo.
Dvasinė Duona: „Žmogus gyvas ne vien duona“ prasmė
Po stebuklingo duonos padauginimo (plg. Jn 6, 11) Jėzus pasitraukia pats vienas į kalną, nes žmonės ruošėsi jį paskelbti karaliumi (plg. Jn 6, 15). Tačiau minia taip lengvai nenusileidžia - lieka toje dykvietėje iki kitos dienos, nes yra įsitikinusi, jog Jėzus neišvyko iš tos vietovės. Vis dėlto dabar, išaušus rytui, Jėzaus nebegalima surasti; nebėra ir mokinių, tačiau jie bent jau buvo pastebėti, kad išplaukia be Mokytojo (plg. Jn 6, 22).
Jėzus pasitraukia nuo minios nesuvokiamu būdu. Atplaukus kelioms valtims iš Tiberiados, kyla mintis jo ieškoti Kafarnaume (plg. Jn 6, 23). Iš tiesų ten jis pagaliau surandamas ir pirmasis klausimas, kuriuo jis prakalbinamas, išduoda juos pačius - atskleidžia jų smalsumą: „Rabi, kada suspėjai čionai atvykti?“ (Jn 6, 25). Taip, jie jo ieško, tačiau ne tam, kad suprastų jo slėpinį, bet norėdami turėti jį prie savęs ir nestokoti veltui dalijamos duonos.
Tikėjimas vietoj žūvančio maisto
Minos smalsumas nėra patenkinamas: Jėzaus atsakymas paaiškina žodžio „ieškoti“ prasmę. Jis kviečia žmogų būti nuoširdų su pačiu savimi. Būna įvairių ieškojimo priežasčių, bet jos gali būti klaidingos. Viešpaties ieško pirmieji du mokiniai (plg. Jn 1, 38), taip pat Magdalena (plg. Jn 20, 15), jų ieškojimas nuoširdus. Jo ieškojo ir Nikodemas (plg. Jn 3, 1); tik nežinia, ar tai buvo tikėjimo poreikis, ar tik savo kultūrinio išsilavinimo kėlimas. Per Palapinių šventę žydai jo ieškojo smalsumo skatinami: „O kur tasai?” (Jn 7, 11). Tad mus gelbsti ne tiek Dievo ieškojimas, kiek šios paieškos motyvacija: kodėl ieškau? Ko noriu iš jo? Ko tikiuosi iš susitikimo su juo?
Jėzus moko: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus“ (Jn 6, 27). Nuoširdaus tikėjimo atrastas Kristaus slėpinys tampa maistu, gyvenimo prasme.
Minia neatlyžta: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ (Jn 6, 28). Čia pavartotas graikiškas žodis ergazesthai reiškia „pelnyti darbu“. Klausimas atskleidžia judėjišką mentalitetą, susietą su darbų verte. Klausytojai pasirengę dirbti, veikti, daryti „darbus“, kad gautų šios duonos. Tačiau jos negalima „pelnyti“ žmogaus darbu, savo pastangomis. Ji gali mums tekti tik kaip Dievo dovana, Dievo darbas. Todėl Jėzus pasipriešina šiam mąstymui ir pateikia Dievo Karalystei paveldėti vieną būtiną darbą: tikėti į jį, Jėzų Kristų.
Šiame dialoge glūdi visa apaštalo Pauliaus teologija: Įstatymo darbais Dievo akivaizdoje nė vienas žmogus negali būti nuteisintas (plg. Rom 3, 20); išties esame nuteisinami ne darbais, bet vien tikėjimu į Jėzų Kristų (plg. Rom 3, 27-28; Gal 2, 16; 3, 5). Pirmutinis darbas yra tikėti į Tėvo siųstąjį Jėzų Kristų, kuris trokšta mumyse tapti meile, ir tik po to seka kiti geri darbai. Tikėjimu priėmę šią Tėvo dovaną, tampame gebantys atlikti kažką gero. Tik susitikę asmeniškai Viešpatį Jėzų, esame perkeičiami ir su meile bei džiaugsmu gyvename pagal Dievo ir Bažnyčios įsakymus.
