Šiuolaikinė lietuvių tapytoja Patricija Jurkšaitytė, gimusi 1968 metais, savo kūryboje ypatingą dėmesį skiria ne realybės, o paveikslo atspindžio idėjai. Jos darbai pasižymi savitu laiko suvokimu - sustingusiu, belaiku, tarsi ištrauktu iš skirtingų pasaulių. Būtent šis principas ryškiai atsiskleidžia Jurkšaitytės interpretacijoje Leonardo da Vinci šedevro - „Paskutinės vakarienės“.
Apropriacija kaip metodas: tuščios scenos filosofija
Ką tai reiškia? Menotyrininkas pasakytų - apropriacija, (at)vaizdo, kūrinio ar daikto pasisavinimas meniniams tikslams. Bet tai tik metodas. P. Jurkšaitytė savinasi ne vaizdą, o tik erdvę, architektūrą, interjerą. Tai tuščia scena be artistų. Koks Apreiškimas be angelo ir Mergelės Marijos? Veneros guolis be Veneros? Tačiau toks konceptualus „nužmoginimas“, tariamas turinio ištrynimas, išplečia filosofinę, laiko ir optinę dimensijas.
Ir geriausiai tai atskleidžia P. Jurkšaitytės paveikslas „Leonardo da Vinci. Paskutinė vakarienė“. Patricijos nutapytas Leonardo da Vinci „Paskutinės vakarienės“ motyvas yra ne vakarienė, o tik jos scenografija. Tapytoja kreipiasi į mus, kaip į tapybos ir apskritai Vakarų kultūros žinovus. Net jei paveikslo pavadinime nebūtų nurodytas L. da Vinci vardas, dauguma atpažintų šios dažnai reprodukuojamos freskos karkasą. Atpažinę akimirksniu užpildome paveikslą Paskutinės vakarienės figūromis ir kartu skausmingai suvokiame, kad jų šiame paveiksle nėra. Tai tarsi nusikaltimo vieta, bekūnė erdvė, kurioje turėtų vykti drama, bet jos dalyvių nėra.
Filosofinės dimensijos ir sakralumo aura
Ši tuštuma verčia susimąstyti: nėra, nes nebuvo, nes Biblija - tik kolektyvinis literatūros kūrinys? Ar nėra, nes tai - žvilgsnis iš dabarties į istorinį laiką, kurio veikėjai jau mirę? O gal tai Dievo mirties metafora, ir mes negalime matyti to, ko netikime esant? Kita vertus, ar galėtume matyti net ir tikėdami?
Tačiau net ir be žmonių P. Jurkšaitytės paveikslas nepraranda sakralumo auros. Ne dėl numanomo šventųjų plevenimo, o dėl paveikslo struktūroje įrašyto klausimo. Kūrinys vienu metu tampa ir optiniu prietaisu, ir laiko mašina, priartinančia lemiamą momentą. Tas momentas sustingsta kaip audros debesis ir tvyro iki šiol. Nuojauta - kaip žinojimas, ateities (Paskutinės vakarienės dalyviams) ir praeities (mums) momentas dabartyje.
Lemiamos akimirkos užfiksavimas tuščioje erdvėje
„Vienas iš jūsų mane išduos“, - sako Kristus ir ištiesia rankas į duoną ir vyną. Prisimename L. da Vinci paveikslą ir sutrikusius mokinius, kurie bando išsiaiškinti - kas? Kas tas išdavikas? Petras užsimoja peiliu, Tomas iškelia pirštą (taip, tikriausiai tą patį, kuriuo „tikrins“ prisikėlusio Kristaus žaizdas), Judas suspaudžia pinigų maišelį. Skirtingai nei kitų dailininkų anksčiau tapytuose Paskutinės vakarienės paveiksluose, Judas nėra atskirtas nuo mokinių - jis tarp jų, netoli Mokytojo, tiesiantis ranką prie vyno. Veidas tamsus - nors vis dar čia, bet jau priklausantis šešėlių karalystei. Ši, kaip ir metafizinis blogis, visada šalia. Patricijos paveiksle nėra figūrų, bet yra Paskutinės vakarienės drama. Lėtomis ilgaamžėmis tapybos priemonėmis ji užfiksuoja lemiamą momentą.
