Jungtinė Karalystė kartu su Šiaurės Airija savo ruožtu priklauso Britų saloms, kurių esama apie šešis tūkstančius. Antra pagal didumą (po Didžiosios Britanijos) yra Airijos sala. Anglija yra tik vienas šios karalystės kraštas, užimantis du trečdalius Didžiosios Britanijos salų ploto. Ji ribojasi su Škotija šiaurėje ir Velsu vakaruose, tačiau su Šiaurės Airija geografiškai nesiriboja.
Anglija ir Škotija į vieną valstybę susijungė tik 18 amžiuje. Nuo seno ir iki šiol Anglija yra pasiskirsčiusi į karalystes bei hercogystes. Seniausia ir didžiausia iš visų buvusiųjų yra Jorkšyras. Anglai - didžiausia tauta iš daugybės germanų genčių, dabartinėse Anglijos žemėse apsigyvenusi nuo 5 amžiaus. Taip Anglijos pavadinimas atsirado iš šios genties pavadinimo.
Žodis „Yorkshire“ lietuvių kalboje reiškia „Jorkšyras“. Kalbant apie žodžio „Yorkshire“ kilmę, jis yra sudarytas iš dviejų dalių: „York“ (senojo anglų miesto Jorko pavadinimas) ir „shire“ (reiškiantis „apskritis“ arba „regionas“).
Jorkšyro istorijos ištakos
Iki romėnų užkariavimo 1-ajame mūsų eros amžiuje šiose žemėse gyveno keltų gentys. Viena jų - brigantai - buvo sukūrę Brigantijos karalystę, kurios centras buvo dabartinis Jorkšyras. 71 metais brigantus nukariavo romėnai. Jie čia įkūrė miestą Eboraką - dabartinį Jorką.
Nuo 5 amžiaus į šį kraštą kraustėsi germanų tautos iš Europos šiaurės ir vakarų. Iki 7 amžiaus keltus puldinėjo anglai (vakarų germanai), o nuo 9 amžiaus čia veržėsi skandinavų vikingai (šiaurės germanai). Keltai buvo išstumti į Velsą. Nuo 9 amžiaus vikingai užkariavo airių, škotų, piktų ir velsiečių karalystes, o 10 amžiaus pradžioje jie užėmė ir Jorko karalystę.
Nuo 11 amžiaus Angliją ėmė pulti normanai (skandinavų vikingai, sumišę su užkariautos Šiaurės Prancūzijos vietiniais). Pirmasis Anglijos karalius, neturėjęs nė lašo anglosaksų kraujo, buvo Vilhelmas I - nesantuokinis Normandijos kunigaikščio sūnus. Viljamas I įsitvirtino šalyje ir žiauriai malšino anglosaksų sukilimus. Jorkšyre pasipriešinimas normanams buvo didžiausias. Šiaurinės grafystės buvo žiauriai nusiaubtos ir negalėjo atsigauti kelis dešimtmečius.
15 amžiuje iš šio krašto kilo Jorkų karališkoji dinastija, kuri Rožių karuose kovojo su Lankasteriais dėl Anglijos sosto.
Jorkas: Istorijos ir Architektūros Perlas
Jorko istoriją ir iki šių dienų byloja mieste, ant Uzo upės kranto, stūksanti pilis. Tai buvo pirmoji tvirtovė, skubiai pastatyta per normanų užkariavimą Viljamo I įsakymu. Kita Jorko įžymybė - gotikinė katedra, dydžiu bei grožiu nenusileidžianti garsiajai Kelno katedrai. Išlikę 128 sudėtingos konstrukcijos vitražiniai langai - tai didžiausia pasaulyje viduramžių vitražų kolekcija. Katedra pradėta statyti 1220 metais ir buvo statoma pustrečio amžiaus.
Jeigu lankysitės Jorke, užsukite ir į Jorkšyro muziejų, supažindinantį su regiono istorija, ir į Vikingų centrą, ir būtinai apžiūrėkite įspūdingas Šv. Marijos vienuolyno griuvėsių liekanas bei Jorko miesto sienas.
15 ikoniškų paminklų Niujorke
Pietų Jorkšyras ir Šefildas
Jorkšyras, didžiausia Anglijos apskritis, yra žinoma dėl savo istorinių miestų, tokių kaip Jorkas ir Lidsas, bei nuostabių kraštovaizdžių, tokių kaip Jorkšyro dykumos ir Jorkšyro pakrantė. Šefildas - dinamiškas Pietų Jorkšyro miestas Jungtinėje Karalystėje, žinomas dėl savo pramoninės istorijos, žalumos ir gyvos kultūros scenos.