Toliau Jėzaus klausytojai prašo ženklo: kaip Viešpaties duota mana buvo jo buvimo tautoje ženklas (plg. Sk 11, 6), taip ir Jėzus turi padaryti ženklą, kuris suteiktų tikrumo jo žodžiams. Žmogišku požiūriu Jėzus atsako gana keistai: jei vieną dieną Dievas davė duonos jūsų tėvams, keliavusiems per tyrus į Pažadėtąją žemę, tai šiandien jis duoda jums mane kaip duoną, nes „aš esu gyvybės duona; kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (Jn 6, 35). Kristaus asmenyje baigiasi duonos istorija: baigėsi įvaizdis, nes atėjo tikrovė; manos įvaizdis yra baigtas, nes žmogaus alkis gauna Jėzuje galutinį ir visiškai aiškų atsakymą. Velykų kontekste (plg. Jn 6, 4) Jėzus duoda ir dalija duoną, kuri visiškai įveikia alkį, sunaikina mirties patirtį, nes ji taps prisikėlimo ir gyvenimo duona, jo kūnu už „pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51).
- Jėzus atsakė: “Aš esu gyvenimo duona!
- „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgo šitos duonos-gyvens per amžius.“ (Jn 6, 51)
- „Štai duona, nužengusi iš dangaus,-ne taip, kaip jūsų tėvai valgė maną ir mirė.“ (Jn 6, 58)
Knyga „Žmogus gyvas ne vien duona“
„Žmogus gyvas ne vien duona“ - tai pirmasis tęstinės serijos „Bibliotheca Sancti Josephi" (BSJ) tomas. Jis skirtas žymių lietuvių Šventojo Rašto žinovų ir vertėjų prel. Antano Rubšio ir kun. Knygą sudaro trys dalys: lietuviškai rašančių biblistų moksliniai straipsniai įvairiomis biblinėmis temomis; Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos studentų darbai; keletas prisiminimų apie a.a. prel. A. Rubšį ir kun. Č.
Gundymas dykumoje: duona ir dvasia
Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Prieš išeinant į žmonių tarpą skelbti meilę ir vykdyti jos darbus, dieviškoji Kristaus Dvasia išvedė jį į tyrų vienumą maldai ir pasninkui. Gundytojas pasiūlė jam liautis save kankinus alkiu, o ištarti vieną žodį ir pasigaminti duonos. Išganytojas priminė ne tiek gundytojui, o žmonėms, ką mes turime galvoti, kai išaugus iš kūdikio amžiaus mūsų akys pamato ir širdys pajunta aplink mus daug patrauklių dalykų, kai tas pats gundytojas mums siūlo iš visko daryti tik duoną ir ja sotinti visas kūno užgaidas.
Šėtonas taiko į silpną vietą - duonos alkį: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona” (Mt 4, 3). Tačiau Jėzus atsako: „Parašyta: ‘Žmogus gyvas ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos’” (Mt 4, 4).
Žmogus yra gyvas ne vien duona. Be duonos žmogus gali ilgokai apsieiti ir dėl to jis nemiršta nei kūnu, nei dvasia. Mūsų vyskupas Teofilius Matulionis savo gyvenime niekad nėra kentėjęs nuo perdidelio svorio. Per daug metų baisių kančių bolševikų koncentracijos stovyklose ir kalėjimuose jis kentė badą kartais labai ilgai ir ligi visiško nusilpimo. Po to viso jis dar gyvas, blaiviai galvoja ir pilnas noro darbuotis, jeigu tik bolševikai leistų.
Šis trilypis dialogas apie kūno geismą, akių geismą ir gyvenimo puikybę (plg. 1 Jn 2, 16), nors ir baigėsi velnio pasitraukimu „lig laiko“, primena mums, kad žmogus yra sudėtinės prigimties būtis: jis turi medžiaginį kūną ir dvasinę sielą. Jis gyvenime ir reiškiasi vienaip ar kitaip pagal tai, kuri prigimties dalis jame viešpatauja - dvasinė ar medžiaginė. Dvasia yra aukštesnė ir kilnesnė už kūną. Žmogui užtat reikia daug daugiau negu duonos; reikia žodžių, einančių iš Dievo burnos, einančių iš paties žmogaus širdies, mokančios pasiekti Dievą.
