Taiga (rus. < jakutų k.), kurios pavadinimas kilęs iš jakutų kalbos ir reiškia „negyvenama teritorija“ arba „miško teritorija“, yra borealinių spygliuočių miškų biomas. Ši milžiniška ekosistema užima didžiausią sausumos dalį ir sudaro apie 30 % pasaulio miškų ploto. Taiga plyti šiaurinio pusrutulio vidurinių platumų klimato juostos šiaurinėje dalyje, apimdama didelius Eurazijos ir Šiaurės Amerikos plotus. Jos plotai driekiasi tūkstančius kilometrų iš šiaurės į pietus, turėdami didelę įtaką planetos klimatui ir biologinei įvairovei.
Sibiro taiga, būdama didžiausiu pasaulio sausumos biotopu, yra vienas iš įspūdingiausių gamtos reiškinių. Atstumas iš šiaurės į pietus, kurį užima Sibiro taiga, yra įspūdingas - daugiau nei 2000 kilometrų. Šis didelis atstumas lemia didelę augalijos ir gyvūnijos įvairovę, taip pat skirtingus miškų tipus ir ekosistemas.
Sibiro geografinė padėtis ir mastas
Sibiras - milžiniška gamtinė sritis Azijos šiaurėje, Rusijos Federacijos teritorijoje. Jis užima didžiulius plotus nuo Uralo kalnų vakaruose iki Ramiojo vandenyno pakrantės vandenskyrinių kalnagūbrių rytuose, ir nuo Arkties vandenyno šiaurėje iki Kazachijos, Mongolijos bei Kinijos šiaurinių dalių pietuose. Ši teritorija, apimanti daugelį respublikų, kraštų ir sričių, užima apie 10 mln. km², sudarydama 58,5 % Rusijos teritorijos. Įskaitant Tolimuosius Rytus, Sibiras apima net 12,7 mln. km², arba 74,7 % Rusijos teritorijos.
Sibiras driekiasi apie 7000 km iš vakarų į rytus, o didžiausias plotis siekia apie 3500 kilometrų. Ši didžiulė teritorija tradiciškai skirstoma į Vakarų Sibirą, esantį tarp Uralo kalnų ir Jenisiejaus upės, ir Rytų Sibirą, plytintį tarp Jenisiejaus ir Ramiojo vandenyno. Jo paviršius itin įvairus:
- Vakarų Sibiro lyguma
- Vidurio Sibiro plokščiakalnis
- Pietų Sibiro kalnų juosta, apimanti Altajaus, Vakarų Sajano ir Rytų Sajano kalnus, Stano kalnagūbrį bei Stano kalnyną, Jablonovo kalnagūbrį.
- Šiaurės Rytų Sibiro kalnų sistema, kuriai priklauso Verchojansko kalnagūbris, Čerskio kalnagūbris, Janos-Oimiakono kalnynas, Kolymos kalnyno dalis.
Šiaurinėje Sibiro dalyje taip pat yra Šiaurės Sibiro žemuma, Janos-Indigirkos žemuma ir Kolymos žemuma. Sibirui priklauso ir Arkties vandenyno salos bei salynai, tokie kaip Šiaurinė Žemė, Naujojo Sibiro salos, Lokių salos ir Vrangelio sala.
Taigos ribos ir zoniškumas
Taiga šiaurėje laipsniškai pereina į tundrą, pietuose - į miškastepes arba mišriuosius miškus. Taigos šiaurinė riba sutampa su miškatundrės zona, kur medžiai tampa vis retesni ir žemesni, kol galiausiai pereina į atvirą tundros kraštovaizdį. Šioje zonoje vyrauja arktinis ir subarktinis klimatas, daugiametis įšalas ir trumpi, vėsūs vasaros sezonai. Taigos pietinė riba palaipsniui pereina į mišrius miškus, miškastepes ir stepes. Šioje zonoje klimatas švelnesnis, vasaros ilgesnės ir šiltesnės, o kritulių kiekis didesnis.
Nors Europinėje Rusijos dalyje taigos plotis yra mažesnis, tačiau Sibire ji driekiasi plačiausioje vietoje daugiau kaip 2000 km nuo šiaurės į pietus. Šis didelis atstumas lemia didelę augalijos ir gyvūnijos įvairovę, taip pat skirtingus miškų tipus ir ekosistemas, kuriose persipina šiaurinės ir pietinės gamtos ypatybės.