Perspektyvos linijos veda į tolumoje šviečiantį langą (tris langus, kaip Trejybę), ir šis langas mums, žiūrintiems į tuščią Paskutinės vakarienės salę, yra ne tik Kristaus aureolė, bet ir amžino gyvenimo pažadas. Anapusybė, kurios pamatyti ir peržengti neleidžia griežta balta staltiese dengto stalo horizontalė. L. da Vinci išgrynino Paskutinės vakarienės vaizdavimą atsisakydamas interjero detalių, viską pasakydamas per gestus ir figūras, paklūstančias griežtai renesanso geometrijai. P. Jurkšaitytė tikėjimo judesį perkelia iš matomo pasaulio į nematomą. Mes jaučiame iš paveikslo sklindančią šviesos bangą, nors ir negalime jos užčiuopti. Patricija Jurkšaitytė tapo tapybą - ne realybės, o paveikslo atspindį. Tačiau atspindys čia keistai belaikis, tiksliau - sustingęs laike. Iš šio ir iš ano pasaulio.
Patricijos Jurkšaitytės kūrybos kelias ir Kęstučio Zapkaus įtaka
Patricija Jurkšaitytė studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje (VDA) pas Kęstutį Zapkų. Kęstučio Zapkaus įtaka ir naujos kartos menininkų formavimas buvo itin reikšmingi. Svarbu paminėti, kad Jurkšaitytės kūrybos formavimuisi didelę įtaką turėjo studijos pas Kęstutį Zapkų VDA. Vienas svarbiausių jo mokymo principų buvo ne atkartoti dėstytojo darbo būdus, bet rasti savo temas ir stilių, gilinantis į pasaulio meno istoriją. Zapkaus mokymo metodas skatino studentus ne aklai kopijuoti dėstytojo stilių, o ieškoti savo temų ir braižo, gilinantis į pasaulio meno istoriją.
Tuo metu nedaug kas domėjosi senaisiais meistrais, tačiau Patriciją visada domino tirpstanti erdvė tarp paveikslo ir realybės, žvilgsnis į renesanso ir baroko tapybos meistrų atvertus langus. Nuo pat pradžių menininkę traukė pakraščiai, marginalijos - tai, kas paveiksle atrodo kaip nereikšminga detalė, nutapyta fone. Ji rinkdavosi pailgus formatus - kaip citatas. Tai buvo tapybinės didžiųjų meistrų metonimijos - nedidelis fragmentas, kaip ledkalnio viršūnė, bylojo apie žiūrovui nematomą kūrinį. Vėliau Jurkšaitytė žengė dar vieną žingsnį - ji ėmė tapyti šedevrus, saugomus muziejuose ir dailės istorijos knygose.
Gerbėjų numylėtinis Nr. 5 – „Nuo idėjos iki meno: kūrybinio proceso tyrinėjimas“
„Iliuzoriumas“ ir kitos serijos: laiko, erdvės ir ryšio nebuvimo tyrinėjimai
Patricijos Jurkšaitytės paroda „Iliuzoriumas“ Vilniaus paveikslų galerijoje veiks iki gegužės 28 d. Parodos pavadinimą „Iliuzoriumas“ menininkė dėkinga jo „krikštamotei“, parodos kuratorei Jolantai Marcišauskytei-Jurašienei. „Mes visi, vizualinio meno atstovai, daugiau ar mažiau esame iliuzijų kūrėjai. Tai, ką mes darome - ten ne gyvenimas, ten mes kuriame iliuzijas. Tad nors tai tinka ir kaip bendrinis dalykas, bet ir konkrečiai mano parodą tas nusako“, - kalbėjo menininkė. Visi kūriniai - apie laiką ir erdvę.
P. Jurkšaitytė dažniausiai kuria ciklais. Jos darbai yra ne tik apie šiuolaikinius, bet ir apie amžinus dalykus. „Gimimas, mirtis - tai visada buvo dideli dalykai, o mano visa kūryba tiesiog, jei žiūrint plačiai, yra apie laiką ir erdvę. Visi tie laiko ir erdvės sinonimai man priimtini, kad sukurčiau tą iliuziją, kad kūrinys atsitikęs ne kątik, praplėsčiau, kaip į juos žiūrėti“, - kalbėjo P. Jurkšaitytė.