Malda ir apsimarinimas: kelias į dvasinę pilnatvę
Apsimarinimas ir malda yra būtini ne vien asketams, besistengiantiems palenkti savo kūną tobulai paklusti sielai. Tai yra gimdytojų, visų auklėtojų ir apaštalų, visų kultūrininkų ir mokslininkų, visuomenininkų ir politikų, menininkų ir poetų gyvenimo programos būtinybė. Malda yra mintimi ir širdimi žmogaus pasikalbėjimas su Dievu, su angelais, su šventaisiais. Be jos žmogaus širdis lieka panaši židiniui, stovinčiam svečių kambaryje, dirbtinai apšviestam, bet be ugnies. Be maldos žmogus fiziniai nemiršta. Savo gyvenimui ir kūrybai jis tačiau neturi dieviškojo įkvėpimo. Malda suartina žmogaus sielą su Dievu ir taip duoda dieviškumo spindulį žmogaus kūrybai.
Tarpe kūno ir sielos išlaikyti tinkamą harmoniją daugiausia reiškia apsimarinimas. Apsimarinimu reikia suprasti ne tik saikingumą valgyje, gėrime, poilsyje. Žmogus apsimarina, kai susilaiko nuo nereikalingų, bet jam prieinamų ir jį viliojančių, medžiaginių dalykų, medžiaginių patogumų, kai jis kartais atsižada nepeiktinų ir jam reikalingų žemiškų dalykų, kai iš artimo meilės ar pats savo dvasiai palengvindamas valdyti kūną atsižada jam leistinų malonumų, kai jis iš artimo meilės kartais atsižada švento savo dvasinio malonumo ar jam įprastų dvasinių praktikų.
Maldos ir apsimarinimo meilė turi mums didelės praktiškos vertės kiekvieno mūsų gyvenime. Yra gerų dvasių - dorybių, kurios į žmogų įeina tik per maldą ir apsimarinimą. Yra blogų dvasių, kurios išvaromos tik malda ir apsimarinimu. Nepamaldus ir nepraktikuojąs apsimarinimo žmogus nustoja daugelio dalykų, kuriuos yra sunku išreikšti trumpais žodžiais, tačiau kurių žmogui pavaduoti negali nei sveikata, nei įgimti gabumai, nei mokslas, nekalbant jau apie kasdieninius pasaulinius dalykus.
Stabmeldžiai romėnai turėjo patarlę: „Plenus venter non studet libenter“ - Pilnas skrandis yra tingus darbui. Nemokėjimas tenkintis tik būtinais medžiaginiais dalykais, apsikrovimas bet kokiomis medžiaginėmis gėrybėmis žmogų kartais paverčia tinginiu, o visada padaro jį nejautriu didesniems dalykams, per medžiaginių smulkmenų kalnus jis nepajėgia net pamatyti nei suprasti, kas yra kitoj jų pusėj.
Žmogui reikia duonos, t. y. medžiaginių dalykų. Tačiau, kad būtų patenkinti žmogaus gyvybės, sveikatos ir kiti protingi gyvenimo reikalai, jų reikia kelis kartus mažiau, negu daugelis žmonių jų vartoja. Daug daugiau yra tokių žmonių, kurie savo sveikatai ir gyvenimo džiaugsmui pakenkia pergausiu naudojimu medžiaginių gėrybių, negu tokių, kurie netektų sveikatos ir džiaugsmo iš nepritekliaus.
Dievo apvaizda ir pasitikėjimo svarba
Davęs žmogui proto, fizinių jėgų, apgyvendinęs derlingoje žemėje, net ir taip aprūpinto žmogaus Dievas nepaliko jo vieno. Savo apvaizda Dievas žmogų ir toliau globoja ir jam padeda daugiau, negu žmogus pats sau. Žmogus dažnai džiaugiasi ir didžiuojasi jo paties pasigamintais dalykais. Imame kartais tačiau ir pamirštame, kad tie tariamai žmogaus pasigaminti dalykai yra ne kas kita, o tik pasinaudojimas Dievo kūriniais.