Sibiro taigos tipai
Pagal medyno tankumą skiriami du pagrindiniai taigos tipai, atspindintys jos įvairovę iš šiaurės į pietus:
- Šviesioji taiga: Būdinga šiaurinėms sritims, kur medžiai reti arba gana reti, lajomis nesusisiekia. Šioje taigoje gausu žemaūgių krūmų ir žolinių augalų, o samanų danga yra labai vešli.
- Tamsioji taiga: Vyrauja pietiniams regionams, o Europoje - ir vakarinėms sritims. Tamsiojoje taigoje medžiai tankūs, susisiekia lajomis, todėl miško paklotę pasiekia mažai šviesos. Čia krūmų nedaug, pasitaiko krūmokšnių (pvz., bruknių, mėlynių, kriaušlapių), žolių danga retoka arba reta, tačiau samanų danga išlieka vešli (vyrauja šilsamanės, gūžtvės, dvyndantės).
Klimatas
Sibiro klimatas daugiausia žemyninis, pasižymintis dideliais temperatūrų skirtumais tarp vasaros ir žiemos. Šiaurinėje dalyje vyrauja arktinis ir subarktinis klimatas, o kitur - vidutinių platumų klimatas. Vakarų Sibiro lygumoje, Sibiro centrinėje dalyje, Jakutijoje ir Magadano srityje vyrauja žemyninis klimatas, kuriam būdingi dažni speigai žiemą, giedra ir sausa. Vasaros čia šiltėja ir ilgėja iš šiaurės į pietus, o kritulių mažėja tolstant nuo vandenynų. Rusijos šiaurės vakarinės dalies bei Barentso jūros pakrantės klimatui įtaką daro nuo Atlanto vandenyno atnešamos oro masės, sukeliančios atodrėkius žiemą ir lietus vasarą.
Žiemą didžiojoje Rusijos dalyje vyrauja šalti orai ir dažnos pūgos. Rusijos šiaurinėje dalyje pasitaiko labai stiprios sniego pūgos, o Sibire - buranai, pasižymintys stipriu vėju ir dideliu šalčiu. Pakrantėse nuo jūrų pučia smarkūs ir gūsingi vėjai, nuo kalnų - bora (šaltas, gūsingas vėjas). Sniego danga europinėje dalyje išlieka 5-6 mėn., o Sibiro taigoje - nuo 8-9 mėn. šiaurėje iki 5-6 mėn. pietuose.
Vidutinė metinė temperatūra didžiojoje Sibiro dalyje yra daugiau kaip 0 °C, tačiau šiaurės rytinėje dalyje ji siekia net -18 °C. Liepos vidutinė temperatūra svyruoja nuo 20-23 °C pietuose iki 2-5 °C šiaurės rytuose, o sausio - nuo -16 °C iki -48 °C. Ekstremalios temperatūros užfiksuotos tarp Verchojansko kalnagūbrio ir Janos-Oimiakono kalnyno, kur užregistruota -71 °C temperatūra, vadinama Šiaurės pusrutulio šalčio poliumi. Vidutinė metinė temperatūrų svyravimo amplitudė čia siekia 35-68 °C.
Kritulių kiekis labai nevienodas, svyruoja nuo 100-200 mm Jakutijoje iki 1000-2000 mm Altajaus ir Sajanų kalnuose. Didžiajai Sibiro daliai būdingas daugiametis įšalas, kuris tęsiasi nuo Šiaurės Uralo iki Jenisiejaus aukštupio ir Amūro žemupio. Šis amžinas įšalas lemia unikalias hidrologines ir dirvožemio savybes, apriboja augalų įsišaknijimą ir turi didžiulę įtaką vietinei ekosistemai.
Gyvenimas šalčiausioje Žemės vietoje (rekordinis šaltis!) | Jakutskas, Jakutija
Sibiro taigos klimato ypatumai
| Klimato rodiklis | Šiaurinė Sibiro taigos dalis | Pietinė Sibiro taigos dalis | Ekstremumas (Verchojanskas) |
|---|---|---|---|
| Vidutinė metinė temperatūra | < 0 °C | > 0 °C | -18 °C |
| Liepos vidutinė temperatūra | 2-5 °C | 20-23 °C | - |
| Sausio vidutinė temperatūra | -16 °C | -48 °C | -71 °C |
| Sniego danga išlieka | 8-9 mėn. | 5-6 mėn. | - |
Augalija
Taigos augalija yra itin įvairi, priklausomai nuo geografinio regiono. Europinėje dalyje ir Vakarų Sibire, kur klimatui didesnės įtakos turi vandenynai, vyrauja paprastosios ir sibirinės eglės, sibirinės pušys, sibiriniai kėniai. Rytų Sibire taigos miškai yra šviesesni už taigos vakarinės dalies miškus, juose dominuoja maumedžiai. Borealinės zonos šiaurinės dalies miškuose taip pat vyrauja beržai.