Šefildo lankytinos vietos
- Kelham sala - viena seniausių Sheffield pramonės rajonų, šiandien paversta į gyvą kultūros ir gastronomijos centrą. Čia rasite pramoninių muziejų, meno galerijų, barų ir restoranų.
- Botanikos sodas užima apie 19 akrų ir garsėja įvairialype augalija iš viso pasaulio. Jis įsteigtas dar 1836 metais ir išlaikė savo originalią Viktorijos epochos architektūrą ir atmosferą.
- Šefildo muziejus - vienas didžiausių ir reikšmingiausių Šefildo muziejų, skirtas miesto istorijai, gamtos mokslams bei menui.
- „Winter Garden“ yra vienas didžiausių miesto centro šiltnamių Europoje, kuriame auga apie 2500 augalų rūšių iš viso pasaulio.
- Šefildo rotušė - šis gotikinio stiliaus pastatas yra vienas miesto simbolių, statytas XIX amžiuje.
- Endcliffe Park - vienas didžiausių ir populiariausių miesto parkų, esantis šalia universiteto. Parkas puikiai tinka pasivaikščiojimams, lauko piknikams ir šeimos poilsiui.
- The Crucible yra vienas žymiausių Šefildo teatrų, pasaulyje žinomas dėl kasmetinių snukerio čempionatų.
- Rivelino slėnis yra natūralios gamtos oazė miesto šiaurėje, kur galima rasti senas industrines vietas, miškingus takus ir ramias pakrantes.
- Millennium galerija yra viena svarbiausių šiuolaikinio meno vietų Šefilde, kurioje eksponuojami vietinių bei tarptautinių menininkų darbai.
- Tropical Butterfly House, Wildlife and Falconry Centre - šis centras yra šiek tiek už miesto ribų, bet itin vertas dėmesio gamtos ir zoologijos mylėtojams.
Apibendrinant, Šefildas siūlo įvairių kultūrinių, istorinių ir gamtinių lankytinų objektų, kuriuos galima pritaikyti pagal įvairius interesus.
Angliakasių streikas ir pramonės paveldas
Jorkšyro grafystėje, kaip ir visoje Anglijoje, anglių gavyba turėjo didelę reikšmę. 1984-1985 metais šachtininkų streikas buvo vienas svarbiausių įvykių Didžiosios Britanijos istorijoje, turėjęs didelį poveikį Jorkšyro bendruomenėms, kurių pragyvenimo šaltinis buvo susijęs su anglių kasyklomis. Streikas kilo dėl Margaret Thatcher vyriausybės planų uždaryti nuostolingas anglių kasyklas.
Streikas, kuriame dalyvavo dešimtys tūkstančių kalnakasių, buvo vienas svarbiausių M. Thatcher valdymo įvykių. Jo smarkumas šiurpino visuomenę: kovingai nusiteikę streikininkai susiremdavo su policija, o kartais tuose „mūšiuose“ dalyvaudavo tūkstančiai ir vienų, ir kitų. Tame ginče „Geležinė ledi“, kuri norėjo uždaryti dešimtis nuostolingų anglių kasyklų, susirėmė su vienu didžiausių savo priešininkų, šachtininkų lyderiu Arthuru Scargillu. Ginčas smarkiai suskaldė ir pačių šachtininkų bendruomenę - tūkstančiai jų kai kuriuose rajonuose nusprendė dirbti toliau.
Žuvo keli žmonės, tarp jų - taksi vairuotojas, kuris Velse buvo nužudytas dėl to, kad iki šachtos pavežė nestreikavusį kalnakasį. Streikininkai, kuriuos M. Thatcher, kaip žinia, pavadino „vidaus priešais“, per tuos metus be darbo patyrė daug vargo. Galiausiai jų reikalas žlugo. M. Thatcher vyriausybė sukaupė dideles anglių atsargas ir galėjo priversti juos pasiduoti „iš bado“.