Daug nereikalingų sunkių rūpesčių turi daugelis ir pavienių žmonių. Visas debesis jų savaime atsiranda, kai žmogus Dievo arba visai netiki, arba neturi gyvo pasitikėjimo Dievu. Kai žmogus permažai pasitiki Dievu, jis pradeda nepasitikėti ir savim. Tada jis pradeda perdaug savimi rūpintis. Tas susirūpinimas jam atneša daugybes visokių nereikalingų sunkenybių. Toks žmogus nė nepajunta, kai jis tampa užsidaręs egoistas. Sau gero jis nori iš visų, tačiau neturi nei drąsos, nei noro kitiems ką nors gero daryti. Toks niekad nesidalina paskutiniu duonos kąsniu net su savo broliu, nes bijo badu numirti. Netekęs pasitikėjimo Dievu, žmogus nemoka suprasti ir įvertinti nei savęs, nei kitų.
Koks gražus yra Dievo pažadas, užrašytas Mato Evangelijoje 6, 25 - 34: „Argi jūs ne daug daugiau verti, kaip dangaus paukščiai? Nebūkite tat bailiai susirūpinę, ką valgysite, kuo apsirėdysite, nes visų tų dalykų labai jieško pagoniškos širdys. Jieškokite visų pirma Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa kita bus jums pridėta.“ Kiek tuose žodžiuose telpa padrąsinimo, kiek paguodos, kokia iš jų dvelkia ramybė į visą žmogaus gyvenimą.
Gyvenimo auksinė taisyklė yra išreikšta tokiais žodžiais: „Pasitikėk Dievu, tarsi pats nieko negalėtum ir pasitikėk savimi, tarsi viskas tik tavęs vieno priklausytų.“
Duonos pamokos vaikų pasaulyje: Tautosaka ir kūryba
Duona lietuvių kultūroje užima ypatingą vietą. Tai ne tik kasdienis maistas, bet ir simbolis, įkūnijantis pagarbą darbui, derliui ir šeimos gerovei. Šis ryšys ypač ryškus tautosakoje, o ypač - vaikiškose dainelėse, kur duona tampa pamokančia istorija, atspindinčia skirtingus požiūrius ir vertybes.
Duona - gyvenimo pagrindas: tingaus vilko pamoka
Viena iš dainelių pasakoja apie vilką, kuris, paragavęs žmogaus duonos, nori išmokti ją kepti. Ši dainelė - tai pamokanti istorija apie darbą ir pastangas, kurių reikia norint užsiauginti ir iškepti duoną.
Dainelė apie vilką ir duoną:
Kartą vilkas sutiko girioje žmogų ir prašo: - duok man duonos! Žmogus davė. Vilkas suėdė, apsilaižė, - duona jam pasirodė labai skani. Sako žmogui: - Ką reikia daryti, kad ir aš visada duonos turėčiau?
- Gerai, - sutiko žmogus ir pradėjo vilką mokyti.
- Pirmiausia reikia žemę suarti…
- O kai žemę išari, ar jau galima valgyti?
- Dar ne. Reikia pasėti kviečius.
- O kai pasėji, ar jau galima valgyti?
- Dar ne. Reikia palaukti, kol jie užaugs.
- O kai užaugs, ar jau galima valgyti?
- Dar ne. Reikia nukirsti.
- O kai nukerti, ar jau galima valgyti?
- Dar ne. Reikia iškulti.
- O kai iškuli, ar jau galima valgyti?
- Dar ne. Reikia sumalti.
- O kai sumali, ar jau galima valgyti?
- Dar ne. Reikia pakepti duoną.
- O kai pakepi, ar jau galima valgyti?
- Galima.
Vilkas pagalvojo pagalvojo ir sako: - Geriau nekepsiu aš tos duonos, jeigu tiek ilgai reikia laukti. Kaip iki šiol be duonos apsiėjau, taip ir toliau gyvensiu.
Žmogus kantriai aiškina vilkui visą procesą: nuo žemės arimo iki duonos kepimo. Tačiau vilkas, išgirdęs apie ilgą ir sunkų darbą, nusprendžia, kad jam geriau apsieiti be duonos. Ši dainelė moko vaikus suprasti, kiek darbo reikia įdėti, kad ant stalo atsirastų duonos riekė. Ji taip pat atskleidžia vilko tingumą ir nenorą mokytis, pabrėždama,ad norint kažką turėti, reikia įdėti pastangų.
Duona gamtoje: pamirštas skanėstas ir gamtos ašaros
Kita dainelė pasakoja apie vaikus, kurie iškylauja miške ir pamiršta paliktą duoną. Šios dainelės atspindi vaikų santykį su gamta ir duona.