Didelius plotus užima oligotrofinės pelkės. Į pietvakarius nuo regiono yra Vasiugano pelkė, viena didžiausių pelkių pasaulyje, kurios durpės tęsiasi daugiau nei 2 metrų gylyje. Borealinės zonos pietiniame pakraštyje, daugiausia Rusijos europinėje dalyje, miškuose auga paprastosios eglės, paprastosios ir sibirinės pušys. Sibiro kalnuose vyrauja sibirinių pušų ir maumedžių miškai. Pietiniuose rajonuose, ypač mišriuose miškuose, yra ir būdingų krūmų. Tarp žymiausių uogų augalų yra agrastai, spanguolės, arktinės avietės ir šaltalankiai.
Sibirui būdingas ryškus augalijos zoniškumas. Šiaurinėje dalyje plyti tundra ir miškatundrė, o šiaurinėse pakrantėse - arktinės dykumos. Didžiausią Sibiro dalį apima taiga. Vakarų Sibire vyrauja paprastosios ir sibirinės eglės, sibirinės pušys, sibiriniai kėniai, o Rytų Sibire - maumedžiai. Tolimuosiuose Rytuose bei Altajaus ir Vakarų Sajanų kalnuose auga ir plačialapiai miškai. Medžių vainikai, aukšti ir stori, neleidžia praeiti saulės spindulių, todėl miško paklotėje auga visų pirma kerpės ir samanos.
Gyvūnija
Didieji taigos miškai yra daugelio ir įvairių rūšių gyvūnų buveinė. Čia gyvena daug stambiųjų žinduolių, tokių kaip briedžiai ir kiti įvairių rūšių elniai, vilkai, lokiai. Tarp smulkesniųjų žinduolių aptinkamos voverės, miegapelės, kiaunės ir sabalai. Pagrindiniai plėšrūnai yra vilkas, lapė, lūšis ir žebenkštis. Taigoje taip pat gausu paukščių, įskaitant kurtinius, jerubes, vanagus, erelius ir arktines pelėdas. Pietiškiausiuose rajonuose gyvena tetervinai ir daugybė miško paukščių rūšių, tokių kaip žvirbliai ir geniai. Vabzdžiai taip pat sudaro didelę ekosistemos dalį.
Stuburinių gyvūnų prisitaikymas taigoje siekia išsaugoti kūno šilumą žemoje temperatūroje. Paukščiai ir žinduoliai turi gerai išvystytą kailio ar plunksnų izoliaciją, o kailiai žiemą dažnai būna storesni nei vasarą. Didelis skaičius gyvūnų išgyvena ilgą, šaltą ir snieguotą Sibiro taigos žiemą, priėmę anabiozės (bestuburių gyvūnų atveju) arba hibernacijos (kaip ir tam tikri žinduoliai, pavyzdžiui, rudasis lokys ar voverė) būsenas.
Dirvožemiai
Taigos dirvožemiai yra labai įvairūs. Sibiro šiaurinėje dalyje vyrauja balkšvažemiai ir jauražemiai, o Arkties vandenyno pakrantėje paplitę šlynžemiai ir ledžemiai. Pietinėje dalyje vyrauja jauražemiai ir šlynžemiai, aptinkama išplautžemių ir rudžemių. Altajaus ir Sajanų priekalnių slėniuose yra derlingų juodžemių. Vakarų Sibiro lygumoje, dėl gausių pelkių, vyrauja durpžemiai. Beveik 40% taigos dirvožemio yra užlieta, o tai prisideda prie durpynų formavimosi.
Vandens ištekliai
Rusijos vidaus vandens telkiniai apima apie 120 tūkst. upių, kurių bendras ilgis yra 2,3 mln. km. Didžioji Sibiro upių dalis priklauso Arkties vandenyno baseinui. Obė ir Jenisiejus įteka į Karos jūrą, Lena, Jana ir Oleniokas - į Laptevų jūrą, o Indigirka ir Kolyma - į Rytų Sibiro jūrą. Tik Amūras priklauso Ramiojo vandenyno baseinui. Upės, tokios kaip Jenisiejus, yra galingos ir vaizdingos, o jų vandenys teka į Arktį.