Patricijos Jurkšaitytės darbų serijos
| Pavadinimas | Metai | Pagrindinė idėja / Įkvėpimas |
|---|---|---|
| Peizažai ir interjerai | 2005 | Klasikos šedevrai, tirpstanti erdvė tarp paveikslo ir realybės |
| Miegamieji | 2006-2007 | Klasikos šedevrai, erdvės ir laiko interpretacija |
| Olandiškos istorijos | 2010-2013 | Klasikos šedevrai, istorinių naratyvų perkėlimas |
| Nacionalinė portretų galerija | 2015-2017 | Santykio ir ryšio nebuvimas, selfių kultūra, grožio stereotipai |
| Degantis pasiūlymas | 2005 | Viešbučių kambariai, laikinumo simbolis |
| Viešbučių kambariai | 2010 | Viešbučių nuotraukos, ironija, kompozicijos perkėlimas |
| IKEA parodiniai interjerai | Pastaraisiais metais | Dirbtinai sukonstruota realybė, iliuzijos ir tikrovės santykis |
„Nacionalinė portretų galerija“: susvetimėjimas ir ryšio stoka
Kita garsi P. Jurkšaitytės darbų serija - 2015-2017 m. kurta „Nacionalinė portretų galerija“. Joje - 12 moterų portretų. Nė viena iš jų neturi vardo, atrodo, kad ištrintos ir asmenybės. „Atrodo kaip lavonai“, - ekskursijos metu sako viena Vilniaus paveikslų galerijos lankytoja, apibūdindama tapytojos Patricijos Jurkšaitytės darbus iš serijos „Nacionalinė portretų galerija“. „[Vaizduoju] susvetimėjimą ir kalbu apie selfių kultūrą. Juose atspindi tik save. O šie kūriniai - iš santykio, ryšio ilgesio. Man svarbu nutapyti šiuolaikinio gyvenimo reiškinius. Bet kartu kuriu iliuziją ir abstrakciją apie ryšio nebuvimą.“
Portretus menininkė tapė neįprastu būdu: modeliai žiūrėjo į save veidrodyje, o ji jas stebėjo už jo. Jų akys nesusitikdavo, nevyko pokalbis. Paveiksluose matome žmones, žvelgiančius tik į save. „Normaliai jei dailininkas tapo portretą - stengiasi pagauti sielą, ieško to grįžtamojo ryšio, o čia mano tikslas buvo visai priešingas. Aš šitos serijos net nepavadinčiau portretais, nors ten yra realūs žmonės, bet ten iš portretų kriterijų, tai turbūt yra tik portretinis panašumas, kažkokie anatominiai skirtumai. O visa kita aš stengiausi išimti, nes ten aš daugiau noriu kalbėti apie šiuolaikinius gyvenimo reiškinius, apie empatiją, apie santykį ar jo nebuvimą, apie selfius, apie grįžtamojo ryšio nebuvimą, apie jaunystės, grožio stereotipus“, - pasakojo ji. Kad pasiektų norimą efektą, P. Jurkšaitytė specialiai susikonstravo daiktą, leidžiantį sukurti ryšio nebuvimo iliuziją. „Mano pozuotojos pozavo prieš vienos krypties veidrodį. Tiesiog jos matydavo savo atvaizdą, o aš žiūrėdavau į jas pro tą perregimą veidrodžio pusę - toks kaip triukas, kad mes nesusitinkame, mes net nekalbėdavome per šitas sesijas, ir kas išėjo, tas išėjo“, - kūrybos užkulisius atskleidė dailininkė.