Dainelė apie vaikus ir miške paliktą duoną:
Vaikai žaidė kartu su mišku. Kai užsimanė valgyti, susėdo laukymėje, sukrovė į žolę ką turėjo.
- Tegu lieka. Namie daugiau rasime.
Duona liko laukymėje, tarp melsvų kadagių.
Atskrido, lesa duoną, juokiasi. Atbėgo zuikutis. Triptelėjo koja iš džiaugsmo, prašiepė skeltą lūpą - juokiasi iš vaikų. Ai, kokie veltėdžiai, duoną paliko.
Vakaras temsta, miške gūdu. O vaikai nežinojo.
Jie tuo metu jau lipo iš traukinio, paliktą duoną visiškai pamiršę, linksmai troleibusais išsivažinėjo kas sau namo.
Šioje dainelėje gamta personifikuojama: duona verkia, o miškas žliumbia, gailėdamasis pamiršto maisto. Zuikutis juokiasi iš vaikų, vadindamas juos veltėdžiais. Tai tarsi priminimas, kad duona - tai ne tik maistas, bet ir gamtos dovana, kurią reikia vertinti ir gerbti. Vaikų abejingumas paliktai duonai kontrastuoja su gamtos jautrumu, pabrėždamas neatsakingo elgesio pasekmes.
Vaikų darbeliai ir veiklos darželyje
Vaikų darželis - tai ne tik vieta, kur vaikai praleidžia dieną, kol tėvai dirba. Tai erdvė, kurioje jie auga, mokosi, žaidžia ir kuria. Svarbu, kad ši aplinka būtų ne tik saugi ir jauki, bet ir stimuliuojanti, skatinanti vaizduotę bei kūrybiškumą. Įvairios veiklos ir programos padeda vaikams pažinti pasaulį, ugdo smalsumą ir plečia akiratį, formuojant visapusišką asmenybę.
Edukacinės programos ir išvykos
Vaikų darželio programos apima platų edukacinių veiklų spektrą, nuo pažintinių išvykų iki praktinių kūrybinių užsiėmimų.
- „ArtGlacio“ ledų edukacinė programa: Vaikai sužinojo apie ledų kelionę iki stalo, jų gamybos procesą ir įvairius skonius.
- Edukacija „Kaip atsiranda ledai“: Vaikai lankėsi turizmo ir verslo informacijos centre, kur edukatorė pasakojo apie ledų atsiradimą, gamybos technologiją, sudėtį, rūšis, asortimentą ir kelionę į įvairias šalis.
- CurioCity pramogų centras: Dalyvauta edukacinėje programoje „Kulinarijos menas“.
- Projektas „Suvešėjo šeimos medis“: Įtvirtintos žinios apie šeimos sąvoką ir vizualiai išvydo, kaip visi jų šeimos nariai yra susiję tarpusavyje.
- eTwinning projektas „Mes esame vaikai draugiški aplinkai“: Vaikai stebėjo, tyrinėjo gamtą, mokėsi rūšiuoti atliekas, tvariai naudoti gamtos išteklius, atliko bandymus bei eksperimentus.
- Olimpinis ugdymo projektas „Augame olimpiečiais 2024“: Vaikai žygiavo iškilmingoje eisenoje, atliko mankštą ir skirtingas užduotis.
- „Veiksmo savaitė BE PATYČIŲ“: Susitikimai su policijos darbuotoja, užsiėmimai „Ką pasirinksi tu?“.
Kūrybinės veiklos darželyje
Kūrybinės veiklos leidžia vaikams išreikšti save, lavina fantaziją ir smulkiosios motorikos įgūdžius.
- Piešinių konkursas „Kalėdų senelio šypsena“: Vaikai piešė Kalėdų senelį su plačia ir sveika šypsena.
- Rudeninių puokščių ir kompozicijų paroda: Parodos mintis - būti arčiau rudens, pajusti jo dvasią.
- Konkursas „Geriausias lauko šachmatų figūrų maketas“: Lauko šachmatų maketų kūrimo idėja kilo ugdytiniams, besidomintiems šachmatais.
Šventės ir minėjimai
Šventės ir minėjimai yra svarbi darželio gyvenimo dalis, ugdanti bendruomeniškumą, tradicijų puoselėjimą ir gerą nuotaiką.