Streikas baigėsi 1985 metų kovo 3 dieną, beveik lygiai metai nuo savo pradžios. Kai kurie streikininkai į anglių šachtas grįžo su ašaromis akyse. Savo memuaruose M. Thatcher rašė, kad streikininkai „norėjo nepaisyti šalies įstatymų, kad nepaisytų ekonomikos dėsnių“. Tai buvo pribloškiantis pralaimėjimas A. Scargillo kažkada grėsmingai Nacionalinei kalnakasių sąjungai, kuris Britanijoje praktiškai nulėmė anglių gavybos šachtose pabaigą, nes palaipsniui buvo uždaryta dešimtys šachtų.
| Metai | Veikiančios šachtos | Dirbančiųjų skaičius |
|---|---|---|
| 1984 m. | Apie 170 | Beveik 200 000 |
| Šiandien | Tik kelios | Apie 2 000 |
Tarp aukų buvo ir Armtorpas, kuris 1996 metais neteko 76 metus veikusios kasyklos „Markham Main Colliery“. Toje vietoje pastatyti būstai. Buvę šachtininkai 1985 metus prisimena rūškanais veidais. Vienu metu kaimą buvo apsupusi policija, buvo kilę susirėmimai. „Thatcher sunaikino šią vietą“, - sakė 63 metų George'as Fletcheris, buvęs šachtos prižiūrėtojas. Angliakasiai didžiuojasi tuo, kaip glaudžiais ryšiais saistoma jų bendruomenė drauge grūmėsi per tą streiką, dažnai į bendrą fondą kaupdami maistą ir kitus išteklius. Tos jų pastangos atrodė kaip antitezė M. Thatcher individualistinei Britanijos vizijai. Kaimo kepėjas, prisimena jie su dideliu dėkingumu, bankrutavo tiekdamas streikininkams maistą skolon.
Jorkšyro ir Anglijos kultūra
Anglija - bene vienintelė šalis, kuri nenori būti „Europa“. Anglai apskritai nenori burtis į jokias pasaulio bendrijas nei sąjungas, nebent tai naudinga finansiškai. O šiaip jie - patys sau, atskira pasaulio dalis. Įdomu tai, kad šis požiūris neturi nieko bendro su kitoms tautoms būdingu savojo patriotizmo deklaravimu. Anglas nesididžiuoja, kad jis anglas, jam nereikalinga tokia saviraiška. Anglo požiūris į save ir į savo šalį oriai saviironiškas, bet į kitus jie žvelgia iš aukšto. Visuotinės globalizacijos fone anglai atkakliai laikosi savo tradicijų visose srityse - pradedant nuo monarchijos, religijos ir švietimo iki kasdienės buities ir elgsenos, įskaitant automobilio vairą dešinėje ir eismą kairiąja puse. Ir santechniką su atskirais šalto ir karšto vandens čiaupais... Tai vadinama „anglišku konservatyvizmu“.
Angliška virtuvė
Jorkšyro pudingas (Yorkshire pudding) - tai tirštos tešlos kepiniai, patiekiami kartu su orkaitėje kepta jautiena ir mėsos padažu, yra vienas populiariausių angliškų patiekalų. Angliška virtuvė yra gana paprasta ir iš pirmo žvilgsnio neatrodo išskirtinė - dėl to ilgą laiką net buvo tapusi šiokiu tokiu pajuokų objektu. Prancūzijos prezidentas Jacques Chirac‘as 2005 metais apie anglišką maistą yra pasakęs: „Negalima pasitikėti žmonėmis, kurių virtuvė yra tokia bloga“ ir pridūrė, jog blogesnį maistą nei Anglija turi tik Suomija.
Jau nuo seniausių laikų Anglijos virtuvė buvo veikiama užsienio įtakos: iš pradžių vikingai, po to - romėnai, ir galiausiai - prancūzai atvežė į šalį savų ingredientų. Sotūs tradiciniai angliški pusryčiai (full English breakfast) yra garsūs ne tik pačioje Anglijoje, bet ir daug kur pasaulyje: daugelyje viešbučių yra siūlomi įvairūs tokių pusryčių variantai. Labai tipiškas angliškų pusryčių patiekalas - juodasis pudingas (black pudding), kuris iš tiesų visai nėra pudingas, o dešrelė, gaminama iš kiaulės kraujo, svogūnų, įvairių žolelių, prieskonių ir avižinių dribsnių arba miežių. Retas anglas tokius gausius pusryčius valgo kasdien - tai daugiau savaitgalių ir atostogų pasirinkimas, dažnai patiekiamas ir viešbučiuose ne tik Anglijoje, bet ir visame pasaulyje.