Natiurmortai: individualumas ir masė
Paskutiniame „Iliuzoriumo“ kambaryje - keturi natiurmortai. Juose nutapyti ryškiaspalviai apelsinai. „Šiuose paveiksluose atsiveria dekoratyvinė gyvenimo pusė, dekoratyvizmas prieš autentiką“, - dalijasi P. Jurkšaitytė. „Norėjau kalbėti apie individą ir jo svarbą. Iš viršaus, atrodo, matomi migrantų laivai, o gal ir jų oranžinės liemenės. Mėgstu Paulio Cezanne`o kūrybą: jo paveiksluose gali būti penki obuoliukai ir kiekvienas bus charakteringas, apie kiekvieną gali kalbėti kaip apie atskirą žmogų. O kai tapai tokį skaičių, kad ir koks būtų kiekvienas apelsinas skirtingas, tai jau neturi reikšmės.“
P. Jurkšaitytė prisipažino: „Visi keturi šio ciklo darbai šį kartą parodoje susitiks kartu. Aš pati jų vienoje vietoje nesu mačiusi, nes jie atsidūrę skirtingose kolekcijose, o šiaip čia kaip ir vieno darbo dalis. Jie atsirado pabėgėlių krizės kontekste, kur buvo daug žmonių, daug oranžinių liemenių. Jei taip tiesiog su meno istorija vėl siejant, ten naudoju tikro natiurmorto kriterijus. Pirkdavau tikrus apelsinus, paišydavau dienos šviesoje, juos rotuodavau. Jei pasakoti apie juos, istorija tokia pati, bet jie ne tokie patys - kaip ir tokia čia mano mintis. Kaip ir kalbant apie Sezano natiurmortus, kur kokie penki labai charakteringi obuoliukai, apelsinai, taip pat tu gali mąstyti apie žmones ar dar kažką. Aš irgi mąsčiau apie tą patį, tik atsitraukiau iš kitos perspektyvos - iš tikrųjų kiekvienas vaisius tame paveiksle yra unikalus, bet kai jų tiek yra, tai tu žiūri kaip į masę, kaip ir kai žiūri į pabėgėlių laivą. Jei tik vienas ar kitas - tai atskiri likimai, bet bendra begalybė...“
Viešbučių kambariai ir IKEA interjerai
Visai kitokios paveikslų serijos - „Degantis pasiūlymas“ (2005 m.), „Viešbučių kambariai“ (2010 m.) ar pastaraisiais metais renesansine maniera tapyti IKEA parodiniai interjerai. P. Jurkšaitytė pasakojo, kad mintis tapyti viešbučių kambarius kilo Vokietijoje, einant pro agentūrą ir pamačius nuotraukas. „Pagalvojau, šitas visai primena Ticianą, jo kompoziciją. Kažką pradėjau mąstyti apie tai - taip, čia irgi ironija“, - šypsojosi ji ir pridūrė, kad „Degantis pasiūlymas“ - idealus laikinumo simbolis. Su IKEA viskas prasidėjo panašiai. „IKEA šiaip klondaikas, visiškas iliuzoriumas. Ten taip sukonstruota kambario realybė iš modulių, taip iliuziška viskas, gali net susipainioti, kas realiau, ar gyvenimas, ar tas „flatpack“ būdas“, - juokėsi menininkė.
P. Jurkšaitytė teigė, kad pasirinkimas šioje serijoje tapyti tik moteris nebuvo feministinio požiūrio išraiška. „Ne, aš mažiausiai tuo užsiimu, nors daug kas tai daro - man įdomiau kažkokie bendražmogiški dalykai. Ten tų sluoksnių labai daug, įvairaus gilumo, svarbumo, iš dalies apie jaunystės, grožio stereotipus, šiek tiek ir tokio vujarizmo yra, ir apie nuvertinimą, kadangi tas atvaizdas, portretas žiūri ir tavęs nemato. Paprastai būna, kad portretas, jei nutapytas normaliai, tave sekioja - čia žiūrovas pasidaro toks, tarsi jo nebūtų. Čia irgi yra apie laiką. Visos mano serijos yra kaip susisiekiantys indai, nors ir iš pradžių nepanašu, bet vėliau... Tuštuma, laikas, erdvė...“, - savo kūrybos temas vardino ji. Patricijos Jurkšaitytės - šiuolaikinė lietuvių tapytoja, kurios kūryboje svarbią vietą užima ne realybės, o paveikslo atspindžio idėja. Jos darbai pasižymi savitu laiko suvokimu - sustingusiu, belaiku, tarsi ištrauktu iš skirtingų pasaulių.
tags: #patricija #jurksaityte #paskutine #vakariene