- Išleistuvių šventės: Tradicinė šventė su dainomis, šokiais, vaidinimais, rojaus obuoliukų obelaitės sodinimu ir alpakų ūkio lankymu.
- Tarptautinė Tolerancijos diena: Vėjo malūnėlių gamyba, simbolizuojanti skirtingas pasaulėžiūras ir pakantumą.
- „Pyragų diena“: Nuoširdumo ir pyragų kvapas, pabrėžiant dalijimosi svarbą.
- Tarptautinė mokytojų diena: Fotoparodą „Iš širdies“, kurioje pedagogės pasidalino savo vaikystės nuotraukomis.
- Užgavėnės: 1 klasės mokiniai vyko į Vilniaus oro uostą, susipažino su profesijomis.
- „Saulutės spinduliukų“ šventė: Literatūros viktorina, skirta Viktoro Dragunskio kūrybai.
Sportas ir sveikata
Svarbu skatinti vaikų fizinį aktyvumą ir formuoti sveikos gyvensenos įpročius.
- Respublikinis ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigų ugdytinių šokių festivalis „Kaip mokam, taip šokam - 2024”: Dalyvavo mažieji šokėjai iš įvairių ugdymo įstaigų.
- BEACTIVE sporto savaitė: Ugdytiniai atliko įvairių sportinių užduočių: žaidė boulingą, krepšinį, futbolą, tinklinį, išbandė rankos taiklumą, įveikė kliūčių ruožą, „plaukė” su ratais, žaidė su kamuoliais ir parašiutu, šoko zumba šokius.
Aplinkos pritaikymas
Svarbu, kad darželio aplinka būtų jauki, saugi ir stimuliuojanti, skatinanti vaikų smalsumą ir kūrybiškumą.
- Vandens filtras AQUEENA PRO ir oro valymo sistema THERAPY AIR: Užtikrinamas švarus vanduo ir sveikas oras vaikams.
- Nykštukai: Stebuklingi nykštukai rytais pasitinka, o vakarais palydi vaikučius, džiuginant akį ir skleidžiant šilumą.
- Vėjo malūnėliai: Spalvingi malūnėliai, simbolizuojantys skirtingas pasaulėžiūras, pomėgius ir nuomones, pagaminti Tarptautinei tolerancijos dienai.
Vaikystės pamokos ir asmenybės formavimas
Atsakymų į klausimus apie asmenybės ypatumus ir gyvenimo pasirinkimus dažnai slypi vaikystėje. Vaikystės aplinka, gimtasis namas, parapija, bažnyčia, mėgstami žaidimai ir knygos formuoja asmenybę. Didžiausios reikšmės ir vertės yra žinoti tiesą, kad Dievas yra Meilė. Meilė yra didžiausias dalykas iš viso, kas yra danguje ir žemėje. Kur ir kada žmogus negirdėjo ar nesuprato, kad Dievas yra Meilė, ten jis nerodė didelio noro Dievą pažinti.
Literatūra kaip dvasinis vadovas
Literatūra formuoja asmenybę ir padeda suprasti pasaulį. Paauglystėje autorius domėjosi vesternais apie indėnus ir prarijo viską, kas lietuvių kalba apie juos buvo parašyta. Pirmoji skaityta ir ašaromis aplaistyta knyga buvo Victoro Hugo „Vargdieniai“. Kristijoną Donelaitį, Antaną Baranauską, Antaną Strazdą, Vaižgantą, Maironį atrado tik po daugelio metų. Didelius nuopelnus šiame bare reikėtų pripažinti tėvo vyriausiam broliui poetui Gediminui Jokimaičiui (Jonui Jakimavičiui), kuris dažnai lankydavosi namuose. Gediminas pasakodavo apie literatūrą, tarybinių rašytojų kasdienybę, nuotykius. Tie poetai iškart pateko į autoriaus skaitomiausios poezijos lauką. Dar mokykloje autorius pradėjo rašinėti.