Dauguma tradicinių angliškų patiekalų gaminami iš mėsos - čia naudojama ėriena, jautiena, kiauliena ar vištiena, o šalia mėsos dažniausiai patiekiamos įvairiai paruoštos bulvės ir daržovės. Pats paprasčiausias mėsos patiekalo variantas vadinamas Bangers and Mash - tai dešrelės su bulvių koše, patiekiamos su mėsos padažu (gravy). Nors mėsa gali būti ruošiama įvairiai, anglams labai būdinga ją lėtai kepti ir skrudinti orkaitėje: didelis gabalas kiaulienos ar jautienos kepamas apie dvi valandas. Labai populiarūs Anglijoje yra ir įvairūs mėsos pyragai.
Daugeliui angliška virtuvė asocijuojasi su Fish & Chips - tešloje voliota ir aliejuje kepta žuvimi su bulvytėmis. Neatskiriama britų kultūros dalis, žuvis su bulvytėmis Anglijoje išpopuliarėjo XIX amžiuje: Čarlzo Dikenso knygoje „Oliveris Tvistas“, išleistoje 1838 metais, yra minima „keptos žuvies parduotuvė“, o pirmoji užkandinė Londone buvo atidaryta 1860 metais. Dėl ilgos kolonijinės istorijos, Anglijos virtuvei didelę įtaką turėjo indiškos tradicijos, o XVIII amžiaus pradžioje pradėjo rastis ir atskira indiška-angliška virtuvė. Ir šiandien indiškas maistas Anglijoje yra labai populiarus, o puikių indiškų restoranų galite rasti kiekviename mieste.
Anglijos virtuvė pasižymi paprastumu, tačiau yra gana išradinga ir turėtų įtikti lietuvio skoniui: čia naudojama daug mėsos, bulvių ir daržovių - įprastų mums ingredientų.
Anglikonų bažnyčia ir socialinės normos
Anglai ir dvasinio peno srityje turi išskirtinę poziciją: jie yra anglikonai, o Anglikonų bažnyčia savarankiška ir nuo Vatikano nepriklauso. Tuo dar 16 amžiaus pirmojoje pusėje pasirūpino karalius Henrikas VIII su parlamento pritarimu. Jau daugiau nei 450 metų, kai atsisakyta mišių, šventųjų paveikslų, celibato.
Anglai turi savo požiūrį į viską, netgi į flirtą. Juokaujama, kad europiečiai miegamajame turi intymius santykius, o anglai - šiltą pūslę. Ši sritis Anglijoje nuo seno laikoma dalyku, apie kurį nekalbama. 19 amžiuje išleista knyga apie geras manieras nurodo, jog „komplimentai ir flirtas anglų bendruomenėje neleistini, jeigu nėra išreiškiami taip delikačiai, kad tampa visiškai nepastebimi.“ Šiuolaikinėse etiketo knygose dėstomas požiūris nedaug skiriasi: įsimylėjėliams rekomenduojama susilaikyti nuo atviro jausmų demonstravimo ir užuominų apie tarp jų esamus artimus santykius, nes „kitus tai gali trikdyti“. Didžiausias intymumas, leistinas viešai, pasak šiuolaikinio etiketo autorių, - tai laikytis už rankų arba įsikibti į parankę, pakštelti į skruostą ir apsikabinti per daug nesusiglaudus. Patys anglai atkreipia dėmesį, kad jų vyrams būdingas santūrumas, svetimšalių suprantamas kaip abejingumas priešingai lyčiai, yra traktuojamas klaidingai.
Jorkšyro muzika
Jorkšyras turi turtingą muzikinę istoriją. Jorkšyro vario dūdų orkestrai yra žinomi visame pasaulyje. Pasaulio muzikos konkurso (WMC) atsiradimo istorija prasideda jau nuo 1949 metų, kai į Kerkradę atvyksta vienas pajėgiausių tuo metu visoje Anglijoje angliakasių vario dūdų orkestras „Carlton Main Frickley Colliery Band“ (įkurtas 1884 metais) iš Pietų Jorkšyro.
Šiandien varinių dūdų orkestrai iš Jorkšyro ir visos Didžiosios Britanijos tebegarsėja savo meistriškumu tarptautiniuose konkursuose. Pavyzdžiui, aukščiausioje (Concert Division) kategorijoje varžosi stipriausi pasaulio varinių pučiamųjų instrumentų orkestrai, o trečioji prizinė vieta dažnai atitenka orkestrams iš Didžiosios Britanijos, pavyzdžiui, „Carlton Main Frickley Colliery Band“, įrodant šio regiono muzikinį paveldą ir tęstinumą.