Šiaurinėje Sibiro dalyje upės užšąla apie 8 mėn., o pietinėje dalyje - iki 5 mėn. per metus. Mažesnės upės įšala iki dugno, susidaro antledžiai (tanyrai) ir ampalai (vanduo išsilieja į ledo paviršių ir sušąla). Balandžio-birželio laikotarpiu prasideda ledonešis, kuris pietuose prasideda anksčiau nei šiaurėje. Dėl ledų sangrūdų ir grunto nelaidumo kyla potvyniai, o vandens lygis pakyla 10-40 metrų. Upių bendras metinis nuotėkis viršija 2500 km³.
Daugiausia ežerų yra Vidurio Sibire. Jakutijoje vyrauja termokarstiniai ežerai, o Altajuje - ledyninės kilmės. Didžiausias ir giliausias ežeras yra Baikalas, kuris pats yra unikalus ekosistemos darinys.
Naudingosios iškasenos
Sibire gausu naudingųjų iškasenų, kurios turi didelę ekonominę reikšmę. Vakarų Sibire gaunama nafta ir gamtinės dujos, kurios yra svarbūs šalies energijos šaltiniai. Akmens ir rusvosios anglys kasamos Vidurio ir Rytų Sibire, prisidėdamos prie pramonės plėtros regione.
Istorinė ir kultūrinė reikšmė
Žmonės Sibire apsigyveno dar paleolite. Nuo 6 a. Pietų Sibire gyveno tiurkų gentys. 9-10 a. visas Sibiras, išskyrus šiaurinius pakraščius, tapo Mongolų imperijos dalimi. Šiai imperijai skilus, Sibiro vakarinė dalis priklausė Aukso ordai, o nuo 15 a. pabaigos - Sibiro chanatui. 1552 m. užėmusi Kazanės chanatą, Rusija ėmė skverbtis į Sibirą. 17 a. pradžioje rusai užvaldė Sibiro dalį iki Jenisiejaus, o 1632 m. Lenos dešiniajame krante pastatę Jakutską, užėmė rytinę dalį iki Ramiojo vandenyno vakarinės pakrantės. Nuo pat pradžių Sibiras buvo kolonizuojamas ne tik savanorių persikėlėlių ar pabėgusių baudžiauninkų, bet ir atkeliant nuteistuosius. 18 a. antroje pusėje Sibire gyveno jau apie 360 000 rusų. Sibiro ekonominė raida labai paspartėjo po 1861 m. valstiečių reformos, žemės ūkis plėtojosi sparčiau negu kituose Rusijos imperijos rajonuose.
Lietuviai Sibire
Sibiras lietuviams turi ypatingą reikšmę dėl skaudžių istorinių įvykių. 16 a. pabaigoje-18 a. pradžioje Sibiro kolonizacijoje dalyvavo apie 5000 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų, Livonijos karo belaisvių ir samdinių. Į Sibirą buvo ištremta 1794 m. sukilimo dalyvių. Pagal 1863-64 m. sukilimą Lietuvoje malšinusio generalgubernatoriaus M. Muravjovo duomenis, į katorgą buvo išsiųsti 972, į Sibirą skiriant žemės ištremta 4096, o neskiriant žemės - 1427 šio sukilimo dalyviai. Per lietuvių spaudos draudimą į Sibirą ištremta kelios dešimtys lietuvių knygnešių.
Ypač skaudų pėdsaką paliko SSRS okupacija ir aneksija, kai 1940-41 ir 1944-56 m. Sibiro lageriuose kalinta iki 100 000 lietuvių. Nuo 1941 iki 1945-52 m. į Sibiro Altajaus, Krasnojarsko kraštus, Irkutsko ir Novosibirsko sritis, Jakutiją ištremta apie 100 000 Lietuvos gyventojų. Daugeliui lietuvių Sibiras išliko magišku žodžiu, mistine teritorija, kurioje patirtas ekstremalumas - sausi žiemos speigai iki -40 - -60 ºC, karščiai vasarą, amžinas įšalas ir gūdžios taigos girios - tapo šeimos istorijos dalimi.