Mandagumas ir charakteris: dorumo pamokos
Žmonių tarpusavio santykiai, jų laikysena, draugijiniai papročiai ir elgesiai yra tvarkomi įvairiausių formų, kurios tobulėjo per ištisus šimtus metų ir kurioms niekam nevalia nusikalsti. Išvidinė mūsų pagarba kitiems turi pasirodyti ir išviršiniuose elgesiuose. Tikrasis mandagumas yra tvirto būdo ir geros širdies vaisius. Neturint kilnios sielos, yra beveik negalima išmokti būti mandagiam. Jei mandagumas neina kartu su charakteriu, tada lengva prigauti žmones, po žibančia išore, po gerai pasiūtais moderniškais drabužiais slepiant, deja, visiškai supuvusią sielą. Aš visuomet laikausi šitos prancūziškos patarlės: „La beauté sans vertu est une fleur sans parfum“ - „gražumas be dorumo yra lyg gėlė be kvapo“.
Rimtai galvoją jaunuoliai, matydami, kiek sugedimo ir becharakteriškumo slepiasi po mandagumo, elegancijos ir grožio priedangomis, pradeda savo nelaimei išviršinių formų visiškai nepaisyti. Bet jie užmiršta, kad ne tos mandagumo formos yra blogos, tik anie žmonės, kurie šitoms formoms neįstengia suteikti gyvybės. Mandagumas ir būdas yra ne tik rimtai skambą žodžiai, bet juodu taip vienas su kitu santykiuoja, kaip priežastis su pasėka. Kas dėl kitų gero suvaldo savo blogą nuotaiką, kas pakenčia kitų ydas, kas padeda draugui nelaimėje, tas yra ne tik mandagus, bet kartu ir tvirto būdo vyras.
Kas tikrai mandagus ir išlavintas, tas toks bus ne tik kitų akyse, bet ir tada, kai jo niekas nematys, kai jis liks vienas, nes mandagumas sutinka su jo charakteriu ir neturi jokių prievartos ar varžymosi žymių. Skaičiau, kad Stanley, tas didysis Afrikos tyrinėtojas, keliaudamas per miškus, kasdien skusdavosi, nors ištisas savaites nesutikdavo jokio kultūringo žmogaus. Mandagumo taisyklės įpareigoja žmogų, todėl niekam neleista jų laužyti.
Mandagumas mažmožiuose yra tas pat, kas artimo meilė didžiuose dalykuose. Jis yra alyva, kuria tepamas draugijos mechanizmas, kad lengvai suktųsi visi jo ratai ir rateliai. Mandagumas pakilnina kiekvieną žmogų. Jis pats nieko nekaštuoja bet jojo vertė yra milžiniška. Mandagus jaunuolis, kur tik jis pasirodo, kaip matai, patraukia žmonių širdis. Mandagumas yra tarptautinė kalbą, kurią visi supranta. Žinoma, tam, kas turi progos šeimoje mandagumo mokytis, tam lengviau. Bet tas taisykles turi žinoti ir tas, kam neteko laimės augti tokioj patogioj aplinkoj. Ir jei tik jis turės geros valios ir pastabumo, tai, draugaudamas su išsilavinusiais žmonėmis, lankydamasis artimesnėse inteligentų šeimose, galės visai gerai tų išviršinių formų pramokti. Pamatęs, kad du nori slaptingiau pasikalbėti, pasitrauk į šalį ir nekreipk dėmesio į jųjų kalbą. Blogas yra paprotys marginti savo kalbą svetimais žodžiais, kad atrodytų, jog esi mokytas.
„Koks yra jaunuolis, geriausiai galima pažinti iš to, kaip jis elgiasi su mergaitėmis". Tai tiesa! Kilnus jaunikaitis be jokių sąlygų gerbia kiekvieną mergaitę - vis tiek kokia ji bebūtų: kad ir žemiausios kilmės. Visas jo apsiėjimas dvelkia skaistumu ir susivaldymu. Čia jis neras tikrai kilnios mergaitės, iš kurios galėtų šio to pasimokyti. Kas yra tikras džentelmenas, geriausiai parodo šokiai. Daugeliui šiaip jau gana mandagių jaunikaičių neateina nė į galvą pašokdinti ne taip jau patraukiančias ir gražias mergaites. Bet visą vakarą šokti tik su viena kita gražesniąja, o kitas viešai palikti ir visiškai jomis nesirūpinti - ne, tai dar nėra išauklėjimo ženklas. Riteriškas jaunuolis savaime krypsta silpnesniųjų pusėn.
